Renata į redakciją atėjo su vyru Leonidu ir sūneliu Deividu. Du jauni gražūs žmonės ir 1,5 metų vaikelis. Tarsi nužengę iš sentimentalaus atviruko. Sutikęs juos gatvėje niekada nepagalvotum, kad ši trijulė per metus iškentėjo tiek, kiek kitoms šeimoms skirta dvidešimčiai metų. Ne, Renatos vaikelis neserga nepagydoma liga, jis turi rankas ir kojas, auga protingas. Tačiau šis vaikas susirinko visą puokštę ligų, kurias gydytojai vadina vaikiškomis ir mamas ramina – iš tokių ligų išaugama. Renatos vaikelis irgi baigia išaugti. Bet, oi, kiek visko buvo iki tol.
Pasakoja Renata.
Ilgas gimdymas
Renata gimdė Vilniuje. Buvo gerokai įsibaiminusi, nes visos draugės, kurios jau turėjo vaikų, kaip susitarusios kartojo: „Antrą kartą tai jau tikrai nebegimdysiu“. Moteris dvi savaites prieš nustatytą datą pajuto skausmus, gimdymas buvo sunkus, sąrėmiai tęsėsi ilgiau nei parą. Sūnelis gimė pridusęs, pagal Apgar skalę gavo 7 balus. Pasak gydytojų, vaikas ilgai buvo suspaustas gimdymo takuose. Mažylio nosis buvo priplota, kaip boksininko, veidelis ištinęs, o ant pakaušio – kraujosruva (slyvos dydžio kraujo krešulys po oda). Silpnas vaikelis nenorėjo imti krūties. Seselės patarė Renatai nusipirkti antspenius. Tik su jais mama galėjo pamaitinti kūdikį.
Gelta, traiškanojanti akis, temperatūra
Gimdymo namuose Renata su sūnumi užsibuvo. Mat Deividui prasidėjo naujagimių gelta. Pageltonuoja daugybė naujagimių, bet kai kuriems gelta užsitęsia, tokius vaikučius gydytojai ilgiau stebi, skiria fototerapijos procedūras. Po savaitės gelta pradėjo slūgti, bet berniukui ėmė stipriai traiškanoti akytė, iš nosies tekėti kažkokios gleivės, pakilo temperatūra. Gydytojai mamą ramino, kad taip būna daugybei vaikučių, „nieko, praeis“.
Bet Renatą pamažu ėmė graužti negera nuojauta. Kaip būna visoms neseniai pagimdžiusioms moterims, įsijautrinusi Renata braukė ašaras ir veržėsi namo.
Paskutinė naktis ligoninėje – berniukas viduriuoja
Paskutinę naktį gimdymo namuose Deividas suviduriavo žaliomis gleivėmis. Renata čiupo sauskelnę, vaiką ir nubėgo pas palatos seselę. Sesutė įkišo vaikučiui stiklinį vamzdelį, kad išeitų dujos. Po procedūros seselė nuramino Renatą: „Matyt vaikas persivalgė, todėl ir suviduriavo“. Nors berniukas visą naktį nemiegojo ir blaškėsi, gydytojai kitą rytą Renatą išleido namo. Važiuodama namo mama glaudė vaikelį ir meldėsi, kad viskas būtų gerai. Nes širdis sakė – kažkas ne taip, kažkas bus.
Neramios dienos namuose
Namuose Renatą pasitiko mylimi žmonės – mama, senelis. Visi džiūgavo ir sveikino jaunąją mamą, norėjo išgerti šampano. Tačiau Renatai tas visai nerūpėjo. Vos peržengus namų slenkstį vaikelis pradėjo žagsėti. Mažas kūnelis nenumaldomai tampėsi, nepadėjo nei žindymas, nei masažas. Žagsėdamas berniukas keistai žiaukčiojo, trūkčiojo. Sūnus žagsėjo visą dieną. Naktį išsigandusi mama jį pasiguldė šalia savęs. Deividas nusnūsdavo 10-15 minučių, o visą kitą laiką niurzgėjo ir krebždėjo.
Kita diena nebuvo ramesnė. Kūdikis žindo po truputį ir dažnai, tuštinosi kažkokiomis gleivėmis, verkė. Atėjusi patronažinė sesuo ramino: „Nieko keisto, taip būna, praeis“. Ji patarė girdyti berniuką ramunėlių arbata, liepė nusipirkti gerųjų bakterijų, gerti pačiai ir girdyti vaikui. Dėl viso pikto seselė paėmė berniuko išmatų pasėlį, bet iš ligoninės atėjo atsakymas, kad tyrimai geri. „Naktimis sūnelį nešiodavome pakaitomis su vyru. Ryte atsikėlusi nespėdavau nė dantų išsivalyti, nusiprausti. Jei vyras išvažiuodavo į darbą, likdavau ir be pusryčių. Vaikas rėkdavo visą dieną, nenurimdavo net nešiojamas“, – pasakoja Renata.
Košmaras tęsėsi dvi savaites. Vaiką lankė ne tik seselė, Renata buvo įsitikinusi, kad jos žodžiai – teisingi. O ši vis kartojo: „Būna vaikų, kuriems skauda pilvuką, jie verkia daugiau nei kiti, nieko, išaugs“. Berniuko verkšlenimas virto rėkimu iki pamėlynavimo. Deividas rėkdamas suprakaituodavo, pabaldavo. Vieną dieną Renatai trūko kantrybė. Vaikas pavalgęs viską išvėmė ir užmigo, o mama pakvietė greitąją. Greitosios gydytojai išbarė mamą, kad tiek ilgai delsė ir kankino vaiką.
Ligoninėje iškart pasakė, kad vaikas apsikrėtęs auksiniu stafilokoku, nes ant skruostelių buvo baltų pūlinukų. Juos matė ir vaiką lankanti seselė, tačiau mamą ramino, kad čia „įprasti balti spuogeliai, kurie būna po gimdymo. Tepkite zelionka ir praeis“.
Ligoninėje niekas nepasikeitė. Vaikas rėkė, mama dieną ir naktį jį nešiojo, o gydytojai atlikinėjo begales tyrimų. Buvo nuspręsta, kad rėkimo priežastys – auksinis stafilokokas ir ta hematoma. Kadangi Renata ligoninėje sutiko moterį, su kuria kartu gimdė, suprato, kad stafilokoku naujagimiai buvo apkrėsti gimdymo namuose. Moterys prisiminė, kad gimdymo namuose buvo viena labai pieninga mama, kurios pieną seselės girdydavo visiems vaikams iš eilės. Matyt, dėl to jie ir užsikrėtė. Deividui skyrė begales vaistų, bet jis net nuo stipriausių raminamųjų naktį neužmigdavo. Nepaisant to, gydytojai po 3 savaičių Renatą išleido namo. Neva tyrimai pagerėjo, o laikyti ligoninėje ilgiau nėra prasmės. Mama, važiuodama namo, aiškiai suprato, kad tai – dar ne pabaiga.
Į infekcinę su rota virusu
Po 10 dienų vaikas pradėjo vemti ir viduriuoti. Greitoji šį kartą išvežė į žarnyno infekcinių ligų skyrių. Tyrimai buvo blogi, kraujo nusėdimas didelis, visame organizme karaliavo auksinis stafilokokas ir dar kažkokios bakterijos, kurių pavadinimai mamai skambėjo kaip „abra kadabra“. Buvo rasta ir pagrindinė viduriavimų ir vėmimų priežastis – Rota virusas. Berniukas vėmė nesustodamas, svoris krito, o viruso gydytojai niekaip negalėjo pažaboti. Deividas stipriai karščiavo ir visiškai nemiegojo.
Nepaliaujamai rėkiantis kūdikis varė iš proto kitas mamas. Naktys praeidavo nešiojant sūnų, dieną užsukdavo kas nors iš namiškių, tada Renata skuosdavo nusiprausti. „Atrodžiau baisiai – pajuodusiais nuo nemigos paakiais, riebaluotų plaukų uodega. Baisiausia buvo tai, kad šitiek gydytojų geriausioje Lietuvos ligoninėje negalėjo nieko pasiūlyti, kad vaikas nurimtų“, – prisimena Renata. Tyrimų maratonas tęsėsi. Buvo daromos net kaulų rentgeno nuotraukos – o gal per gimdymą užsispaudė kokie slanksteliai. Berniukas iškentė begales tyrimų ultragarsu, zondavimų, ir kitokių procedūrų, bet taip ir nepaaiškėjo, kodėl jis rėkia.
Kadangi Deividas stipriai atpylinėjo, gydytojai nutarė, kad jis gali būti alergiškas motinos pienui. Skyrė brangų mišinuką „Pepti Junior“. Nuo jo berniukas atpylinėjo toliau. Tada pradėjo girdyti patį brangiausią mišinį, kurio pakelis kainuoja virš 100 litų. Niekas nesikeitė. Po 3 savaičių palatos gydytoja išrašė Renatą su Deividu namo, atvirai pasakiusi: „Mes neturime teisės ilgiau jūsų čia laikyti, nes man reikia vedėjai pasiaiškinti, kodėl jūsų vaiko per tiek laiko neišgydžiau“.
Reanimacijoje Deivido svoris – 3,5 kg
Namuose Renata su vaiku pabuvo 3 dienas. Sūnus toliau viduriavo ir atpylinėjo. O tą rytą jau nebe atpylė, o viską gausiai išvėmė. „Nusivėmęs vaikas staiga suglebo, pažaliavo ir nualpo. Šoko ištikta vėl iškviečiau greitąją. Vėl gavau barti – kam kankinu vaiką, kodėl negydau. Prie gydytojos akių sūnus suviduriavo su krauju. Gydytoja paklaikusi kuo greičiau jį išvežė į… tą pačią ligoninę, iš kurios prieš 3 dienas mus išvarė. Šį kartą patekome tiesiai į reanimaciją. Ten vaiką pasvėrė, paaiškėjo, kad nukritę daug svorio – 2 mėnesių vaikas svėrė tiek, kiek gimęs – 3,5 kg. Keisčiausia, kad iki tol ligoninėje vaiką sverdavo, bet, kaip vėliau paaiškėjo, svarstyklės buvo senos, netikslios, o seselė sverdavo anksti ryte, apsimiegojusi. Ji visada pasakydavo tą patį: „Ai, gerai“, – su ašaromis akyse prisimena Renata. Reanimacijoje mamai neleido būti, tad moteris naktimis stovėdavo po langais ir vis įsiprašydavo pabūti šalia sūnelio nors 10 minučių. Jausdamas mamą vaikutis apsiramindavo.
Kodėl jis miega?
Po poros dienų vaikutį iš reanimacijos perkėlė į palatą. Gydytojai komentavo, kad įsimetė kažkoks virusas, kuris sutrikdė virškinimą, todėl vaiko organizmas nepriima maisto. Berniukas toliau viduriavo ir atpylinėjo, dieną naktį rėkė, o svoris neaugo. Trečią dieną vaikas nusivėmęs vėl nualpo. „Staiga pajutau, kad jis ant mano rankų tapo sunkus sunkus. Pagalvojau – mirė. Paklaikusi nulėkiau kviesti gydytojų. Vėl patekome į reanimaciją. Tada gydytojai patys pasiūlė vaiką pakrikštyti. Pakvietėme kunigą, krikšto vardu davėme kunigo vardą – Tadas“, – pasakoja mama.
Po krikšto Deividui truputį pagerėjo, bet neilgam. Ligoninėje mama su sūnumi šį kartą praleido mėnesį. Namo jie grįžo, kai Deividui buvo 4 mėnesiai. Berniukas iki tol namie buvo praleidęs tik 2 savaites kartu sudėjus. Išsiprašė tik kelioms dienoms, nes buvo Naujieji metai. Lyg norėdamas tėvams padovanoti šventę, Deividas Naujų metų naktį miegojo. Tai buvo toks neįprastas dalykas, kad mama su tėčiu sėdėjo šalia, galvodami, kad sūnus miršta. „Mums galvoje tebuvo vienas klausimas: „Kodėl jis miega?“, – prisimena Renata.
