Erika ir Merūnas Vitulskiai augina pametinukus: aštuonerių Ajų ir septynerių Herkų. Erika sako, jog jai gražiausios šeimos minutės, kai visi susėda ant sofos žiūrėti savaitgalio filmo ir būna susiglaudę kaip meškiai. Jų šeimos meilės kalba – apsikabinimai ir prisiglaudimai.
Erika, ar esate su Merūnu pasiskirstę tėvystės pareigomis?
Mes viską, ką darome gyvenime, pasidaliname per pusę. Kai pernai vaikai lankė „Ąžuoliuką“, dažniau į pamokas veždavo tėtis, aš likdavau nuošalyje. Tėtis padėdavo atlikti ir muzikos mokyklos namų užduotis, jis tą sritį geriau išmano. O šiemet berniukai lanko sportą, vienas krepšinį, kitas futbolą, tai į būrelius dažniau vežioju aš. Pernai buvome sutarę, kad dvi savaites vaikų poreikiais rūpinasi vienas, dvi savaites – kitas. O vakarais knygeles skaitome tas, kuris esame laisvas. Turime miego ritualus: vaikams sugulus, dar kalbamės, kaip praėjo diena, padėkojame vieni kitiems. Dabar, kai jie jau patys gerai skaito, vienas kuris paskaito garsiai mokytojos rekomenduotą knygutę. Kartais tėtis tamsoje pagroja pianinu kokią lopšinę ar populiarią dainą. Mėgstamos „Baltoji varnelė“, „Dieve, naktį šią žvaigždėtą“ ar Lino Adomaičio dainos, kai dainuoja tėtis, iš lovelių prisijungia ir berniukai. Dabar jau tik kartais dainuoja, nes pradėjo protestuoti prieš miego laiką, norėtų pavakaroti ilgiau.
Laikotės griežto dienos režimo?
Mes labai griežtai laikėmės disciplinos nuo pat jų gimimo, nes kitaip su dviem pametinukais būtų labai sunku. Pirmus trejus metus, kai juos auginau ir nedirbau, dienotvarkė būdavo tokia tiksli, kad vaikai patys jausdavo, kada turime eiti į lauką ar pietauti. Jei nors kiek užtrukdavau, darydama kokį buities darbą, jie klausdavo: „O kodėl dar neiname į lauką?“ Jie viską jausdavo savo vidiniais laikrodukais. Ir dabar išliko tvarka, kad 9 valandą turi eiti miegoti. Jau 8 valandą prasideda ruošimasis, dantų valymas, prausimasis. (Vasarą miegą viena valanda pavėliname, nes dar būna šviesu.) Mūsų berniukai ir jautrūs, ir labai judrūs, tad jeigu bus pervargę, tas jų judrumas pasidarys per grubus. O ryte žadintuvo nereikia, net savaitgaliais keliasi pusę septynių. Aš irgi keliuosi su jais, nes savaitgalį tradiciškai pusryčiams kepu blynų arba karštų sumuštinių. Tai atėję dar iš mano vaikystės, aš savaitgalio rytų labai laukdavau.
Per išeigines būname visko prisiplanavę, kad dykinėjimui laiko nėra. Ajus ir Herkus labiausiai mėgsta laiką leisti šeimoje, jiems užtenka vienas kito draugijos, pas kiemo draugus nesiveržia. Nors šiaip jie labai komunikabilūs, jiems nėra problemų bendrauti nei su suaugusiuoju, nei su kūdikėliu. Jie su visais nori čiupinėtis, glostytis, bučiuotis – yra betarpiški, žmonės kartais net sutrinka. Taip yra turbūt dėl to, kad mes patys taip juos auginame. Myluotis, bučiuotis, minkytis ant sofos – mūsų meilės išraiška. Berniukai to dar nesigėdija, matyt, dar paauglystė neprasidėjusi.
