Šiuolaikiniame kosmopolitiškame pasaulyje nieko nestebina tokios šeimos, kaip mūsų skaitytojos Giedrės. Lietuvaitė Giedrė ištekėjo už italo Leonardo, o gyvena Suomijoje.
Su Giedre kalbamės apie suomišką motinystę.
Nėštumas Suomijoje
Baigusi studijas, birželio pradžioje išvykau į Suomiją visam laikui… Kad tėtis galėtų džiaugtis augančiu pilveliu, mumis rūpintis. Deja, birželio pabaigoje mano vyrą išsiuntė dirbti į Pietų Afrikos respubliką. Žadėjo tik mėnesiui, bet namo Leonardo grįžo tik rudenį. Visą vasarą leidau viena. Gaila, kad Leonardo praleido 20 savaitės ultragarso tyrimą. O Suomijoje tokie tyrimai priklauso tik du kartus – 2-12 savaitę ir 20 savaitę. Jie daromi ligoninėje, labai išsamūs. 20 savaitę ultragarso tyrimo metu net įjungė parodyti veiduką trimačiu vaizdu. Šio tyrimo metu sužinojau, kad pilvelyje gyvena mergytė… Tačiau kažkaip keistai jaučiausi, nes, matyt, motiniška nuojauta rėkė, kad dar gali būti staigmenų. Oi, kad būčiau paklausiusi savo nuojautos ir kambarį būčiau dažiusi neutralia, o ne rausva spalva!
Auginau pilvelį, reguliariai lankiausi konsultacinėje poliklinikoje, kuri čia vadinama neuvola. Suomijoje nėštumą prižiūri seselės.
Apsilankymo metu pasveria, padaro šlapimo tyrimą, hemoglobino tyrimą, paklauso kūdikio širdelės bei išmatuoja pilvelį.
Gimdos kaklelį tikrino tik du kartus – 26 ir 35 savaitę. Per visą nėštumą ir gimdymą manęs nė karto netikrino gydytojas ginekologas. Jei nėra problemų, niekas nesikiša. Juokaudavau, kad gydytojas čia kaip Dievas – kažkas nueina jo paklausti, o jis net neapžiūrėjęs pasako, kad viskas gerai.
Ne mergytė, o berniukas
Grįžus vyrui rugsėjo pabaigoje nuėjome į privačią kliniką papildomam ultragarso tyrimui, kad tėvelis nors kartą pamatytų savo mažylį, gyvenantį pilvelyje. Kaip gerai, kad nuėjome! Tik pradėjęs tyrimą gydytojas paklausė, ar žinome kūdikio lytį.
Atsakiau, kad laukiame mergytės. Gydytojas pradėjo juoktis ir paklausė, kas mums taip sakė, nes pilvelyje gyvena pats tikriausias berniukas. Oi buvo šoko tėčiui! Kitą dieną išpuošėme vaiko kambarį berniukiškais motyvais ir pradėjome laukti susitikimo su sūnumi.
Ekskursija po gimdyklas
Likus mėnesiui iki gimdymo buvo skirtas laikas pažintinei ekskursijai po ligoninę, kurioje gimdysiu. Helsinkio rajone galima rinktis iš 3 ligoninių. Rinkausi esančią arčiausiai namų, apsuptą miškų Jorvi ligoninę. Ligoninėje mums papasakojo kaip viskas vyksta atvažiavus gimdyti, aprodė gimdyklas, pogimdymines palatas. Atvykus gimdyti galima prašyti šeimyninės palatos. Bet čia jau laimės dalykas – bus ji laisva, ar ne. Papildomai reikia mokėti už tėčio maistą. Važiuojant gimdyti nereikia beveik nieko vežtis, nes duoda visus drabužius mamai ir mažyliui, įklotus, sauskelnes, prausimosi reikmenis, vienkartines kelnaites. Apžiūros po ligoninę metu vienas tėvelis vis įtartinai kosėjo, bet tuo metu nekreipiau į tai dėmesio.
Ypatingoji pacientė
Kitą dieną susitikau su drauge ir jos 11 mėnesių dukryte. Labai blogai jaučiausi viso susitikimo metu. Vis galvojau – juk pilvas nusileido, tai kodėl aš dūstu, kodėl man trūksta oro. Draugė pradėjo nuteikinėti, kad turbūt gimdysiu. O pilveliui tuo metu ėjo 37 savaitė. Grįžusi namo pasimatavau temperatūrą – 37,8ºC. Vakarą praleidau lovoje. Kitą dieną pradėjau jaustis dar blogiau.
