Ingrida Martinkėnaitė jau keliolika metų žiemoti renkasi šiltesnius kraštus. Dabar, kai Gran Kanarijoje įsigijo atostogų namus, tai padaryti dar paprasčiau. Ir skrenda ji ne viena, o su savo paukščiukais: Evutei neseniai suėjo ketveri, o vyresniajai dukrai Marijai – 17 metų.
Su Ingrida kalbame apie tai, kodėl ji nebijo keliauti net su kūdikiais ir kas svarbiausia auginant vaikus.
Ingrida, pradėjote žiemoti šiltuose kraštuose dar tada, kai tai nebuvo madinga ir taip darė vos vienas kitas?
Kai auginau vyresnėlę Mariją, šaltuoju metų laiku ji labai sirgdavo. Būdavo, nuvedu į darželį – ir iškart sloga, bronchitas. Kai Marija buvo kokių ketverių, nutariau žiemą tiesiog pabėgti iš Lietuvos. Visą mėnesį prieš kelionę jos neleidau į darželį, kad nepasigautų kokio viruso, o ji likus kelioms dienoms vis tiek sugebėjo kažkaip susirgti. Į Tenerifę skridau su kosinčiu vaiku. Bet tenykštė saulė, maudynės baseine ir buvimas gryname ore greitai atstatė jėgas. Kelionės metu buvo ir Marijos gimtadienis.
Plaukėme kruiziniu laivu, kuriame yra tradicija kertant ekvatorių tai pažymėti fejerverkais. Kai pradėjo šaudyti fejerverkai, Marija buvo šventai įsitikinusi, kad visas laivas švenčia jos gimtadienį. Jai ta kelionė labai patiko. Nuo to karto kasmet žiemą nupirkdavau bilietus į vieną pusę, ir mes su dukryte ten praleisdavome žiemą. Ji galėdavo net mėgautis ledais, ko Lietuvoje neįsivaizduočiau. Kai prasidėjo mokykla, taikydavomės prie moksleivių atostogų, kad kokią savaitę galėtume prisidurti prie atostogų ir ilgiau pabūti Tenerifėje. Juk geriau pasimokyti savarankiškai ir pabūti šiltuose kraštuose be ligų, negu sirgti ir vis tiek nelankyti mokyklos Lietuvoje. Paauglystėje Marija sustiprėjo, taip dažnai nebesirgdavo.
O Evutė stipresnio imuniteto. Ji neturi apetito, labai mažai valgo, bet, nepaisant to, yra gyvybinga ir stipri. Gimus Evai, toliau praktikavome tą pabėgimą nuo lietuviškos žiemos. Per karantiną daug lietuvių pabėgo į Tenerifę dirbti nuotoliu, tad mes pasirinkome Gran Kanariją, kur ramiau. Ir mums ten taip patiko, kad nutarėme įsigyti namus.
Ką ten veikiate, kuo užsiimate Gran Kanarijoje jūs pati?
Man didžiausias malonumas bėgioti pajūriu palei vandenyną. Žinoma, galiu bėgioti ir Lietuvoje, nes gyvename netoli Vingio parko. Šiltuoju metų laiku bėgioju, bet žiemą – ne. O ten visą žiemą galiu mėgautis sportu gryname ore. Rytais, kol dar nekaršta, aš bėgu 3–5 kilometrus kasdien, išsimaudau vandenyne, grįžtu ir gaminu šeimai pusryčius. Po pusryčių visi keliaujame į paplūdimį pažaisti, pailsėti. Vidurdienį, kai karšta, visi sugriūvame pailsėti į lovytes, tada būna knygų skaitymo laikas. O pavakary važiuojame susitikti su pažįstamais, vakarieniauti. Ten gyveni atostogų ritmu, pamiršęs kasdienę rutiną ir socialinius tinklus. Net ir paauglė Marija nėra labai prisirišusi prie ekranų, ji – gamtos vaikas. Labiau mėgsta ir bendravimą, todėl jai buvo sunku ištverti karantiną, kai buvome labai apriboti.
Nebijote keliauti su vaikais?
