Daivos Sirvydienės nuotr.
Jau senovėje žinota, jog žindymas nutolina moters galimybę vėl pastoti. Tačiau dvidešimtajame amžiuje dauguma gydytojų tai pavadino „bobučių prasimanymais“, o šimtai „patyrusių“ moterų yra pasiryžusios „liudyti net teisme“, jog žindymas nuo nėštumo neapsaugo. Trumpiausias atsakymas būtų toks: žindymas žindymui nelygu.
Vaisingumo esmė
Mėnesinių ciklų metu moters kiaušidėse, pakaitomis vienoje ir kitoje, bręsta po vieną folikulą, kuriame vystosi kiaušinėlis – moteriškoji lytinė ląstelė. Subrendęs folikulas plyšta ir iš jo išsilaisvina kiaušinėlis. Tai vadinama ovuliacija. Kiaušinėlis patenka į kiaušintakį ir juo slenka į gimdą. Jeigu tos kelionės metu kiaušinėlį pasitinka vyriškosios lytinės ląstelės spermatozoidai, gali įvykti apvaisinimas.
Gimda jau iš anksto ruošiasi priglausti naują gyvybę, „pakloja paralėlį“: jos sienelė sustorėja, o gleivinė pasidaro minkšta ir puri. Taigi kiaušinėlio išsiskyrimas yra būtinas apvaisinimui, o tinkamas gimdos pasiruošimas būtinas naujai gyvybei išlikti ir vystytis. Žinoma, jeigu kiaušinėlis neapvaisinamas, tai ir „patalėlis“ nereikalingas – tuomet įvyksta menstruacijos: gimdos sienelės gleivinė pasišalina su krauju. Visus šiuos procesus valdo hormonai.
Folikulų augimą kiaušidėse skatina hipofizio hormonai gonadotropinai, o iš plyšusio folikulo kiaušidėje susiformavęs geltonkūnis gamina hormoną progesteroną, paruošiantį gimdos gleivinę apvaisintam kiaušinėliui priimti. Progesteronas irgi slopina gonadotropinų gamybą hipofizyje, tuo būdu stabdydamas naujų folikulų brendimą kiaušidėse. Jeigu moteris pastoja, tada vaisiaus audiniai gamina geltonkūnį nuo sunykimo apsaugančias medžiagas, o geltonkūnis toliau gamina hormonus, slopinančius gonadotropinų išsiskyrimą hipofizyje, ir mėnesinių ciklai laikinai sustoja. Ši pertrauka tęsiasi per visą nėštumą ir dar kurį laiką po gimdymo. O kiek ilgai ji užtruks, gali priklausyti nuo daugelio aplinkybių, bet labiausiai nuo kūdikio žindymo.
Antrasis prolaktino darbas
Kūdikiui žindant krūtį dirginamas spenelis, ir nerviniai impulsai perduodami į motinos smegenis. Tuomet posmegeninė liauka hipofizis į kraują išskiria hormonus – prolaktiną ir oksitociną. Krūtyse prolaktinas skatina pieno gamybą, o oksitocinas verčia pieną tekėti spenelio link. Be to, šie hormonai atlieka ir kitus darbus. Oksitocinas padeda gimdai susitraukti po gimdymo, o prolaktino antroji užduotis – stabdyti folikulo brendimą ir neleisti kiaušinėliui ištrūkti į kiaušintakį. Tačiau tai prolaktinui pavyksta tik tuo atveju, jeigu motinos kraujyje jo yra pakankamai daug. Taip būna, kai žindoma dažnai (1 pav.) ir pagal kūdikio poreikius. O jeigu žindymo epizodai yra reti, tik kas 4 valandas ir dar su netrumpesne kaip 6 valandų nakties pertrauka (kaip iš motinų reikalauta „tvarkaraštinio“ maitinimo laikais, dar visai neseniai, kai gimdė jūsų mamos!), prolaktino koncentracija tarp žindymų gali sumažėti tiek, jog nedaug skirsis nuo nežindančių moterų prolaktino koncentracijos kraujo plazmoje (2 pav.). Tuomet, aišku, folikulų brendimas kiaušidėse nebus slopinamas, ir moteris galės vėl pastoti.
Trys sąlygos
Maksimalus nuo nėštumo saugantis poveikis būna, jeigu (1) motina kūdikį maitina tik iš krūties, neduoda jam jokio kito maisto ar gėrimo ir žindo dažnai. Ilgiausia pertrauka tarp žindymų naktį neturėtų viršyti šešių valandų, o dieną – keturių. Palanki aplinkybė yra kūdikio migdymas kartu arba bent jau lovelėje šalia, ranka pasiekiamai. Prisilaikant šių patarimų ir, jeigu (2) dar nebuvo pirmųjų mėnesinių, apsaugos nuo nepageidaujamo pastojimo (3) iki 6 mėnesių po gimdymo statistinė tikimybė yra ne mažesnė kaip 98 procentai.
Mėnesinių atsinaujinimas yra galimai grįžtančio vaisingumo požymis. Tačiau jis nebūtinai reiškia, jog moteris jau pastotų, nes pirmieji (neretai net keli) mėnesinių ciklai, jei motina žindo kūdikį toliau, dar būna be ovuliacijų, o ir joms atsinaujinus, dar gali nepakakti hormonų, subrandinančių gimdą apvaisintam kiaušinėliui išsaugoti. Šešių mėnesių „rėmai“ minimi todėl, kad maždaug nuo tokio amžiaus kūdikiams pradedamas duoti papildomas tirštas maistas ir dėl to retėja ir trumpėja žindymai bei ilgėja intervalai tarp jų. Tačiau jeigu papildomas maistas kūdikiui duodamas nedidelėmis porcijomis ir tik po žindymo, motinos vaisingumo slopinimas gali užtrukti dar gana ilgai.
Kam to reikia?
Gamtai rūpi viena – gyvybės Žemėje išsaugojimas. Ilgesnės pertraukos tarp gimdymų leidžia motinos organizmui pailsėti, atstatyti savo jėgas ir geležies atsargas (kol nėra mėnesinių, moteris nekraujuoja). Visa tai labai svarbu kiekvienam būsimam vaisiui vystytis, bet pirmiausia šis, jau gimęs, kūdikis turi išgyventi. Kol motina vaikui besąlygiškai reikalinga, naujas nėštumas atitolinamas. Tas reikalingumas „įrodomas“ žindymu.
Konsultavo gydytojas Kazimieras Vitkauskas, www.zindyk.lt
„Mamos žurnalas“
