Nesulyginsi dabartinės mamos su ta, kuri prie pediatro kabineto su vaikučiu laukė prieš 20 metų. Šių dienų mamos – smalsios, apsiskaičiusios, drąsios. Daugelis jų turi tiek žinių, kad galėtų gauti medicinos sesutės kvalifikaciją. Deja, kai ant rankų ligotas vaikas, ir žinios, ir drąsa išgaruoja. Savo istoriją mums papasakojo Aušra iš Klaipėdos.
Stebėjomės, kad tokie dalykai nutinka didmiesčiuose. Pokalbio pabaigoje Aušra reziumavo – aklai pasitikėti gydytojais nevalia. Patekus į gydymo įstaigą ir pačiam reikia turėti tvirtą stuburą, aštrų protą ir nuovoką.
Aušros ir mažojo Karolio istorija
Kas globos Karolį?
Aušros istorija prasidėjo vos gimus sūneliui Karoliui. Laiminga grįžusi su kūdikiu iš gimdymo namų namo, Aušra pateko į tikra kovos už būvį maratoną.
Aušra: „Gyvename miesto pakraštyje, todėl dar būdama nėščia domėjausi, kurios medicinos įstaigos specialistai turės rūpintis mano naujagimiu. Mano ginekologė pasakė, jog tuo nesirūpinčiau, nes grįžus iš gimdymo namų per 2 ar 3 paras mus suras pati gydytoja ir aplankys. Tą patį patvirtino ir išvykstant iš gimdymo namų.
Namo grįžau su sveiku ir gražiu berniuku. Deja, praėjus 3 dienoms mūsų dar niekas nebuvo aplankęs.
Vaikutis darėsi neramus, pradėjo stipriai pūliuoti akytės. Išsigandusi puoliau skambinti į įvairias vaikus gydančias medicinos įstaigas. Paaiškėjo, jog visos šios poliklinikos gavo pranešimus apie mūsų naujagimį, bet atsisakė jį gydyti motyvuodamos tuo, kad gyvename atokiau nuo miesto. Man pasiūlė pačiai važiuoti į kurią nors gydymo įstaigą ir asmeniškai prašyti gydytojų, kad sutiktų mus gydyti. Brolis mane vežiojo po ambulatorijas ir poliklinikas. Gulėjau ant galinės automobilio sėdynės, nes po komplikuoto gimdymo man buvo uždrausta 2 mėnesius sėdėti. Visi aplankyti gydytojai atsisakė mus globoti, teigdami, kad gyvename pakankamai toli, o naujagimį reikia lankyti dažnai. Nuvykę į visai netoli mūsų namų esantį „Šeimos gydytojų centrą” išgirdome tą patį. Niekaip negalėjau patikėti, kad šiais laikais, kai ir taip mažai vaikų gimsta, niekas nenori gydyti mano vaikučio. Vargais negalais pavyko susitarti, kad mus lankys jaunutė šeimos gydytoja“.
Viskas gerai, nuostabioji markize
Toliau viskas klostėsi, kaip toje dainoje apie nuostabiąją markizę, kuriai nuolatos buvo kartojama, kad „viskas gerai“, nors tuo metu degė jos namai ir vyko kitos tragedijos.
Aušra: „Seselė lankė vaikutį, o mane stebino jos ir gydytojos abejingumas. Į daugumą man kylančių klausimų jos visai neatsakydavo arba tvirtindavo, jog esu per daug smulkmeniška ir ieškau vaikui ligų. Berniukui akytės pūliavo 3 savaites, gydytojos teigimu, tai normalu, nes taip būna kas antram naujagimiui. Sūnus darėsi vis neramesnis, jam akivaizdžiai skaudėjo pilvuką, dažnai būdavo pabertas, atpylinėjo. Pasak gydytojos, taip būna daugumai berniukų.
