Sirgdamas vaikas ne tik kenčia, bet ir tobulėja

sergu (27)

Tatjanos Kurganovos nuotr.

Net menkiausia vaiko liga išmuša šeimos gyvenimą iš įprasto ritmo. Reikia skubėti į polikliniką, vaistinę, sugirdyti vaistus, kviesti auklę. O ką jau kalbėti, jei vaiką guldo į ligoninę. Šį kartą pakalbėkime kiek neįprasta tema – apie išvirkščiąją, nematomą ligos pusę.

Liga ir pasikeitusi vaiko mityba

Vienas iš dažniausių įvairių ligų požymių – pablogėjęs vaiko apetitas. Sunegalavęs vaikutis – kad ir kiek jam metų – mažiau domisi maistu.

Natūralu, jei maistu pradeda net bjaurėtis. Ligos metu organizmas neturi galių virškinti tiek maisto, kiek jam yra įprasta. Todėl sergančiajam gaminkite mažiau nei sveikam. Sunegalavusiam vaikui negalima duoti jokių neįprastų, anksčiau jo nevalgytų patiekalų.

Kad daugiau suvalgytų, tėvai sergančiam vaikui siūlo saldumynų. Tai klaida, nes saldumynai mažina ir taip jau menką apetitą.

Be to, atsiranda ir kitas nemalonumas – vaikas pasveikęs pradeda reikalauti tik saldaus maisto.

Sergantiems tinka sutrintas, lengvai virškinamas maistas – įvairios košės, mėsos maltinukai. Į košes nedera pridėti daugiau nei iki ligos aliejaus, sviesto, grietinės, kiaušinio trynio – žodžiu, maisto nereikia koncentruoti (o juk tėvai nori, kad sergantis suvalgytų daugiau, „stipriau“).

Susirgusiam, karščiuojančiam vaikui svarbiausia duoti daug atsigerti. Leiskite gerti tiek, kiek jis nori, jo mėgstamo gėrimo.

Tinka įvairios sultys, arbatos. Pasiūlykite natūralaus nestipriai mineralizuoto vandens be angliarūgštės, pagardinto vaiko mėgstamomis sultimis, natūralia uogiene. Vaikui duodamas vanduo turi būti saikingai saldus. Sergančiam vaikui netinka spalvoti limonadai, juolab su kofeinu. Vandens nekeiskite pienu.

Vaikui sveikstant atsiranda susidomėjimas maistu – jis paprašo valgyti… Atsiradęs apetitas rodo, kad liga traukiasi. Tačiau „nestovėkite ant blakstienų“, kad tik daugiau vaikutis suvalgytų. Daugelio susirgusių vaikų apetitas atsistato palaipsniui. Tai natūralu.

Liga ir pasikeitęs režimas

Susirgusį vaiką vargina liga, todėl jis mažiau domisi žaislais ir visais tais užsiėmimais, kurie anksčiau jį labai domino.

Žaisdamas greičiau pavargsta, meta žaidimą. Todėl vaiko nelinksminkite ir įkyriai nesiūlykite žaisti, ypač vienam. Bet kurio amžiaus susirgęs vaikas reikalauja daugiau dėmesio iš suaugusiųjų. Todėl būtina prisitaikyti prie vaiko – kartu su juo žaisti ramius, daug dėmesio nereikalaujančius žaidimus. Vaikas, kad ir sergantis, negali nejudėti, todėl jo „pririšti prie lovos“ nedera, net jei gulite ligoninėje. Vien lovoje laikomas vaikutis jausis dar prasčiau. Siūlykite ramesnius žaidimus. Stebėkite žaidžiančio vaiko elgesį – pamatę pirmuosius nuovargio požymius, padarykite pertrauką. Nedera su vaiku „paskęsti“ filmukų žiūrėjime, kompiuteriniuose žaidimuose. Bet kokia vaizdo medžiaga sergantį vaikutį labai greitai išvargina – jis tampa irzlesnis, dirglesnis.

