Vaikas nenori dalintis savo daiktais dėl daugybės priežasčių, kurios yra susijusios su jų vystymosi etapais, asmenine patirtimi ir socialiniais įgūdžiais. Suprasti šias priežastis yra pirmasis žingsnis, siekiant padėti vaikams išmokti dalintis.
Paskyros „Rami mamystė“ autorė Dovilė Petraitė, sertifikuota dr. Lauros Markham tėvystės konsultantė ir edukatorė
Kodėl vaikai nesidalina?
Maži vaikai, ypač iki 3 metų, dar tik pradeda suprasti pasaulį aplink save. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikai yra egocentriški, tai reiškia, kad jie natūraliai mato pasaulį tik iš savo perspektyvos. Dėl šios priežasties dalintis žaislais ar kitais daiktais jiems atrodo nenatūralu – jie dar nesuvokia, kad kiti žmonės turi tokias pat emocijas ir poreikius kaip jie patys. Egocentriškumas palaipsniui mažėja apie 5–6 metus, tuomet vaikai pradeda geriau suprasti kitų požiūrį ir gali noriau dalintis.
Egocentriškumo mažėjimas ir empatijos vystymasis yra natūralūs procesai, kurie kinta su vaiko amžiumi ir smegenų branda. Kai vaikams suteikiama galimybė bendrauti su kitais vaikais saugioje ir palaikančioje aplinkoje, jų socialiniai įgūdžiai ir empatija vystosi natūraliai. Svarbu padėti vaikams suprasti, kaip jų veiksmai gali turėti įtakos kitiems ir skatinti pozityvų elgesį.
Vaikai jaučiasi saugūs, kai gali kontroliuoti aplinką. Kai vaikas turi daiktą, jis jaučia tam tikrą saugumą ir stabilumą. Tuo tarpu dalijimasis gali kelti grėsmę šiam jausmui, todėl vaikas gali priešintis dalintis savo žaislais ar kitais jam vertingais daiktais.
Svarbu atminti, kad mažų vaikų emocijos yra stiprios ir dažnai sunkiai suvaldomos, todėl, kai vaikas yra verčiamas dalintis, jis gali patirti didelį stresą, jausti baimę prarasti savo daiktą. Skubu užtikrinti, kad tokia vaikų emocinė reakcija yra normali, nes vaikai dar tik mokosi valdyti savo jausmus.
Kas vyksta vaikų smegenyse, kai vaikai verčiami dalintis?
Kai vaikai yra verčiami dalintis, jų smegenys patiria stresą. Patirdami stresą, vaikai reaguoja „kovodami arba bėgdami“ (angl. fight or flight), o tai reiškia, kad vaikų smegenyse padidėja kortizolio, streso hormono, lygis. Dėl to vaikai gali tapti neramūs, neracionalūs arba net agresyvūs.
Svarbu suprasti, kad maži vaikai taip reaguoja, nes jų prieškaktinė smegenų žievė, kuri atsakinga už savikontrolę, dar nėra visiškai išsivysčiusi. Kai vaikas yra priverstas dalintis, jis gali patirti didelį emocinį diskomfortą, kurį sunku suvaldyti. Todėl tokiomis situacijomis vaikai gali pravirkti, šaukti ar, kaip minėjau, agresyviai elgtis.
Nuolatinis spaudimas dalintis gali sukelti neigiamą požiūrį į dalinimąsi apskritai ir net sumažinti pasitikėjimą savimi bei kitais. O tai gali užkirsti kelią natūraliai empatijos ir socialinių įgūdžių raidai, nes vaikas pradeda dalintis ne dėl to, kad nori, bet dėl to, kad jaučia prievartą arba baimę.
