Kartą vienas penkiametis berniukas pasakė: „Suaugusiu būti nuobodu. Jie nežaidžia, nevalgo ledų, nežiūri filmukų, o tik miega ir dirba“.
Retas kuris po sunkių dienos darbų dar turime laiko ir jėgų aktyviai žaisti su savo atžalomis. Tačiau visi psichologai bei pedagogai vienbalsiu tvirtina, jog tėvai tiesiog privalo su vaiku žaisti. Ir ne bet kaip, o sąmoningai ir kryptingai.
Žaisdami kartu, formuojame vaiko vertybes
Visi tėvai trokšta, kad jų vaikas mokėtų žaisti. Maždaug iki 7 metų amžiaus pagrindinė vaiko veikla ir yra žaidimai – tuo vaikas užsiima beveik visą laisvą nuo miego laiką.
Be abejo, vaikas puikiai gali žaisti ir vienas. Be to, juk yra draugai, bendraamžiai, auklėtojos darželyje… Tačiau vėliau gali tekti stebėtis keistu, jums nepriimtinu vaiko pasaulio suvokimu, gėrio ir blogio kriterijais, jo nenoru augti ir suaugti. Kaip paaiškinti vaikui, kas yra gerai, o kas blogai? Kaip be nuobodžių įtikinėjimų išmokyti jį reikšti savo simpatijas ir antipatijas? Kaip padėti jam rasti bendrą kalbą su kitais žmonėmis? Žinoma, per žaidimą.
Žaidimų vaidmenys
Kai į siužetinius žaidimus įsijungia ir tėvai, gana nelengva pasiskirstyti vaidmenimis. Paprastai vaikas nenoriai prisiima „vaikišką“ vaidmenį: žaidime jis visada nori būti vyresnysis, stiprus, protingas ir, be abejo, pats svarbiausias veikėjas – mama arba tėtis. Tokių žaidimų metu stebėdami vaiką turėsite puikią galimybę pažvelgti į save iš šalies, nes vaikas kopijuoja jūsų elgesį, jūsų žodžius, intonacijas ir gestus. Kol jūsų vaikas yra darželinukas, be didelių pastangų tampate jam autoritetu.
Tad jūsų parodytas dėmesys vaikui yra didžiausia vertybė, kokią tik galite jam suteikti. Žaisdami su mažyliu, be abejo, skiriate jam dėmesio. O žaisdami vaiko siūlomus žaidimus jam parodote, koks jis jums įdomus, kaip jūs vertinate jo sugebėjimus, nes juk jūs, toks didelis ir protingas, žaidžiate jo, vaiko, sugalvotą žaidimą ir atliekate tai, ko jis prašo. Vaikas suvokia, kad „žaisti smagu“, kad „mamai (tėčiui) su manimi įdomu“. Be to, imituodami vaiko žaidimą, žaisdami tai, ką nori jis, daug apie savo atžalą sužinosite. Be to, kaip vaikas elgiasi žaidimo metu, toks jis daugeliu atvejų bus ir gyvenime, kai užaugs. Žaidimas padės suvokti, kas neramina ar liūdina mažylį ir laiku ištaisyti situaciją. Neretai būtent tėčiai nustemba pastebėję, kad nežiūrint į nedidelį vaiko amžių, jų mažylis kur kas įdomesnis, negu atrodo iš šalies ir net yra ko iš jo pasimokyti…
Bendras siužetinis žaidimas itin turtina vaiko kalbą. Juk viena yra sugalvoti žaidimą ir jį žaisti taip, kaip pavyks, nesistengiant ką nors išaiškinti suaugusiajam. Ir visai kas kita, kai mamai ar tėčiui reikia išaiškinti pagrindinę žaidimo idėją, taisykles, paskirstyti vaidmenis, suderinti pagrindines siužetines linijas. Beje, aptariant siužetą tėvai taip pat turi balso teisę – ir tai pagelbės neįkyriai, lyg tarp kitko, vaikui pasiūlyti idėjas, kurias norėtumėte su juo aptarti. Bendro žaidimo metu tėvai gali pasufleruoti ir parodyti sudėtingesnį žaidimo modelį ar elgesio variantą, negu sugalvotų pats trimetis ar penkiametis, gali iškelti nelengvą vaikui problemą ir padėti rasti išeitį.
Kaip… prisiversti žaisti?
