Pirmą kartą į kirpyklą arba – kodėl vaikai taip bijo kirptis

Ieva Šiuipė

Psichologė Ieva Šiuipė

Auginant vaikus, patiriama daug pirmųjų kartų, kurie mažylius baugina. Vienas tokių – pirmasis apsilankymas kirpykloje. Ar gali pirmasis apsikirpimas būti malonus?

Ką daryti, jeigu vaikas priešinasi kirpimui?

Pataria psichologė Ieva Šuipė

Pirmas dalykas, kurį svarbu suvokti, – kodėl vaikas priešinasi plaukų kirpimui. Ar dėl to, kad jam nepatinka apskritai, kai ką nors daro su jo plaukais? O gal jis bijo, kad kerpant skaudės? Ar tai svetimų, nepažįstamų žmonių baimė? O gal dėmesio siekimas tam tikru būdu?

Jeigu atrodo tarsi dėmesio siekimas, tai svarbu suprasti vaiko poreikius ir dėmesio, artumo suteikti pozityviais būdais, kad jam nereikėtų to kažkaip kitaip siekti ar reikalauti.

Jeigu tai vaikiška baimė, kad kerpant skaudės, arba dėl to, kad tai nepažįstama situacija, galima pabandyti parodyti vaikui pirmiausia savo pavyzdžiu, ką reiškia būti kerpamam. Galima nusivesti vaiką į kirpyklą, kur kirps mamą ar tėtį, ir parodyti, kad tai maloni ir smagi procedūra. Galima ir aptarti: matai, man dabar plauna galvą, dabar kerpa žirklėmis plaukus, jie tampa trumpesni, galiukai nukrenta ant žemės, dabar džiovina. Pasidžiaugti, kad atrodysiu dabar gražiau ir tvarkingiau.

Jeigu po tuo slypi kažkokia vaiko baimė, galima pabandyti iš anksto, namie, dar prieš einant į kirpyklą, pažaisti tas situacijas: pakirpti plaukus lėlytei, o galbūt leisti vaikui nukirpti sruogelę plaukų mamai ar tėčiui. Būtų idealu, jeigu žaidimas sukeltų vaiko juoką, nes per juoką vaikai gali atsikratyti įvairiausių baimių.

Jeigu vaikas mažas (iki 3 metų), mamai ar tėčiui reikėtų būti šalia jo visą kirpimo procesą, nepalikti vieno, jeigu kiltų nerimas ir vaikas norėtų pasikviesti artimą žmogų.

Svarbu atliepti vaiko išreiškiamus jausmus – nerimą dėl nežinomybės, baimę, kas čia dabar bus, nenuneigiant jo jausmų: „Matau, kad tu nerimauji, aš esu šalia“. Jeigu jaučiamas didelis vaiko nerimas, galima su vaiku pakalbėti apie jo kitas patirtis, kai jis dėl kažko nerimavo, bet viskas išsisprendė gerai.

Pvz., „Ar pameni, kai mes ėjome pas dantistą? Tu tada nerimavai, kas bus, bet buvai labai drąsus, išsižiojai, parodei savo dantukus, gydytoja apžiūrėjo ir pasakė, kad tavo dantukai sveiki“.

Atliepus vaiko jausmus, galima jį sudominti veikla: paskaityti jam knygutę, atnešti žaisliuką, pakalbinti ir pan., bet labai svarbu nesureikšminti visko ir patiems tėvams išlikti ramiems. Jeigu patys tėvai nerimauja dėl to, kaip jų vaikas reaguos į kirpimą ar kitas procedūras, tai tikėtina, kad jų nerimas persiduos ir vaikui.

Ar reikėtų vaiką versti kirptis? Nelabai įsivaizduoju situacijos, kai mažam vaikui yra būtinas kirpimas. Jeigu tėvai bandė suprasti, kodėl vaikas priešinasi, išbandė visus minėtus dalykus, o vaikas vis tiek priešinasi, manyčiau, reikėtų palaukti, kol mažylis šiek tiek paaugs, ir tada pabandyti atvesti į kirpyklą.

