Yra vaikų, kurie, regis, nepaliauja kosėti nei žiemą, nei vasarą. Pediatras paklauso plaučių ir bronchų, skiria iki skausmo visų mamų pažįstamų sirupėlių, ir viskas. Kosulys apmažėja, bet baigus gerti sirupą vėl „ateina“. Ir taip – mėnesių mėnesiais. Apie užsitęsusį kosulį kalbamės su gydytoju otolaringologu Virgilijumi Sakalinsku.
Ar yra toks terminas „užsitęsęs kosulys“ ir ką tai galėtų reikšti?
Iš pradžioje – mažumėlę apie kosulį. Pats kosulys – tai ne liga, o tik požymis, galimų sutrikimų simptomas. Esant normaliai būsenai, kosulys yra tik refleksas, kurį reikia vertinti visiškai teigiamai. Kostelėjimas keletą kartų, ypač rytais, apšvarina bronchus nuo susikaupusių atliekų, „šiukšlių“. Taigi – tai apsauginis refleksas, išvalantis bronchus, dažniausiai nepavojingas.
Kosulys būna sausas ir drėgnas. Drėgnu vadinamas todėl, kad iškosima skystų gleivių, pakitusių ar net pūlingų, bei kitokių dalelių. Kad gydytojas galėtų nustatyti ligą (jeigu vaikas kosti), dar yra svarbu, kokie garsai lydį kosulį. Pavyzdžiui, aukštų garsų kosulys bus tada, kai uždegimas ar pažeidimas rasis trachėjoje ar bronchuose (apatinėse kvėpavimo takų dalyse). O žemo garso kosulys verčia ieškoti pokyčių gerklose, ryklėje, nosiaryklėje. Todėl gydytojui itin naudinga išsami tėvų informacija apie vaiko kosulį – jo pradžią, dažnumą, stiprumą, garsumą ir galop – apie sekretą, jeigu jis yra drėgnas.
Nė viena liga nestovi vietoje – arba būklė blogėja, arba žmogus sveiksta. Ir kosulys ligai progresuojant keičiasi, iš pradžių buvęs sausas, tampa drėgnu. Jei vaikų viršutinių kvėpavimo takų kataras komplikuojasi sinusitu (prienosinių daubų uždegimu), tai kosulys bus ilgalaikis, taps lėtiniu. Kad ir kaip būtų keista žiūrint „iš šono“, bet, esant sinusitui, chroninis kosulys – tai vienas iš pagrindinių šios ligos simptomų.
Todėl tikrai yra vaikų, kuriuos kankina ilgalaikis kosulys. Svarbu išsiaiškinti kosulio pradžią ir jo raidą. Jeigu kosima daugiau rytais ir kosulys drėgnas bei aukštų garsų, reikia ištirti bronchų būklę, nes dažnai tai būna dėl jų uždegimo. Jei kosulys pasireiškia ar sustiprėja atsigulus, naktį dėl nutekančių iš sinusų per nosiaryklę žemyn išskyrų, galimas sinusitas, adenoiditas – tada tikslinga otorinolaringologo konsultacija.
Paauglystės metais, ypač mergaitės gali „pagauti“ psichogeninį kosulį – jis yra grubokas, gąsdina tėvus ir jo vaistais paveikti nepasiseka.
Lėtinis kosulys kartais gali būti alerginės kilmės – „banguojantis“ kaip ir pati alergijos liga.
Galbūt užsitęsęs kosulys rodo, kad vaiko organizme apsigyveno lėtinė infekcija, tūno kokie nors mikroorganizmai. Kodėl tokie vaikai siunčiami tirtis dėl mikoplazmų, chlamidijų?
