Mūsų žurnalą mamos skaito visame pasaulyje. Tai rodo Google Analytics ataskaitos. Prisijungimų būna net iš tolimiausių šalių. Joms įdomu, kaip gyvename mes, Lietuvoje, o mums įdomu, kaip sekasi joms? Mielosios, rašykite savo istorijas, koks likimas jus nubloškė į kitą šalį, kaip ten sekasi auginti vaikus, kas stebina, kas jaudina. Rašykite mamoszurnalas@gmail.com.
Trys broliukai, gimę Amerikoje
Odilija Beniušytė su šeima jau trylika metų gyvena Amerikoje. Odilija – trijų vaikučių mama. Ji sutiko papasakoti, kokia motinystės patirtis Amerikoje.
Odilija, kaip atsidūrėte Amerikoje?
Mano istorija – kaip ir daugumos vadinamųjų meilės emigrantų. Su vyru susipažinau Amerikoje, kai atvykau padirbėti pagal „Work and Travel“ programą. Kadangi buvau trečio kurso studentė ir buvo likę mokytis tik vieneri metai, grįžau i Lietuvą. Tas laikotarpis buvo sunkus, pilnas dvejonių ir nežinios, kaip viskas bus. Tėvai nenorėjo manęs išleisti, ir aš pati niekada nenorėjau išvykti į Ameriką gyventi. Bet paklausiau širdies ir tik gavusi bakalauro diplomą susikroviau lagaminą ir išvykau pas savo būsimąjį vyrą. Dauguma netikėjo, kad mūsų meilė ir pasiryžimas būti kartu pasiteisins dėl skirtingų tautybių (mano vyras armėnas), kultūrų, šalies. Dabar esame jau 14 metų kartu ir nesiruošiame ateinančiųjų praleisti atskirai.
Auginate tris vaikučius…
Turime tris sūnus, Erikui 9 metai, Armandui 7 metai, Edmonui 3 metai. Visi gimė Amerikoje. Pirmąjį gimdžiau Teksaso valstijoje, antrąjį ir trečiąjį –Floridoje. Eriko susilaukiau, kai man buvo 27 metai.
Pirmasis nėštumas buvo planuotas, sklandus, be jokių komplikacijų.
Kad laukiuosi antrą kartą, buvo staigmena, mes ruošėmės kraustytis iš Teksaso į Floridą. Buvo daug permainų, streso. Gal dėl to gimdymas prasidėjo 3 savaitėmis anksčiau. Trečiojo sūnaus susilaukiau 32 metų. Labai norėjome mergaitės, bet turime 3 nuostabius berniukus.
Ar keliavote su vaikais į Lietuvą? Galbūt turite patarimų tėvams, kurie nori skristi su vaiku į tolimas šalis?
Lietuvoje buvau tik su vyriausiuoju sūnumi, kai jam buvo 6 mėnesiai ir 1,5 metukų. Jis turi Amerikos pilietybę, todėl reikėjo gauti Amerikos pasą. Grįžusi į Lietuvą, padariau lietuvišką gimimo liudijimą, nes, pagal Lietuvos įstatymus, vaikai iki 18 metų gali turėti 2 pilietybes. Kiti mano vaikai ir vyras nėra buvę Lietuvoje, bet planuojame visa šeima atvykti.
Praėjusią vasarą kaip tik skridome į vyro tėvynę Armėniją su visais vaikais ir vyro mama. Kiekviena kelionė yra skirtinga ir priklauso nuo vaikų amžiaus bei temperamento, nuo to, kaip tėvai pasiruošę. Kai skridau į Lietuvą viena su kūdikiu, nebuvo lengva, bet kai palyginau keliones praėjus metams, kai jam buvo 1,5 metai, buvo daug sunkiau fiziškai, nes tokio amžiaus vaikui sunku išsėdėti vietoje 10 valandų, o kur dar persėdimas oro uoste. Mažam vaikui sunku paaiškinti, kad pakentėk, tuoj atskrisime, ar pasiskubink, nes vėluojame į lėktuvą. Paskutinė mūsų kelionė praėjo gana sklandžiai, nes aš tam labai ruošiausi. Kadangi turėjau patirties, tai apgalvojau kiekvieną smulkmeną, kaip ir kuo užimti mažąjį.