Bet Ajus jau yra įsimylėjęs vieną savo klasiokę, jau keturis kartus jai piršosi ir keturiskart išgirdo „ne“. Ryte ruošdamasis į mokyklą kartais sako: „Mama, šiandien aš piršiuosi“. Kai gauna neigiamą atsakymą, verkia. Herkus jį labai atjaučia, sako, kad nueis pas tą mergaitę ir pasakys, kokia ji kvaila, kad atstumia brolį. Dabar jau santykiai su ta mergaite vėl atšilę, mačiau, kad žiedukas įdėtas į kuprinę, tik laiko klausimas, kada priklaupęs ant kelio pasipirš penktą kartą. Mes aiškinome, kad su mergaitėmis reikia gražiai elgtis, jas reikia mylėti ir globoti. Matau, kad jie ir praleidžia mergaites pirmas, ir mandagiai kalba. O kitąkart važiuojame mašina, ir Ajus samprotauja: ,,Mama, aš tikrai myliu, reikia meilės negailėti ir ženytis“. Bandau guosti po tų nesėkmingų piršlybų, mums dabar atrodo juokinga, o jam čia didžiausia drama.
Kiekviena šeima auklėdama vaikus turi prioritetus. Kas svarbiausia jums?
Svarbiausia, kad jie jaustųsi mylimi, kad netrūktų dėmesio jų problemoms. Dar labai svarbu, kad augtų socialūs. Vaikas gali mokytis dešimtukais, bet jei neturės socialinių įgūdžių, gyvenime bus sunku. Ribojame laiką prie ekranų, stengiamės sudominti kokia nors tikra veikla, ką nors tyrinėti, ieškoti, sportuoti, dainuoti.
Mokykloje pažymių labai nesureikšminame, nesame išprotėję, kad ruoštume pamokas į priekį. Nors pažįstu tokių mamų, kurios iš anksto namuose mokosi tą medžiagą, kurią vaikas dar tik mokysis klasėje. Aš tokias mamas sveikinu, bet ar nebus paskui mokslas visą gyvenimą suvokiamas kaip trauma? Mes rezultato nesureikšminame – vieną kartą pavyksta geriau, kitą blogiau. Nereikalaujame, kad tobulai kažką darytų, – man atrodo, kuo didesnis perfekcionizmo poreikis, tuo žemesnė žmogaus savivertė. Aš noriu, kad jie būtų stabilios psichikos, kiek tai įmanoma.
Norėčiau, kad vaikai gerai išmoktų bent porą užsienio kalbų, tam labai padeda kelionės po užsienį, muziejų lankymas, užsieniečiai gidai. Ačiū Dievui, kad turime galimybes keliauti, susipažinti su labai įdomiais žmonėmis. Kai augau aš pati, mama niekada netikrindavo, ar padariau namų darbus. Tik trimestro pabaigoje atnešdavau parodyti pažymių knygelę. Bet dėl to man mokslas buvo malonumas, aš eidavau į mokyklą su džiaugsmu. Žinoma, būdavo visko, ir namų darbų nepadarydavau – tada drebėdavau ir klaidų priveldavau. Bet mokykla leidžia suvokti savo veiksmų pasekmes, išmoko darbštumo. Mokykliniai namų darbai yra suaugusiojo gyvenimo repeticija, kada reikės eiti į darbą ir atlikti įvairias užduotis.
Ar jau matyti, į ką linkę sūnūs?
Matyti, kad Ajus bus tiksliukas, jam patinka matematika – tokia buvau ir aš, man labai patiko visi tikslieji mokslai ir mokykloje, ir universitete. Kartą buvome su Merūnu susipykę, rimtai ginčijomės. Ajus suskaičiavo, kad tai trečias mūsų ginčas, ir kuo rimčiausiai paklausė, ar mes nesiskirsime? Paaiškinus, kad žmonės kartais ir ginčijasi, ir pykstasi, ir tai yra normalu, nusiramino.
Bet Ajus ir kūrybingas. Vieną jo sąsiuvinį pasidėjau prisiminimui. Pirmame lape tvarkingos raidelės, kitame – jau mažų žmogeliukų būrys, o atvertus dar vieną lapą matyti kiaurai pratinta skylė. Man paaiškino, kad čia sprogo bomba.
O Herkus – sportininkas ir menininkas, jis mėgsta lipdyti, klijuoti, atlikti visokius smulkiosios motorikos darbelius. Ten, kur reikia ką nors smulkiai sudėlioti, jis dirba net liežuvį iškišęs, kaip jam smagu. Kai įsigilina į smulkiausias detalytes, net nebegirdi, ką jam sakai.