Neretai tėvai skundžiasi: „Aš nemoku žaisti. Man neįdomu. Namo grįžtu pavargęs – tik prigulti noriu, o ne kardu mojuoti ar su lėlėmis terliotis“.Žaidimas turi teikti malonumo visiems dalyviams, priešingu atveju jis neatneš nei naudos, nei džiaugsmo. Atidėkite žaidimą su lėlėmis savaitgaliui ir kartu su savo atžala pafantazuokite. Krentat nuo kojų? Tai kriskite! Ant lovos, ant grindų ar kilimo. Ir žaiskit! Jūs – Everestas, vaikas – Narsusis Viršukalnių Užkariautojas. Jūs – milžiniškas ledkalnis, jis – mažas baltasis lokiukas. Jūs – pasaloje tupintis jaguaras, jis – kitas pasaloje tupintis jaguaras ir t.t. Fantazuodami jūs skatinate ir audrinate vaiką, nesąmoningai priverčiate jį mąstyti ir taip pat fantazuoti. Labai naudinga mokėti pakilti virš kasdienybės, pažvelgti į pasaulį kito akimis – ar tai būtų mama, senelis, milžinas, uodas, senas batas, kartoninė dėžutė. Kai vaikas mato, kad tėveliai su juo žaidžia nenoriai, padaro tam tikras neigiamas išvadas: „Žaisti nėra taip jau labai įdomu, jeigu mama (tėtis) šito daryti taip nemėgsta“, arba dar blogiau „turbūt su manim neįdomu žaisti“. O juk tai visai ne tai, ką norėtume įskiepyti savo vaikams.
Su vyresniu vaiku galima žaisti žaidimus, turinčius griežtesnes taisykles. Be reikalo pamiršti įvairūs stalo žaidimai, kur ritant kauliuką su bokšteliais keliaujama nuo starto iki finišo. Tokie žaidimai moko lakytis eiliškumo, o laimėjimo atsitiktinumas padės išmokti ramiai priimti pralaimėjimą ir tikėtis pergalės ateityje. Tėvų vaikystės žaidimas „Jūrų mūšis“ lavina vaiko dėmesį ir atmintį. Šiuo aspektu naudingi ir įvairūs loto žaidimai. Loto patogus tuo, kad jį galima žaisti ne tik dviese su vaiku, bet į kompaniją pasikviesti senelius, brolius, seseris, draugus.
Be abejo, ir loto, ir jūrų mūšį, ir šachmatais vaikas gali žaisti su bendraamžiais. Ir greičiausiai žais su jais. Tačiau išmokyti suprasti ir suvokti žaidimo taisykles, parodyti, kaip garbingai pralaimėti ar džiaugtis pergale be piktdžiugiavimo, gali tik tėvai. Jų užduotis tai padaryti taktiškai ir kantriai, atsižvelgiant į savo atžalos psichologinius ypatumus. Priešingu atveju bus sunku išvengti ašarų ir nusivylimų, o neretai ir visam gyvenimui liekančios pralaimėjimo, nesėkmės baimės. O juk išvengti varžybų ir mokyklos metais, ir tolesniame gyvenime neįmanoma.
Neįsijauskite per daug
Psichologai išskiria ir kitą kraštutinumą, kai tėvai per daug aktyviai ir intensyviai dalyvauja vaiko žaidimuose, rodo ir pasakoja kaip žaisti, formuluoja žaidimo taisykles ir užduotis, neretai žaidimo eigoje iškilusias problemas išsprendžia anksčiau negu vaikas. Tokiu atveju mažylis lieka stebėtojo, o ne žaidimo dalyvio vaidmenyje. Jam nebelieka nieko kito, kaip tik iš šalies stebėti, kaip žaidžia tėvai. Vaikas neišmoksta įveikti kliūčių, savarankiškai pasiekti geresnių rezultatų ir labai greitai pripranta prie minties, kad tik suaugusieji viską daro gerai, tad neišmoksta pasitikėti savo jėgomis, o užaugę bijo nesėkmių.
Tapę vaiko žaidimų dalyviu, turite parodyti išskirtinę kantrybę ir taktą. Jūs galite pagelbėti vaikui apsiėmę suvaidinti vieną iš siužetinių vaidmenų. Nerekomenduojama žaidimą nutraukti staiga, nes vaikai dar nemoka greitai persiorientuoti. Jeigu jums būtina pasitraukti iš žaidimo, pasistenkite tai paversti žaidimo dalimi, pavyzdžiui, jūsų parduotuvė užsidaro pietų pertraukai, arba jūs išvykstate į komandiruotę.
Jeigu vaikas sukonstravo kraną, tačiau tas kranas, švelniai tariant, nepanašus į kraną, jokiu būdu netaisykite statinio, nesakykite, kad jis nepanašus, kad reikia ką nors keisti ir t.t.
Neverta ir be pertraukos vaiko klausinėti: o kokios tai spalvos, o kiek čia pieštukų. Ypač jeigu vaikas aiškiai neparodo, kad nori būti klausinėjamas.
Kai namuose atsiranda naujas žaislas, ar žaidimas, o vaikas nori juo žaisti ne pagal tas taisykles, kurios nurodytos, leiskite jam veikti savarankiškai, mokėkite kantriai išlaukti.
Būtinai girkite vaiką, kai jis to nusipelno. Bet kokio amžiaus vaikui džiugu suvokti, kad tai, ką jis daro, patinka mamai ir tėčiui.
Štai keletas įvairaus amžiaus vaikams skirtų žaidimų variantų. Juos galite žaisti ne tik vakarais namuose, bet ir pakeliui į darželį ar kelionės metu. Ypač kai neturite jėgų ar laiko ilgiems siužetiniams žaidimams.
Susiraskite nedidelį veidrodėlį ir parodykite vaikui „saulės zuikučius“. Šiuo žaidimu susižavės bet kokio amžiaus mažylis.
Fantazuokite. Tegul savo gyvenimo istoriją papasakoja mėgstamas žaisliukas, dantų šepetėlis ar obuolys.
Paimkite vaikui gerai žinomą knygelę ir pamėginkite sukurti naują istoriją jos iliustracijoms.
Susiraskite dailės reprodukcijų albumą. Pavartykite jį kartu su vaiku, paprašykite jo papasakoti savo versiją to, ką mato paveiksluose.
Nupieškite nesudėtingą figūrą (aštuoniukę, kvadratą, du trikampius ir pan.). Kartu su vaiku paverskite šią figūrą sudėtingesniu piešiniu. Pvz., iš apskritimo galima nupiešti veiduką, kamuoliuką, mašinos ratą ir t.t.
Kiekvienas ant savo popieriaus lapo nupieškite po keverzonę. Tuomet lapeliais apsikeiskite. Kas sugebės keverzonę paversti prasmingu piešiniu, tas ir laimės.
Labai smagu prigalvoti fantastinių, neegzistuojančių gyvūnų pavadinimų. Jeigu jūrose plaukioja žuvis-adata, tai gal gali būti ir žuvis-žirklės, ar žuvis-puodas? Pafantazuokite su mažyliu, kaip tokie gyvūnai atrodytų, kuo jie maitintųsi, kur gyventų ir t.t.
Vaizduotė pravers ir linksmai aptariant rimtas temas. Kuo geras ir kuo blogas sniegas? Kuo naudingi uodai? Kam galėtume panaudoti plikledį?
Mėgstantiems piešti vaikams labai patinka toks žaidimas. Kiekvienas turite po dėžutę pieštukų (kreidelių, flomasterių, etc.) ir vieną bendrą popieriaus lapą. Suaugusysis ima pieštuką iš savo dėžutės ir piešia tiesią liniją. Mažylis turi savo dėžutėje surasti tokios pat spalvos pieštuką ir pratęsti liniją. Vėliau galima vaidmenimis pasikeisti. Žaidimą galima paįvairinti vingiuotomis linijomis, zigzagais, kilpomis. Jeigu žaidžiate su darželinuku, pažįstančiu raides ar skaičius, galite pradėti piešti raidę, o vaiko užduotis ją užbaigti. Galimi žaidimo variantai su geometrinėmis figūromis, nesudėtingais siluetais.
Paklausykite vienas kito širdies plakimo. Vaikus šis paprastas žaidimas tiesiog užburia. Kodėlčiukai tuoj jus apipils klausimais.
Paprašykite mažylį apsidairyti ir išvardinti visus kambaryje esančius apvalius (žalius, nevalgomus, medinius, ir t.t.) daiktus. Šį žaidimą įdomu žaisti ir važiuojant automobiliu.
Pasakykite vaikui, kad dabar į kažką žiūrėsite, o jo užduotis atspėti, į ką būtent. Vėliau apsikeiskite vaidmenimis.
Vienas jūsų įvardina gyvūną, o kitas turi pasakyti, kaip tas gyvūnas „kalba“.
Jeigu einate į darželį pėstute, sukurkite pasaką apie kokį nors pakelėje rastą niekam nereikalingą daiktą (kad ir numestą ledų popierėlį).
Paprašykite mažylio pagalvoti, kuo panašūs ir kuo skiriasi vilkas ir šuo, kaktusas ir eglutė, televizorius ir kompiuteris, etc.
Ieškokite įvairiems žodžiams sinonimų, antonimų, perpasakokite neseniai matytus animacinius filmukus ar su vaiku skaitytas knygeles.
Parengė Jovita Bazytė
„Mamos žurnalas“