Vyresnieji visiškai nekėlė jokių problemų, žiūrėjo filmus, žaidė su planšete. Mažajam paėmiau naujų žaislų, kad jam įdomu būtų kelionės metu, knygučių su lipdukais, plastilino. Planšetėje išsaugojome jo mėgstamų filmukų ir dainelių. Kad patogiau miegotų, visiems vaikams nupirkau kelionines kaklo pagalvėles. Taip pat įsigijau specialią pripučiamą pagalvę/čiužinį, kurią galima įsprausti tarp lėktuvo kėdžių ir taip prailginti sėdynę, kad mažylis galėtų ištiesti kojas ir patogiau miegoti. Ji labai pravertė ir, manau, tai vienas geriausių pirkinių kelionei lėktuvu ir ne tik. Erikas yra alergiškas kai kuriems maisto produktams, todėl labai svarbu žinoti oro linijų valgiaraštį ir pasiruošti užkandžių ar paprašyti specialaus meniu, jei vaikas alergiškas siūlomiems produktams.
Kokios darželių sąlygos Amerikoje?
Vyresnieji jau lanko pradinę mokyklą. Prieš tai lankė darželį. Mažiausias irgi lankė darželį, bet atvažiavus mano tėvams pas mus, nebelanko, jį prižiūri močiutė. Darželiai Amerikoje skiriasi nuo lietuviškų. Pamenu, pradėjau domėtis darželiais, kai Erikui buvo metukai, ir aš grįžau į darbą. Man buvo šokas, kad vaikai visą dieną dėvi batus, net kai eina pietų miego. Visa tai saugumo sumetimais. Vaikai žaidžia, valgo ir miega tame pačiame kambaryje.
Kas Amerikoje kitaip, nei būtų auginant vaikus Lietuvoje?
Sunkiausia tai, kad mažas šeimos ratas, į kuri gali atsiremti, kai atsiranda vaikai. Taip yra visoms šeimoms, gyvenančios svetimoje šalyje, kur dažnai nėra senelių, tetų, kitų giminių. Kadangi čia nėra apmokamų motinystės atostogų, tėvai negali sau leisti sėdėti namuose ir nedirbti. Amerikoje dirbantis žmogus gali gauti 12 savaičių neapmokamų atostogų su teise grįžti į savo darbo vietą esant asmeninėms aplinkybėms, kaip kad gimus vaikeliui ar ligos atveju. Po trijų mėnesių gali tave atleisti, jei negrįši.
Gimus vaikui, mamos susiduria su dilema, ar grįžti į darbą ir atiduoti 3 mėnesių mažyli į darželį, samdyti auklę, ar prarasti darbą. Tai psichologiškai sunkus sprendimas. Pirmi metai yra labai svarbūs vaiko ryšio formavimuisi su mama, tėčiu ir kitais šeimos nariais. Be to, vaikui einant į darželį, prasideda ligos, reikia būti su juo namuose. Kai vienas vaikas, dar galima kažkaip susitvarkyti, bet kai du ar daugiau, žiūrėk, susirgo vienas, po to antras ir trečias. Lietuvoje gali gauti nedarbingumo pažymą, o čia, Amerikoje, tokio dalyko nėra.
Amerikoje nėra mokamų tėvystės atostogų. Kai kurios didesnės kompanijos turi savo individualius šeimos planus ir leidžia naujoms mamos pabūti ilgiau nei 3 mėnesius namuose ar išmoka vienkartines išmokas. Valstybė nieko nemoka.
Parengė Akvilė Galinytė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