Svarbu vaiko nekritikuoti dėl parodyto nerimo ir jokiu būdu nevadinti jo bailiu, droviu ar kaip kitaip. Svarbu vaiką priimti su jo jausmais ir parodyti, kad normalu nerimauti nepažįstamose situacijose. Galima aptarti, kas jam padėtų kitą kartą jaustis patogiau. Tokiose ir panašiose situacijose tėvams svarbu pabandyti pajusti, ką reiškia būti dvimečiu, trimečiu, penkiamečiu nežinomoje situacijoje: ar patiems tėvams visada drąsu ir jauku pirmą kartą išbandyti tai, ko dar nėra bandę, ar būti situacijose, kuriose dar nėra buvę?

Kirpimas be animacinių filmukų – įmanomas!

plaukai

Pixabay.com

Pataria edukacinės grožio studijos šeimai „CozyCuts&Beauty“ darbuotojai

Mūsų studijoje vaikučiai kerpami be animacinių filmukų žiūrėjimo ar kitokio dėmesio nukreipimo išmaniaisiais ekranais. Todėl užglaistyti, apžaisti ar kažkaip kitaip apgauti vaiko, kodėl čia atvykote, nepavyks. Vaikutis turi aiškiai suprasti, kas čia vyksta, ar jam patinka idėja gražintis, ar ne. Mažasis klientas dalyvauja procese.

Tėvelių nuostabai pas mus atėjusių vaikų dažnai nereikia įkalbinėti kirptis – tai įvyksta natūraliai, jeigu vaikams leidžiame apsiprasti savo erdvėje, pažaisti, pabūti. Vaikams patiems įdomi jų kirpimosi patirtis – jie stebi procesą, domisi, vyresni – klausia, bendrauja su grožio specialistais. Jiems įdomu priešais veidrodyje sėdintis žmogutis, kurio išvaizda keičiasi. O labiausiai jiems patinka tai, kad jiems leidžiama apsispręsti, išsirinkti kėdutę, nuspręsti, ar jau nori sėsti į kirpimo kėdę, ar dar pažaisti. Pagarba ir komunikacija su vaiku – tai svarbiausi dalykai atvykus pirmąjį kartą.

Kaip elgiamės tais atvejais, kai vaikas verkia, nenori kirptis ir priešinasi tam? Pirmiausia – vaikučio nekerpame. Esame keletą kartų atsisakę kirpti vaikus, nes jie labai tam priešinosi ir ankstesnė patirtis jiems buvo itin nemaloni. Kai vaikas buvo apkerpamas jėga, laikant tėveliams ar tiesiog su ašaromis akyse, jis jau atsineša neigiamą patirtį. Tokiais atvejais jis žino, kad bus nemalonu, o tėvai žino, kad reikės jaudinti dėl šios situacijos. Todėl bandykime pakeisti tokią patirtį – leiskime vaikui nesikirpti pirmąjį kartą, leiskime jam pažaisti, pabūti, girdėkime jį ir gerbkime norus. O tai, kad gražintis yra smagu, parodykime savo patirtimi – apsikirpti galėtų mama arba tėtis. Dažnai tai tikrai lemia vaiko sprendimą sutikti sėsti į stilisto kėdę.

Mūsų studijos erdvė sukurta tam, kad gerai jaustųsi ir tėvai, ir vaikai. Mama ar tėtis gali apsilankyti studijoje savo procedūroms ir nebūtina vaikelio palikti kažkur kitur – vaikas gali atkeliauti kartu ir jam bus rasta veiklų bei užsiėmimų, o kartu vaikas matys, kad kerpasi tėvai, tai kodėl jam to nepadaryti.

Vaikai mokosi iš mūsų ir gauna informaciją iš patirties, todėl pasistenkime, kad ji būtų kiek įmanoma reali ir nesukurtų streso ten, kur jo neturėtų būti.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 2 = du

Kitos temos: