Tik ką gimęs kūdikėlis yra be galo pažeidžiamas ir atviras įvairiausioms infekcijoms. Apie tai kalbamės su KMUK Naujagimių ligų skyriaus vedėja Rasa Tameliene.
Kokios yra įgimtos naujagimių infekcijos ir kuo jos pavojingos?
Įgimtos naujagimių infekcijos gali būti bakterinės ir nebakterinės. Infekcija naujagimiui gali patekti per placentą, per vaisiaus membranas ar per gimdymo takus, o vėliau – nuo slaugančios motinos ar personalo rankų bei naujagimį supančios aplinkos.
Esant kai kurioms įgimtoms infekcijoms, naujagimystės laikotarpiu nepasireiškia jokių infekcijos požymių. Gali praeiti savaitės, mėnesiai ar net metai, kol pažeidimas pastebimas (pvz., citomegalo viruso sukelta infekcija gali sukelti sensoneurinį kurtumą, protinį atsilikimą, toksoplazmozė – regėjimo sutrikimus, B ir C hepatitas – kepenų cirozę, hepatoceliulinę karcinomą, kiaulytė – cukrinį diabetą, raudonukė – cukrinį diabetą, skydliaukės ligas, kraujagyslių patologiją).
Esant bakterinėms infekcijoms, klinika dažniausiai pasireiškia iš karto po gimimo.
Ar visada moteris žino, kad gali kuo nors užkrėsti įsčiose augantį vaikelį?
Daugelis moterų domisi savo ir savo vaikelio sveikata dar nėštumo metu. Svarbu, kad nėščia moteris, kuri savyje nešioja ligų sukėlėjus (pavyzdžiui, B grupės streptokoką), dažnai nejaučia jokių nemalonių jutimų ir niekuo nesiskundžia.
Ar gimus naujagimiui neonatologai iškart supranta, kad jis gimė su kokia nors infekcija? Kaip tai nustato?
„Atmesti infekuotumą“ – dažniausia užduotis neonatologijoje. Gimimo procesas yra stresas naujagimiui, kuris gali sukelti tiek klinikinių simptomų atsiradimą, tiek išprovokuoti uždegiminius kraujo pokyčius. Nėra tiesioginių rodiklių, kurie iš karto mums padėtų nustatyti, kad vaikelis gimė sergantis infekcija. Tik įvertinę mamos rizikos veiksnius (karščiavimą gimdymo metu, priešlaikinį gimdymą, ilgą bevandenį periodą), klinikinius požymius (kurie dažnai yra nespecifiniai, būna iš karto keliose organų sistemose), laboratorinių tyrimų duomenis bei bakteriologinių pasėlių rezultatus, galime nustatyti, kad naujagimis gimė sergantis kokia nors infekcija. Būna ir tokių atvejų, kad negalint atmesti infekuotumo, naujagimiui skiriamas gydymas antibiotikais, o gavus atsakymą, kad kraujo pasėlyje bakterijos neauga, gydymas užbaigiamas.
Galbūt vaikučiai išleidžiami namo iš gimdymo stacionarų net nežinant, kad jie turi įgimtų infekcijų. Kuo jos pasireiškia ir kada?
Ankstyvasis naujagimių sepsis pasireiškia per pirmąsias tris paras po gimimo. Tuo metu dažniausiai naujagimis su mama dar guli ligoninėje.
Dažniausi šios ligos sukėlėjai yra B gupės β hemolizinis streptokokas, žarnyno lazdelė, listerija, hemofilus. Ankstyvajam naujagimių sepsiui dažniau būdingi kvėpavimo sutrikimo simptomai.
Vėlyvasis naujagimių sepsis pasireiškia vėliau nei po trijų parų (dažniausiai antrą-trečią gyvenimo savaitę), kada naujagimis dažniausiai jau būna namuose. Vėlyvajam sepsiui dažniau būdingi nervų sistemos, sąnarių pažeidimai. Dažniausiai požymius pastebi mama, ir vėl jie yra nespecifiniai: naujagimis gali tapti apatiškas, atsisakyti žįsti krūtį, atpylinėti arba atvirkščiai – tapti dirglus, neramus. Jam gali pakilti temperatūra, pasikeisti odos spalva – pamėlti arba labai pagelsti, atsirasti įvairių bėrimų, vangiai augti svoris. Esant osteomielitui, tampa riboti vienos galūnės judesiai, atsiranda paraudimų, patinimų.
Nebakterinės naujagimių infekcijos (toksoplazmozė, citomegalija, herpeso infekcija) pasireiškia panašiais klinikiniais požymiais (gelta, mažu naujagimio gimimo svoriu, kepenų ir blužnies padidėjimu, pokyčiais smegenyse bei akyse).
Ką manote apie ligoninės infekcijas, kuriomis vaikelis užsikrečia gimdamas ar per tas kelias stacionare praleistas dienas?