Užsitęsęs kosulys iš tikrųjų gali patvirtinti faktą, kad vaiko imunitetas susilpnėjęs, ir organizme yra lėtinė infekcija. Mikoplazmos, chlamidijos, kaip mikroorganizmai, neturi didelės reikšmės LOR patologijoje, jie nesukelia specialiųjų ligų, o daugiau „okupuoja“ ir pažeidžia apatinius kvėpavimo takus, sukeldami bronchitą arba net bronchopneumoniją. Todėl nustatyti, yra ar nėra mikoplazmų ar chlamidijų, pravartu. Šie sukėlėjai savotiški, skiriasi nuo įprastų pūlinių bakterijų. Jie patenka į organizmą per kvėpavimo takus iš infekcijos židinio. Jie alina vaiko organizmą bei sukelia uždegimą.
Koks kosulys rodo, kad liga rimta? Gal į gydytoją net neverta kreiptis, jei nėra temperatūros? Juk sirupą nuo kosulio mama gali nupirkti ir pasitarusi su vaistininku?
Ne kiekvienas kosulys liudija, kad liga labai rimta ar grėsminga. Tik nemanau, kad jeigu nėra aukštos temperatūros, galima vengti gydytojo apžiūros. Žinant, kad kosulys kaip ir liga, „neužsikonservuoja“, o rutuliuojasi, sunkėja (pagaliau kosulys pabosta, išvargina), rekomenduotina šeimos gydytojo, pediatro konsultacija.
Sirupą nuo kosulio, suprantama, galima gauti ir vaistininkuii patarus, tačiau mes tvirtai žinome, kad neakivaizdinė konsultacija apie 50 proc. atvejų būna neefektyvi, o retsykiais – net ir pavojinga. Vieniems pacientams galima skirti kosulį varžančius vaistus, bet dažniau būna naudingesni tie vaistai, kurie suskystindami atsikosimą sekretą palengvina kosulį, o kartu geriau drenuoja, valo bronchus, trachėją, saugo plaučius nuo uždegimo. Be to, jeigu gydytojui kosulio kilmė liks neaiški, manau, jis pakvies pacientą dar vienai kitai konsultacijai, nepaliks likimo valiai, o stebės.
Kartais kosintiems vaikams gydytojai pasako verdiktą – galima maudytis, valgyti ledus, eiti į lauką, bet negalima eiti į darželį, reikia vengti žmonių susibūrimo vietų – parduotuvių, viešojo transporto. Kodėl?
Manau gydytojai elgiasi teisingai. Normalus įprastas režimas, sportiniai žaidimai teigiamai veikia kosulį – jį silpnina ir retina (žinoma, jeigu nėra rimtos ligos). O vaikų susibūrimo vietose yra pavojus apsikrėsti naujais virusų (būtent jų, o ne bakterijų) štamais, o dėl to kosėjimo laikas gerokai užsitęstų.
Ar kreipti dėmesį, jei vaikas pakosėja tik retkarčiais, pavyzdžiui, kartą per dieną, bet stipriai, tarsi tai būtų kosulio priepuolis?
Jeigu kosulys ir retas, bet gana stiprus, pravartu, kad vaiką apžiūrėtų pediatras, o reikalui esant – ir otorinolaringologas, nes tai gali būti ligos pati pradžia.
Kas blogiau – paviršutiniškas, bet dažnas kosčiojimas, ar tie galingi, bet reti kosulio priepuoliai?
Dažnas kosčiojimas, kurio metu gerklos lieka atviros, visiškai nepavojingas. Ir jis yra naudingas tiems, kurie negali pakankamai giliai įkvėpti dėl traumos – šonkaulių lūžimo, stuburo patologijos ar apskritai po chirurginių operacijų. Galingi kosulio priepuoliai neigiamai veikia patį plaučių audinį. Plaučiai dėl nuolatinio tampymo ir bronchų uždegimo praranda savo elastingumą. Pavargę plaučiai kosint negali išlaikyti atvirą bronchų spindį, bronchai susispaudžia, o gleivės ir kitokios sekreto dalys lieka juose. Sekretas ir toliau dirgina kosulio centrą, susidaro neproduktyvus ir kankinantis kosulys – uždaras ratas. Padidėja bronchinės astmos – dusulio – pavojus.