Po kelių savaičių berniukas pradėjo viduriuoti. Nuvykę pas gydytoją buvome nuraminti, kad tai nieko baisaus. Liepė gerti vaistų ir „viskas praeis”. Po kelių dienų viduriavimo sūnus pradėjo nesituštinti net po 3-4 dienas. Darėsi vis neramesnis. Nuvykusi pas kitą gydytoją (nes mūsiškė atostogavo) išgirdau, kad tai normalu. Anot gydytojos, kūdikis, maitinamas mamos pienu, gali nesituštinti net 10 dienų. Tačiau po kurio laiko vaiko išmatose pamačiau gleivių ir kraujo. Apėmė siaubas, kuo greičiau nuvažiavome į ligoninę“.
Ligoninėje – ilgam
Atvykusi į ligoninę Aušra staiga gavo „šaltą dušą“. Priėmimo gydytoja negalėjo patikėti, kodėl mama tiek ilgai delsė ir negydė taip sunkiai sergančio vaikelio.
Aušra: „Mus paguldė į infekcinę ligoninę. Priėmimo skyriuje papasakojau apie akyčių pūliavimą, gausų atpylinėjimą, bėrimą ir viduriavimą. Gydytoja iškart įtarė auksinį stafilokoką. Ji stebėjosi, kodėl nekas nesiuntė tirti vaiko nuodugniai, nes visi kūdikį varginę negalavimai tarsi pagal medicinos vadovėlį – jie reiškia pavojingą infekciją – auksinį stafilokoką. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad liga įsisenėjusi ir stipriai pažeidusi žarnyną. Pasak gydytojos, sūnelis auksiniu stafilokoku užsikrėtė gimdymo namuose. Mūsų laukė ilgas gydymas. Išvykstant iš ligonininės gydytoja pasakė, kad reikės daug kantrybės ir laiko, kol vaikas visai pasveiks. Patarė kuo ilgiau maitinti pačiai, nes tai geriausi vaistai. Kai grįžome iš ligoninės ir atrodė, kad liga jau nugalėta, vaikutis vėl ėmė nesituštinti. Net 3 mėnesius teko daryti klizmutes. Tik po daugybės vaistų tuštinimasis tapo normalus. Tačiau dar ir dabar, praėjus aštuoniems mėnesiams, ligos pasekmės vis dar jaučiamos“.
Agonija ligoninės koridoriuje
Kankindamasi dėl sūnaus sveikatos, Aušra pati sunkiai susirgo. Kartą jai pakilo aukšta temperatūra, Aušra paskambino į greitąją pagalbą.
Aušra: „Kadangi buvo 5 ryto, greitosios gydytoja man liepė palaukti, kol pradės dirbti poliklinika ir kreiptis ten. Liepė savo pieno sūnui nebeduoti arba jį nusitraukti ir „kaitinti“. Apšaukė, kad nenusitraukinėju po maitinimo likusio pieno, todėl dabar man tikriausiai mastitas. Nugąsdino, kad nuvykus į ligoninę vėl teks patirti gimdymo skausmus, kol man masažuos krūtis. Bandžiau prieštarauti, nes per motinystės kursus mus mokė nenusitraukinėti ir kūdikį maitinti net karščiuojant. Iš manęs tik nusijuokė.
Išsikviečiau poliklinikos gydytoją. Ji manęs nė apžiūrėjusi skyrė antibiotikų ir liepė vaiko nebemaitinti.
