Mantautė Morkvėnė savo holistinį šeimos gerovės centrą bei paskyrą socialiniuose tinkluose pavadino „Tampu mama“. Laikas esamasis. Mantautė augina 6 vaikučius ir laukiasi septinto. Būsena „tampu mama“ tęsiasi 15 metų.
Mantautės Morkvėnės motinystės ir veiklos kelionę stebime nuo pirmųjų žingsnių. Pirmasis susitikimas įvyko prieš 14 metų, kai Mantautė pasakojo apie ilgus bandymus pastoti, nesėkmes vieną po kitos, neviltį ir atrastą nevaisingumo priežastį. Paskui susitikome, kai Mantautė jau buvo 4 vaikučių mama, studijavo akušerijos dieniniame skyriuje ir suko dulos keliu. Dabar ji – diplomuota akušerė, žindymo konsultantė IBCLC, kvalifikuota dula, „Spinning Babies“ sertifikuota edukatorė, būsimoji osteopatė. Motinystėje ji paskendusi, kaip pati kažkada sakė, – būdama šalia gimdyvės aš žydžiu.
O kad žydi ir pati būdama gimdyve, – akivaizdu tiek iš įrašų instagrame, tiek iš mūsų pokalbio, kuris įkrovė pozityvios energijos visai dienai.
Trumpai apie šeimą:
Mantautė (38 m.) ir Mantas (39 m.) susitiko vienas kitą būdami šešiolikmečiai. „Tada draugai šypsojosi, po kelių mėnesių sužinoję, jog mes kalbame apie vestuves, kad turėsime bent tris vaikus. Vidinis žinojimas ir vidinis Meilės varikliukas niekada neužgeso“, – sako Mantautė. Šiandien šeimoje auga: Mantvilė (15 m.), Domantas (13,5 m.), Deimantė (11 m.), Mantvydas (9,5 m.), Mantėja (6,5 m.), Almantė (3 m.) ir dar vardo neturinti dukrytė, kuri gims po poros mėnesių.
Šeši vaikai, gimę vienas paskui kitą, – didelis iššūkis. Laukdamasi septinto tarsi deklaruojate: kuo daugiau, tuo lengviau?
Mes visada norėjome didelės šeimos. Kai būdami šešiolikos susižadėjome, jau tada kalbėjome, kad turėsime daug vaikų. Kiek tas „daug“, – nenustatėme, neturime konkretaus skaičiaus ir dabar. Vaikučius pakviečiame pagal sąmoningą vidinį pajautimą: kai abu aiškiai jaučiame, kad jau jau laukia eilėje, tada ir pakviečiame.
Nė vienas vaikas jums neužblokavo tikslų, svajonių, atvirkščiai – kaskart baigiate vis naujas studijas, patobulėjate profesinėje srityje. Kaip tai įmanoma?
Mūsų gyvenime veikia principas, kad kai esi laimingas ir save gali realizuoti, tavyje atsiranda daugiau išteklių. Darau tai, ką labai mėgstu. Mano gyvenimas nėra TIK vaikai, nesu namų šeimininkė tarp keturių sienų. Turiu save realizuoti, o tai darydama, padėdama kitiems, aš augu. O augdama galiu turėti daugiau jėgų savo vaikams. Universalus Visatos dėsnis, kai duodamas prisipildai, ir vėl turi ką duoti. Kita vertus, man fiziškai būtų neįmanoma ir net nuobodu įgyti vieną specialybę ir visą gyvenimą dirbti samdomą darbą nuo 8 iki 17 val. Auginant šešis vaikus, tai neįmanoma, privalai gyvenimą dėliotis kitaip, būti lankstesnis. O norėdama susikurti darbo vietą sau, turiu tobulėti savo srityje, judėti į priekį, įgyti vis naujų kompetencijų. Mane tas tobulėjimo kelias „veža“, tad vaikai yra kaip upė, tėkmė, kuri teka mano gyvenime savaime.
Ar teko patirti pogimdyminę depresiją?
