Balti chalatai, specifinis kvapas ir preciziška tvarka…
Tikriausiai taip daugelis mamų įsivaizduoja ligoninę, į kurią, neduokdie, reikėtų atsigulti kartu su savo vaiku.
Tačiau jau „gulėjusios“ mamos šį sąrašą pratęstų gerokai sodresniais epitetais: nerimas, vienatvė, įtampa ir beprotiškos pastangos iš paskutiniųjų šypsotis savo vaikui, klausiančiam: „Mama, kodėl mes čia ir KĄ MAN ČIA DARYS!?!”.
Kadaise šventai tikėjau, kad ligoninėje su vaiku teks gulėti vienintelį kartą – jam gimstant. Po to laimingą mamą ir sveiką kaip ridikėlį kūdikį išleis namo, ir tuo visos draugystės su ligonine pasibaigs. Na gerai, kartą kitą reikės nubėgti į polikliniką dėl bėgančios nosytės ar bronchito. Kam nebūna. Bet tam ir yra vaistai bei, pagaliau, mama, kuri savo artumu ir neišsenkančia kantrybe mikliai išslaugo mažąjį ligoniuką.
Tiesą sakant, šiuo naiviu tikėjimu gyvenau gana ilgai – beveik ketverius metus. Per šį laiką gimė ir visą metrą su kepure užaugo pirmoji dukrytė Gunda, sėkmingai stiebėsi į viršų ir vienmečiai kaimynų vaikai. Nesakau, kad nesirgome – buvo visko, bet pačios kapstėmės ir visuomet laimingai pasiekdavome krantą. Na, o vėliau gimė Faustė ir… prasidėjo nesibaigiančios odisėjos po ligonines.
„Turite gultis į ligoninę“
Kai išgirdau tai pirmąkart, nepatikėjau savo ausimis. Mažajai buvo tik trys savaitės, ant nosies – ketvirtasis vyresniosios gimtadienis, lauke – šviečia saulė, o mintyse dar karšti planai važiuoti prie ežero. „Kodėl?… Taip, pūliuoja akytės, bet pūliavo ir Gundai. Taip, tris mėnesius net. Na gerai, TAIP, tai nebuvo paraudusios, bet…“… „Dabar?…“ „Taigi ką tik atsikėlėme.
Pasilašinsim vaistukus ir praeis. Gali nepraeiti? Tai taip rimta?…“… „Už ką, Dieve mano…?“ . Juk ką tik grįžome iš ligoninės sveikos ir laimingos…
Kai pagaliau suvokiau, kad vis dėlto į ligoninę gultis tikrai reikės, ir ne ryt ar už savaitės, o tuoj pat, puoliau karštligiškai krautis lagaminus. Ar dėl to sutrikimo, ar dėl perdėto pareigingumo, kroviau viską, ką radau po ranka. Taip trijuose (!) išsipūtuosiuose krepšiuose buvo sukrauti ne tik visi Faustės drabužėliai (prigriebiau ir žieminį kombinezoną, maža ką), nuo
Gundos likę buteliukai (nors pati maitinau), trečdalis mano garderobo, bet ir, kažkodėl, dvejos tėčio kojinės. Taip „susipakavusios“ patraukėme į ligoninę.
Nerami ramybė
Po visų standartinių priėmimo procedūrų, trukusių beveik dvi valandas, galiausiai atsidūrėme palatoje. Net keista, niekada negalvojau, kad ligoninėse guli tiek daug vaikų – nuo mažų mažuliukų su kateteriais galvytėje iki įmitusių paauglių sugipsuotomis kojomis, šlubčiojančių prie ligoninės kavinės. Prisipažinsiu, nuo to, kad aš čia ne viena, kiek palengvėjo. Deja, neilgam.
Kadangi buvo popietė, tądien gydytojo taip ir nesulaukėme. Kita vertus, turėjau laiko susipažinti su ligoninės vidaus taisyklėmis ir „geležine“ tvarka. Vakarop į palatą užsukusi sesutė (ta pati, kuri „išrašė man velnių“, kad „trankausi“ per pietų miegą. O aš tuo metu klaidžiais koridorių labirintais ieškojau tualeto) liepė palašinti į Faustės akytes atsivežtus vaistukus, nors užsiminė, kad jie nei pakenks, nei padės. Tiesiog, „kad būtų mamai ramiau“. Tik, tiesą sakant, ramiau nebuvo.
Priešingai, kur kas neramiau. Temo, o mano angelėlis su pūliuojančiomis akytėmis tradiciškai nusprendė „pakoncertuoti“ (pilvuko diegliai). Po kokių 15 minučių prisijungiau ir aš, nes vaistai nuo diegliukų, pasirodo, taip ir liko namie, o lankymo valandos jau seniai baigėsi. Taip ir raudojome abi, kol neapsikentusi palatos kaimynė pradėjo mus „raminti“ istorijomis apie tai, kaip čia kūdikiai laikomi mažiausiai savaitę (Netikiu, tiek aš tikrai negulėsiu).