Pasak jos, pilnos parduotuvės mišinukų. Džiaugiuosi, kad jai išėjus paskambinau sesutei, kuri vedė motinystės kursus. Ji nuramino ir paskatino maitinti toliau. Temperatūra nekrito, tad nuvažiavau į gimdymo skyrių, kad apžiūrėtų, ar nėra gimdos uždegimo. Jį ir nustatė. Liepė gultis į ligoninę, o apie maitinimą pamiršti. Ši gydytoja irgi pakartojo, kad pilnos parduotuvės visokiausių mišinių. Ligoninės koridoriuje išstovėjau 4 valandas, nes nebuvo vietų atsisėsti, o mane priėmusi gydytoja vis nerasdavo laiko skirti gydymo. Vyras man vis skambino apimtas panikos, nes kūdikis namie rėkė iš alkio. Slapta parlėkiau namo pamaitinti vaikučio. Kai vėl grįžau į ligoninės koridorių, gydytoja mane aprėkė. Dėl gydytojos grubumo paplūdau ašaromis, nutariau atsisakyti gydymo. Sesutės mane bandė paguosti, kad ši gydytoja grubiai elgiasi ne tik su pacientais, bet ir su kolegomis. Jos siūlė palaukti vakaro, kol darbą pradės kita gydytoja. Jų paklausiau ir tikrai be vargo susitariau dėl gydymo ir vaikučio maitinimo”.
Ko Aušra pasimokė
Nors Karoliui tik 8 mėnesiai, Aušra jaučiasi praėjusi gerą gyvenimo mokyklą. Kitą kartą ji bus daug tvirtesnė ir mokės pakovoti už save ir vaikutį.
Aušra: „Ši istorija mus pamokė, jog nevalia savo ir vaiko sveikatos patikėti bet kokiam gydytojui.
Geriau, kai kūdikį globoja ir gydo ne šeimos gydytojas, o pediatras. Kai tik Karoliu pradėjo rūpintis pediatrė, mums iškart „ant širdies“ palengvėjo. Nauja mūsų pediatrė, kuriai patikėjome Karoliuko sveikatą, mums net davė savo mobilaus telefono numerį, kad iškilus kokiai problemai būtų galima bet kada susisiekti. Ji niekada nepyksta, kad ieškau vaikui ligų, mielai atsako į visus mano klausimus.
Noriu, kad mano pasakojimą perskaičiusios moterys aklai neatsiduotų gydytojų valiai. Nereikia bijoti pakeisti savo darbą blogai išmanančio specialisto. O jei kyla neaiškumų, jokia gėda pasikonsultuoti ir su kitu ar net trečiu gydytoju. Džiaugiuosi, kad dar būdama nėščia lankiau kursus, sužinojau daug reikalingos informacijos apie natūralų maitinimą, kūdikio priežiūrą. Kai pagimdžiau, be galo stebino, kad kai kurių medikų žinios apie natūralų maitinimą pasenusios net 20 metų. Patikėkite, nėra lengva ginčytis su gydytoja, kuri dėsto seniai pasenusias tiesas. Jei būčiau jų paklausiusi, sūnus nuo 3 mėnesių būtų maitinamas mišiniais“.
Gydytojas – žmogus, kuris gydo ir žeidžia
Šios moters laiškas – ne vienintelis, nagrinėjantis kontaktą su gydytojais. Vis dėlto, tarp širdingų padėkų medikams ir nusivylimo kupinų laiškų galima išvesti lygybę. Daugybė „Mamos žurnalo“ skaitytojų prašo spausdinti gydytojams padėkas, sako, kad vienas ar kitas atsidavęs medikas jei ne išgelbėjo gyvybę, tai bent jau gražino fizinę ir dvasinę sveikatą. Liūdna, bet atkeliauja ir skausmo, nevilties pilni laiškai – gydytojas barė, nesuprato, išvijo, pasišaipė, nebuvo atidus. Kaip mėgsta kartoti mūsų konsultantas docentas Algimantas Vingras – viena kregždė – dar ne pavasaris. Niekada nedarykite apibendrinimų, jei Jums likimas lėmė susitikti su nevykusiu gydytoju. Paprasčiausiai ieškokite kito, dar kito ir dar kito.
Tikrai rasite savąjį, kuris taps svarbiu patarėju, gal net draugu.