Ne, depresijos nebuvo, bet kartą atėjo riba, kai jaučiau – nenorėčiau jos peržengti. Šeimoje augo trys pametinukai, mama ir anyta dirbo, vyras turėdavo labai daug viršvalandžių ir grįždavo 20 val. vakaro, o auklei samdyti neturėjome pinigų. Pasijutau kosmose. Kai trečiajai dukrytei buvo 6 mėnesiai, su vyru susėdome ir rimtai pasišnekėjome. Priėmėme sprendimą: vyras išėjo tėvystės atostogų ir išsikraustėme gyventi į sodybvietę. Pasistatėme metalinį namuką ir gyvenome pusmetį. Nors nebuvo nei skalbimo mašinos, nei vandentiekio, viską vežėmės iš miesto, o prireikus –skalbdavome rankomis upės vandenyje, bet atsigavome, pailsėjome, tai buvo planuotas nuotykis.
Vaikai nuo darželinuko iki paauglio – kaip didelėje šeimoje suderinami poreikiai, kurie labai skiriasi?
Kai šeimoje augo pirmi keturi pametinukai, išties buvo paprasčiau. Amžiaus skirtumas buvo mažas, vaikų poreikiai panašūs. Tada visiems viskas tiko – tos pačios pramogos, kelionės. Dabar tikrai sunkiau derinti interesus. Dažnai išgirstu: „Dabar jums lengviau, nes mažuosius auginti padeda vyresni vaikai“. Su tuo nesutinku. Naivu tikėtis, kad šiais laikais atsiras paauglių, kurie pilni didelio noro augins mažus vaikus. Tai – tėvų atsakomybė. Tad mūsų šeimoje dabar tikrai daug skirtingų gyvenimų – skiriasi vaikų režimai, grafikai, mityba. Viena dukrytė labai alergiška, yra vaikų, kurie kažkokių produktų netoleruoja. Jeigu esame namuose, su vyru iš virtuvės neišeiname. Laimei, vyresnieji jau gaminasi ir patys. Trečiokas nuo to laiko, kai išmoko kalbėti, svajoja apie savo restoraną.
Sakydama „sunkiau“ nesakau, kad „per sunku“, nes jeigu būtų TAIP sunku, – argi galvotume apie dar vieną vaiką?
Jūsų emocinė būsena pavydėtina, tačiau kartais dar vieno vaiko gimimas pakerta buitiniame lygyje – reikia dar vienos vietos automobilyje, dar vieno kambario ir t.t.
Na ir kas čia tokio, kad keičiasi poreikiai? Mes automobilius keitėme dažnai – natūralu, kad augant šeimai, daugėjant gyvūnų didėja ir automobilis. Vienintelė bėda, kad didelių automobilių pasirinkimas mažesnis. Turėjome penkiavietį, septynvietį, aštuonvietį. Dabar jau turime devynvietį, nes ir mūsų tuoj bus devyni. Važinėjame išties nemažai, šiemet keliavome į Kroatiją, nemažai keliaujame į Ispaniją, ten net teko pusmetį pagyventi dėl dukrytės alergijos. Žinoma, ir kitos Europos šalys pasiekiamos automobiliu – Lenkija, Čekija, Slovakija, Italija.
Užsiminėte apie gyvūnus. Nepaisant būrio vaikų, turite ir augintinių?
Mes jų visada turėjome. Tai dar viena mano vaikystės svajonė, kurią pildau. Šiuo metu auginame senjorę Labradoro retriverę (10 m.), ji atsirado tą savaitę, kai pakvietėme ketvirtą vaikelį. Šiais metais atsirado lygiaplaukis retriveris (kalytė) ir iškart pajutome, kad turi ateiti airių raudadėmis seteris.
Šunys mūsų šeimoje nuo pirmos dienos, kai apsigyvenome kartu, būdami aštuoniolikos. Esame alergiški, tad pirmas šuo buvo „hipoalerginis“ cvergšnauceris, paskui įsidrąsinome ir įsigijome minėtąjį Labradoro retriverį. Tada supratome, kad turime alergiją ne šunims apskritai, o šuniukams patinams, ir kad veislė ne tiek svarbi. Kai pribrendome dar vienam šuniui, ilgai rinkomės veislę, norėjome, kad būtų draugiška vaikams, tiko lygiaplaukis retriveris, tik ne auksaspalvis, nes jie labiau šeriasi. Laukėme vados ir belaukdami labai aiškiai supratome, kad norime ir seterio. Beieškant Europos veislynų internete, pamačiau vienas akis ir įvyko „klikt“. Pajutau, kad labai labai noriu būtent šios kalytės būsimos dukrytės. Ir vėl laukėme gimstančios vados. Lietuvoje šios veislės nėra, mūsų kalytė – gal tik antra šalyje. Parsivežėme iš Slovakijos, grįždami iš atostogų Kroatijoje.