Maratonas „ligoninė-namai“
Po savaitės abu jau vėl gyveno ligoninėje. Gyvenimas buvo suskirstytas į etapus „namai-ligoninė, ligoninė-namai“. Namų etapas buvo labai trumpas – 3-7 dienos. Trigubai tiek paskui gyvendavo ligoninėje. Renata žinojo, kad į ligoninę gali išvažiuoti bet kada, matomiausioje vietoje stovėjo visada paruoštas ligoninei mantos krepšys (rankšluostis, šlepetės, chalatas). 3 kartus Deividas buvo gydomas nuo Rota viruso, sugėrė milijardus gerųjų bakterijų. Pamažu atėjo šioks toks pagerėjimas – vaikas kartais užmigdavo. Nors miegodavo tik ant mamos rankų, bet tai jau buvo didelis žingsnis pirmyn. Visa ligoninė jau pažinojo mamą, kuri miega sėdėdama palatoje ir ant rankų laikydama kūdikį.
Namie – „eurovaistinė“
Laikas ėjo, berniukas stiprėjo, pamažu pradėjo augti svoris. Nors ligos traukėsi labai labai pamažu, Renata pagaliau pradėjo šypsotis. Mama pasakoja: „Deividas ir toliau viduriavo ir atpylinėjo, negana to, nenorėjo sėdėti. Teko atlaikyti masažų ir mankštų maratoną. Nuo ligoninių nespėdavome pailsėti. Nuolatos Deivido kraujas buvo blogas. Gydytojai liepė duoti burokėlių sulčių. Nuo jų sūnų ištiko baisus alergijos priepuolis. Vėl atsidūriau ligoninėje su dūstančiu, išbertu ir ištinusiu vaiku. Deividui skyrė žiaurią dietą. 7 mėnesių berniukas susirgo sunkiu bronchitu, o paskui ir plaučių uždegimu. Bet tokie „nemalonumai“ man nebeatrodė baisūs“.
Dabar Deividui 1,5 metų. Mama juokauja, kad namie yra eurovaistinės filialas. Tiek lentynose įvairiausių vaistų. „Kai paskambinote tartis dėl pokalbio, Deividas kitą dieną susirgo laringitu. Dvi naktis duso ir nemiegojo“, – sako mama. Šeima per vaiko ligas pamiršo, ką reiškia pramogos, malonūs pirkiniai, o kiek kartų būta ligoninėje – nebeskaičiuoja.
„Jei pavyksta sutaupyti kokiam nors pirkiniui, Deividas suserga, ir tie pinigai išeina vaistams. Juokingiausia, kad augindama tokį ligotą vaiką aš nė karto nepasinaudojau kompensuojamų receptų pasu. Kompensuojamų vaistų Deividas neišgėrė nė tabletės. Teiginys, kad valstybė kompensuoja vaistus vaikams, yra pasityčiojimas. Visi gydytojai mums rašė tik mokamų vaistų receptus. Už viską mokėjome“, – sako Renata.
Paguoda – kitų mamų likimai
Renata sako, kad neišprotėti per tokį ilgą vaiko ligų kelią, jai padėjo „Mamos žurnalas“. Moteris atsigaudavo skaitydama kitų mamų istorijas, kuriose jos pasakodavo, kaip augina ligotus vaikus. „Gal ir šventvagiška, bet aš ieškodavau pačių blogiausių pasakojimų. Kai sužinodavau, kad kitoms mamoms būna ir dar blogiau, mano ašaros nudžiūdavo. Tada patikėdavau, kad kada nors mano vaikutis iš tų ligų išaugs, ir aš būsiu laiminga“, – prisipažino Renata.