Temperatūra kilo, mažylis pilvelyje taip malėsi, kad galima buvo matyti per pilvą, kaip visas vartosi. Vakare nuvažiavome į ligoninės priimamąjį, kad pasakytų, kas man nutiko. Mane iš karto paguldė stebėjti, pradėjo daryti visus tyrimus, pastatė lašines. Temperatūra kilo iki 40ºC, o mažylio širdies tonai šokinėjo iki 200! Diagnozė privertė žagtelėti. Ko jau ko, bet tikrai nesitikėjau, kad tapsiu viruso H1N1, kitais žodžiais – kiaulių gripo auka.
Kadangi buvau nėštukė, o ligoninė tuo metu lūžo nuo pacientų, mane pabijojo guldyti į bendrą palatą su kitais, sunkiau sergančiais ligoniais. Buvau apgyvendinta gydytojo kabinete su visa lova ir lašinėmis. Kitą dieną gavau atskirą palatą. Manimi visi labai rūpinosi, seselės tepė sumuštinukus, nešiojo arbatėles, o viena atėjusi paprašė leisti paglostyti pilvelį. Sužinojau, kad esu pirma nėščioji rajone, susirgusi kiaulių gripu, už tai jos mane laikė savo ypatingąja paciente. Po kelių dienų grįžau namo gydytojos patikinta, kad gimdymo ilgai laukti nebereikės, nes mažyliui dėl gripo bus stresas, ir jis norės greitai išlįsti iš pilvelio. Su tokiomis laukimo nuotaikomis ir sulaukiau nustatytos gimdymo dienos – gruodžio 4-osios.
Pernešioti – norma
O mažylis visai neskubėjo. Turiu prisipažinti, kad buvau labai nekantri pirmakartė gimdyvė. Kiekvienas skausmingesnis pilvelio pakietėjimas atrodė kaip gimdymo pradžia, tad porą kartų teko nuvažiuoti į ligoninę su mintim, kad gimdau, o grįžti namo žinant, kad dar teks palaukti nuo dienos iki 2 savaičių. Labai bijojau pernešiojimo. Juo labiau kad čia gydytojai neskatina, ir net nesikiša į gimdymo pradžią. Buvau prigąsdinta, kad vaikelis gims didelis, tad su baime laukiau, kol viskas prasidės. O ir mama iš Lietuvos atskrido padėti, bijojau, kad turės išskristi dar negimus mažyliui.
Gruodžio 11 dieną pradėjau justi sąrėmius, jie buvo gana reguliarūs, tad nuvykome į ligoninę. Patikrinusi kaklelį akušerė pasakė, kad šiandien susitiksime su mažyliu, nes kaklelis atsivėręs 3 cm. Pasiprašiau į vonią. Deja, per 2 valandas sąrėmiai baigėsi. Akušerė liepė rinktis – arba einu ratus aplink ligoninę ir žiurime, ar veikla vėl „užsikurs“, arba važiuoju namo ir laukiu tikrojo gimdymo. Paprašiau, kad nuleistų vandenis, nes buvo labai sunku ir baisu laukti. Bet jie nieko nedarė! Tuomet atrodė, kad jei būčiau Lietuvoje, seniai būčiau pagimdžiusi, būtų paskatinę, ir viskas. O čia liepia laukti, kol vaikelis pats nuspręs ateiti. Suomijoje pernešioti leidžia daug. Tik jei nepagimdai iki 42 savaitės, skiria vizitą pas gydytoją, kuris sprendžia, ką daryti. Ilgiausiai pernešioti galima net 16 dienų!
Suomiškas gimdymas
Teko atvažiuoti kitą dieną su jau labai rimtais sąrėmiais. Paprašiau epidūrinio nuskausminimo, kurį gavau per valandą.
Suomijoje epidūrą leidžia mažomis dozėmis, tad skausmo nejauti tik valandą. Už valandos vėl po truputį pradeda skaudėti, ir kai jau vėl labai skauda, tada apžiūri gimdos kaklelį ir vėl suleidžia mažą dozę. Man leido 2 kartus, o kai reikėjo stumti, epidūro poveikio nebebuvo.
