Renatos Lazdin knygoje „Septynių intelektų mankšta“ pateikta 100 dienų programa, kuri padeda ugdyti vaikų raidą ir emocinę brandą. Programa yra pagardinta praktiniais pasiūlymais, 10 teminių žaidimų rinkinių, autorės parašytais 15 terapinių kūrinių vaikams iš 7 intelektų lavinimo programų.
Autorė naujausioje knygoje paaiškina tėvams, kodėl, pavyzdžiui, vaikas yra piktas ir tėvų neklauso. Kaip jo išdaigas nukreipti tinkama linkme? Taip pat pabrėžia, jog tėvai negali pakeisti savo atžalos genų, temperamento ir kitų įgimtų dalykų. Tačiau gali pakeisti aplinką, kurioje ji veikia. Tėvai sako, jog išbandę Renatos patarimus, miega ramiau ir ne taip nuvargsta būdami su vaikais.
Knyga skirta visiems, auginantiems ar ugdantiems vaikus nuo 1,5 iki 7 metų. Taip pat ir besilaukiantiems – galės pasiruošti ateičiai. O mes siūlome paskaityti ištrauką iš knygos apie savo laiko ir jėgų investicijas auginant vaikus.
Tėvystė reikalauja jėgų. Laikais, kai vaikas atsidūrė veiksmo centre, tėvystė reikalauja dar daugiau jėgų. Prasminga žinoti, kada šias jėgas švaistome (leidžiame veltui), o kada investuojame (skiriame tam, kad atsipirktų vėliau).
Tai labai panašu į požiūrį, kaip naudoti pinigus:
– Pasyvios išlaidos yra tos, kurias patyrę, gauname tiesiog malonumo (pvz., brangesnis automobilis, gurmaniška vakarienė, vardinė suknelė ar pan.), o kartais dar ir rūpesčio.
– Aktyvios išlaidos yra tos, kurias patyrę gauname ilgalaikės vertės (pvz., knygos, mokymai, sportas, sveikas maistas, vaikų švietimas ir t.t.).
Tas pat taikytina ir mūsų, tėvų, jėgoms. Kartais skiriame daug jėgų kovodami su vėjo malūnais, o kartais nuleidžiame rankas ten, kur verta paplušėti, nes ilgainiui mėgausimės rezultatais.
Kovos su vėjo malūnais pavyzdžiai:
– Trimečiui ryte tėtis pareiškia: „Prašau paskubėti, po 10 minučių turime išeiti iš namų, kitaip pavėluosime į darželį.“ Neverta kovoti, nes:
- trimetis nežino, kas yra 10 minučių;
- trimetis nežino, kas yra paskubėti, mat jam labai įdomu ką nors veikti ir nepatinka blaškytis;
- jam nerūpi vėlavimas į darželį, smagu čia ir dabar, be to, jis nesupranta žodžio „vėluoti“.
Tai ką tada daryti?! Galima:
- planuoti laiką taip, kad nereikėtų skubėti;
- pasirūpinti lengvai apaunamais batais, apvelkama striuke;
- sudominti tuo, kas vyks automobilyje (tarkime, vaikas nori valgyti, o mes sakome: „Puiku, mašinoje yra sveikos pusryčių užkandėlės“).
Kitas pavyzdys:
Keturmetis, priartėjęs prie namų durų, prašo tėvų raktų ir bando atrakinti pats. Šeima užtrunka papildomas 20 minučių. Tėčiui jau kildavo minčių, ar mes ne per daug nuolaidžiaujame vaiko reikalavimams. Neverta kovoti, nes: vaikas nepaprastai susidomėjęs spyna, turi didžiulį troškimą išmiklinti rankas taip, kad pavyktų. Jis jaučiasi gerai, kad atrakina duris savo tėvams (juk irgi didelis), jaučiasi jų gerbiamas, vadinasi, bus sukalbamesnis. Atėmę iš vaiko šią galimybę, atimsime iš jo tokio tobulėjimo galimybes (pirmoje klasėje bus sunku išmokti rašyti). Taip pat sukelsime frustraciją, kuri tuoj pat virs netinkamu elgesiu.
Šiuolaikinėje tėvystėje esama vienos didžiulės problemėlės, kurios apraiškas kasdien matau.
Mes, tėvai, dažnai klaidingai suprantame vaiko centrizmą ir lepinimo idėją, todėl įgyvendindami ją pridarome gausybę žalos jo asmenybės raidai.
Mes ėmėme vaikus perdėtai saugoti nuo sunkumų.
Susipažinkite su Liūdesiukais ir Nusivyliukais.
Liūdesiukai ir Nusivyliukai – nykštukai, atnešantys vaikui žinią ar situaciją, kuri jam ne per daug patinka. Sutikęs Liūdesiuką ir Nusivyliuką, mažylis reaguoja įvairiausiai – nuo švelnios veidą puošiančios melancholijos iki pusvalandį trunkančios „isterijos“.
Tėvai paniškai bijo vaiko susitikimų su Liūdesiukais ir Nusivyliukais. Ir visomis išgalėmis stengiasi jų išvengti. Saldainiuko? Tuoj pat! Nenori makaronų? Lekiam picos! Su tavim nenori žaisti draugas? Aš apie tai pasikalbėsiu su auklėtoja!!!
