Sigita Hedin – šešiametės Izabelės ir greitai dvejų metukų sulauksiančio Noelio mama. Sigita sako, jog jos pomėgis rengti iškylas atsirado anksčiau, negu sukūrė šeimą. O kai į pasimatymą atskrido būsimasis vyras švedas Dovydas, mergina viename Vilniaus parke jam surengė mažą pikniką.
,,Galbūt tai amerikietiškų filmų įtaka, bet man piknikai yra ypatinga romantika,“ – sako Sigita. Ji savo pomėgiu griauna mitą, kad piknikai gali būti rengiami tik vasarą ir tik gražiu oru. Be to, piknikai yra tarsi vyriško ir moteriško pasaulio susitikimo taškas – daugeliui vyrų patinka aktyviai leisti laiką laukinėje gamtoje, o moterims – nueiti į kavinukę. Taigi piknikas suderina gamtą su civilizacijos estetika.
Viso ko pradžia – pikniko krepšys
,,Kai augau, Lietuvoje tokio dalyko kaip pikniko krepšys nebuvo įmanoma nusipirkti. Atrodė, kaip keista, argi niekam kitam be manęs tokių krepšių nereikia? Prašiau, kad artimieji kokia nors proga man padovanotų. Nors jie sakė, kad toks daiktas nepraktiškas ir tik užims namuose vietą, laikiausi savo. Dabar krepšių galima nusipirkti ir parduotuvėse, ir parsisiųsti internetu. Aš jų turiu net keletą, nes piknikai tapo didžiuoju mano pomėgiu, kuris, susilaukus vaikų, tik sustiprėjo. Pikniko krepšių būna įvairių – kai kurie pardavinėjami su specialiais dirželiais, už kurių užkišami daugkartiniai nedūžtantys indai ir stalo įrankiai. Būna tuščių, į kuriuos krauni reikmenis savo tvarka. Iš Švedijos sendaikčių parduotuvės parsivežiau senovinį krepšį, kuris atrodo kaip lagaminas“, – sako Sigita.
Net šešiametė Izabelė turi vaikišką savo pikniko krepšiuką ir mums einant į gamtą pasiima, įsidėjusi kokį vaisių ar gėrimo buteliuką. Jai natūralu, kad leidžiant laiką gamtoje bus smagu iškylauti.
Ką dėti į krepšį?
Sigita sako, jog piknikų giminaičiais galėtume laikyti lietuvišką bulviakasį ar grybavimą, kada eidami kažką veikti gamtoje žmonės pasiimdavo ir užkąsti. Pikniko esmė panaši – vaišintis gamtoje, tik daryti tai estetiškai, prie gražiai dekoruoto improvizuoto stalo, iš gražių indų, ant gražaus patiesalo. „Aš visada į pikniką pasiimu ir keletą pagalvėlių, ant kurių patogu atsisėsti ar jomis atsiremti į medį. Tai iš karto suteikia jaukumo. Yra pagalvėlių su rankenomis, kurias patogu neštis kaip krepšį. Dar man jaukumo suteikia šviečiančios lemputės – pačių paprasčiausių girliandų galima nusipirkti daugelyje parduotuvių. Jas dedu ant stalo, tarp valgių arba kaip tuo metu šauna į galvą, kad ir ant krūmo. Šviesos šaltinis visada traukia būti prie jo. Būtinas akcentas – graži paklodė ar staltiesė, aš jų turiu ne vieną, įvairių spalvų. Ant staltiesės dedu daugkartinius indus, dabar yra ir specialiai paruoštų iškyloms iš perdirbto plastiko, bambuko, bet aš mėgstu ir tiesiog paprastus indus iš savo virtuvės, stiklo taures, ąsotį, butelį. Pasiimu ir savo įprastus stalo įrankius. Spalviškai priderintos servetėlės, lauko gėlių puokštė – jau ir šventė. Aš neišmetu gražių metalinių dėžučių, kurioje parduodami saldainiai ar sausainiai. Į jas vėliau galima sudėti užkandžius iškylai. Sumuštinius, bagetes galima susukti tiesiog į rudą kepimo popierių ir perrišti kaspinėliu – atrodys labai estetiškai, tarsi ką tik iš kepyklėlės. Manau, ne tik man maloniau valgyti, jei maistas patiektas patraukliai, o ypač lauke, man tai yra labai žavinga, suteikia gyvenimui šarmo, nuotykio“, – sako Sigita.
Švediškas stalas gamtoje
Piknikus galima pavadinti švedišku stalu gamtoje. Ištekėjusi už švedo, Sigita gavo galimybę iš arčiau pažinti vyro gimines ir švedų gyvenimo būdą. Tada suprato, iš kur kilo posakis „švediškas stalas“. „Pas juos ateini pietų, o virtuvėje padėtas puodas su bulvėmis, keptuvė su kokiu nors patiekalu, dubenys salotų, padažai. Tu imi lėkštę ir visko dediesi pats tiek, kiek nori ir ko nori. Ir vaikai nuo mažens mokomi dėtis maisto tiek, kiek suvalgys, dėtis to, kas tikrai patinka. Mes Lietuvoje vadiname tai švedišku stalu, ir tai iš tiesų švedų kultūros dalis. Toks pat principas galioja ir piknikuose – vaikams labai patinka, kad jie gali visko paragauti ir pasirinkti valgyti tai, kas labiausiai patinka“, – sako Sigita.
Piknikai auginant vaikus – taip paprasta
Progų surengti iškylą gali būti daugybė – tai ir vaikų gimtadieniai, ir susitikimai su draugų šeimomis, galų gale – kaimynų pasėdėjimas ant kiemo pievutės.
„Ir atostogaudami pajūryje mes kartais renkamės ne kavinę, o iškylą gamtoje. Nusinešti į paplūdimį užkandžių – tai yra kūryba. Tinka bet kas: iš vakaro išsikepti blynai ar supjaustytas kepsnys, makaronų salotos, sumuštiniai iš kruasanų, įvairūs vaisiai, uogos, jogurtas. Tą dieną, kai noriu tiesiog pagulėti ir nieko neveikti, nueiname pavalgyti į kavinę, bet kartais taip smagu užkandžiauti gryname ore. Gamta savaime graži, tai tarsi gražiausio restorano interjeras, pakanka tik estetiškai padengti pikniko stalą. Beje, žodis „piknikas“( pique – nique) kilęs iš prancūzų kalbos ir reiškia pagriebti mažą gabaliuką, kąsnelį. Pikniko maistas dažniausiai toks, kurį tu gali pasiimti į ranką ir valgyti, paragauti ir to, ir šio. Gamtoje ir vaikai geriau valgo, ypač po maudynių vandenyje“, – sako Sigita.
Visais metų laikais
Sigitos Hedin nuomone, lengviausia iškylas rengti vasarą, bet ji tai daro ištisus metus. Užkandžiauti geltonų rudeninių lapų fone ar vaišintis karštu šokoladu ant sniego – tikrai romantiška, be to, tai proga išsiruošti iš namų, pabūti gamtoje – ne tik smagu, bet ir sveika!
