Vaikų piešinių analizė ir aiškinimas yra sudėtingas, daug žinių ir praktikos reikalaujantis procesas, tačiau susipažinti su pagrindiniais principais ir pabandyti pažvelgti giliau gali kiekvienas. Pataria psichologė Jurga Dapkevičienė.
Jie ne šiaip sau piešia
Vaikai mėgsta piešti. Piešdami jie lavinasi, mokosi ir net gydosi. Piešiant lavėja stambieji ir smulkieji judesiai, akių–rankos koordinacija, savojo kūno suvokimas ir kontrolė, dėmesio sukaupimas, kalbos raiška. Smulkiosios motorikos raida susijusi su kalbos vystymusi. Ne veltui neskubantiems kalbėti mažyliams logopedai rekomenduoja visapusiškai miklinti pirštelius: žaisti pirštų žaidimus, lipdyti, dėlioti mozaikas ir piešti.
Mažųjų piešiniai atspindi ne tik jų patirtį, bet ir jausmus, net tuos, kurių jie patys negali įvardinti, nepažįsta, nepripažįsta ar slepia. Psichikos sveikatos specialistams piešiniai padeda užmezgant kontaktą, gilinantis į vaiko jausmų pasaulį, papildo ir patikslina informaciją apie vaiko fizinę ir protinę raidą, šeimos santykius ir atmosferą. Kalbėdamas apie piešinio veikėjus mažylis išreiškia įvairius jausmus, pažvelgia į tą pačią situaciją iš skirtingų perspektyvų. Šis patyrimas padeda geriau suprasti įvykius, turi ir gydomąjį poveikį.
Vaikų piešinių analizė: kaip jie piešia?
Iki 3 metų vaikas piešdamas ne tiek reiškiasi, kiek eksperimentuoja. Jam įdomu viską išbandyti. Sulaukęs pusantrų mažylis griebia pieštuką ir tiesiog juda, džiaugdamasis procesu ir jo rezultatais. Antraisiais-trečiaisiais metais vaikas jau tikslingai keverzoja lape, o paskui jį tyrinėja ir bando papasakoti, ką nupiešė. Apie ketvirtuosius gyvenimo metus vaikas prieš piešdamas jau turi idėją ir gali pasakyti, ką ketina nupiešti.
Šį bei tą apie vaiką, jo charakterį ir jausmus, galite sužinoti jau iš to, kokias priemones piešimui jis renkasi. Popieriaus lapo dydis atspindi, kokią vietą vaikas jaučiasi užimantis savo aplinkoje. Jei turėdamas pasirinkimą vaikas teikia pirmumą mažiems popieriaus lapams, greičiausiai jis nepasitiki savimi. Šį spėjimą patvirtina ir neaiškios, silpnos piešinio linijos. Pastarasis požymis atspindi ir vaiko nerimą.
Vidutinio formato lapai byloja apie gerą vaiko prisitaikymą, lankstumą, gebėjimą rasti savo vietą grupėje. Tuo tarpu didelis formatas kalba apie didelį vaiko pasitikėjimą savimi, arba tai gali būti bandymas atsverti vidinį menkavertiškumo jausmą.
Daug informacijos suteikia ir linijos pobūdis. Ištisa, aiški, nenutrūkstanti linija rodo ramią, stabilią jaunojo dailininko emocinę būseną. Netolygi, nutrūkstanti linija atspindi abejones, nerimą. Įstriža ar kylanti linija rodo energiją, tikslo siekimą. Stiprus piešimo priemonės spaudimas gali rodyti vaiko aktyvumą, susidomėjimą, energiją ar pyktį, o silpnas – abejones ar fizinį nuovargį.
Kruopštus, itin tvarkingas piešinys atspindi mažylio pastangas būti tobulu, griežtą savikontrolę. Čia reikėtų susimąstyti, ar jūsų atžala nepatiria pernelyg didelio spaudimo laimėjimams? Ar pakanka laiko ir vietos žaidimams, atsipalaidavimui ir net paišdykavimui? Juk tam ir skirta vaikystė.
Kitas svarbus dėmuo, kurioje lapo vietoje vaikas piešia savo piešinį.
Viršutinė lapo dalis simbolizuoja intelektualinę sritį. Joje esantis piešinys gali atspindėti žinių troškimą. Antra vertus, jei pastebite, kad piešinys tarsi pakimba ore, tai gali reikšti ir skrajojimą padebesiais, atotrūkį nuo realybės – motinos žemės, kurią simbolizuoja apatinė piešinio dalis.