Vieša nuomonė, kad kiekvienas „naujas“ vaikas pablogina gyvenimo kokybę, nes vaikai yra didžiulė prabanga. Kokia jūsų nuomonė?
Mūsų nuomonė atvirkštinė – vaikai pagerina gyvenimo kokybę. Jeigu vieną dieną reikėtų nupirkti šešis mobiliuosius telefonus, tada gal ir pablogintų (juokiasi). Man savaime suprantama ir įprasta, kad augant šeimai auga ne tik poreikiai, bet ir galimybės. Nes esi priverstas jų ieškoti! Sunku patikėti, kai žmonės gimdo ir tada laukia, ką jiems duos valstybė. Mes viską susikuriame patys, nes ta energija, kuri ateina sulig kiekvieno vaiko gimimu, mums yra variklis. Kiekvienas vaikas yra dar vienas stimulas judėti į priekį.
Taip, buitis nėra lengva. Vienas iš mano klientų pasakė: „Kokį didelį puodą sriubos jums reikia virti!“ Pagalvojau – o, Dieve, jeigu reikėtų tik vieną puodą virtį, tai rasčiau ir 10 litrų talpos. Bet mūsų namuose reikia šešių puodų, nes visų mityba skirtinga. Tačiau nežiūriu į tai kaip į gyvenimo stabdį, negalvoju, kad kenčiu, vargstu ir esu auka. Aš nesu auka – juk pildau savo svajones!
Kaip reaguoja aplinkiniai, kai iš automobilio pasipila tokia kompanija?
Anksčiau, kai vaikučių buvo mažiau, 4–5, o jų amžius panašus, buvo juntamas tas „krūvos“ efektas, kai nesuprasi, dvynukai, trynukai. Dabar du ar trys vaikai yra mano ūgio ar jau praaugę mane, tad tikriausiai mažai kas supranta, kad tai tėtis, mama ir vaikai, galvoja – šiaip kompanija su keliais mažais vaikais.
Kol kas nė vienas klausimas neišprovokavo jus pasakyti, kad auginti tiek vaikų nėra paprasta. Tačiau, be emocinio stuburo ir finansų, dar yra ir moters kūnas, kaip jis atlaiko tiek nėštumų, gimdymų, žindymų?
Visi vaikučiai atėjo natūraliai, atsigavimas po gimdymų irgi vyksta lengvai. Tačiau jeigu pasakyčiau, kad tai sėkmė, pameluočiau. Daug pastangų įdedu į psichosomatiką: rūpinuosi ne tik savo fiziniu kūnu, bet ir psichologinu, psichosomatiniu, dvasiniu pasauliu, sąmoningumu. Tai gyvenimo būdo dalis nuo pat vaikystės.
Tenka dirbti su žmonėmis, kurie gniaužia emocijas, – bijo paverkti, pasiskųsti, išsakyti savo nuomonę. Pastebiu, kad jie daugiau serga. Viskas, kas emociškai užspausta, išeina per kūną. Stengiuosi, kad man to nebūtų: transliuoju, ventiliuoju, komunikuoju, turiu savus būdus ir metodus, kaip dirbti su savimi.
Iš fizinio pasiruošimo esu pasirinkusi vaikščiojimą. Įsidedu vaiką į nešynę ir vaikštau, vaikštau, vaikštau. Neturiu nusistačiusi jokių ribų, kartais nueinu 15 000, o būna ir 3000 žingsnių. Grafikų nesudarinėju, savęs nespaudžiu, elgiuosi pagal kūną, nuotaiką ir orą. Kai jaučiu poreikį prasiventiliuoti, susiderinu su vyru dėl vaikų ir išeinu skirti laiko sau.