Jie abu muzikalūs, bet šiemet „Ąžuoliuke“ nusprendėme padaryti pertrauką. Jei norės, po metų galės grįžti, tokia galimybė yra. Jie buvo pervargę. Pamatėme, kad vaikai tokie užimti, kad nebeturi laiko būti tiesiog vaikais. Muzikos mokykloje pamokos vyksta kiekvieną dieną, per daug intensyvu. Tiesą sakant, vaikų muzikalumas mane net stebina: pavyzdžiui, Ajus ką nors niūniuoja panosėje, staiga pakyla ir eina užsirašyti natų. Sako, kad nepamirščiau melodijos, kuri atėjo į galvą. Kuris antrokas geba natomis užrašyti sukurtą muziką? Ajui ir Herkui labai patikdavo scena, tik duok! Koncertai būdavo smagiausia mokymosi dalis. Kiti „ąžuoliukai“ stovi ramūs, o mūsų vaikai išsiskirdavo ir šypsena, ir energetika, jie rankomis ir kojomis tą muziką perduoda, dainuoja visu kūnu. Tokie juokingi! Jie ir namie noriai koncertuoja, jei turime svečių, mėgsta pašokdinti moteris, ypač Herkus. Jie mėgsta linksmintis, net bijau jų paauglystės!
Koks pametinukų brolių tarpusavio ryšys?
Jie visą laiką riejasi, bet vienas už kitą galvą guldytų. Net ir mokykloje sugeba susitikę koridoriuje susimušti. Kartą išleidome į dienos stovyklą, kur vaikai buvo mokomi plaukti. Nors buvo skirtingose grupėje, plaukimo takelyje susitikę sugebėjo taip susikibti, kad mokytoja turėjo šokti į vandenį ir brolius išskirti. Esame bandę, kad per vasaros atostogas kurį laiką pabūtų atskirai. Ajų išvežėme pas močiutę. Jis apsidžiaugė: „Ačiū Dievui, pabūsiu be brolio“. Dieną Herkus dar šiaip ne taip ištvėrė, o vakare jau pradėjo verkti, klausinėti apie vyresnėlį. Vis kartojo: „Paskambinkime Ajukui, kaip jis ten gyvena?“ Išgirdęs brolio balsą, dar labiau susigraudino, ėmė maldauti, kad važiuotume pasiimti. Tą naktį net vedėmės Herkų į savo lovą, nes vienas nesugebėjo užmigti. O ryte tik pabudęs ėmė žiūrėti į laikrodį, kada grįš brolis.
Išvaizda jie labai panašūs, net drabužius perkame vienodus, to paties dydžio. Ir batų dydis toks pat. Tik į savo įvaizdį broliai reaguoja skirtingai. Herkui tas pats, kuo jį aprengsi. O Ajui labai svarbu, kaip jis atrodo, iš vakaro susideda kitai dienai drabužius. Ir plaukų sruogos neleidžia nukirpti, nors prašau jau antrus metus. Jis estetas, turi savo supratimą, kas gražu.
Ką darote, kai vaikai meluoja?
Esame su tuo susidūrę, bet Herkaus melą labai lengva pastebėti. Jis pameluoja, sekundę patyli ir neištveria, matyt, sąžinė užgraužia, neišlaiko. Pavyzdžiui, pasako, kad neužduota namų darbų. Paklausus dar kartą, ar tikrai, prisipažįsta, kad užduota… Kitąkart klausiu, kur išleido 2 eurus. Sakosi pirkęs kotletą. Kai pasitikslinu, ar tikrai tai buvo kotletas, paaiškėja, kad ne, limonadas… Kartą žiūrėjome vaikišką filmuką ir nuskambėjo tokia frazė, kad nuo šeimos nereikia nieko slėpti. Jis įsikniaubė verkdamas man į krūtinę ir prisipažino, kad kai ką slepia jau du mėnesius. Klausiu, kas nutiko? Sako, buvau susipykęs su močiute ir tau nesakiau. O Ajus gudresnis, jį ne taip lengva pagauti meluojant. Pavyzdžiui, į mokyklą negalima neštis žaidimo kortelių, jis randa būdų, kaip nusinešti, su juo reikia labiau aiškintis, kol išaiškėja tiesa.
Kaip mokote vaikus tvarkos?