Stumti reikėjo labai ilgai ir daug kirpo. Bet rezultatas to vertas! Gimė gražuolis Lucas Gabriel, kuris svėrė 4 090 g, buvo 51 cm ūgio. Ta gimimo akimirka, euforija, džiaugsmas, kažkas tokio nepakartojamo! Viso gimdymo metu šalia buvo mano mama ir vyras. Tik atvykus į ligoninę gimdyti pasiūlė surinkti virkštelės kraują į Raudonojo kryžiaus ląstelių banką. Pasitarę su vyru nusprendėme, kad jei tai padės išgelbėti kieno nors gyvybę, būsime labai laimingi. Tad stūmimo metu buvo dar 3 specialistės, kurios labai vikriai atliko kraujo iš virkštelės paėmimo procedūrą.
Pogimdyminėje palatoje
Po gimdymo ligoninėje gulėjome 2 paras. Šeimyninės palatos negavome, tad buvome 3 gimdyvės bendroje. Labai nustebino, kad kitos dvi mamytės, pamaitinusios leliukus, atidavė juos seselėms ir nuėjo miegoti. O aš pasilikau šalia savo turtą. Pienuko buvo daug, bet mažiukas nemokėjo paimti krūties, tad naktis buvo labai sunki. Lucas labai verkė, o aš jaudinausi, kad kitos mamytės negalės pailsėti.
Atėjusi seselė siūlėsi paimti mažylį, kad galėčiau pailsėti, bet nesutikau. Priėmiau tik pasiūlymą duoti truputį mišinuko, bet mažasis jo atsisakė.
Kadangi aš iš Lietuvos, naujagimiui padarė tuberkuliozės skiepą. Be to, turėjome sulaukti 48 valandų nuo gimimo, kad būtų paimtas kraujas tyrimui iš kulniuko dėl fenilketonurijos. Suomiams šio tyrimo nedaro, nes rizika turėti fenilketonuriją labai maža, tad neverta net tirti. Bet mudu su vyru ne suomiai, tad Lucui šį tyrimą padarė. Manęs niekas išleidžiant neapžiūrėjo, tik atėjusi studentė paklausinėjo apie gimdymo patirtį, kaip jaučiuosi. Patikrinimas priklausė praėjus 6 savaitėms po gimdymo.
Beje, jie labai rūpinasi pagimdžiusių moterų psichologine būsena, reikėjo atlikti patikrinimo testus, ar nėra pogimdyvinės depresijos požymių.
Žindymas su 40ºC
Grįžusi namo iš ligoninės labai džiaugiausi, kad dar keletą dienų svečiavosi mano mama. Ji labai daug padėjo, buvo su mažiuku, kol aš ilsėjausi, atsigavau. Pienelio buvo daug, tad vaikutis augo ne dienomis, bet valandomis. Tik grįžus namo įsiregistravome sūnelį poliklinikoje. Tačiau dėl kiaulių gripo pavojaus niekas neatėjo į namus patikrinti, kaip auga Lucas. Tad praėjus 10 dienų po gimdymo patys vežėme vaiką į polikliniką. Gerai, kad poliklinika už 5 minučių kelio nuo namų, nes būtent tą dieną lauke buvo –15ºC!
Bet Suomijoje žiemos šaltos, tad įpratome su vaiku eiti į lauką net esant –20ºC. Beje, vaikiškų žieminių drabužių kokybė labai gera, tad tinkamai aprengtas nesušąla. Deja, tą pačią naktį man iki 40ºC sukilo temperatūra. Gydytojai į namus neina, tad išsikvietėme privatų.
Jis tik patvirtino mano nuojautą – kairiosios krūties uždegimas. Skyrė antibiotikų. Maitinau ir toliau iš abiejų krūtų. Bet užsidegusios krūties spenelis smarkiai sutrūko, skaudėjo, tad kuriam laikui turėjau nutraukti maitinimą šia krūtimi. Kai po 4 dienų vėl pradėjau iš jos žindyti, pienelio buvo labai mažai ir vis mažėjo, tad dešinioji krūtis perėmė visą maitinimo darbą. Iki šiol maitinu tik viena krūtimi.