Neila Ramoškienė
Deivido istorija – išskirtinė
Renatos istoriją komentuoja docentas Algimantas Vingras
Gydytojai nėra mamų ir vaikų priešai
Renatos žodžiuose jaučiamas nusistatymas prieš ligonines, gydytojus. Atrodo, kad medikai – tai klanas piliečių, kurie nežino ką daro. Klysti žmogiška, ir tik tas, kuris nedirba – neklysta. 100 procentų tikėti, tuo, ką mama kalba, – perdaug slidu. Mama sako, kad „nuo stipriausių raminamųjų vaistų naktį neužmigdavo”. Tokie pasakymai skaitytojoms įvarys šoką. Kas medikams atrodo natūralu, motinai gali atrodyti šokiruojančiai. Medikai nėra liaudies priešai, kurie piktnaudžiautų vaistais. Nereikėtų mamoms įvaryti ligoninės baimės, namuose vaikui juk ne visuomet įmanoma padėti. Atsisakymas vykti į ligoninę gali kainuoti gyvybę. Mamos žodžiai, kad „seselė sverdavo anksti ryte, apsimiegojusi“, irgi netikslūs. Juk slaugytojos kas ketvirtą rytą keičiasi, ir kad visos būtų vienodai „užsimiegojusios“ – sunkiai suvokiama.
Deivido ligų istorija yra išimtinai išskirtinė. Ji įrodo, kad dabartinė medicina dar ne viską gali, ir ne viskas būna taip, kaip norėtųsi. Gyvenime visko pasitaiko. Bet apie viską iš pradžių…
Ligų priežastis gali būti sunkus gimdymas
Pirmasis gimdymas visuomet užtrunka ilgiau, yra sunkesnis nei kiti gimdymai, ir dėl to kartais gąsdinantis. Kiekvienas žmogus nepakartojamas, jo organizmas išskirtinis, taip pat ir Deivido. Dėl to į aplinką ir ligas jis reaguoja saviškai. Pats gimimo procesas žmogui, ateinančiam į pasaulį yra didžiulis stresas, nes jam reikia staigiai prisitaikyti prie pakitusios aplinkos. Vienam tai pavyksta greičiau, lengviau, kitam – sunkiau. Taip atsitiko ir Deividui. Sunkus gimimas – viena iš Deivido ligų priežasčių, nes jam buvo sunkiau prisitaikyti prie savarankiško gyvenimo, nei gimusiems be pridusimo.
Kiekvienas atsineša savo sveikatą
Kiekvienas gimdamas atsineša tai, ką paveldi. Organizmo gyvybingumą, gebėjimą po gimimo prisitaikyti prie pakitusios aplinkos, neigiamai veikia grėsęs persileidimas, nėštumo toksikozė, motinos ligos prieš nėštumą ir jo metu, motinos įpročiai (pvz., rūkančių moterų vaikai gimsta silpnesni), išnešiotumas, komplikuotas ir užsitęsęs gimdymas, gimdymo traumos, deguonies stoka (pridusimas). Naujagimio stiprybei daug įtakos turi jo maitinimo būdas ir gera priežiūra. Kiekvienas vaikelis turi būti žindomas savo motinos ir saugomas nuo kontakto su sergančiais bet kokiomis ūminėmis ligomis. Aplinkoje, į kurią pakliūva naujagimis turi būti paisoma asmens higienos taisyklių.
Imunitetas bręsta ir po gimimo
Naujagimio organizmo atsparumas (imunitetas) formuojasi, bręsta, stiprėja ir po gimimo. Gamtos yra nulemta, kad vienų organizmas greičiau ir geriau prisitaiko prie aplinkos, o kitų – atvirkščiai. Kitais žodžiais tariant, vienų organizmas greičiau ir geriau susidoroja su ligų sukėlėjais, o kitų – sunkiau, padedant tik intensyviai medicininei pagalbai, kuri irgi nėra visagalė.
