Kaip valgau, taip kalbu! Ar geri maitinimosi įgūdžiai skatina kalbos raidą? Dar ir kaip! Konsultuoja klinikinė logopedė Kristina Murauskienė, klinika „Altamedica“
Sunkiau valgo, vėliau prakalbės
Tiek maitinimosi įgūdžiams, tiek kalbėjimo procesui reikalingi tikslūs, išlavėję burnos judesiai, todėl šios dvi gyvybiškai svarbios sistemos labai stipriai susijusios ir veikia viena kitą. Dažniausiai tėvai nerimauti pradeda, kai vaikas sulaukia antro–trečio gimtadienio, o kalba tik ,,sava“ kalba, netardamas aiškiai nė kelių žodžių. Svarbu žinoti, kad kalbos raida prasideda tik gimus, ir kūdikiai lavinasi intensyviai, nors dar ir netaria nė vieno žodžio. Patirtis rodo, kad jei vaikai dėl oralinės kontrolės stokos rydami turi problemų, tai jų turės ir tardami garsus, ir kalbėdami.
Kelionė kalbos link prasideda su pirmu oro įkvėpimu ir maisto, kad ir koks jis būtų, paragavimu. Valgymas yra vienas iš esminių žmogaus gyvybinių poreikių. Kad mažas žmogutis galėtų tinkamai maitintis, būtini tinkamai išsivystę veido ir burnos organai. Vėliau didelę įtaką daro maisto parinkimas, kuris yra tiesiogiai susijęs su vaiko kalbos vystymusi, nes stiprina bei lavina minėtus organus. Todėl nuo to, kaip ir ką vaikas valgo, didžia dalimi priklauso jo kalbos raida, taisyklingas garsų tarimas.
Vaiko valgymo įgūdžiai yra svarbi funkcinė raidos sritis, susijusi su kitų įgūdžių raida. Kai kurių maitinimosi problemų galima išvengti, jei jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais atkreipsime dėmesį į vaiko valgymo įgūdžių raidos ypatumus.
Tiek valgymui, tiek kalbai svarbiausia yra liežuvis, lūpos ir žandikaulis bei taisyklingas kvėpavimas. Jei kurs nors iš minėtų organų dirba netinkamai, įsijungia kompensaciniai mechanizmai, kurie sutrikdo kitas struktūras, tai vėliau gali sukelti ne tik valgymo, bet ir garsų tarimo sutrikimus.
Krūtis ir buteliukas
Nereikėtų numoti ranka ir į maitinimo tipą, pasirenkant krūtį ar buteliuką. Moksliniai tyrimai teigia, kad kūdikis, maitinamas krūtimi, patiria daugiau teigiamų emocijų, nes tiesiogiai bendrauja su mama. Dėl patiriamo spaudimo traukiant pieną iš krūties, formuojasi taisyklingas kietojo gomurio skliautas, stiprinami bei treniruojami veido ir burnos raumenys, kurie vėliau būtini taisyklingam garsų tarimui.
Kalbinis kūdikio aktyvumas glaudžiai susijęs su fizine ir psichomotorine raida. Jei vaikas tinkamai maitinasi, tikėtina, kad ir gerai fiziškai vystosi. Laiku pradėjęs sėdėti, ropoti turi geresnes sąlygas kaupti aplink esančią informaciją ir mokytis kalbėti. Garsų atsiradimas glaudžiai susijęs su kūdikio amžiumi ir maisto tekstūra.
Valgymo raida prasideda nuo skysčių. Vėliau:
Nuo 4 mėn. galima pradėti ragauti skystos košės, atsiranda valingi aukštyn–žemyn liežuvio judesiai, pradedama tarti balsius ir guguoti.
Apie 6 mėn. kūdikis pradeda valgyti košes, atsiskiria liežuvio ir žandikaulio judesiai, mokosi gerti iš paprasto puodelio, atsiranda aiškiau tariami skiemenys.