***
Aušros istoriją paprašėme pakomentuoti žurnalo konsultantų
Tikresnė tiesa yra ta, kuria Jūs tikite
Šeimos psichologė Erika Kern:
Aušrai, be abejo, teko išgyventi daug nemalonių akimirkų. Tuo metu, kai labiausiai reikia paramos ir kvalifikuoto patarimo, ji sulaukė daugiau abejingumo ir šaltumo. Tarp visokių profesijų atstovų yra labiau ir mažiau kvalifikuotų žmonių. Suprasti ligas ir mokėti atjausti žmogų – ne vienas ir tas pat, tad jei gydytojui trūksta vieno ar kito įgūdžio, ligonis lieka nuskriaustas. Dabar jau laisviau galime rinktis gydytojus, tačiau ir tai nėra lengva, jei nori, kad tave gydytų „tau nepriklausantis” gydytojas. Dar blogiau, kai niekas tavęs ar tavo vaikelio nė nenori prižiūrėti.
Esu labiau nei tikra, kad laikui bėgant Aušra sustiprės ir išgyventas traumas pamirš, tačiau ar jos buvo būtinos?
Gimus kūdikiui, mama išgyvena sunkų periodą – jai reikia prisitaikyti prie daug pokyčių vienu metu. Šis periodas dažnai kelia tiek streso, kad daugybė mamų neišvengia pogimdyminės depresijos. Kai mama tokios būsenos, kiekvienas papildomas stresas tik gilina depresiją. Net ir gyvendamos idealiomis sąlygomis po gimdymo dauguma mamų vis dėlto išgyvena sunkų laiką. Niekaip negaliu pateisinti gydytojų grubumo, abejingumo ir šaltumo, nes mamos emocinė savijauta tiesiogiai lemia tiek jos, tiek vaikelio sveikatą.
Galiu suprasti ir gydytojus, mat nelengvas ir jų gyvenimas, stresą kelia tai, kad jiems tenka nuolatos matyti sergančius žmones, susidurti su nepagydomais ligoniais. Gydytojai dažnai patys jaučiasi bejėgiai.
Vis dėlto jų darbas – padėti žmogui ir jei to daryti jie negali dėl per didelio streso, reikia kažką keisti – bėgti atostogų, keisti darbo aplinką, specifiką ar kitaip padėti sau, o ne skriausti ligonius.
Dar keletas žodžių dėl dviejų skirtingų gydytojų nuomonių. Aušros pavyzdys – graži iliustracija ne tik tam, kaip blogai nutinka, bet ir tam, kaip galima sau padėti. Šiuo metu apie vaikų auginimą gydytojų nuomonės išsiskiria. Ne būtinai netradicinės nuomonės yra „naujesnės”, juk kūdikius mamos maitina jau tikrai seniai. Svarbiau ne tai, kuri tiesa tiesesnė, bet tai, kuo jūs tikite. Jei lankėte kursus prieš gimdymą, ir tiesos, kurios jums buvo pristatomos, jums patiko – jų ir laikykitės. Svarbiausia turėti savo nuomonę ir poziciją. Nebūtina gydytojų mokyti, galite nutylėti, bet pasilikti ištikima savo įsitikinimams.
Visada sunkiau atsispirti gydytojo nuomonei, jei auginate pirmąjį vaiką, tad ieškokite informacijos – knygose, žurnaluose, internete tikrai rasite pagalbos ir paramos.