Savaitgaliais mūsų namuose yra tvarkymosi diena. Įsijungiame garsiai muziką ir visi kimbame į darbus. Man pačiai vaikystėje patikdavo tvarkyti namus, tad ir savo šeimoje noriu šį darbą paversti savotišku žaidimu. Ajus siurbia grindis ir sofą, Herkus plauna indus. Ajus valo tualetą, Herkus veidrodžius. Ajus nurenka išdžiūvusius skalbinius, Herkus surūšiuoja pagal spalvas skalbimui. Ir mes su Merūnu dirbame kažkokius buities darbus.
O berniukų kambaryje tvarką kartais reikia pakontroliuoti. Juk kur kas paprasčiau grįžus iš mokyklos drabužius numesti ant kėdės atlošo, o ne pakabinti į spintą. Esame sutarę, kad dieną ant rašomojo stalo gali būti kūrybinė netvarka, bet einant miegoti stalas turi būti švarus ir tuščias. Jie tas taisykles žino ir jokių ginčų nekyla. Pastebėjau, kad mūsų vaikams reikia labai tikslių ir konkrečių užduočių. Kartais ir mokykloje kyla nesusipratimų dėl to, kad mokytoja su jais nesielgia taip reikliai, kaip mes. Ne kartą esame buvę „ant kilimėlio“, esu ir verkusi, kad mūsų vaikai tokie išdykę ir kelia tiek daug problemų, trukdo klasės darbą. Suprantu, kaip mokytojams sunku, kai klasėje daugiau kaip dvidešimt vaikų, jei kuris nors vaikas išdykauja. Herkus turi perdėtą teisybės jausmą, panašiai kaip ir aš vaikystėje, puola ginti ir užstoti nuskriaustųjų. Gali ir susipešti, ir rėkti…O Ajus nuolat ginčijasi rasdamas tokių argumentų, kurie pagal jo amžių atrodo tikrai rimti, ir ginčijasi be galo.
Bet juk tokie vaikystėje buvome ir mes su Merūnu. Merūnas pakeitė 7 mokyklas, mama nebežinojo, ką su juo daryti, galvojo, kad gal visai nebaigs mokyklos. Mes matėme kitaip pasaulį, patys buvome „nepatogūs vaikai“, kokie dabar yra ir mūsiškiai. Tik mes augome nesuprasti, o savo vaikus stengiamės priimti su meile.
Ypatingų mokyklų savo berniukams neieškojome – jie eina į tą, kuri arti namų, į paprastą valstybinę mokyklą. Manau, kad gyvenime reikės prisitaikyti prie įvairiausių žmonių, tad auginti vaikų „padėjus pagalvę“, išskirtinėmis sąlygomis, nematau prasmės.
Kiek jums svarbu sveikas gyvenimo būdas?
Mes abu su Merūnu žinome, kas yra patyčios dėl išvaizdos. Mūsų berniukai irgi linkę priaugti svorio, tad nenorime to proceso palikti nekontroliuojamo, mityba ir sportas mūsų šeimoje labai svarbūs. Vakarienei gaminu sveikus nekaloringus patiekalus, o saldumynų mūsų namuose visai nėra. Net važiuodami į svečius artimųjų paprašome, kad ant stalo nebūtų saldainių ir limonadų. Išimtis tik gimtadieniai, tada ragaujame torto.
Labai daug laisvalaikio praleidžiame lauke. Visi keturi žaidžiame krepšinį, dažnai susiskirstome į komandas: jie trise, aš viena. Būna, kad laimiu aš, tada Herkus verkia, nes jis dar nemoka pralaimėti. Visi keturi važiuojame dviračiais, plaukiame irklentėmis, baidarėmis – visą laiką judame. Kartais vaikai sako: „Mama, nusibodo, niekur neikime“. Bet čia nediskutuojama.
O dabar apie laimės ašaras – ar esate verkusi dėl vaikų?
Aš dažnai verkiu iš laimės, esu jautruolė, per vaikų koncertus visada apsiverkiu. Esu pagerbta tarp vyrų, sulaukiu gėlių, piešinukų, laiškelių. Einame dviese su Ajumi, jis pabučiuoja man ranką ir sako: „Mano princese“. O Herkus yra pasakęs : „Mano mama graži kaip Dievulis“. Matyt, vaikai yra mūsų elgesio veidrodis, jie ima pavyzdį iš tėčio.
Ginta Liaugminienė, Irinos Bedulskos nuotraukos
Susiję straipsniai