Specialistų patarimai, kaip mokyti vaikus dalintis
Modeliuoti dalijimąsi patartina visuomet nuo vaiko gimimo, o maždaug apie trečiuosius gyvenimo metus vaikas pradeda suprasti, kad kiti žmonės irgi turi poreikius bei jausmus. Šiame amžiuje vaikas pradeda dalintis sąmoningiau, nes prieškaktinė smegenų žievė, kuri yra atsakinga už savikontrolę, dėmesį ir sprendimų priėmimą, yra labiau išsivysčiusi.
Knygos „It’s OK NOT to share…“ autorė Heather Shumaker pabrėžia, kad dalijimasis nereiškia, kad vaikas turi nedelsiant atsisakyti savo daikto. Galima pasiūlyti vaikui kitą žaislą arba susitarti, kad jis pasidalins, kai baigs žaisti. Tai padeda vaikui jaustis saugiai ir išvengti prievartos jausmo. Heather Shumaker pastebi, kad svarbu mokyti vaikus dalintis natūraliai, kai jie pradeda rodyti susidomėjimą bendrauti ir žaisti su kitais vaikais. Dalijimasis neturėtų būti primetamas kaip būtinybė, tai turi būti natūralus socialinis veiksmas, kuriame vaikas dalyvauja iš noro bendrauti.
Klinikinė psichologė, knygos „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ autorė dr. Laura Markham pabrėžia, kad dalijimasis yra mokymosi procesas, o ne priverstinis veiksmas. Svarbu nespausti vaikų dalintis, kai jie tam nėra pasiruošę. Tėvai savo pavyzdžiu turėtų modeliuoti norimą įgūdį, patys dalintis su kitais ir taip skatinti, bet neversti vaikus to daryti. Mokyti dalintis galima žaidžiant su vaikais ir rodant, kad dalijimasis gali būti malonus ir smagus veiksmas.
Vaikų psichologė ir knygos „Ką turi žinoti visi tėvai“ autorė dr. Margot Sunderland siūlo ugdyti vaikų empatiją, padedant jiems suprasti, kaip jaučiasi kiti. Pavyzdžiui, kai vaikas nori iš kito vaiko atimti žaislą, galima jam paaiškinti: „Matai, jis dabar žaidžia su šiuo žaislu ir gali labai nuliūsti, jei tu jį paimsi. Siūlau palaukti, kol jis baigs žaisti, ir tada tu galėsi žaisti su juo“. Taip mokome vaiką atsižvelgti į kito jausmus.
Kaip elgtis, kai vyresnis brolis ar sesuo nenori dalintis su mažesniu?
Tėvams gali kelti iššūkių situacijos, kai šeimoje vyresnėlis nenori dalintis savo daiktais su mažesniu broliu ar sese. Tokiais atvejais svarbu suprasti tiek vyresnio vaiko jausmus, tiek mažesnio vaiko poreikius, siekiant sukurti harmoningą ir palaikančią aplinką šeimoje.
Vyresnis vaikas gali nenorėti dalintis, nes jis jaučiasi taip, tarsi mažesnis brolis ar sesuo „užima“ jo erdvę. Atsiradus mažyliui šeimoje, vyresnėlis gali jaustis gaunantis mažiau tėvų dėmesio ir praleidžiantis mažiau laiko kartu su jais. Natūralu, kad vyresni vaikai gali jausti pavydą ar konkurenciją dėl tėvų, ypač mamos, dėmesio. Nenoras dalintis gali būti būdas kompensuoti šiuos jausmus arba pasipriešinti naujiems pokyčiams šeimoje. Mažesnis brolis ar sesuo gali būti suvokiamas kaip „grėsmė“, todėl vyresnis vaikas gali stengtis apsaugoti savo „teritoriją“.
Svarbu pripažinti ir gerbti vyresnio vaiko jausmus bei poreikius. Pavyzdžiui, galite sakyti: „Matau, koks svarbus tau šis žaislas, ir tu nori su juo žaisti vienas. Tai visiškai suprantama.“ Toks požiūris padeda vaikui jaustis išgirstam ir vertinamam.
