Užsienyje labai populiaru samdyti auklę, kuri nuolatos gyventų šeimoje. Dažnai tai būna jauna mergina, kuri atvažiuoja dirbti pagal Au pair programą. Ji dieną dirba aukle, o vakare turi galimybę lankyti užsienio kalbų kursus, pramokti kalbos bei pažinti šalį. Užsieniečiai jas renkasi ir dėl to, kad labai pigu.
Lietuvoje dar neteko girdėti, kad šeimos naudotųsi Au pair auklių paslaugomis. Tačiau pasisamdyti auklę, kuri nuolatos gyventų šeimoje, ryžtasi vis daugiau šeimų.
Papasakosime jų patirtį ir patarsime, kokių klaidų turėtumėte vengti, kad jūsų šeimos ir auklės tandemas būtų sėkmingas.
Pasakoja vilnietė Milda, 4 vaikučių mama:
„Mintis, kad man reikia auklės, kuri nuolat gyventų mūsų namuose, man kilo, kai gimė trečiasis vaikas, o vyras keliems mėnesiams turėjo išvažiuoti į stažuotę užsienyje. Tuo metu turėjome šeimyninį verslą, kurį vyrui išvykus perėmiau aš.
Pamaniau, kad besirūpindama ir verslu, ir trimis vaikais aš tiesiog persiplėšiu, jei turėsiu griežtai „tilpti“ į tas valandas, kurioms samdyčiau ateinančią auklę. Mūsų verslo pobūdis buvo renginių organizavimas, kurie dažnai vykdavo vakarais.
Gyvename nuosavame užmiesčio name, tad jei po darbo grįšiu apie vidurnaktį, kaip auklė parsiras namo, juk visuomeninis transportas nebevažinėja?
Priimti auklę gyventi į savo namus mane padrąsino draugių pavyzdys. Turiu bent porą artimų bičiulių, kurios ištekėjo už užsieniečių ir išvyko gyventi svetur, ir joms vaikus auginti padeda šeimose gyvenančios auklės. Viena draugė gyvena Norvegijoje. Tris mažus vaikučius jai padeda auginti auklė ir namų pagalbininkė filipinietė. Draugė ja negali atsidžiaugti, nes moteris labai darbšti, korektiška, maloni – galbūt šios savybės filipinietėms yra įgimtos. Ji neperša savo nuomonės ir tarsi nepastebimai padaro visus darbus, kurių nespėja mama – jei reikia, didžiuosius vaikus nuveda ir parveda iš darželio, sutvarko namus, nukrausto stalą po vakarienės ir t.t. Kita draugė su šeima gyvena Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Ten be auklės ir tarnaitės namai apskritai sunkiai neįsivaizduojami.
Pradėjusi auklės paieškas neįsivaizdavau, kad susirasti tinkamą moterį bus taip nelengva. Būsimai kandidatei kėliau vienintelį reikalavimą, kad būtų jau išauginusi savo vaikus ir jai nebereikėtų rūpintis savo pačios šeima. Beje, į mano skelbimus atsiliepė net keletas jaunų moterų, kurios būtų sutikusios atvažiuoti į Vilnių ir prižiūrėti mūsų vaikus, savo vaikus palikusios močiutėms ir giminaičiams. Man tai atrodė nepriimtina. Nenorėjau ir labai jaunos auklės, kuri dar neturi vaikų, nes jaunas žmogus, pats nepraėjęs vaikų auginimo „universitetų“, daug ko nesupranta. Nesupranta, kad tai yra labai sunkus ir atsakingas darbas, ypač, jei turi rūpintis keliais vaikais. Nuo tokio krūvio kartais jautiesi ir išsekęs, ir pavargęs. Norėjau, kad atsilieptų 40-60 metų tvarkinga, mylinti vaikus moteris.
Pradėjau labai aktyviai ieškoti auklės. Pamaniau, jog pas mus galėtų dirbti moteris iš kokio nors rajono. Rajonuose auklės uždirba gerokai mažiau negu sostinėje, tad jai mūsų pasiūlytas atlyginimas bus priimtinas, o tą dalį pinigėlių, kuriuos sumokėtume vilnietei pagal „vilnietiškus tarifus“, mes galėsime skirti maisto, pragyvenimo išlaidoms padengti. Vis dėlto namuose atsiras dar vienas žmogus, todėl ir komunaliniai mokesčiai, ir maisto išlaidos padidės.