Tai, ką anksčiau darydavo tik seneliai, dabar virto kasdiene rutina. Dėmesio: nuo tokių mikrosunkumų saugomas vaikas nepatiria to, kas būtina, – nesusiduria su realybe ir neturi erdvės praktikuoti savikontrolės, logikos, socializacijos įgūdžių ir dar daugelio kitų būtinųjų gebėjimų. Gal todėl ir auga „snaigių“ karta?
Kad ir kiek tai pareikalautų tėvų ir vaikų jėgų, sutikti šiuos nykštukus vaikui būtina.
Tos akimirkos atima ypač daug tėvų jėgų, bet yra šito vertos, nes ilgainiui suformuoja stabilesnę asmenybę.
Tad kai pastebėsite šiuos nykštukus, šmirinėjančius vaiko apylinkėse, nevykite šalin. Bet padėkite vaikui su jais susitikti. Kaip?
- Priimkite vaiko reakciją– tiesiog ją įvardykite. „Matau, kad tau labai liūdna, jog ekskursiją teko atidėti. Mane tai irgi liūdina.“ Išlikite ramūs, net jei vaiką užvaldė siutas.
- Išmintingai (šiltai, ramiai, tvirtai) apibendrinkite. „Gyvenime visko pasitaiko“, „Taip jau būna“.
- Nukreipkite vaiko energiją į situaciją, kuri patenkins jo nepatenkintą norą. „Tortą valgysime per artimiausią gimtadienį“, „Ekskursija vyks artimiausiu metu, kai tik dirva išdžius ir ūkininkai nebus užimti“, „Riešutukai baigėsi. Rytoj jų nupirksime.“ Ruošdami galimam pokyčiui, pridurkite: „Jei, žinoma, niekas nepasikeis.“
Jus pastiprins žinia, kad vaikas yra DABARtukas, todėl jau po kelių ar keliolikos minučių (priklausomai nuo amžiaus) sutiktas Liūdesiukas bus pamirštas. Juk aplinkui tiek daug įdomybių.
Beje, dėl to paties DABARtiškumo – venkite per ilgai kurstyti vaiko lūkestį dėl ateities. Tai dažnai daroma norint paguosti vaiką, nukreipti jo dėmesį.
Ateitis labai epizodiškai ima egzistuoti tik apie ketvirtą penktą gimtadienį. Iki tol ji daug panašesnė į dabartį, tad kai sakote vaikui: „Poryt važiuosime į muziejų“, jis kaipmat nuskuba krautis kuprinėlės. Perdėtas kurstymas neleidžia vaikui susisieti su dabartimi, įsižaisti, mėgautis tuo, ką jis daro čia ir dabar.
Jei labai norisi nukreipti vaiko dėmesį – visuomet su savimi turėkite kokią nors įdomybę. Ji tuoj pat sukels vaiko troškulį pažinti, ir nusivylimas išnyks.
Nuo ko priklauso vaiko reakcijos stiprumas? Nuo daugybės veiksnių. Minėtini:
- Vaiko išsivystymas ir amžius.
- Ar vaikas daug juda, daug būna lauke.
- Temperamentas.
- Tėvų pavyzdys.
- Nuovargis.
- Meilės baterijos įkrovimo lygis.
- Precedentai: jei sunki reakcija vis dėlto padeda ką nors gauti, – jos bus griebiamasi dažniau.
Beje, kartais, kai esu labai pavargusi, leidžiu sau nuvyti kokį Nusivyliuką šalin. Dėl šventos ramybės. Bet išimtis neturi tapti kasdiene praktika.
Lentelėje pateikiu dar kelis pavyzdžius, kada verta „kovoti“, o kada ne.
| Prasminga skirti jėgų | Jėgų švaistymas |
| Tvarkingumo ir tvarkymosi praktikavimas. | Netvarka, daiktų ir žaislų perteklius. Neturime laiko tvarkytis, bet prarandame vidinę ramybę. |
| Klasikinės muzikos klausymasis.
Tyla. |
Triukšmas aplinkoje – televizoriaus burzgimas, populiarioji ar kita menkavertė muzika. |
| „Sunki“ vaiko reakcija į susidūrimą su realybe. Nešdamas išpylė vandenį? Galima iššluostyti. | Vaiko nerimastingumas, kylantis kaip tėvų nuovargio, streso atspindys. |
| Ritminga dienotvarkė. Laikytis tam tikros sekos iš pradžių gali būti sudėtinga, bet ilgainiui tai taupo energinius vaiko ir tėvų išteklius. | Dienos režimo nesilaikymas, skubėjimas, skubinimas. Atrodo, kažką laimime, bet iš esmės švaistome jėgas skubai. |
| Lankstus, bet vis dėlto tvirtas tam tikros tvarkos reikalavimas. Pavyzdžiui, valgyti tik prie stalo. Logika labai patinka vaikams. Tik tvarkingumo lygis, kurio reikalaujame, turi būti proporcingas vaiko gebėjimams ir amžiui. | Perdėti reikalavimai ne pagal amžių ar išsivystymą. Tarkime, spaudimas palaukti 10 minučių, nors vaikas nesupranta, kas tai yra. |