Kai pati auginau antrą savo vaiką, mus lankanti gydytoja paklausė, kiek pieno jis išgeria. Atsakiau, kad neturiu supratimo. Beje, aš niekuo nesiskundžiau, kūdikis buvo tiesiog idealus. Tada buvau pamokyta, kad reikia nusitraukti pieną ir išmatuoti, kiek suvalgo, nes galbūt jam trūksta. Buvau tikra, kad toks metodas man nepadės. Tuo laiku jau pakankamai buvau prisiskaičiusi ir įsitikinusi, kad nutrauktas pienas tiesos neatspindės. Vaiko savijauta – daug svarbesnis rodiklis. Pasakiau, kad jei taip ir padaryčiau, daug pieno nebūtų, mat vaikas valgo gana dažnai. Gydytoja dar kartą aiškiai pasakė, kad pieno neužteks, reikia rūpintis dirbtiniu maitinimu. Visa tai mane nuliūdino, tačiau buvau užsispyrusi – netikrinau nei pieno kiekio, nei bėgau ieškoti mišinių, stengiausi patikėti tuo, kad mano įsitikinimas – svarbiau nei stresas, kurį galiu pati sau sukelti, pasidavusi gydytojos įtakai. Kai ji paklausdavo, kiek suvalgo kūdikis, pasakydavau, kad nežinau, tačiau esu įsitikinusi, jog jam pakanka, mat svoris auga tolygiai. Viso to pasekmė – savo kūdikį maitinau iki 9 mėnesių, o maitinimą nutraukiau todėl, kad pati taip norėjau. Įsitikinimai dažniau yra svarbesni, nei faktai. Tik būti tvirtai po gimdymo dažniausiai nelengva.
Atkakli ir mylinti mama neprapuls gydymo labirintuose
Neurologė Aušra Vosylienė:
Man, pačiai medikei, visada nejauku skaityti ar klausyti mamų ir draugų skundų dėl medikų. Visada bandau ieškoti priežasties ir pateisinimo. Deja, pati irgi ne kartą esu susidūrusi su nekokybišku medikų darbu, gal abejingumu, o gal nesugebėjimu padėti sergančiam, net jei žino, kad pats esi gydytojas. Visada manau, gal kalta mūsų sistema, kai poliklinikoje už durų eilės, o pacientui skiriamos vos kelios minutės (tokie normatyvai), iš kurių didžiąją dalį laiko reikia praleisti palinkus prie „popierių”. Gal tai atbukina, neleidžia įsigilinti į tai, ką pasakoja ligonis ar mama, nelieka laiko pagalvoti, paverčia gydytoją automatu.
Be to, gydytojas, kaip ir bet kurios kitos profesijos žmogus, individualus, su savo mąstymu, gebėjimais, žiniomis ir patyrimu. Vienas stengiasi išklausinėti, įsižiūrėti, vertinti visumą, kitas pasikliauja tik tyrimais, kuriuos atlieka aparatas (bet vertina juk žmogus). Manau, svarbiausia – žmogiškosios savybės, be kurių nevalia dirbti medicinoje, ir kurių neturi teisės prarasti į kad kokią „automato” sistemą pakliūtum. Visada žinau, kad aš nesu visažinanti ir vienintelė teisi, todėl jei neaišku, abejoju, siūlau dar su kažkuo pasikonsultuoti ir visada suprantu mamų norą žinoti visas įmanomas nuomones ir pagalbos galimybes. Todėl visai nesuprantu kai kurių medikų ambicijų ir nepasitenkinimo, jei tėvai pasako, kad buvo ar eis dar kitur, tegu ir pas ekstrasensą ar „bobutę”. Jei tėvai bando ar žada bandyti alternatyvius gydymo metodus, stengiuosi kartu aptarti ir perspėti, kada negalima atsisakyti vaisto, kaip elgtis, kad nebūtų žalos.
Gali būti, kad vienas gydytojas sako vieną diagnozę ir skiria vaistą, o kito nuomonė kitokia. Ką gi daryti mamai? Juokaudama galiu atsakyti – ieškoti trečio. Geriausia klausyti to, kurio nuomonė atrodo labiau pagrįsta ir paaiškinta, labai svarbu nepamiršti savo nuojautos.