Ką patartumėte profilaktiško, jei vaikas nuolatos kosėja? Ar yra kokių nors imunitetą stiprinančių vaistų, veikiančių būtent kvėpavimo takus?
Prieš atsakydamas į šį klausimą, noriu priminti medikų paskelbtų dešimt punktų (nelyginant dešimt įsakymų) apie kosulį. Pagrindiniai iš jų tokie:
Lėtinis kosulys, kosčiojimas ar kosulio priepuoliai – nenormalus reiškinys, reikalaujantis rimto dėmesio.
Gali būti, kad tas, kuris kosti ilgiau kaip keturias savaites, rimtai serga.
Kosulys, ir ypač stiprėjantis – tai rimtas pretekstas kreiptis pagalbos į šeimos gydytoją, pediatrą ar otorinolaringologą.
Visuomet reikia stimuliuoti produktyvųjį (gleivių išsikosėjimą skatinantį) kosulį.
Jei vargina sausas dirginantis kosulys, reikia įvaldyti tam tikrą kvėpavimo ir kosėjimo metodiką.
Lėtinis kosulys gali sukelti dusulį – sunkiausią astmos simptomą, todėl ilgai kosinčius pacientus reikia nuolat stebėti, reikia stengtis visiems, kad oras, kuriuo kvėpuojame mes ir vaikai, būtų švarus, ir šalia vaikų nebūtų rūkoma.
Kai kuriais atvejais patartina skirti imunitetą stiprinančių vaistų. Dabar jų yra įvairių, naudingi ir homeopatiniai. Imuniteto svyravimai prasideda būtent nuo viršutinių kvėpavimo takų būklės pokyčių. Jei tik ryklėje ir gilesniuose takuose lėčiau naikinami svetimkūniai, gali susidaryt pūliniai lėtiniai židiniai (adenoiditas, tonzilitas, sinusitas), kurie nuodija organizmą, skatina reikštis alergiją, smukdo imunitetą. Todėl imunitetą stiprinantys vaistai pirmiausia ir apsaugo viršutinius kvėpavimo takus.
Ar tokį kosėjantį vaiką reikėtų nuo ko nors papildomai paskiepyti?
Turint omenyje, kad kosulys – ne liga, o simptomas – tai nėra ir negali būti specialios vakcinos prieš kosulį.
Ką tokiam nuolatos kosinčiam vaikui reiškia inhaliacijos, druskų terapija, kompresai, deguonies kokteiliai, krūtinės ląstos masažas ir kitokios „pagalbinės“ priemonės?
Tai yra praktinių paieškų rezultatas. Tik negalima jų taikyti kiekvienam vaikui, neištyrus, nenustačius kosulio priežasties. Visas šias procedūras reiktų vertinti, kaip imunitetą stimuliuojančias priemones. Druskų terapija, žinoma, geresnį efektą duos, sergantiems alerginėmis ligomis. Inhaliuojami vaistai turėtų būti parenkami individualiai, nes nebūna net dviejų vaikų, sergančių vienodai, kiekvienas serga savaip. Fizinis aktyvumas irgi skatina imunitetą ir gali padėti įveikti užsitęsusi kosulį. Gydant kosintį vaiką labai svarbus laisvas kvėpavimas per nosį. Kvėpuojant per nosį nedirginami bronchai, nes oras nosyje apsivalo nuo dulkių, sušyla ir sudrėksta, labiau įsitempia diafragma, išvengiama varginančio kosulio.
Kosulys sumažėja, jeigu žmogus vengia giliai kvėpuoti. Paviršutiniškas kvėpavimas ir dargi sulaikant orą, įkvėpimo pabaigoje stabdo kosulį. Jeigu nekosėti nepavyksta, reikėtų kostelėti susičiaupus, lengvai prikandus viršutinę lūpą ar prisidengus burną nesulenktu delnu.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