Padaviau skelbimus į keletą rajoninių laikraščių, taip pat skelbiausi per radiją. Skelbimai sudomino nemažai kandidačių, iš kurių aš išsirinkau vieną – Janiną iš Kupiškio. Ji kurį laiką buvo dirbusi panašų darbą šeimoje ir turėjo rekomendacijas.
Janinai buvo likę pora metų iki pensijos, moteris neturėjo savo šeimos ir vaikų. Visą gyvenimą ji dirbo vadovaujantį darbą, todėl jau pirmų pokalbių telefonu metu pastebėjau, jog sudaro protingo, labai aiškiai mintis dėstančio žmogaus įspūdį. Ausis glostė sklandi ir truputį tarmiška kalba. Įsivaizdavau, jog mūsų namuose atsiras tikra močiutė iš kaimo.
Gyvenimas su Janina
Labai norėjau, jog mūsų namuose apsigyvenusi auklė užpildytų tą močiutės nišą, kuri būdavo tradicinėse didelėse šeimose.
Juk vyresnis žmogus turi daugiau kantrybės, moka kitaip bendrauti su vaikais, moka dainų ir senoviškų žaidimų. O ypač džiaugiausi tuo, kad mano pačios gyvenime nebeliks įtampos, galėsiu nesinervinti, jei įstrigsiu miesto kamštyje ar teks ilgiau palaukti eilėje pas gydytoją. Juk auklė bus namuose ir padės visada, kada tik reikės. Kai pagalbininkas gyvena šeimoje, gali lanksčiai planuoti savo ir jo darbus, pavyzdžiui, dieną leisti auklei pailsėti, o vakare paprašyti pagalbos. Su Janina sutarėme, kad savaitgaliai – šventas dalykas, dvi dienos per savaitę yra jos laisvas laikas, per kurį ji gali daryti ką nori.
Sutarėme, jog Janina pas mus dirbs metus. Bandomojo laikotarpio kaip ir nebuvo. Janina atvažiavo į mūsų namus su keletu didelių krepšių, pasiėmusi viską, ko jai galėtų prireikti. Manau, didžiąją dalį sudarė išeiginiai drabužiai, vis dėlto ji dirbs Vilniuje, reikės pasipuošti! Per tuos metus pastebėjau, kad savaitgaliais, išsiruošusi pas gimines ar šiaip pavaikštinėti po miestą, Janina traukia vis kitus aprėdus. Naujajai auklei davėme atskirą kambarį su televizoriumi, laisvu laiku ji žiūrėdavo savo mylimiausią laidą „Kelias į žvaigždes“ su Radžiu.
Jau nuo pirmųjų dienų supratau, jog mano pasirinkimas nėra idealus, tačiau daugelį darbų Janina atlikdavo gerai. Tomis dienomis, kai neturėdavau verslo reikalų ir likdavau namuose, mudvi be žodžių pasiskirstydavome darbus: aš žaidžiu su vaikais, ji gamina pietus, tvarko namus. Kai turėdavau išeiti, auklė likdavo su vaikais. Bet pastebėjau, kad ji neturi meilumo, kurio reikia bendraujant su mažyliais. Janina buvo tvarkinga, griežta moteris, todėl ją labai nervindavo vaikų išmėtyti batai, netvarkingai išskleisti žaislai.
Svetimo žmogaus buvimas namuose erzina tik iš pradžių, kol visi su kaukėmis. Galbūt iš pradžių prie stalo droviesi pasakyti, ką sakytumei įprastai, bet po kurio laiko kaukės nukrinta, ir esi toks, koks esi. Svetimam žmogui atėjus į tavo gyvenimą, visada atsiranda aštrių kampų, kuriuos bandai gludinti. Tam tikrus dalykus galima nutylėti, bet kartais geriau atvirai išsikalbėti, jei matai, kad tave kažkas erzina, ir tai kartojasi ne vieną dieną.
Pavyzdžiui, mane nervindavo, kad Janina valo parketą šlapiu, beveik nenugręžtu skuduru, kaip tarybinėse įstaigose. Kai pasakiau pastabą, ji supyko, trenkusi skudurą išėjo į savo kambarį, bet po poros valandų pyktis nuslūgo, mudvi susitaikėme.
Būdavo nekalbėjimo pusdienių.