Lapo apačioje piešiami piešiniai rodo vaiko orientaciją į praktinę veiklą, gerą tikrovės pažinimą. Jei piešinys išsidėsto kairėje lapo pusėje, tai reiškia, jog vaiko išgyvenimus ir mintis prikausto praeities įvykiai, kurie trukdo pamatyti dabartį ir ateitį.
Kokias emocijas sukėlė dėmesį prikaustęs įvykis, atspindi piešinio turinys, formos ir spalvos. Pvz., 7 m. mergaitė po tėvų skyrybų piešinį dalindavo į dvi dalis ir kairėje lapo pusėje dėliodavo tamsias dėmes…
Vaikų piešinių analizė: ką vaikai piešia?
Jei vaikas piešia šeimą (ar ją atspindinčią figūrų grupę, pvz., katę, katiną ir kačiukus), atkreipkite dėmesį, kada, kur ir kaip vaikas vaizduoja atskirus šeimos narius. Pirmiausia palyginkite figūrų skaičių ir realią šeimos sudėtį. Jei piešinyje trūksta kurio nors šeimos nario, tai rodytų, kad jo buvimas vaikui kelia nemalonius išgyvenimus. Tikriausiai vaiko ir nenupiešto šeimos nario santykiai atšalę, prasti. Tiesa, tokio „užmaršumo“ priežastis gaili būti ir aktuali, trumpalaikė konfliktinė situacija.
Jei vaikas piešia herojus, kurie iš tikrųjų nepriklauso šeimai, tai reiškia, kad realią šeimą jis suvokia kaip nepakankamą ir bent piešinyje atranda figūras, kurios atstotų šį trūkumą. Pavaizduoti naminiai gyvūnai (ypač, jei realiai nelaikomi) gali rodyti nepatenkintą šilumos, švelnumo, artimo ir pastovaus ryšio poreikį.
Paprastai pirmiausia vaikas piešia svarbiausią šeimos narį. Sveikas, savimi pasitikintis, puikiai šeimoje besijaučiantis vaikas svarbiausiu dažniausiai laiko save. Jei vaikas piešinyje savęs nepiešia (arba nupiešia patį paskutinį), tikriausiai šeimoje jie neranda sau vietos, jaučiasi nereikalingas.
Figūrų dydis irgi atspindi jų reikšmingumą. Todėl nieko nuostabaus, jei mama piešiama didesnė už tėtį. Vaikas suvokia, kad šeimoje jis yra mažiausias, bet jei piešinyje vaikas save vaizduoja neproporcingai smulkų, jis tikriausiai jaučiasi nesvarbus ir nereikšmingas.
Save vaikas paprastai piešia šalia to šeimos nario, prie kurio jis labiausiai prisirišęs. Pastarajam skiriamos ir ryškiausios spalvos, dailiausi rūbai. Toliausiai nuo visų vaizduojamas mažiausiai simpatijų keliantis šeimos narys. Tą patį gali reikšti ir jo vaizdavimas nusisukusio, profiliu.
Vaiko charakterį išduoda figūrų pozos. Atviros, padidintomis plaštakomis ir ištiestais delnais figūros byloja apie ekstraversiją ir galbūt nepatenkintą bendravimo poreikį, tuo tarpu personažai, laikantys rankas už nugaros, tvirtai prispaustas prie šonų, su mažomis plaštakomis ar visai be jų labiau būdingi uždaram, intravertiškam vaikui.
Grėsmingas, ginkluotas ar grūmojančias figūras dažniau piešia vaikai, patiriantys agresiją, jaučiantys poreikį gintis. Platūs pečiai rodo jėgos pojūtį arba susirūpinimą valdžia, įtaka. Smulkūs pečiai – menkavertiškumo ženklas, kampuoti rodo atsargumą, gynybiškumą. Nuolaidūs pečiai išduoda nusivylimą, kaltę, nusiminimą ir gyvenimo džiaugsmo stygių.
Pabrėžtas veidas rodo susirūpinimą tarpasmeniniais santykiais, taip pat savo išore ir jos daromu įspūdžiu. Išryškintas smakras rodo poreikį dominuoti. Išdidintos ar tuščios akys gali liudyti apie baimes, o ausys (kurios vaikų pieniuose pasitaiko retai) rodo jautrumą kritikai, kitų žmonių nuomonei. Ausys gali iškilti ir tada, kai vaikui jas skauda.