Mano vaikai keliauja nuo gimimo, nes aš pati labai mėgstu keliauti. O vaikas ar namie, ar kelionėje vis tiek visada yra šalia. Jei namie gali susitarti su vaiku, tai ir lėktuve susitarsi. Evai, pavyzdžiui, skristi lėktuvu didžiausia atrakcija. Pasiimame visokių žaidimų, kuriuos įmanoma žaisti skrendant.
Nebijau, kad kelionės metu gali susirgti. Tik vieną kartą teko kviesti į viešbutį gydytoją, kai Evutę Balyje sukandžiojo vietiniai uodai ir jai prasidėjo alergija. Lietuviškų uodų įkandimams ji nealergiška. O ten naktį atsibudo visa ištinusi, įkandimų vietos net pūliavo. Kadangi visada keliauju turėdama sveikatos draudimą, tai rasti gydytoją nebuvo problemų. Antialerginiai vaistai padėjo, viskas baigėsi gerai.
Kelionių metu visada gaminu maistą pati, užsisakome apartamentus su virtuvėle, kad vaikams pagaminčiau tai, prie ko jie pripratę ir ką mėgsta. Nenoriu, kad kelionių metu vaikai valgytų tik greitąjį maistą, skrudintas bulvytes. Visada įsidedu grikių, nes šių kruopų ne visur įmanoma nusipirkti, o mes jas labai mėgstame. Grikių košė pusryčiams – vienas mėgstamiausių mūsų šeimos patiekalų. Kartais kelionių metu pasiilgstu lietuviškų pieno produktų – varškės ar kefyro. Nerandu ir putpelių kiaušinių, kuriuos mėgsta mano Evutė. Bet yra galimybė valgyti daug šviežių vaisių ir daržovių. Nors Eva daržovių ir nemėgsta, manau, svarbu, kad matytų, jog mama kiekvieną dieną valgo daržovių salotas. Tai jai liks atmintyje ir kada nors pati taip darys.
Kartais pažįstami man pataria su Evos nevalgumu kovoti tokiu būdu: nesiūlyti maisto. Sako, išalks, valgys viską. Bet tai neveikia, jau išbandyta. Vyresnioji Marija tuo atžvilgiu buvo svajonių vaikas, nes valgydavo viską, ką pagamindavau: sriubas, košes, tokius gurmaniškus patiekalus kaip midijos ar austrės. O Evutė turi savo mėgstamą koldūniukų rūšį, kurią perku iš ūkininkų, dar makaronus, labai retai – picos gabaliuką. Mėsainių, dešrainių ir kitokio greito maisto ji nemėgsta. Dievina šokoladą, kurį turime net riboti. O tortams ar pyragaičiams Evutė abejinga.
Lietuvoje Evutę leidžiate į privatų darželį. O kelionių metu?
Šiemet keliaudami po Balį turėjome vietinę auklę. Labai mielą ir šiltą indonezietę moterį rekomendavo kita lietuvių šeima, jau keletą metų gyvenanti Balyje. Man buvo nuostabu matyti, kad jau po kelių dienų Evutė su ja kalbėjo angliškai. Iki tol nežinojome, kad ji moka anglų kalbą. Šeimoje esame nutarę, kad filmukus gali žiūrėti tik anglų kalba, matyt, pamokėlių darželyje ir tų filmukų pakako, kad ji prakalbėtų. O galbūt ir pačios kelionės skatina vaikus mokytis kalbų, juk mato mus parduotuvėse, kavinėse bendraujant užsienio kalba.
Lietuvoje auklės neturime, jei reikia, prašome močiučių, tetų pagalbos, tad negaliu palyginti, ar indonezietės auklės skiriasi nuo lietuvių. Pastebėjau tik tiek, kad Balyje vaikas yra dievas, niekas jo nedrausmina, nebara, motyvuoja gražiuoju ką nors padaryti. Ten priimta, kad kiekvienas vaikas turėtų savo auklę. Jei šeimoje auga dvynukai, tai bus ir dvi auklės. Galbūt todėl, kad finansiškai tai labai prieinama paslauga, kuria mamos mielai naudojasi. Auklė yra tarsi mamos asistentė – nuveža vaiką į darželį, mokyklą, pagamina valgyti, net lieka nakvoti, jei tėvai vakarui turi kokių planų.