Kol kas dar nežinomi būdai, kaip išvydus naujagimį pasakyti, kuo jis sirgs ir kada tai atsitiks, ir juolab, ką daryti, kad jis nesusirgtų. Kiekvienam žmogaus gyvenimo tarpsniui būdingos tam tikros ligos, nes organizmas kinta. Tas ligas, kurios būdingos vaikystės periodui, gydytojai pavadina vaikiškomis ir išaugamomis.
Šimtas Deivido bėdų
Mažai įtikėtina, kad slaugytojos galėjo patarti naujagimį žindyti su antspeniais – jos turėjo pamokyti žindymo technikos. Žindymas su antspeniais nėra lengvesnis ir visai neskatina motinos pieno gamintis.
Gelta negalėjo būti netikėta, nes daugiau ar mažiau pagelsta visi naujagimiai, ir tai yra natūralu. Geltos gali užsitęsti dėl daugybės priežasčių. Gelta dažniausiai išnyksta per savaitę. Akytė galėjo traiškanoti dėl užakusio ašarų kanalėlio.
Žalių gleivių naujagimių ir kūdikių išmatose gali atsirasti dėl to, kad motinos pienas greitai slenka žarnynu, nes jame yra vidurius laisvinančių medžiagų. Žalios gleivės – tai nespėjusi pakisti tulžis, kuri yra žalios spalvos. Neaišku, koks buvo Deivido viduriavimas. Naujagimis gali tuštintis 3-8 kartus per parą, vieną kartą gausiau, o kitą kartą tik nežymiai sutepti sauskelnes.
Pilvo pūtimo priežasčių daug. Dažniausios jų: neteisinga žindymo technika ir žindančios mamos maistas (pavyzdžiui, vidurius gali pūsti, kai žindanti mama valgo daug saldžių vaisių, kartais net obuolių, kopūstų, svogūnų). Pilvą skaudėti ir pūsti galėjo dėl dieglių, kurių atsiradimo priežastis kol kas neaiški.
Žagsėjimo priežastis neretai būna oras, kurio vaikutis prisiryja žįsdamas. Kai bloga žindymo technika, oro vaikutis priryja daugiau. Dėl to gali sustiprėti ir užsitęsti atpylinėjimas.
Auksinio ir kitų stafilokokų rūšių aplinkoje (kad ir ant kiekvieno žmogaus odos) pilna visur. Dėl to tvirtinti, kad ligoninėje buvo sutikta moteris, su kuria kartu gimdė, nėra įrodymas, kad, naujagimis buvo užkrėstas gimdymo skyriuje. Auksiniu stafilokoku Deividas galėjo užsikrėsti ir nuo savo mamos.
Rotavirusine infekcija dažniau suserga 2-24 mėn. mažyliai šaltuoju metu laiku. Kol kas nėra vaistų, kurie veiktų virusus, taigi – ir rotavirusus. Juos nugalėti turi pats organizmas.
Deividui buvo stengiamasi padėti visomis įmanomomis priemonėmis, dėl to jam buvo skirti mišinukai „Pepti Junior“ ir kiti.
Alergijos požymiai gali atsirasti į organizmą patekus produktui, kurio konkretus organizmas netoleruoja. Iš anksto pasakyti, koks produktas kokiam žmogui gali sukelti alerginę reakciją, paprastai yra neįmanoma.
Pirmais gyvenimo metais kūdikiai gali susirgti įvairiomis kvėpavimo organų ligomis – bronchitu, laringitu, plaučių uždegimu.
Ne visi vaistai kūdikiams, vaikams, suaugusiems yra kompensuojami. Yra kompensuojamų vaistų sąrašas, kuriuo vadovaudamiesi gydytojai skiria kompensuojamuosius vaistus. Lėšos kompensuojamiesiems vaistams nuolatos mažėja. Ir todėl visai nejuokinga, kad nepasinaudota kompensuojamųjų vaistų pasu. Tie gydytojai, kurie rašė Deividui vaistus, tikrai netvarko kompensuojamųjų vaistų sąrašo – jį sudaro valstybinės institucijos.
„Mamos žurnalas“