Po to dar atėjo sesutė (kita) ir prisakė tvardytis, nes aš „čia guliu ne viena“ ir kokia, aš, pagaliau, mama, jei nesugebu ne tik vaiko nuraminti, bet ir pati bliaunu kaip „Alisa stebuklų šalyje“. Po šio vizito iš tikrųjų kiek „apsitvardžiau“, nors ranką prie širdies pridėjusi galiu pasakyti, kad jaučiausi taip, lyg sapnuočiau ne bėgantį triušį, o košmarišką sapną…
Nesibaigiančios procedūros
Taip ir praėjo pirmoji nemigos naktis ligoninėje klausantis kūdikių iš gretimų ir savos palatos verksmų ir rengiant planą, kaip tvirtai rytoj kalbėsiu su gydytoja, kad išleistų mus namo. Paryčiais galiausiai užsnūdau, o apie septintą pabudino gydytojų vizitacija ir… nesibaigiančios procedūros – kraujas iš piršto, kraujas iš venos (kūdikiams jis imamas iš galvytės), keli šlapimo ir kaprologiniai tyrimai, iš akytės paimtas pasėlis, galvos ir vidaus organų tyrimas ultragarsu, kardiograma, neurologo, okulisto, LOR specialistų apžiūra… Be to, vaistus į akytę reikėjo lašinti kas valandą dieną naktį, o vos išsiskyrus mažiausiam pūlinukui, iš karto pulti jį valyti steriliu vandeniu…
Visko buvo tiek daug ir taip greitai, kad aš tik kitos dienos vakarą supratau, kad mes čia gulime jau trečią parą, o su palatos gydytoja, kuri pasirodo tik kelioms minutėms per dieną, pakalbėti apie išleidimą namo taip ir nespėjau. Be to, pagerinau visus savo asmeninius verkimo rekordus ir pagal šį rodiklį menkai tenusileidau Faustei. Kur ten, gerokai ją lenkiau.
Galiausiai prapliupdavau net nuo paprasčiausios draugės replikos: „Taigi pagulėsi dar dieną kitą, juk nieko tokio“. Bet ar tikrai nieko tokio? Galbūt, bet ne tada, kai tavo trijų savaičių vaikui penktą kartą iš eilės nepataiko į tą miniatiūrinę veną, ji plyšta, o tu stovi šalia ir bandai raminti: „pakentėk, mažute, jau viskas“, nors dar toli gražu ne pabaiga. „Nieko tokio“ tada, kai negirdi savo klykiančio vaiko, ir nematai, kai jį dviese tempia į procedūrinę tyrimams ar visą perbalusį veža į operaciją. O mama, ta pati mama, kuri viską padarytų dėl savo vaiko, šįkart nieko negali padėti…
Iš tiesų, išverti TOKIĄ kasdienybę begalo sunku. Kaip ir susitvarkyti su užgriuvusių jausmų lavina: gailesčiu (vaikui, sau), pykčiu (nekalbiems gydytojams; vyrui, kad jo nėra šalia…), nerimu (kaip bus rytoj, kada visa tai baigsis)… Taigi rezultatai tikrai ne kokie. Ir vėl ašaros… Tokioje karuselėje ir prabėgo, kaip ir sakė palatos kaimynė, visa „gulėjimo“ savaitė.
Solidus „gulėjimo“ stažas
Vis dėlto pūlingas akytės uždegimas, dėl kurio mes atsidūrėme ligoninėje, buvo vieni niekai, palyginti su tuo, ką surado gydytojas tirdamas ultragarsu. Pasirodo, Faustės inkstukai suaugę, pasagos formos, be to, vienas iš jų padidėjęs (hidronefrozė). Taigi būtina urologo priežiūra. Po mėnesio konsultacija, o jei reikės, ir į ligoninę išsamesniems tyrimams.
Taip po maždaug pusantro mėnesio mes vėl atsidūrėme ligoninėje. Tik šįkart – kitame skyriuje, ir čia mes su Fauste buvome pačios mažiausios. Vėl tyrimai – tik šįkart su mįslingais pavadinimais, gydytojai – dar nekalbesni, o kažkas aiškesnio – tik po visų tyrimų. Nes „nenorime jaudinti iš anksto“. Lyg dabar nesijaudinčiau… Na bet, ne pirmas kartas.
Taip per devynis su puse Faustės gyvenimo mėnesių spėjom pagulėti ligoninėse… septynis kartus. Tris – urologijos skyriuje, du – dėl akyčių (vis dėlto prireikė valyti akies kanalėlius), vieną – dėl įtarimo meningokokine infekcija. Ačiū Dievui, visur baigėsi laimingai. Čia įskaičiavau ir pirmąsias Faustės gyvenimo dienas po gimimo. Ligoninę, kuri, pagal mano pirminį tikėjimą, turėjo būti vienintelė gyvenime.