Dar kartą išsakysiu savo nuomonę, kad mamos visada teisios, reikia stengtis įsiklausyti į jų problemas ir leisti ieškoti geriausios išeities. Jei reikia, galima keisti ir gydytoją, ir įstaigą, nors kartais gali atrodyti, kad tokie tėvai liguistai patys nežino, ko nori. Kartais besiblaškantys po gydymo įstaigas ir niekuo nepasitikintys tėvai praranda svarbų laiką, kai reikia vaikui padėti. Ypač dažnai taip nutinka, kai keli gydytojai ir atlikti tyrimų nerodo jokios apčiuopiamos ligos, o priežastis – koks nors psichologinis ar psichinis sutrikimas. Ne paslaptis, ir tarp tėvų yra žmonių, su kuriais sunku bendrauti, kurie tarsi „energetiniai vampyrai”. Tik visuomet stengiesi pateisinti, kad jiems sunku, juos kamuoja nerimas dėl vaiko sveikatos.
Užbaigti norėčiau optimistiškai. Tikrai dauguma medikų sąžiningai ir nuoširdžiai dirba savo sunkų darbą, visa širdimi išgyvena dėl kiekvieno paciento, kremtasi dėl menkiausios nesėkmės. Žinau, teko ir tenka bendrauti su tokiais gydytojais, ieškoti jų pagalbos ir esu jiems be galo dėkinga. Kai kasdien „siurbi” į save tik neigiamas žmonių emocijas – tai tikrai sunku, o atlygis – jei tave mini geru žodžiu, jei matai, kad galėjai padėti. Tai atstato pusiausvyrą.
Taigi liūdna skaityti tokius mamų laiškus, bet, manau, protinga, atkakli, mylinti mama tikrai neprapuls šituose labirintuose.
Kiekvieno paciento valia pasirinkti gydytoją
Docentas Algimantas Vingras:
Skaitant Aušros laišką išlenda realybės ausys. Dabar įstatymais reglamentuota, kad kiekvienas suaugęs žmogus gali pasirinkti sau gydytoją. Taigi Aušra turėjo turėti gydytoją, pas kurį „yra prisirašiusi” (apie tai Aušra tyli … suprantama, tai jos valia). Gydytoją ji turėjo turėti jau vien dėl to, kad pagal dabar rekomenduotiną tvarką jis nėštumo priežiūrai moterį siunčia gydytojui ginekologui. Taigi ta poliklinika, kurioje dirba Aušros gydytojas, ir turėjo būti ta įstaiga, kuri pirmiausiai turėjo pasirūpinti ir Aušros sūnumi.
Ką reikėjo Aušrai padaryti, kad nebūtų vargo su sūnaus priežiūra pirmąjį jo gyvenimo mėnesį? Nėštumo metu pasiteirauti savo gydytojo, , kas prižiūrės gimusį mažylį? Kodėl Aušra to nepaklausė, istorija nutyli.
Ginekologė nepagalvojo, kad Aušra tokio gydytojo neturi ar …? Ji Aušrai paaiškino, kad per pirmas tris paras po gimdymo naujagimį gydytojas aplanko namuose.
Kai kur laiške ištrykšta ir emocijos – tai tik įdomiau… Tvirtinimas „visos šios poliklinikos gavo pranešimus apie mūsų naujagimį” yra abejotinas – paprastai pranešimas siunčiamas į polikliniką, kuri yra artimiausia paciento gyvenamai vietai. Kad poliklinikos neturi transporto lankyti toli gyvenančius pacientus, tiesa.
Keistokas kai kurių minčių suplakimas, pvz., „mažai gimsta vaikų, bet niekas nenori gydyti mano vaikučio” – gimstamumas ir suinteresuotumas gydyti yra skirtingi dalykai. Tolimos poliklinikos, neturėdamos transporto pasiekti pacientą, bijo neįvykdyti to, kas priklauso, ir todėl stengiasi neturėti pacientų, kurių nesugebės kokybiškai aptarnauti.
