Apsilankykite mūsų FB ir IG paskyrose, nes ten verda gyvenimas! Praėjusį mėnesį socialiniuose tinkluose daug kalbėjome apie žurnalo 20-metį.
Kaip užaugo modeliukai
Sutriktumėte, jeigu dabartiniuose žurnaluose rastumėte skyrelį „Mezgame, siuvame“ su instrukcijomis, kiek užsimesti akių. Požiūris į vaikiškus drabužius per 20 metų visiškai pasikeitė. Dabar juos „valgome“, juk šalia maisto skyriaus yra ir drabužių, tad nupirkti vaikui megztuką, kurio kaina mažesnė negu sūrio, tikrai apsimoka labiau negu kelias savaites skaičiuoti akis. Tad mezgėjų ir siuvėjų ratelis susiaurėjo iki ištikimų šio hobio fanių.
O juk buvo laikai, kai rankdarbių skyrelis buvo savaime suprantama rubrika „Mamos žurnale“. Reikėdavo mezginius nufotografuoti, o kas pabus modeliais? Laikomės taisyklės savų vaikų ir giminių neproteguoti, per 20 metų nė vienas savas vaikas nepateko į viršelį. Tačiau rankdarbių modeliukų dairėmės tarp savųjų.
Berniukai iškart patyrė nesėkmę kaip modeliai. Vienas stovėjo suakmenėjęs, kitas iš fotosesijos tiesiog pabėgo. Užtat mergaitės puikiai pozavo. Dalia ir Jogilė, tuomet darželinukės, paskui pradinukės, tapo žurnalo modeliais. O rankdarbių skyrelyje karaliavo mergaitiški gaminiai.
Po 20 metų mūsų modeliukai laikosi puikiai.
Daliai dabar 26 metai. Ji baigė Abertay Dundee universitetą Škotijoje, įgijo Ethical Hacking (Etiško įsilaužimo technologijų) specialybę. Dirba tarptautinėje investicijų valdymo korporacijoje „Black Rock“ Edinburge, Škotijoje. Jos pareigos – programinės įrangos inžinierė (WebOps Engineer). Modelio darbą „užmetė“, bet tarptautinėje kompanijoje yra tikra grožio karalienė (lietuvaitės tikrai gražiausios).
Kitas modeliukas – Jogilė (jai 25-eri) – toli nuo kelio nenukrypo. Baigusi kultūros politikos studijas dabar dirba renginių kuratore bei kūrybininke, nuo modelio, aktorės, dainininkės iki operatorės, montuotojos, žurnalistės. Modelio darbas jai beveik kasdienybė, filmuojasi reklamose, demonstruoja drabužius elektroniniams katalogams.
Kaip likimas susiklostė modeliams berniukams? Vienas tapo lazerių specialistu, kitas Škotijoje studijuoja IT. Iki šiol fotografuotis ir persirenginėti jiems kančia.
Jogilė ir Dalytė tada ir dabar
Atsimerkęs naujagimis
Po įrašo apie tai, kad naujagimiai per fotosesijas tik miega, gavome mamos Marijos pastabą – būna ir atvirkščiai. Kai kelias valandas su fotografe stengiesi, kad naujagimis užsimerktų, tačiau jis žiūri išpūtęs akis.
Marija prisimena dukros Emilės fotosesiją: „Mūsų fotografė Aldona (ALD foto) – labai šiltas, malonus žmogus, labai stengėsi: ir maitinti leido, ir migdyti leido, turėjome 3 valandas. Ir nieko. Nemiegojo, tik verkė arba žiūrėjo išpūtusi akis. Emilė auga toks vaikas, kuris viskuo domisi, jai reikia viską pačiai pamatyti, o dar jei ir paliesti galima, tai iš vis laimė. Manau, tas smalsumas genuose buvo nuo gimimo. Fotografė net įjungė baltąjį triukšmą, ir ką – Emilė klausėsi akis išpūtusi ir dairėsi kaip apuokėlis“.
Visi bučiuoja Bučkį
Pavasarį fotostudijose apsigyvena viščiukai, ančiukai ir triušiai. Pasigrožėkite fotografės Viktorijos („Saulės Sielos Studija“) triušiuku Bučkiu, o štai ir fotografės pasakojimas:
„Triušiukas studijoje gyvena apie mėnesį, jis pats dabar pusmetinukas, bet jau nedaug augs. Studija triušiuką nupirko Velykų fotosesijoms, bet po Velykų jis studijoje ir liks gyventi. Triušiukas turi didelį nuostabų narvelį, jam čia patogu ir gera, juk nuolat myluojamas vaikų! Triušiukas nėra bailus, nelaksto kaip pašėlęs, drausmingai pozuoja.
Kai studija nupirko triušį, jis dar neturėjo vardo. Kolegoms, dirbantiems studijoje, pasiūliau labai mielą vardą – Bučkis. Nes vaikučiai, kuriuos fotografuodavau su juo, vis pakšteldavo jį į nosį – iš kiekvienos fotosesijos atsirasdavo kadras bučiuojant jį“.
Šlapuk, ar tau ne gėda?
Šios nuotraukos herojui tuoj 22 metai. Tai mūsų redaktorės sūnus, kurio nuotrauka prieš 20 metų iliustravo straipsnį „Šlapuk, ar tau ne gėda?“ – apie šlapinimąsi į kelnytes. Jokia kita mama nesutiko prie šio teksto duoti savo vaiko nuotraukos.
Tokia situacija buvo įprasta. Naudotis mokamais fotobankais atrodė brangu, nemokamų nebuvo, todėl visus straipsnius turėjome iliustruoti pačios. Jei straipsnis apie termometrus, einame į vaistinę, perkame ir fotografuojame. Kai reikėdavo žmonių atvaizdo, kreipdavomės į fotografes, kurios prisijungė prie žurnalo kūrimo.
Tačiau visos, atsiuntusios nuotraukas, sakydavo: klientas prašo iliustruoti jomis tik pozityvias temas. O juk pusę žurnalo sudaro tekstai apie vaikų ligas ir psichologines problemas, mamų nėštumo, gimdymo ir žindymo bėdas. Prašydavome prifotografuoti be veidų, tarkime, tik nėštukės pilvą arba tik kojas. Bet ir tai nebuvo išeitis, išspaudiname moterį „be veido“, tačiau nuotraukos herojė atpažįsta save ir piktinasi: „Galėjote bet kur dėti mano nuotrauką, bet gal gi ne prie hemorojaus“.
Tad straipsnius apie ligotus, hiperaktyvius, sutrikusios raidos vaikučius iliustruodavome labai artimų draugų, o dažniausiai – pačių fotografių vaikais. Taip Domas tapo „šlapuku“, nors realybėje buvo iš tų geručių, kurie labai anksti susidraugavo su puoduku ir niekada nepasišlapino nei į kelnes, nei į lovą.