Jūs daug mokotės, net ir dabar – studijuojate osteopatiją. Ar jums to reikia dėl profesinių kompetencijų, verslo?
Osteopatiją norėjau studijuoti dar prieš akušeriją. Tačiau yra tokia taisyklė, kad osteopatais gali būti tik medicinos studijas baigę žmonės. Tad viskas dėliojosi iš eilės. Pirma baigiau akušeriją, paskui – žindymo konsultantės mokymus (kurie truko ne vienerius metus), o tada atėjo laikas osteopatijai. Tai atėjo iš vidinio poreikio ir patyrimo, kad tai veikia, – tiesą sakant, mes su vyru intuityviai daug dalykų darydavome dar prieš 15 metų. Be to, dirbdama su gimdyvėmis ir žindyvėmis, matau didelį osteopatijos poreikį ir poveikį. Mano auditorijai osteopato prisilietimas yra aukso vertės, tai naudinga ypač pirmomis paromis mažyliui. Pildau svajones osteopatiją integruoti ir gimdymų metu.
Papasakokite, kaip studijuoja šešių vaikų mama, kuri laukiasi septinto?
Šįkart studijos vyksta tikrai lengviau, nei tada, kai laukiausi penkto ir studijavau dieniniame akušerijos skyriuje. Šios studijos nėra dieninės, trunka 3 dienas (nuo ryto iki vakaro) per mėnesį, Klaipėdoje. Kitas mokymasis, kasdienė praktika, gilinimasis į medžiagą su dėstytojų konsultacijomis vyksta savarankiškai. Iš esmės mokymosi procesas truks visą gyvenimą!
Mes gyvename Kaune. Pirmus kartus iš Kauno į Klaipėdą važiuodavau kiekvieną rytą, o vakarais grįždavau, nes namie laukė žinduklė dukra. Bet kai prasidėjo žiema, pasidarė labai sunku tamsoje slidžiais keliais važinėti, tad likdavau nakvoti pas draugę. Tos trys dienos tapo mano relaksu, mano indėliu į save.
Kiek sulaukdavote skambučių iš namų, kad vienas vaikas sukarščiavo, o kitam dingo pėdkelnės?
Nei vieno. Mano vyras, ko gero, moka kantriau susitvarkyti negu aš.
Viena iš jūsų veiklų – gimdyvės padėjėja. Įdomu, ar jums pačiai tokia palydovė buvo reikalinga?
Dulos pagalba apima gerokai daugiau nei nėštumas ir gimdymas. Kai gimdžiau pirmus vaikus, dulų nebuvo, bet poreikis, žinoma, buvo. Mokėmės su vyru savarankiškai įvairių technikų ir kitų dalykų iš užsienio praktikų, kaip palengvinti nėštumą ir gimdymą. O kai atsirado dulos, mano gimdymai jau buvo gana greiti, buvo daug patirties ir neliko poreikio dulai. Pabūdavau namuose kiek galiu, o ligoninėje užtrukdavau labai trumpai. Yra buvę tokių greitų gimdymų, kad nuo sąrėmių pradžios praėjus valandai aš į gimdymo namus nuvažiuodavau su visiškai atsidariusiu kakleliu.
Tik kartą pasikviečiau kolegę į gimdymą, kad kas nors įamžintų pabaigą, man buvo svarbu tai turėti, nes vyras laikydavo mane, ne fotoaparatą. Gimdykloje esu ne tik dula, bet ir gimdymų fotografė, ir visiems pavydžiu tų nuotraukų.
Mano gimdymo komanda būna gydytoja, akušerė ir vyras. Didžiausias krūvis man gimdant tenka vyro nugarai, neklauskite, kaip ji atlaikė (juokiasi).
Prasidėjus pirmo vaiko gimdymui, iš vienų gimdymo namų pabėgau. Tada atradau Krikščioniškuosius gimdymo namus, kuriuose jaučiuosi kaip namie. Ten turiu savo komandą – visada gimdau pas tą pačią gydytoją, kuri mano poreikius supranta ir palaiko. Ji visada pasako: „Dabar gimdo Mantautė. Ji viską žino ir moka pati“. Man tai – didžiausia dovana ir pagalba.