Aš irgi juos išgyvendavau, grauždavau save, gal be reikalo sukeliu konfliktines situacijas? Situacijų būdavo įvairiausių. Pavyzdžiui, vakarienei išverdu skystos manų košės, kokią mėgsta mano šeima. O Janina, pirmą kartą pamačiusi tą košę, trenkia šaukštu į stalą ir sako, kad tokio birzgalo ji nevalgys. Tada jau aš turėčiau įsižeisti, tiesa? Nutylėdavau, nors mane tas grubumas slėgė, kai žmogus kalba nerinkdamas žodžių. Vėliau, kai po metų ieškojau kitos auklės, į skelbimą būtinai įrašiau „ieškau taikaus būdo moters“, nes supratau, kad tai labai svarbu.
Man įtikdavo, kaip Janina gamindavo maistą – ji gera šeimininkė, mokėdavo virti skanią burokėlių sriubą, agurkinę, kepti kotletukus. Be to, domėjosi maisto gaminimu, mielai užsirašydavo į savo užrašų knygelę kokius nors mano receptus, naujienas. Kai ji būdavo gerai nusiteikusi, tikrai mielas žmogus.
Bet kartais išlįsdavo blogieji jos charakterio bruožai. Pavyzdžiui, imdavo mus mokyti, kaip gyventi. Kartais sugalvodavo sutvarkyti mūsų daiktus savaip, po tokių tvarkymų nieko neberasdavome. O labiausiai nepatikdavo, kad mėgdavo kritikuoti vaikų elgesį ir auklėjimą.
Nemalonu buvo ir tai, kad savaitgaliais ji vykdavo pas giminaičius ir analizuodavo mūsų šeimos gyvenimą, pasakodavo jiems tarsi serialą, kaip mes gyvename. Tiesa, po kurio laiko į tai jau nebekreipdavome dėmesio. Galvodavau: tai neesminiai dalykai, svarbu, kad mano gyvenimas pasidarė lengvesnis, ir vaikai priprato prie Janinos. Tarsi viskas buvo ir gerai.
Tačiau vieną kartą palikau vaikus auklės globai ir išvykau darbo reikalais, o grįžus namo vyresnysis sūnus papasakojo, kad auklė mušė Miglutę.
Keturmetė užsiožiavo, tai auklė nesusivaldė ir trenkė jai. Nors sūnus ir labai prašė neišsiduoti auklei, kad jis man tai papasakojo, bet tokio įvykio negalėjau nutylėti. Vakare, kai vaikai sugulė miegoti, pasikviečiau auklę pasikalbėti. Aš jai pasakiau, kad mūsų šeimoje yra tam tikrų netoleruotinų dalykų, ir vienas iš jų – smurtas. Prieš vaikus jokiomis aplinkybėmis negali būti pakelta ranka. Po šio įvykio išvažiuodavau iš namų ir palikdavau vaikus Janinai neramia širdimi.
Apsisprendžiau, kad metams pasibaigus, sutarties su aukle nebepratęsiu ir ieškosiu kito žmogaus. Taigi kartu su Janina išgyvenę metus, gražiai atsisveikinome, aš jai padėkojau už pagalbą. Vis dėlto dalelę savo gyvenimo ji paaukojo mūsų šeimai.
Gyvenimas su Birute
Maždaug tuo metu, kai pradėjome ieškoti kitos auklės, gimė ketvirtasis mūsų vaikutis. Vėl įkėliau skelbimus į laikraščius, paminėdama, kad reikia tvarkingos ir taikaus būdo, mylinčios vaikus moters.
Mūsų skelbimą perskaitė penkiasdešimtmetė Birutė iš Kauno. Kai ji atvažiavo apsižvalgyti į mūsų šeimą, iškart pajutau šilumą, sklindančią nuo to žmogaus. Palyginčiau taip: Janinos buvimas buvo tarsi šaltas, tvarkingas šerkšnas, kuriuo pasidengdavo namai jai esant. O Birutė atėjo į namus tarsi pavasario saulė, atrodo, net paukščiai sučiulbo jai įėjus.
Mums labai pasisekė dėl to, kad tai buvo profesionali pedagogė, turinti didžiulę darbo su vaikais patirtį, be to, dirbusi ir su neįgaliais vaikais, mačiusi ir šilto, ir šalto. Vaikai prie jos prilipo tarsi prie magneto jau nuo pirmos dienos.