Tiesa, svarbu prisiminti, kad visi vaizdavimo būdai gali būti įvykio, sukėlusio mažyliui daug jausmų, atspindys. Jokiu būdu negalima daryti išvadų pagal vienintelį piešinį. Vaiko piešinių analizė – įdomus ir smagus užsiėmimas, galintis atverti dar vienerius vartus į vaiko pasaulį, atskleidžiantis reikalaujančias dėmesio jo gyvenimo sritis ir lavinimo galimybes. Kad ir ką įsivaizduotumėte išvydęs vaiko piešinyje, prisiminkite, kad tai tik vienas iš klausimų, viena iš galimų interpretacijų. Ir sužeistas paukštis ar nukirsta pušis kartais gali būti realaus šios dienos įvykio, o ne vidinės traumos atspindys. Juk net Freudas pripažino, kad kartais pypkė yra viso labo tiktai pypkė.
Kalbėkitės apie piešinius
Vaikui atnešus piešinį, neskubėkite jo vertinti. „Tu tikras dailininkas“, „Nuostabu“ ir panašūs apibūdinimai įtikins gal tik pradedantįjį. Kad ir kaip ten būtų, tokio pobūdžio reakcijos iš tikrųjų nieko nepasako apie vaiko darbą, pastangas ar gebėjimus.
Veiksmingiau tiksliai apibūdinti, ką matote, pasidalinti savo įspūdžiais: „Matau keturis ryškiai spalvotus laivelius. Jie atrodo labai linksmi.“ Jaunasis dailininkas pasijus tikrai įvertintas, jei jūs nuoširdžiai domėsitės jo piešiniu. Galite pasiūlyti vaikui sugalvoti piešinio pavadinimą ir užrašyti jį kitoje piešinio pusėje. Galite paklausti ar pasitikslinti: „Ar čia laivų šeimyna? Kur jie plaukia?.. O šitas laivelis šiek tiek atsiliko nuo kitų…“ Pasikalbėkite su vaiku, ką veikia jo piešinio herojai, ką jie galvoja, ko jiems reikia, ko jie norėtų, kaip jaučiasi, kas jais rūpinasi, ar jie turi draugų… Pasidomėkite, ar būna, kad ir pats vaikas jaučiasi panašiai. Šis pokalbis padės suprasti tikruosius mažojo jausmus ir poreikius. O vaikas juos išsakęs (tegu ir priskirdamas piešinio herojui), taps sąmoningesnis ir stipresnis.
Kas Ciesoriaus – Ciesoriui
Kartais tėvai persistengia ir, įnikę į specialią literatūrą, savo vaikų piešiniuose įžvelgia galimas ligas ir patologijas. Vaiko piešiniai daugiareikšmiai. Jie leidžia kelti įvairius klausimus, į kuriuos atsakydami turime derinti simbolikos, spalvų ir linijų teikiamus duomenis. Be to, net aukščiausio lygio profesionalas nediagnozuos remdamasis vien tik piešiniu ar juolab atskira jo detale. Piešinio analizės duomenys kruopščiai derinami su kitų metodikų, pokalbių ir stebėjimo rezultatais. Labai svarbi ir tėvų nuomonė, jų kreipimosi priežastis. Taigi nebandykime atsakyti į net neužduotus klausimus ir palikime diagnostines kategorijas specialistams.
Ir tik tada, jei mažylio elgesys jums kelia nerimą, jei pastebite, kad jis labai skiriasi nuo savo amžiaus vaikų, o šiuos pastebėjimus papildo dar ir nesuprantami, labai chaotiški, primityvūs, skurdūs, liūdni piešiniai, konsultuokitės su specialistais.
Pieškite drauge
Kai kurie tėvai guodžiasi, kad vaikas nemėgsta piešti. Kad ir kokios būdų to priežastys, verta prisijaukinti šį raiškos būdą. Pasiūlykite vaikui naujas priemones ir pieškite drauge. Jei vaikas atrodo visiškai nesidomįs šia veikla, pieškite vienas. Piešimas gydo, padeda išreikšti užslėptus jausmus, įvaldyti sunkias patirtis ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Išbandykite priemones, kurių galbūt nebuvo jūsų vaikystėje.
Išbandykite kelių rūšių pieštukus, kreideles ir flomasterius, liekite akvarelę, naudokitės guašu ar dažais piešti rankomis. Pieškite, kas jus pradžiugino ar nuliūdino, kaip jums sekėsi dieną, kaip jaučiatės vakare, ko išmokote, ką norėtumėte perduoti vaikui… Pieškite tol, kol išgirsite klausimą: „Ką tu čia darai?.. Duok ir man“. Įspūdingų jums akimirkų.
„Mamos žurnalas“
