Vieni vaikų gimtadienius sureikšmina ir juos organizuodami pasitelkia visus organizacinius gebėjimus. Kiti sukaktį pažymi tik namie prie vietinėje kulinarijoje pirkto tortuko.
Nėra etiketo normų, kaip privaloma švęsti vaiko gimtadienį.
Vis dėlto, kai kurios žaidimo taisyklės galioja.
Apie vaikų gimtadienius kalbamės šeimos psichologe Erika Kern.
Koks idealus vaiko gimtadienis?
Daugumai vaikų idealus gimtadienis toks, kuriame jie jaučiasi pastebėti, svarbiausi, mylimiausi, geriausi. Kartais tai – staigmena.
Kitais kartais – tai, ko vaikas iš visos širdies troško, tačiau netikėjo, kad gali tai gauti. Dar kitais kartais – kai viskas vyksta taip, kaip norėjo pats vaikas. Idealus gimtadienis tas, kuriame vaikas jaučiasi laimingas.
Jei žinote, kas patinka jūsų vaikui (atminkite – jūsų vaikui, ne jums), ir surengsite jam staigmenų dieną, pateksite į geriausių tėvų dešimtuką, jei tokį rinktų vaikai. Vieniems vaikams tai – turistinis žygis su kuprinėmis ir turistiniais puodais, kitiems – čiuožimas ledu, tretiems – tortai ir saldumynai, ketvirtiems – visų tėvų spektaklis „Raudonkepuraitė ir vilkas“.
Ką manote apie vaikų gimtadienių šventimą kavinėse, picerijose?
Galima būtų sakyti: švęskite gamtoje, vykite į iškylas ir pan. Tik juk nemažai vaikų gimė ne vasarą, o iškylą žiemą ne taip lengva suplanuoti. Gal tada geriau per visus gimtadienius sėdėti namuose? Abejoju. Įvairovė bet kuriuo atveju įdomiau nei ta pati rutina. Kavinės dažniausiai siūlo pramogas, tada tėvai gali būti ramūs. Ne visi tėvai turi tiek noro, kūrybos ir energijos surengti vaikams pramogas patys. Namie padengtas stalas su lėkštutėmis, šakutėmis ir peiliais man labiau primena vartotojiškumą nei žaidimai kavinėse, picerijose ar kėglinėse.
Kaip vaiką išmokyti į dovanas pažiūrėti ne materialiai, kad gavęs dovaną neparodytų nepasitenkinimo?
Jei vaikas nuvertina dovanas jas gaudamas, žemina svečius, dažniausiai tai ženklas, jog vaikas lepinamas. Jei galima gauti daugiau, kodėl to neparodžius suaugusiesiems? Lepinamo vaiko tikslas – manipuliuoti suaugusiaisiais. Jei vieni ar kiti jaučiasi kalti ar bent jau nepatogiai, lepūnėlio tikslas pasiektas – kitą kartą jie pasistengs labiau.
Kitas klausimas – požiūris į dovaną dovanojantį žmogų. Svarbu, kokį modelį vaikui rodote. Ar jūs vertinate vaiko nupieštą atviruką, ar ji kurį laiką puikuojasi pagarbiausioje jūsų kambario vietoje? O gal pagarbias vietas užima tik brangūs daiktai? Jei yra taip, jūsų vaiko vertybės – jūsų vertybių atspindys, tad gavęs iš draugo ar močiutės pigesnę dovaną jis nepasidrovės pažeminti svečio.
Viena mama savo dukrai pasiūlė sandėrį – nešvęsti gimtadienio, bet paimti pinigus, kurie būtų jam skirti (150 eurų). Mergaitė sutiko. Ką manote apie tai? Ar gerai, kai vaikų gimtadieniai visai nešvenčiami?
Skamba kažkaip nelabai skaniai. Tačiau tai – vaiko pasirinkimas, vadinasi, ne be priežasties. Labai įdomu, kodėl pinigai taip suviliojo mergaitę. Ar ji planavo kažką konkretaus nusipirkti, tad paaukojo gimtadienį dėl kažko svarbesnio? O gal niekada neturėjo tokios sumos ir tiesiog pinigai atrodė kaip didesnė šventė nei gimtadienis? O gal tiesiog ir taip nelabai žinojo, kur dėtis ir ką kviesti, tad pasitaikiusi proga atsisakyti gimtadienio išvadavo iš dvasinių kančių? Gal buvo kitokių priežasčių, kurias sunku nuspėti. Nieko kito apie tai ir nemanau, man tiesiog smalsu, kas slypi po mergaitės pasirinkimu. Dauguma vaikų pasirinktų gimtadienį arba prašytų ir to, ir to. Vis dėlto gimtadienis daugumai vaikų – svarbi šventė, kurios jie laukia ištisus metus, tad tikra mįslė, kas gi nutiko šios mergaitės atveju. Mama, siūlydama dukrai sandėrį, ko gero, kažką nujautė, net jei ir nesuvokė. Juk daugumai mamų tokios mintys net nešauna į galvą.
Ar tenkinti vaiko užgaidą kelerius metus iš eilės gimtadienį švęsti tame pačiame žaidimų kambaryje, nors tokie gimtadieniai svečiams jau pabodo?
Manau, kad gimtadienis – vaiko šventė. Jei svečiams nepatinka eiti ten, kur juos kviečia, jie visada gali atsisakyti arba tiesiog apsimesti, kad išvažiuoja pas močiutę. Gal jubiliatas vienas sėdės tame žaidimų kambaryje, bet bus patenkintas, o tai – svarbiausia. Jei svečių skaičius drastiškai sumažės, ir vaikas dėl to nerimaus, galite užsiminti, kad gal jo draugams pabodo ta pati šventės vieta, tada kartu rasite naują sprendimą kitiems metams.
Kada jau galima atsisakyti tradicijos į vaiko gimtadienį kviesti svečių vaikų tėvus?
Tada, kai esate įsitikinę, kad galite patys pasirūpinti vaikais. Galite ir trimečius kviesti be tėvų, jei esate tikri, kad jums užteks energijos ir noro užimti mažuosius svečius, migdyti pavargusius, raminti nuskriaustus, linksminti energinguosius. Tuomet tėvams praneškite, kad savo vaiką atvežtų tą valandą ir paimtų po tiek ir tiek valandų. Visi supras, kad suaugusieji nekviečiami.
Kada jau galima pasakyti šeimos draugams: „Sorry, bet mūsų vaikas šį kartą pasikvietė kitų vaikų“. Juk dažniausiai į vaikų gimtadienius pirmus 5-6 metus (ar dar ilgiau) iš inercijos kviečiami artimųjų vaikai.
Juk nebūtina skambinti ir sakyti šeimos draugams, kad „atsiprašome, jūsų į gimtadienį nekviečiame“. Tiesiog tėvų draugų vaikai lieka nepakviesti. Iš pradžių šiek tiek nejauku, susitikus nesinori pasakoti apie buvusį gimtadienį, tačiau palaipsniui tai tampa nauja tradicija, ir tėvai prie to mažyčio nepatogumo pripranta. Kol vaikas nesirenka arba sutinka su tėvų parinktais draugais, tėvai padeda jam švęsti gimtadienį kviesdami draugų vaikus. O jaustis kaltais dėl to, kad vaikas pradėjo pats rinktis savo svečius – neprasminga.
Nuo kada tėvai turėtų pasišalinti iš vaiko gimtadienio? Ar normalu, kai to prašo 8-9 metų vaikas?
Daugelyje šeimų, kur vaikai ir tėvai gerai sutaria ir vieni kitus girdi – toks klausimas išsisprendžia savaime. Kitose, kur tarpusavio bendravimas ne toks sklandus, tai gali tapti problema. Visais atžvilgiais gimtadienis – tai asmeninė šventė ir jokia prievarta šventės metu nepasiteisina. Jei manote, kad vaikui bus geresnė šventė su šeimos nariais nei pabuvimas su draugais, o jūsų atžala teigia priešingai, visada galite rinktis – elgtis savaip ir sugadinti šventę arba ieškoti sprendimų, priimtinų visiems. Jei nepavyksta rasti abiem pusėms priimtino sprendimo, vadinasi, susiduriate su kur kas rimtesnėmis santykių problemomis, nei manėte anksčiau. Priimkite tai kaip signalą, jog reikėtų į jūsų ir vaiko santykius pažiūrėti rimčiau.
Pabandykite aptarti su vaiku, kaip jis įsivaizduoja tėvų nebuvimą, kas rūpinsis stalu ir žaidimais? Jei jis sutinka su viskuo susitvarkyti, tuomet tiktų ramiai paklausti, ar jam svarbiau, kad visai nebūtumėt namie, ar galėtumėte būti savo kambaryje ir nesikišti. Jei jūsų santykiai su vaiku geri, beveik šimtu procentų garantuoju, kad jis sutiks, jog būtumėte savo kambaryje (vėliau pats iš jo jus išprašys, nes reikės pagalbos).
Ramu, kai gimtadienius švenčia vienos mergaitės ar berniukai. Tik ateina laikas ir vadinamajai kraujomaišai, kai į gimtadienį suguža skirtingų lyčių vaikai. Kada į gimtadienius dera kviestis kitos lyties draugus?
Gyvename ne viduramžiais, vaikai mokosi bendrose mokyklose, tad jei atėjo laikas rinktis porelėms, vaikas tikrai apie tai praneš. Dera kviestis visada, kai to vaikas pageidauja. Jei vaikui daugiau nei 14 metų, galite padėti apsispręsti – kaip elgtis, kad vaikinų ir merginų būtų daugmaž po lygiai. Jei pažįstate savo paauglio draugus, vadinasi, žinote, saugu ar ne paauglių porelėms likti be suaugusiųjų.
Kada manote, kad jau pats laikas svečius iš paauglio gimtadienio išlydėti namo?
Tai labai subtilus klausimas, nes paauglytė – gana ilgas laikas, o kasmet bent po valandą reikėtų pridėti. Nežinau, kokia jūsų startinė pozicija, tad nemanau, kad vienas atsakymas tiks visiems tėvams. Bet kuriuo atveju svarbu, kas vaikus nugabens namo. Tai turite sutarti su jų tėvais arba pasirūpinti tai padaryti patys. Retai kurie tėvai norėtų, kad jų trylikamečiai ieškotų kelio namo po dešimtos ar vienuoliktos valandos. Visų pirma turite tai nutarti su savo vaiku. Dauguma tėvų pasirūpins patys, kada pasiimti vaikus iš gimtadienio.
Jei gimtadienis švenčiamas ne namuose, ar tėvai turėtų paaugliui tik įduoti pinigus ir paleisti?
Gali, tačiau neprivalo. Tėvai gali pasisiūlyti paaugliui padėti – atvažiuoti užmokėti ar išvežioti paauglius po namus. Tačiau vėl primenu – svarbu tartis. Neperžengiant nei savo, nei paauglio ribų. Jei jūsų 16 metų paauglys nori, kad jūs nesirodytumėte, gal iš tiesų nieko neprarasite, jei susiorganizuosite pramogų patys sau ir užuot persekioję paauglį atsipalaiduosite ir gerai praleisite laiką?
„Mamos žurnalas“