Kad būtų lengviau…
Vis dėlto tenka pripažinti, kad Faustė, o ir kiti vaikai, ligoninėje jautėsi kur kas geriau nei jų mamos. Kiek teko pastebėti, mažyliai gana greitai prisitaikydavo prie naujo režimo, gerokai ilgiau miegodavo (gal tai savotiška apsauginė reakcija?), būdavo tylesni, sukalbamesni. Manau, kad vaikams svarbiausia būti kartu su mama, o kur – nesvarbu. Tuo tarpu mamoms neretai reikia savos aplinkos, patogumų ir paprasto žinojimo, kad viskas bus gerai. Kurio, deja, ligoninėje „žiauriai“ trūksta.
Taigi ką daryti, kad būtų nors kiek lengviau? Pirmiausia – daugiau kalbėti ir išsikalbėti. Su gydytoja, seselėmis, kitomis mamomis, kartu gulinčiais vaikais, o ypač – savuoju.
…kalbėkite
Kad ir penkis kartus eikite į gydytojo į kabinetą ir klauskite – kas yra mano vaikui, kokie bus daromi tyrimai, kokie jų rezultatai, tai pavojinga ar ne. Jei reikia operacijos – kada, kas, kaip ir kiek laiko ją darys, kokios pasekmės, kaip elgtis su vaiku. Išsiklausinėkite viską. Nesvarbu, kad jūs ne medikė ir „nesuprasite terminų“. Jūs vaiko motina. Paprašykite, kad nupieštų. Paaiškintų paprasčiau. Mes turime teisę žinoti.
Nueikite pas seseles. Nelaukit, kol jos ateis – to galite ir nesulaukti. Pasakykite, kad jums neramu. Kad pirmą kartą čia. Kad nesuprantate, kas tie tyrimai, kodėl jie daromi ir ką reiškia tas URE? Paprašykite, kad užeitų į jūsų palatą. Pažiūrėtų į jūsų vaiką, jei jūs jaučiate, kad nors kažkas jam ne taip. Nuneškite šokolado. Kalbėti bus lengviau. Ir ne todėl, kad tai „kyšis“. Tai tiesiog minimalus atsidėkojimas už sunkų ir itin menkai apmokamą darbą.
Nesėdėkite palatoje, ypač, jei vaikas neserga užkrečiama liga ir gydytojai nedraudžia to daryti. Koridoriuose sutiksite nemažai tokių pat kaip jūs mamų – nusiminusių, tylių ar nuolat konfliktuojančių su visais iš eilės – seselėmis, palatos kaimynais ir vaikais. Pakalbėkite su jomis. Rasite tikrai daug bendra. Galbūt net nueisite kartu išgerti arbatos į virtuvėlę ar apsikeisite telefono numeriais ir tapsite geromis draugėmis.
Paprašykite vyro ar mamos, kad išleistų jums nors trumpam pasivaikščioti lauke. Galbūt – nuvažiuoti namo pažiūrėti mėgstamą laidą ar papietauti netoliese esančioje kavinėje. Juk gyvenimas nesibaigia ligoninės sienomis, nors „gulėdamos“ už jų per dažnai tai pamirštame.
Ir svarbiausia – kalbėkite su savo vaiku. Kad ir kūdikiu. Paaiškinkite jam, kas vyksta. Nuraminkite, kad viskas bus gerai, ir nepamirškite priminti, kaip stipriai jį mylite. Pasiguoskite, kad ir jums truputį neramu, bet juk jūs turite vienas kitą. O tai jau be galo daug. Nes dviese galima padaryti milijoną dalykų. Jei labai norite – net kalnus nuversti. Ir būtinai – PASVEIKTI.
Važiuojate į ligoninę?
Nepamirškite kelių naudingų daikčiukų:
Vaikui:
mėgstamų žaislų (barškučių, minkštą meškiuką, knygelių, domino ir pan).;
spalvinimo pieštukų, popieriaus, lipnios juostos. Nupieštais piešinukais galėsite „pralinksminti“ palatos sienas;
jei vaikas mažesnis, paimkite jo užklotėlį arba bent jo užvalkalą, palata bus nors kiek spalvingesnė;
mėgstamų užkandžių – duoniukų, vaisių, riešutų. Sirgti bus kur kas skaniau.
Mamai:
mini radiją su ausinėmis. Labai geras daiktas, nes spengianti tyla, ypač poilsio metu, kartais tiesiog „užmuša“;
knygą, žurnalą, laikraštį, kad neužmirštumėte, jog pasaulis nesibaigia ligoninės sienomis;
kosmetikos – ligoninėje irgi atrodykite gražios.
Jūratė Jakimavičienė
„Mamos žurnalas“