Nuo 7 mėn. kūdikis pradeda valgyti rupesnę košę, ragauja kietų užkandžių, sumažėja burnos jautrumas, kūdikis mokosi atsikąsti, kąsti, čiauška su intonacija.
Nuo 9 mėn. kūdikis valgo rankomis kietą ir ilgai kramtomą maistą, pradeda mėgdžioti burnos, liežuvio judesius, atsiranda „dainavimas“, dėl stiprėjančių ir tikslėjančių burnos motorinių įgūdžių pasigirsta dar vis nesąmoningi „mama, tete“.
Mokosi kramtyti, mokosi kalbėti
Pasitaiko atvejų, kai tėvai stengiasi atitolinti maitinimą kietu maistu, nes bijo, jog vaikas užsprings. Tai ydinga praktika, nes vaikas, pripratęs prie maisto, kurio nereikia kramtyti, nestiprina veido ir burnos raumenų. Dažnu atveju vaikas patiria ne tik valgymo, bet ir garsų tarimo sutrikimų. Tenka išgirsti ir tokių atvejų, kai tėvai, pradėję papildomai maitinti, „nuleidžia rankas“, nes vaikas atsisako valgyti košes, išstumdamas jas liežuviu, pajutęs košę burnoje pradeda žiaukčioti ar, pasak tėvų, springti. Visais atvejais, kai nėra nustatyta disfagija (rijimo sutrikimas) ar kitų raidos sutrikimų, lemiančių rijimo problemas, reikėtų konsultuotis su šeimos gydytoju ir klinikiniu logopedu – nelaukiant, kol kūdikis užaugs ar išaugs patiriamus sunkumus. Dažnu atveju tai yra ar gali būti sensorinės integracijos sutrikimo požymiai (tam tikros tekstūros maisto netoleravimas, sutrikęs burnos jautrumas ir pan.), silpni veido ir burnos raumenys, netinkamas kvėpavimas.
Kada pas logopedą?
Rekomenduojama apsilankyti pas klinikinį logopedą, jei vaikas gausiai seilėjasi, jam sunku čiulpti, kramtyti arba ryti, koordinuoti lūpų, liežuvio ir žandikaulio judesius ar iki 9 mėnesių nepasigirsta čiauškėjimo. Daugelis tėvų mano, jog logopedas šalina tik kalbos sutrikimus. Iš tiesų minėtas specialistas šalina įvairius sutrikimus, kurie apima veido ir burnos sritį ir yra susiję ne tik su kalba, bet ir čiulpimu, kramtymu, rijimu. Visas kūnas yra bendras organizmas, nedaloma visuma. Tad natūralu, kad visi procesai yra susiję. Jei šeimos gydytojas, apžiūrėjęs kūdikį, jį siunčia į Vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos tarnybą konsultacijai dėl padidėjusio ar sumažėjusio raumenų tonuso, tai vertėtų apsilankyti ir pas klinikinį logopedą, nes dažnai pakitimai būna pastebėti ir burnoje. Fiziniai kūno judesiai aktyvina smegenų zonas, o už kalbą ir smulkiąją motoriką atsakingi centrai yra greta vienas kito. Paprastai tokie vaikai yra nerangūs, jų lėtesnė stambiosios ir smulkiosios motorikos raida.
Pradėjus maitintis kietu maistu, išryškėja burnos hipo- arba hiperjautrumas, tai pasireiškia valgymo sunkumais ar sutrikimais, o sulaukus dvejų–trejų metų, – neaiškia kalba, kuriai būdinga kalbėjimui reikalingų judesių planavimo, programavimo (arba) atlikimo sutrikimas. Vaikas negeba suvokti tinkamos lūpų, liežuvio, žandikaulio padėties tariant garsus arba tiesiog nepamena, kada, kokie ir kokia seka atliekami burnos judesiai tariant garsus. Kūdikystėje toks vaikas mažai čiauška, jo čiauškėjime vyrauja balsiniai garsai, menka garsų įvairovė, galimi maitinimo (čiulpimo, rijimo ir kramtymo) sutrikimai dėl prasto burnos judesių planavimo.
Susiję straipsniai