Jau vien tai, kad Aušra parašė, yra labai gerai. Gyvenimas margesnis nei genys – atsakyti, ar „Šeimos gydytojų centro” medikai nesugebėjo atskirti normos nuo ligos nematę naujagimio, yra sunku. Norisi tikėti, kad jie Karoliui teikė pagalbą, tačiau, ar ji buvo efektyvi, tai kitas klausimas. Atpylinėjimų, bėrimų, išbėrimo priežasčių yra daug – reikia patirties, kad juos atskirtum ir greitai, efektyviai padėtum.
Dėl kai kurių Aušros „perdėjimų”, pvz., „po daugybės vaistų tuštinimasis tapo normalus” tenka abejoti – Aušrai gali atrodyti, kad buvo taip, kaip ji teigia, o gydytojui atrodyti kitaip. Joks gydytojas neskiria vaistų daugiau, nei reikia… Kiekvienas galime turėti savo nuomonę, tačiau svarbiausia, kad būtų rastas susitarimas.
Patvirtinti faktą, kad Karolis užsikrėtė gimdymo namuose, bet kuriam gydytojui (ne tik ligoninės gydytojai, kuri gydė Karolį) yra sunku. Auksiniu stafilokoku užsikrėsti galima bet kur, ypač, kai nors kartelį suklystama su asmens higiena, nes aplinkoje šių bakterijų yra daug.
Visada norime, kad susirgęs greitai pasveiktų, tačiau gyvenimo realybė kitokia – ne visuomet esti taip, kaip norime. Kiekvienas organizmas tuos pačius vaistus priima vis kitaip – vienam jie greičiau padeda, kitam – atvirkščiai. Todėl liga užtrunka ilgiau arba trumpiau.
Aušra tvirtina, ir teisingai daro, kad kiekvieno paciento valia pasirinkti gydytoją. Reikia suvokti ir dar truputį, kad neklystančių gydytojų nėra ir ar iš viso yra neklystančių žmonių? Tai, kad žinios pasensta, kad dirbant reikia suprasti ne tik fizinę, bet dvasinę paciento būseną, tikra tiesa.
Paciento teisės
Teisininkė Inga Dronsutavičienė:
Pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus, pacientams turi būti suteikiama kvalifikuota sveikatos priežiūra, be to, medikai privalo į pacientų diagnozę, gydymą ir slaugą žiūrėti pagarbiai.
Pacientas turi teisę pats pasirinkti gydytoją, slaugos darbuotoją ir sveikatos priežiūros įstaigą. Svarbu ir tai, kad pacientai (jų atstovai, mūsų atveju – tėvai arba globėjai, rūpintojai) turi teisę į išsamią informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus ir gydymo prognozę. Turi teisę ir sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo, gavę iš gydytojo pacientui suprantama forma (išaiškinant specialius medicinos terminus) išdėstytus paaiškinimus apie gydymo eigą, galimus teigiamus ir neigiamus rezultatus, galimus alternatyvius metodus ir kitas svarbias aplinkybes.
Paciento pageidavimu jam turi būti pateikta ligos istorija ar kiti jo medicininiai dokumentai (paaiškinant juose esančių įrašų reikšmę), paciento lėšomis gali būti daromos šių dokumentų kopijos, nebent minėta informacija galėtų iš esmės pakenkti paties paciento sveikatai ar sukeltų pavojų jo gyvybei. Kitas svarbus momentas – pacientas negali būti gydomas prieš jo valią, taigi vaikams turi būti skiriamas gydymas, gavus jų tėvų (globėjų, rūpintojų) sutikimą. Be tokio sutikimo gali būti suteikta būtinoji (pirmoji ar skubioji) pagalba, jei tai atitinka vaiko interesus, o kai neduodamas vaiko atstovo sutikimas gydymui, kuris nėra skubus, gydantis gydytojas gali kreiptis dėl tokio sutikimo į sveikatos priežiūros įstaigos medicinos etikos komisiją ar į Lietuvos medicinos etikos komisiją.