Birutė buvo labai dvasinga moteris. Vaikai jai – šventas dalykas. Niekada nebuvo taip, kad mudvi kalbėtumėmės, prieitų vaikas ko nors paklausti, o ji sakytų, palauk, pakalbėsiu su mama, tada atsakysiu. Ne, mudviejų pokalbis visada būdavo nutraukiamas ir išklausomas vaikas.
Bet, kaip sakoma, niekada gyvenime nebūna vien balto arba vien juodo.
Aptariant darbo sąlygas, Birutė iškėlė savo reikalavimus, kad ji bet kada galėtų savaitei grįžti į savo namus. Moteris nenorėjo įsipareigoti ištisus metus gyventi svetimoje šeimoje. Vėliau supratau, kad tai žmogus, labai vertinantis savo nepriklausomybę.
Tuos metus, kol mes bendravome, Birutė porą savaičių pagyvendavo pas mus, tada savaitei ar dešimčiai dienų išvažiuodavo į savo namus, paskui vėl sugrįždavo. Taigi nebuvau tikra, ar visada turėsiu pagalbininkę, kai man atsiras verslo reikalų, nes galbūt kaip tik tuo metu Birutė išvažiuos į Kauną.
Aš daug ko mokiausi iš Birutės, žiūrėdama, kaip ji bendrauja su vaikais.
Auklė pastebėjo, kad truputį vėluoja Mantuko kalba, būdamas trejų metukų, jis dar nedaug kalba, todėl skaitė su juo lavinamąsias knygutes, žaidė žaidimus.
Ji iš nieko sugalvodavo pramogų, pavyzdžiui, paimdavo tuščią popieriaus ruloną nuo popierinių rankšluosčių ir kišdavo į jį skareles. Pro vieną galą įkiša, pro kitą ištraukia. Mantukas pusę dienos žaidė su tomis skarelėmis… Birutė jo žaidimą komentuodavo, koks jis gabus berniukas, kaip sugeba susikaupti. Ji viską darė gražiuoju, visų tikslų siekė gerumu, be jokio spaudimo. Pati kartą užsiminė: „Kaip manote, kas greičiau žmogui nurengs paltą – vėjas ar saulė? Žinoma, saulė. Kol vėjas jėga bandys tą paltą nuplėšti, saulė taip pašildys, kad žmogus pats kuo skubiau nusirengs.“ Tokio principo laikėsi ji pati, bendraudama su vaikais.
Birutė mūsų šeimoje taip pritapo, kad mes net pasiūlėme pusei metų vykti kartu su mumis į Ameriką, kur ketinome gyventi su visais keturiais savo vaikais. Moteris priėmė mūsų pasiūlymą, tačiau „tremtis“ pasirodė jai per sunkus išbandymas. Aš pati turėjau suprasti, kad žmogus, labai mėgstantis laisvę, blogai jausis toli nuo namų. Nors Amerikoje Birutė susirado draugų lietuvių, su kuriais bendraudavo laisvalaikiu, vis dėlto po 3 mėnesių mes jai nupirkome bilietą į Lietuvą, ir ji grįžo namo.
Atsisveikindama labai gražiai pasakė: „Na va, vaikus pastačiau ant kojų, dabar jau galiu ir pasitraukti“. Tuo metu kaip tik mūsų mažoji pradėjo savarankiškai vaikščioti, tad jos žodžiuose buvo ir tiesioginės, ir perkeltinės prasmės.
Dabar vėl grįžome į Lietuvą ir tikriausiai vėl ieškosime pagalbininkės, kuri gyventų mūsų šeimoje.
Geri patarimai samdantiems namuose gyvenančią auklę:
1. Kalbėdamiesi su kandidate išsiaiškinkite, kodėl auklė susidomėjo darbu ir gyvenimu šeimoje. Gal ji – benamė, nebeturi už ką nuomotis butą ir pan.
2. Gerai apsvarstykite, kokie žmogaus charakterio bruožai kasdieniame gyvenime jus erzintų. Dažniausiai nenorima, kad auklė vartotų alkoholį ar rūkytų. Bet tai – žalingi įpročiai, o ne būdo bruožai. Ar patiktų, jei auklė būtų labai kalbi, smalsi, domėtųsi šeimos reikalais, reikštų savo nuomonę? Arba būtų labai valdinga, griežta? Nuolatinis buvimas šalia tokio žmogaus gali labai išvarginti. Vienas dalykas samdyti plepią auklę darbo dienai, kada su ja kontaktuojama trumpai. Keliolika minučių ar pusvalandį plepios auklės draugiją ištverti nesunku. Kas kita, jei toks žmogus bus namuose ištisą parą ir savaitgaliais.