Neišnešioti ir sergantys naujagimiai, gydomi naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje, dažniau turi kontaktą su patogeniniais mikroorganizmais.
Kadangi naujagimis, o ypač neišnešiotas, neturi gerų apsauginių sistemų, jis dažniau apsikrečia ligoninėje gyvenančiais mikroorganizmais.
Mikroorganizmai gali patekti ne tik per virkštelę ar nesugijusią bambutės žaizdą, bet ir per naujagimių odą, kuri yra labai plona ir lengvai pažeidžiama.
Palankias sąlygas infekcijoms plisti sudaro sudėtingų gydymo ir tyrimo metodų (maitinimo zondai, intubaciniai vamzdeliai, kraujagyslių kateteriai, dirbtinė plaučių ventiliacija) taikymas, ypač gydant neišnešiotus naujagimius.
Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) tyrimai rodo, kad vidutiniškai 8,7 proc. ligoninių pacientų pasireiškia hospitalinė infekcija.
Kuo pavojingos naujagimiui įgimtos ir įgytos pirmomis dienomis infekcijos?
Negydomas ankstyvasis naujagimių sepsis gali sukelti naujagimio mirtį. Mokslinės literatūros duomenimis, mirštamumas nuo ankstyvojo naujagimių sepsio tarp išnešiotų naujagimių svyruoja nuo 2 iki 8 proc., o tarp neišnešiotų naujagimių – nuo 25 iki 30 proc. Kartu esantis meningitas mirštamumą dar labiau padidina. Persirgus naujagimiui meningitu, gali likti ilgalaikė negalia apie 30 proc. atvejų.
Ką turi žinoti ir pastebėti mama? Kalbama apie odos pūlinukus.
Dažniausias bėrimas naujagimiams, kuris labiausiai neramina mamas, yra vadinamoji toksinė naujagimio eritema. Šie balti bėrimo elementai, kurie panašūs į pūlinukus, aplink apsupti raudonu žiedeliu yra pereinamoji naujagimio būklė, kuri naujagimiui visai nekenksminga. Tačiau neįgudusiai mamos akiai atskirti bėrimo elementus yra sunku, dėl to ji į pagalbą turėtų pasikviesti šeimos gydytoją, kuris nustatys, ar tie bėrimai yra pavojingi naujagimiui.
Ar gimęs su infekcija vaikelis yra pasmerktas ilgam gydymui? O gal jis gali pasveikti savaime?
Jei pasėlyje iš kraujo arba smegenų skysčio auga bakterijos, naujagimio gydymas antibiotikais dažniausiai užtrunka 10-21 dieną. Jei kraujo pasėlyje bakterijos neauga, gali pakakti ir 7 parų gydymo. Kiekvienas atvejis yra individualus, todėl tik gydytojas, įvertinęs klinikinius simptomus bei laboratorinių tyrimų duomenis, gali nuspręsti, kiek laiko reikės gydyti naujagimį. Kadangi naujagimių infekcijos yra pavojingos naujagimio gyvybei bei sveikatai, visos infekcijos yra gydomos.
Ar visada prireikia gydytis stacionare, o gal pakanka antibiotikų kurso?
Visi naujagimiai, sergantys įgimta ar įgyta infekcija, yra gydomi stacionare. Jiems antibiotikai skiriami į veną, dozuojant pagal svorį ir išnešiotumo amžių. Nebakterinės naujagimių infekcijos gydomos skirtingais specifiniais vaistais, veikiančiais tik tos ligos sukėlėjus.
Ką patartumėte būsimai mamai arba planuojančiai pastoti moteriai, kaip ji galėtų apsaugoti vaikutį nuo tų įgimtų infekcijų?
Būsimoji mama arba planuojanti pastoti moteris turėtų laikytis asmens higienos taisyklių, grūdinti savo organizmą, kruopščiai gydytis visas infekcijas, kuriomis ji susirgo (tikrintis dantis, gydyti šlapimo takų infekcijas), pastojusi reguliariai lankytis moterų konsultacijoje, kad ją nuolat galėtų stebėti ginekologas. Kiekvienai nėščiai moteriai 35-37 nėštumo savaitę turėtų būti paimtas pasėlis iš makšties apatinio trečdalio ir išangės dėl B grupės β hemolizinio streptokoko nešiojimo. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad jei moteris yra šios bakterijos nešiotoja, skiriant jai antibiotikų gimdymo metu, galima apsaugoti jos naujagimį nuo ankstyvojo naujagimių sepsio.
Ar būna atvejų, kai kūdikiai užkrečiami namuose?
Aplinka, kurioje mes gyvename, nėra sterili, joje gyvena bakterijos. Todėl naujagimis įvairiomis bakterijomis gali užsikrėsti ir namuose per nešvarias rankas (kontaktiniu) ar oro – lašeliniu keliu.
„Mamos žurnalas“