Gydytojo (ar slaugos darbuotojo) veiksmais pacientui padaryta žala turėtų būti atlyginama tiek tada, kai ji buvo padaryta medikų kaltais veiksmais, tiek, kai ji buvo padaryta teisėtais veiksmais. Teisėtais veiksmais padaryta atlygintina žala – tai žala, kuri atsirado: 1) kaip paciento gydymo (ar medicininio tyrimo) pasekmė; 2) dėl infekcijos ar uždegimo, siejamų su paciento tyrimu ar gydymu; 3) dėl diagnostinės procedūros ar pjūvio, kai tai nepagrįstai sukelia ilgalaikius sveikatos sutrikimus; 4) dėl medicininės aparatūros konstrukcinių trūkumų, sugedus aparatūrai ar pan.
Jei gydyta buvo pagal visuotinai pripažintą medicinos praktiką, mokslo principus bei standartus ir žalingų gydymo pasekmių nebuvo galima išvengti, šios pasekmės negali būti laikomos žala. Be medikų kaltės (teisėtais veiksmais) padarytos žalos faktą turėtų konstatuoti ir jos dydį (bei kompensacijos dydį – iki 15 MMA, t.y. minimalių mėnesinių atlyginimų) nustatyti speciali institucija prie Sveikatos apsaugos ministerijos – Pacientų sveikatai padarytos žalos įvertinimo komisija (į ją pacientas turėtų kreiptis ne vėliau, kaip per metus nuo tada, kai jis sužinojo apie jam padarytą žalą), o kompensaciją turėtų išmokėti Valstybinės ligonių kasos iš specialaus draudimo fondo.
Deja, ši įstatymo nuostata iki šiol nėra įgyvendinama ir minėta schema realiai neveikia. Yra kita institucija (Valstybinė medicininio audito komisija), nagrinėjanti pacientų prašymus, pareiškimus ir skundus bei analizuojanti pacientams padarytos žalos atvejus, tačiau ji skirta ne kompensacijos už pacientui padarytą žalą klausimams spręsti, bet kontroliuoti sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų kokybę.
Ar gydytojo (arba kito mediko) veiksmuose, kurie buvo atsiradusios žalos paciento sveikatai priežastis, yra kaltė, nustatoma atsižvelgiant į tai, ar tikrai medicinos paslaugos buvo teikiamos užtikrinant maksimalų atidumo, dėmesingumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį, ar nebuvo pažeistos gydytojų profesinės etikos nuostatos. Bet kurio iš šių griežtų standartų pažeidimas reiškia profesionalo kaltę. Kai žala padaroma kaltais gydytojo (ar kito mediko) veiksmais, už žalą materialiai privalės atsakyti valstybės ir savivaldybės asmens sveikatos priežiūros įstaiga ar visuomenės sveikatos viešoji ar biudžetinė įstaiga, kurios darbuotojas suteikė nekokybišką paslaugą. Jei medicinines paslaugas teikė privati įmonė (ar asmuo), galima ir asmeninė turtinė atsakomybė. Dėl kaltų veiksmų atsiradę nuostoliai paprastai apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintus žalos sveikatai apskaičiavimo dydžius ir metodikas, ir, esant ginčui, išieškomi teismine tvarka. Teismas gali priteisti ir neturtinės (moralinės) žalos, išreikštos pinigais (iki 500 MMA), atlyginimą, kai dėl medikų kaltės buvo pažeisti sveikatos priežiūros priimtinumo reikalavimai ar asmens sveikatos informacijos konfidencialumas. Išskirtiniais atvejais, jeigu medikų veiksmuose nustatomi nusikaltimo požymiai, numatyti Baudžiamajame kodekse, kalti asmenys už tokius veiksmus gali būti patraukti ir baudžiamojon atsakomybėn.
„Mamos žurnalas“