Susirgusiam vaikui leiskite miegoti tiek, kiek tik jis nori ir kada nori. Miegančio vaiko nežadinkite jokioms procedūroms.

Atminkite – miegas gydo, kaip ir vaistai. Sergantis vaikutis geriau jaučiasi išvėdintame kambaryje, kuriame yra 18-20C, todėl būstą dažnai vėdinkite.

Vaikui susirgus į namus nepriimkite jokių svečių. Jei vaikui nedidelė sloga, temperatūra iki 37,5C, jei lauke mažylis kvėpuoja pro nosį, jį galima pavežioti vežimėlyje iki valandos, suprantama, būtina stebėti jo elgesį, nenuvažiuoti toli nuo namų.

Negaluojantis vaikas lauke neturėtų pats aktyviai judėti. Kad ir trumpas buvimas lauke pagerina negaluojančio nuotaiką.

Liga ir vaiko fizinis augimas

Iš visų vaikų ligų 85 proc. yra ūminės ligos, praeinančios per 1-3 savaites. Tokia ligos trukmė nesustabdo vaiko augimo ir vystymosi. Ūmia liga susirgęs vaikas gali netekti kelių šimtų gramų svorio, ir tai yra normalu. Toks svorio netekimas neturi jokios įtakos vaiko augti ir vystytis. Po ligos apetitas pagerės ir svoris vėl greitai grįš. Po ūmios ligos vaikas visiškai atgauna jėgas per 7-14 dienų. Todėl klysta tie tėveliai, kurie vos tik kritus temperatūrai skubėdami į darbą mažylį išveda į darželį arba suskumba jį paskiepyti. Neatgavęs po ligos jėgų mažylis yra mažiau atsparus ūmių ligų sukėlėjams (kurių priskaičiuojama per 130) ir dėl to vėl gali greitai susirgti. Jeigu vadovaujantis skiepų kalendoriumi atėjo laikas mažylį vakcinuoti, po ūminės ligos geriau yra palaukti 10-14 dienų. Kiekvienas mažylis po ligos atsigauna skirtingai, vieni – greičiau, kiti – lėčiau, nėra ir vaistų, pagreitinančių atsistatymą.

Liga ir vaiko atmintis

Motinėlė Gamta yra taip sutvarkiusi, kad neigiamos emocijos daug ilgiau atsimenamos nei teigiamos.

Neigiamus įspūdžius ilgiau atsimena ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Mažyliai bijo visko, kas jiems yra sukėlę neigiamų įspūdžių. Jie atsimena vienos ar kitos procedūros skausmą, per šalto ar per karšto vandens keliamus nemalonumus ir pan… Bet kurio amžiaus vaikai, jei jiems nepaaiškinama, kas bus daroma, nemaloniai reaguoja ir į burnos, gerklės apžiūrėjimą, jau nekalbant apie sudėtingesnes medicinines procedūras. Prie procedūrų, gydytojų baimės dar prisideda ir vis dar pasitaikantis namiškių bauginimas: „Jei neklausysi, nevalgysi, neisi miegoti, nuvesiu tave gydytojui, pateksi į ligoninę…“

Maži vaikai bijo ne tik procedūrų, bet ir staigių aplinkos pasikeitimų, nes jie nesupranta, kaip reaguoti ir prisitaikyti. Jei nors kartą vaikas buvo apžiūrėtas prievarta, jis kitą kartą tikriausiai pravirks ir priešinsis.

Tam, kad vaikas išvengtų nemalonių jutimų įšvirkščiant vaistus, sukurta daugybė geriamų vaistų formų.

Švirkščiami vaistai skiriami tik tuomet, kai be jų neįmanoma gydyti ligos.