Motinystės pašalpos
Labai džiaugiuosi, kad galiu būti su vaiku namie, vyro uždirbamų pinigėlių užtenka, nereikia skubėti į darbą. Kadangi Suomijoje nedirbau, gaunu minimalius vaiko priežiūros pinigus – 22 eurus už darbo dieną, bei vaikpinigius – 100 eurų per mėnesį, kurie priklauso vaikui iki 17 metų. Kuo daugiau vaikų, tuo daugiau pinigų jam skiriama. Jei už pirmą vaiką skiriama 100 eurų, tai susilaukus penktojo, jis gauna jau 182 eurus. Mamytės vaiko auginimo atostogų išeina likus 30-50 dienų iki gimdymo. Jei darbdavys sutinka padengti tam tikrą procentą, pirmus 3 mėnesius joms moka 100 proc. atlyginimo, o jei nesutinka – gauna 70 proc. Visoms iki atostogų dirbusioms mamoms mokama 70 proc. buvusio atlyginimo, kol vaikas sulaukia 10 mėnesių. Po to tenka grįžti į darbą arba galima pasilikti vaiko priežiūros atostogose. Bet tada visos mamos – dirbusios ir nedirbusios – gauna vienodai, 22 eurus už darbo dieną.
Gaunant tuos pinigėlius, galima iš dalies dirbti. Išleidus vaiką į darželį ar lopšelį pašalpa nebemokama. Pašalpa būna skiriama už vaiko buvimą darželyje, bet reikia dar primokėti 100-200 eurų.
Likus maždaug porai mėnesių iki vaiko gimimo, skiriamas paketas vaiko gyvenimo pradžiai su krūva drabužėlių, žieminiu kombinezonu, pirštinėmis, patalyne, apklotėliu, miegmaišiuku. Pakete buvo net tokios smulkmenos kaip žirklutės, vonios termometras ir įklotai mamytei po gimdymo.
Kaip ugdomi suomiukai
Ugdymo sistema Suomijoje puikiai išvystyta! Galima pasirinkti, kur vaikutis leis priešmokyklinius metus.
Yra atskirų darželių 1-2 metų vaikučiams. Norint papulti į pasirinktą darželį, reikia palaukti apie 4 mėnesius. Jei mamytę išsiunčia skubiai dirbti, darželio ieško valstybė ir pagal įstatymą per 2 savaites turi rasti vietą vaikui.
Vaikus galima palikti prižiūrėti mamoms, kurios vienu metu savo namuose prižiūri iki 5 vaikų. Tai vadinami šeimos priežiūros centrai.
Žinoma, galima samdyti auklę, kuri prižiūrėtų mažylį namuose. Dažniausiai aukles samdo daugiau vaikučių turinčios šeimos.
Jei mamytė pasilieka vaiko priežiūros atostogose, yra taip vadinamųjų atvirų darželių. Juose kiekvieną dieną vyksta užsiėmimai, vaikai dainuoja, piešia, šoka, visą laiką juos prižiūri mamytės, yra tik 2-3 vadovės, kurios organizuoja užsiėmimus. Šis darželis nemokamas – žaislai, priemonės. Kai kuriuose darželiuose duoda nemokamus užkandžius vaikams.
Vasarą darželio teritorijoje mamytės su vaikučiais kepa dešreles, yra vaikams skirti vandens baseinėliai. Tad ir vaikai išsidūksta, ir mamos pabendrauja, atsipalaiduoja.
Raudonų nosyčių šalis
Džiaugiuosi, kad galiu būti namie su savo vaiku dar ir dėl to, kad jį kamuoja dažni ausų uždegimai. Per pirmus metus sirgo net 6 kartus.
Kiekviena sloga baigiasi antibiotikais. Gydytojas specialistas rekomendavo neleisti Luco į darželį, kad kuo mažiau sirgtų. O Suomijoje – kaip ir visur – daug sloguotų, kosinčių vaikų. Žaidimų aikštelėse vaikai laksto raudonomis nosytėmis. Mamos vaikus per šalčius iš parduotuvės į parduotuvę veža be kepurės ar pirštinių. Šiaip, gal ir gerai, kad per daug nesaugo, nes vaikučiai užsigrūdinę. Lauke 15ºC šalčio, o jie raudonais skruostukais patenkinti vežimėliuose ištiestuose kailiuose sėdi. Darželyje, jei temperatūra iki –10ºC, vaikai kasdieną praleidžia lauke bent valandą, kartais 2. Ir per lietų vaikai būna lauke, tik reikia specialių neperšlampamų kelnių ir paltukų.
Sportiška tauta
Suomiai labai daug dėmesio skiria vaikų papildomam ugdymui – sporto būreliams, muzikos pamokoms, dailei. Užsiėmimas Nr.1 – ledo ritulys. Kiekvieno tėčio svajonė turėti sūnų-ledo ritulio žaidėją. Deja, ši sporto šaka ir pati brangiausia – kainuoja apranga, pačiūžos, treniruotės, išvykos į rungtynes. Jei ne ledo ritulys, tada futbolas, karatė.