Jeigu gimdymai tokie sklandūs, ar nekilo mintis gimdyti namuose?
Nuo antro gimdymo ta mintis man vis kildavo, bet nemėgstu teisinių, biurokratinių dalykų. Norėjau namie būti tiek, kiek galiu, o tada užbaigimui nuvažiuoti į antruosius namus ir pagimdyti apsuptai savo komandos. Man toks variantas atrodo optimaliausias.
Už šį klausimą atleiskite, bet gal dėl profesinio smalsumo išbandėte skatinimą?
Tikrai ne. Toks noras net nekilo, kam gi reikia tų intervencijų, kai viskas vyksta sava eiga. Juolab kad žinau kitų, natūralių, fiziologinių būdų, kaip padėti vaikeliui įsistatyti. Jeigu neturėčiau šių žinių, matyt, būčiau patyrusi jau 4 cezario pjūvius. Nesusidarykite nuomonės, kad mano gimdymai buvo tokie lengvi, kaip „apčy“. Buvo iššūkių, reikėjo padirbėti.
Jūs konsultuojate nėštukes, gimdyves, žindančias mamas, kūdikius – kas jums svarbiausia?
Padėti moteriai motinystėje. Nes nėra vieno atskiro etapo, kuris būtų svarbiausias, viskas susiję. Nuo to, kaip vyksta nėštumas, priklauso gimdymas. Nuo to, kaip vyksta gimdymas, priklauso žindymas. Nuo to, kaip vysta žindymas, priklauso mamos emocinė savijauta. Vienos konsultacijos metu galiu aprėpti daug temų ir praktikų, integruoju ir sujungiu visus aspektus holistiškai, žmonėms nereikia bėgioti pas kelis specialistus.
Žindymas – dar viena dedamoji, kuri daugiavaikę mamą pririša, suvaržo. Kokia jūsų patirtis?
Mano žindymo stažas – 15 metų su kelių mėnesių pertraukomis. Visus vaikus žindžiau ilgai ir išmitinai. Niekada neprireikė užšaldyti ar šiaip palikti pieno, kad vyras maitintų buteliuku. Mažyliams reikia ne tik maisto šaltinio, bet ir nusiraminimo prie mamos, todėl sukomės komandoje su vyru kaip galėjome. Kai reikėdavo pamaitinti, vyras vaiką priveždavo. Bet dažniausiai imdavau kartu, nešioklėje vaikelis prie mamos širdies ramiai gyvena. Visas veiklas suplanuodavau taip, kad kas porą valandų būtų pertraukėlė. Juk seminarai, konsultacijos, konferencijos – visi turi pertraukas.
Kaip pailsite nuo rutinos, atgaunate jėgas? Jūsų receptai aukso vertės jaunoms mamoms.
Mano saldžiausias miegas yra rytais, tad jį ir stengiuosi gauti. Vyras su vaikais išvažiuoja po darželius, mokyklas, o tada aš iki 8.30 val. pamiegu.
Mane stipriai įkrauna mokslas, žinios – įvairūs seminarai, mokymai, kuriuose gautas žinias galiu pritaikyti.
Kalbant apie laiką sau, – aš jo turiu labai daug. Juk ne viena viską darau! Esame šeima, komanda, pasiskirstome darbus, vyras daro labai labai daug. O būtent šiuo metu tikrai daugiau nei 50 proc.
Ką norėtumėte pasakyti moterims, kurios apsisprendė neturėti vaikų?
Manau, kad gimdyti ar ne – kiekvienos šeimos reikalas. Lygiai taip pat nelogiška būtų gimdyti dėl to, kad tuo metu reikia valstybei. Yra politinių, ekonominių, socialinių dalykų, kurie galbūt šiek tiek veikia apsisprendimą turėti ar neturėti vaikų, bet jie nėra esmė. Mūsų aplinkoje labai daug daugiavaikių šeimų, tad asmeniškai aš nematau gimstamumo mažėjimo nei tarp savo klientų, nei tarp aplinkinių.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