Dažnai vyresni vaikai gali nenorėti dalintis, nes jie jaučiasi nepastebėti ar nesulaukę pakankamai dėmesio. Tam, kad vyresnėlis jaustųsi ypatingas ir svarbus, rekomenduotina tėvams kasdien skirti bent 30 min., o dar geriau valandą nedalomo laiko vyresniam vaikui. Tai sustiprins jūsų tarpusavio ryšį, vaikas jausis mylimas, girdimas, ir sumažės vaikų tarpusavio konkurencija.
Galite nustatyti šeimos taisykles, kurios skatina dalintis, bet kartu ir saugo vaiko teisę į jo daiktus. Pavyzdžiui, galite sutarti, kad kai kurie daiktai yra tik vyresnio vaiko, ir jis neprivalo jais dalintis. Kitus daiktus galima apibrėžti kaip „bendrus“, kuriuos visi šeimos nariai gali imti. Šios taisyklės padeda aiškiai nustatyti ribas ir sumažinti konfliktus.
Verta kalbėtis ir paaiškinti vaikams, kad dalijimasis reikalauja kantrybės ir pagarbos. Pavyzdžiui, galite sutarti, kad abu vaikai paeiliui žais su norimu žaislu, kad jie turi palaukti savo eilės.
Galite siūlyti ir alternatyvas. Pavyzdžiui, jei vyresnis vaikas nenori dalintis savo mėgstamu žaislu, galite pasiūlyti mažesniam vaikui kitą žaislą arba bendrą veiklą, kuri nėra susijusi su geidžiamu daiktu.
Tokios situacijos yra puiki „dirva“ tėvams skatinti vyresnio vaiko empatiją, padėti jam suprasti, kaip jaučiasi mažesnis brolis ar sesuo. Pavyzdžiui, galite paklausti: „Kaip manai, kaip jis jaučiasi, kai nori žaisti su tavimi?“ Tačiau svarbu nepaversti to spaudimu dalintis – tai turi būti natūralus pokalbis, kuris skatina suprasti kito vaiko jausmus.
Kai vyresnis brolis ar sesuo nenori dalintis su mažesniu, svarbu atminti, kad tai yra normali reakcija, susijusi su asmeninės erdvės, kontrolės ar dėmesio praradimo baime.
Ilgas procesas
Taigi, dalijimasis yra socialinis įgūdis, kurio reikia mokytis ir vaikams, ir suaugusiems. Štai suaugusiųjų pasaulyje mes dažnai esame linkę dalintis tik tada, kai jaučiame, kad tai yra abipusiai naudingas veiksmas. Be to, suaugusieji irgi gali jaustis nesaugiai ar nenorėti dalintis, kai kalbama apie brangius daiktus, laiką ar asmeninius išteklius. Kaip ir vaikai, suaugusieji irgi turi poreikį jaustis saugūs ir vertinami. Taigi, dalinimasis turėtų būti suvokiamas ne kaip priverstinis, bet kaip savanoriškas veiksmas.
Vaikų mokymasis dalintis yra ilgas procesas, kuriame svarbu suprasti jų vystymosi poreikius ir emocinius iššūkius. Dalijimasis turi būti mokomas natūraliai, be prievartos, ugdant empatiją ir siūlant alternatyvas. Šis procesas, kaip ir suaugusiųjų pasaulyje, reikalauja laiko, kantrybės ir supratimo. Svarbiausia, kad vaikai jaustųsi saugūs ir vertinami, kad jie galėtų dalintis su kitais ne iš baimės ar spaudimo, bet iš noro bendrauti ir dalyvauti bendruomeniniame gyvenime.
Kiti Dovilės Petraitės tekstai:
„Rami mamystė“ paskyros kūrėja Dovilė iš Kalifornijos: „Motinystės Amerikoje – vieniša“
Miego miške daug medžių: kūdikių ir vaikų miegas – moksliniai požiūriai ir kultūriniai skirtumai
Nuo kada į darželį? Straipsnis nepatiks tiems, kurie išleidžia į darželį nuo 1-1,5 metų