Ar po kelionių ir atostogų ritmo lengva sugrįžti į darželio rutiną?
Evai esame parinkę privatų darželį. Vyresnėlė Marija lankė valstybinį darželį, negaliu pasakyti apie jį nieko blogo, galbūt ir Evutę būtume į tokį leidę. Bet pabandėme privatų ir tiesiog jį įsimylėjome, nebenorime nieko keisti. Stebiuosi, kaip auklėtojos, dirbdamos tokį sudėtingą darbą, visada išlieka pozityvios, kantrios. Kai ateinu į darželį, man patinka su auklėtojomis pasikalbėti, persiimti jų pozityvumu.
Dar vienas dalykas, ko nebuvo valstybiniame darželyje, – suburta tėvų ir vaikų bendruomenė. Eva kviečiama į kitų vaikų gimtadienius, vaikai sveikina vienas kitą, piešia piešinėlius, ruošia vienas kitam dovanėles. Matau, kad mūsų Eva auga labai komunikabili moterytė.
Ar dukrų charakteriai panašūs?
Jos skirtingos, Marija buvo labiau intravertiška, linkusi į nuotaikų kaitas, melancholiją. Eva atviresnė. Jai nėra nepažįstamų vaikų, tuoj pakalbina, susipažįsta, susidraugauja. Augindama tokias skirtingas dukras, laikausi tik vieno to paties požiūrio: nieko neversti vaiko jėga, nebandyti jo „perlaužti“.
Kai susilaukėme Evos, vyresnėlei nenorėjau primesti sesutės auginimo. Ji bendraudavo su Eva tiek, kiek pati norėjo, todėl tarp sesių ryšys šiltas ir gražus. Kai šiemet šventėme ketvirtąjį Evutės gimtadienį, ji pakvietė net du Marijos draugus, kurie yra ir jos draugai. Taigi tortą valgė keturmetė ir trys septyniolikmečiai.
Dukros panašios tuo, kad abi mėgsta šokti, o mažoji dar ir dainuoti. Matau, kad nuo mažų dienų pataiko į melodiją, išgirdusi dainą ją gali atkartoti be klaidų. Galbūt eis mano pėdomis. Eva ne kartą buvo „69 danguje“ koncertuose, pažįsta visas merginas. Nijolę ir Guodą (Nijolę Pareigytę ir Guodą Alijevą – red. past.) vadina vardais, o Karina Krysko jai yra Kakė Makė, nes matė spektaklį, kuriame Karina vaidina šį personažą. Evai patinka ir Gabrielius Vagelis, moka atkartoti jo dainas ir šokius.
Net darželio auklėtojos pastebi, jei Evai bloga nuotaika ar kažko supyksta, užtenka įjungti muziką, ir ji jau užsimiršusi šoka.
Kas jums svarbiausia kaip mamai?
Man svarbu, kad vaikas būtų laimingas, kad būtų atvertas jo potencialas. Mane pačią sistema laužė, todėl tam, kad ištverčiau, šokau. Visą vaikystę šokau, o paskui, tapus grupės „69 danguje“ nare ir pradėjus dainuoti, turėjau įveikti scenos baimę. Kai įveiki tas baimes, išeini iš savo komforto zonos, tobulėji. O aš noriu, kad augdami vaikai tų baimių turėtų kuo mažiau.
Nesu griežta mama, greičiau esu dukrų draugė. Leidžiu joms klysti, būti savarankiškomis. Man patinka moteriškas pasaulis – auginu dvi dukras, koncertuoju su merginų grupe. Kažkodėl lakdamasi Evutės galvojau, kad bus berniukas. Galvojau: berniukus auginančios mamos visada alpsta dėl savo sūnelių, gal leis likimas man tai patirti? Neleido ir visai nesigailiu, nes mūsų, mergaičių, pasaulis tobulas.
Ginta Liaugminienė
Susiję straipsniai