Turbūt nėra suomio, kuris neturėtų dviračio. Mokyklose yra specialios aikštelės jiems laikyti, taip pat ir prie biurų. Kai tik nutirpsta sniegas, atsiranda daug riedutininkų. Labai populiarus šiaurietiškas vaikščiojimas su lazdomis (nordic walking).
Meninio lavinimo būreliai brangūs. Valstybinių muzikos mokyklų nėra, tik privačios, kurios nemažai kainuoja. Mes su Lucu sekmadieniais einame į baseiną. Kol gavome vietą, laukėme 5 mėnesius. Kartais šiurpas nueina, kai matau metinukus nardančius geriau už eilinį suaugusįjį. O po užsiėmimo vaikučiai kaip viščiukai sutūpia su mamomis saunoje. Mūsų vaikas dar nebandė saunos, nors ją turime savo bute. Sauna Suomijoje – savotiška religija.
Iš esmės Suomijoje šeimoms su vaikais sudarytos puikios sąlygos gyventi. Viešasis transportas mamoms su vežimėliais nemokamas, autobusai žemagrindžiai, jei važiuoju traukiniu, kontrolierius visada padeda įsikelti vežimėlį, o jei jo nėra, žmonės visada maloniai padeda. Visur, kur yra laiptai, yra arba specialūs nuvažiavimai, arba liftai. Nėra buvę jokių problemų, kad kur nors negalėčiau įvažiuoti. Visose kavinėse, restoranuose yra maitinimo kėdutės, specialūs žaidimų kampeliai vaikams, vaikiškas valgiaraštis. Žmonės labai draugiški vaikams – visi būtinai pakalbins, nusišypsos, pamojuos vaikučiui.
Viskas gydoma paracetamoliu
Labiausiai skųstis galėčiau sveikatos priežiūros sistema. Norėtųsi, kad būtų kaip Lietuvoje – jei vaikas suserga, iš karto eini pas gydytoją ar gydytojas atvyksta į namus, apžiūri vaiką, skiria vaistų, jei reikia, atlieka tyrimus. Čia, deja, pediatrų nėra, tik privatūs. Poliklinikose visus pacientus prižiūri šeimos gydytojai. Jei vaikas sukarščiuoja, be 4 dienų su temperatūra niekas jo nepriims apžiūrėti.
Visos ligos gydomos paracetamoliu. Į polikliniką negalima bet kada skambinti ir užsirašyti vizitui. Reikia skambinti nuo 8 ryto, kad skirtų vizitą tai pačiai dienai. Jei pavėluoji, lauki kito ryto. Kaip tik rašant straipsnį sukarščiavo Lucas. Temperatūra laikėsi virš 39ºC, niekaip nepavyko numušti. Poliklinika nepriėmė, tad po darbo valandų nuvažiavome į vaikų skyriaus priimamąjį ligoninėje. Gydytojas net neapžiūrėjo. Atėjo seselė, pasakė, kad duodu per mažai paracetamolio, ir išleido namo.
Prašiau, kad patikrintų bent ausytes, bet ji atsakė, kad čia ne jos kompetencija. Tad vis dažniau pagalvoju, kad vertėtų įsigyti sveikatos draudimą vaikui, tada privačios gydymo įstaigos būtų nemokamos. Juk ir dabar dažniausiai vedu vaiką pas privatų gydytoją, tad kiekvienas vizitas kainuoja bent jau 70 eurų.
***
Labiausiai man čia trūksta lietuviškos spaudos. Daugiau nieko nepasigendu. Maistas panašus į lietuvišką – daug bulvių patiekalų, yra net juodos duonos. Mama padovanojo bulvių tarkavimo mašiną, tad dažnai svečius vaišiname kugeliu, kuris visiems labai patinka.
Džiaugiuosi gyvendama Suomijoje ir čia augindama savo vaiką. Ir nors vyro darbas toks, kad reikia daug keliauti, savo ateitį planuojame tik čia. Ir net šaltos ir, atrodo, nesibaigiančios žiemos mūsų negąsdina.
„Mamos žurnalas“
Labai patiko straipsnis, kaip tik noriu nusipirkti finishbabybox. Kad butu viskas, ko pradziai reikia.