3. Nebloga mintis paprašyti auklės sveikatos pažymos, o gal net apmokėti tyrimus. Šeimoms medicininė pažyma suteikia ramybę, kad jų namuose apsigyvens žmogus, kuris neserga kokiomis nors užkrečiamomis ligomis, yra sveikų nervų, neturi sunkių chroniškų ligų, dėl kurių nepajėgtų dirbti savo darbo.
4. Gyvenant vienuose namuose, gali erzinti net ir mažiausios buitinės smulkmenos. Pavyzdžiui, auklė keistai rengiasi, akis bado ryškūs jos treningai ar sintetinės palaidinės. O prie tos sintetikos juk glausis ir vaiko veidelis… Tokiu atveju yra išeitis – iš anksto susitarti dėl „namų aprangos“. Savaitgaliais, kai nedirba šeimoje, auklė gali dėvėti savo drabužius.
5. Jei auklė gyvens šeimoje, nereiškia, kad ji visiškai perims mamos pareigas ir vaiku rūpinsis visą parą. Žinoma, kartais būna ir taip, bet šeimos tada susitaria ir dėl kitokio apmokėjimo. Paprastai auklė dirba tam tikras valandas ir turi išeiginių dienų. Reikia nepamiršti, kad žmogus, negalintis pailsėti ir ištrūkti iš tos pačios aplinkos, pavargsta.
6. Konkrečiai nusakykite pareigas, kurias turės atlikti auklė, gyvenanti jūsų namuose. Kartais ne iki galo išsakyti dalykai virsta nesusipratimais. Viena auklė pasakojo, kad kelionę garlaiviu ji prisimena kaip didžiausią vargą. Tėvai kruizo metu gėrė šampaną, gėrėjosi gražiais vaizdais, o auklė turėjo tramdyti išdykėlius vaikus, kuriems greitai nusibodo uždara aplinka. Lygiai tas pat buvo ir restoranuose – kol šeimininkai vakarieniaudavo, auklė dažnai likdavo net neparagavusi valgio, nes tuo metu turėdavo maitinti mažylius ir auklėti, kad jie prie stalo elgtųsi kultūringai. Slidinėjimo kurortai apskritai tapo tikru košmaru, nes tėvai nuo pat ryto dingdavo juodosiose trasose, o auklė visą dieną turėdavo bėgioti paskui mažylius „varlynuke“.
7. Auklei pradėjus dirbti, iš karto nubrėžkite ribas, kiek ji dalyvaus jūsų šeimos gyvenime. Jei iš pradžių kas vakarą kviesite auklę kartu gerti arbatos, gali būti, kad paskui pavargsite nuo jos draugijos. Išmintinga auklė pati jaučia ribas, vieną ar kitą kartą pakviesta prisijungia, o paskui mandagiai atsisako. Tačiau yra tokių moterų, kurios įsijaučia į šeimos gyvenimą, dalyvauja pokalbiuose, komentuoja ir reiškia savo nuomonę visais klausimais. Vis dėlto reikėtų nepamiršti auklės statuso šeimoje – juk tai yra samdomas darbuotojas, kuris turi savas pareigas.
8. Praktika rodo, kad sėkmingiausiai dirba ir gyvena šeimose tos auklės, kurios moka prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų ir neprimeta savo gyvenimo būdo.
9. Aptardami darbo sąlygas, priminkite auklei, kad vertinate diskretiškumą. Žmogus, gyvenantis ir dirbantis šeimoje, sukaupia labai daug informacijos apie tą šeimą. Neaptarinėti tos informacijos su kitais žmonėmis – vienas iš auklės darbo kodeksų. Yra daug profesijų – pavyzdžiui, gydytojai, psichologai, kunigai, kurie negali skleisti turimos informacijos apie asmenį. Pageidautina, kad auklė irgi būtų diskretiška.
10. Gyvenimas svetimoje šeimoje yra labai sudėtingas dalykas. Auklei teks perprasti ir sužinoti daugybę niuansų, todėl adaptacinis laikotarpis bus nelengvas ir jai, ir šeimai. Tačiau pamažu viskas atsistos į savo vietas. Beje, užsieniečiai mėgsta ir „šoko terapiją“, kai auklė iš karto įmetama į šeimos gyvenimo sūkurį.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