Konsultavo docentas Algimantas Vingras

SIRGDAMAS VAIKAS NE TIK KENČIA, BET IR TOBULĖJA

Vaikų psichiatrė Aurima Dilienė

Vaikų psichiatrė Aurima Dilienė

Ar liga nesustabdo vaiko psichomotorinio vystymosi – juk bendraamžiai tuo metu vystosi ir tobulėja, o sergantis vaikas „stovi vietoje“?

Šis klausimas labai dviprasmiškas: iš tiesų atrodo, kad vaikas gulėdamas lovoje nieko nemato ir negirdi – neturi galimybės pažinti pasaulį ir tokiu būdu tobulėti… Tačiau emocinis vaiko pasaulis kaip tik ligos metu labai intensyviai „eksploatuojamas“.

Jausmai, mintys, lyginimai, nauja patirtis ir naujos reakcijos (tiek teigiamos, tiek neigiamos) per labai trumpą laiką tarsi „pastūmėja“ vaiką brandos keliu į priekį, kartais labai stipriai. Nežinau kaip jūs, bet aš asmeniškai esu pastebėjusi, kad mano vaikai, net po neilgai trukusios virusinės infekcijos pasveikę atrodo lyg kitokie, labiau paaugę, pasikeitę…

Niekas nestovi vietoje.

Nuo kokio amžiaus vaikas gali atsiminti gulėjimą ligoninėje, gydytojus, procedūras? Ar dėl šių ankstyvų įspūdžių vaikas paskui nebijo gydytojų?

Viskas ir visada fiksuojama žmogaus pasąmonėje. Tai, kiek vėliau šia pasąmonės atmintimi naudojamės, priklauso nuo labai daugelio sąlygų. Labiau jautresni, intelektualesni vaikai ryškiau „atsimena“ nemalonius įvykius, susijusius su juos traumavusiomis situacijomis, išgyvena baimės ir pasipriešinimo jausmus. Na, o visai sąmoningų prisiminimų jau galima tikėtis maždaug nuo 3 metų, bet pasikartosiu – tai labai individualu.

Ar vaikai atsimins skausmą? Teko girdėti, kad net odontologai dabar vaikus gydo su bendrąja nejautra, nes skausmingos procedūros traumuoja vaiko psichiką. Ar skausmas gali kaip nors paveikti vaiko psichiką?

Taip, skausmą galima prisiminti, tačiau visada šalia dar turi būti ir koks nors kitas traumuojantis veiksnys – mamos nebuvimas, piktas svetimas veidas. Paties „gryno“ skausmo nelabai galime atsiminti, labiau skausmą siejame su nežinomybės baime, pasekmių baime, vaizdu (kraujo, žaizdos…). Tai veikia vaikų psichiką, sukelia nerimą, kuris gali pasireikšti įvairiais neuroziniais simptomais: enureze, mikčiojimu, tikais, neramiu miegu, naktiniais košmarais.

Kai mažiukai guli reanimacijoje, tėvų neleidžia būti šalia jų. Ką išgyvena vaikas, nematydamas šalia tėvų, o svetimus žmones baltais chalatais?

Reanimacijoje guli pacientai, kurių būklė tokia sunki, kad sąmoningumas būna labai mažas – tada tėvai mažai gali padėti. O būklei pagerėjus tėvai leidžiami būti kartu – tikrai tai žinau. Gulėjimas ligoninėje vaiko psichiką traumuoja, bet nelygu kaip medicinos personalas ir vaiko tėvai patys reaguoja ir savo reakcijas parodo sergančiam vaikui. Nuo to priklauso ir tai, kaip vaikas adaptuosis: lengvai ar sunkiai.

Kūdikis iki dvejų metų negali būti atskirtas nuo motinos ilgiau kaip dviem savaitėm (tai jau kraštutinis atvejis), nes tuomet jis paprasčiausiai pamiršta savo mamą.

Konsultavo vaikų psichiatrė Aurima Dilienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai


Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


septyni − = 6

Kitos temos: