Nežinau kas nutiko mano mažajai. Ant puoduko ji pradėjo sėstis gana anksti (1,2 m.) ir suvokimas, kad nori šlapintis ar tuštintis pas ją jau buvo atsiradęs. Tačiau vieną rytą ji atsisakė sėstis ant puoduko, atrodytų lyg ji būtų kažko išsigandusi, nesėda ant jo visiškai. Žaidžia, sodina lėlytę, tačiau pati nesėda. Ką daryti?

Vienareikšmiai atsakyti, kas atsitiko ir rekomenduoti, kad greitai ir efektyviai situacija pasikeistų – sunku.

Derėtų prisiminti, kuo tas rytas, kai atsisakė sėstis ant puoduko, išsiskyrė iš kitų rytų, kai sėdosi ant puoduko? Gal tą rytą, atsisėdo ir staiga susijaudinusi pakilo? Maži vaikai paprastai atsisako ką nors daryti, kai patiria neigiamas emocijas.

Neigiamų emocijų jie ilgai neužmiršta.

Gal tą parą ar ilgiau, kai atsisakė sėstis ant puoduko, šlapinimasis buvo dažnesnis ir/bei skausmingas (verkšlendavo, kai reikėjo šlapintis).

Jei buvo minėti šlapimo pūslės uždegimo požymiai, juos dukra galėjo susieti su puoduku ir dėl to pradėti jo atsisakyti. Gal puodukas buvo per šaltas, gal skaudėjo tuštinantis? Kitaip tariant, pakitusio mažylės elgesio priežasčių gali būti daug. Aišku viena, be priežasties nebūna pasekmės. Galima pabandyti įsigyti kitokios formos ir spalvos puoduką, pavadinti jį kitaip, pvz., „katiliuku“ ir nuolatos švelniai kantriai aiškinti, kad didelis ir mažas reikalai daromi ant jo sėdint. Senasis puodukas turi dingti iš dukros akiračio. Vieni vaikai greičiau suvokia tai, ko iš jų norima, kiti lėčiau ir tai yra norma. Kitaip tariant, nereikia norėti, kad viskas įvyktų staiga.

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


9 − du =

Kitos temos: