Istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Zigmas Vitkus – populiarių knygų vaikams ir paaugliams „Lietuvos valdovai pasakoja vaikams“, „Lietuvos kasdiena. Nuo akmens amžiaus iki šių dienų“, „Akimirka apsispręsti. 24-ios Lietuvos žydų gelbėtojų istorijos“ autorius. Su istoriku kalbamės apie tai, kaip vaikus sudominti istorija, kodėl tėvai tai turėtų daryti šeimoje nuo mažų dienų.
Labai dažnai mokyklinio amžiaus vaikai sako, kad istorija yra sausas ir neįdomus mokslas, kai reikia iškalti datas ir pavardes. Ar galėtume kitokį požiūrį į istoriją formuoti jau nuo mažų dienų šeimoje? Ir kaip tai turėtume daryti?
Taip sakantys, matyt, buvo mokomi istorijos sausai ir neįdomiai. Istorija yra mokslas apie žmones, apie žmones laike ir erdvėje, jų gyvenimo būdą ir pasirinkimus, o juk žmonės tokie įdomūs – ko tik jie nėra prikrėtę ir gero padarę. O jei rimčiau, istorija suteikia fantastišką galimybę keliauti laiku ir erdve, sužinoti ir pajausti, kaip žmonės gyveno praeityje, kuo mes panašūs ir kuo skiriamės. Beje, klausiau savo dukros (ji septintokė), ar jie „kala“ datas ir pavardes. Atsakė, kad „ne“, kad dominuoja pasakojimas. Pavarčiau dukros vadovėlius, man atrodo, kad jie tikrai patrauklūs, ir datos tikrai nedominuoja. Išvada: svarbiausia, kaip visą šią sodrią realybę pristato mokytojas. Vis dėlto ne nuo mokyklos prasideda istorinės savimonės formavimas(-is), o nuo šeimos: ar joje gerbiami protėviai, su jais susijusios vietos, ar turima memorabilijų, ar kalbamasi apie šeimos istoriją, pavyzdžiui, kaip susitiko tėvai ar seneliai. Viskas prasideda nuo dėmesio būtent šeimos istorijai. O šeimos istorija yra neatsiejama šalies istorijos dalis.
Istoriniai filmai, istorinės knygos – tėvai ir vaikai galėtų rasti nemažai bendrų veiklų, net jei tėvai ir nėra profesionalūs istorikai. Kaip yra jūsų paties šeimoje?
Būtent, tai bendrystės erdvė. Štai visai neseniai su vaikais žiūrėjome „Egipto princą“ ir „Pokahontą“. Jau gana seni filmai, bet įdomūs ir šiandien. Kaip yra mano šeimoje? Hmm… Vaikai (13-metė Ona ir 9-metis Hubertas) jaučia ir mato, kad istorija mūsų (ir senelių) šeimoje užima reikšmingą vietą, tarkime, pas senelius ant sienos kabo daugelio kartų nuotraukos, senelis yra sudaręs genealoginių medžių, tačiau mūsų vaikai, kaip ir visi vaikai, skrajoja dabartyje. Tiesa, stebėdamas dukrą, kadangi ji vyresnė, pastebiu, kad ji brangina su praeitimi susijusius daiktus ir jaučia praeinamybės jausmą. Kai kažkas yra visiškai, DABAR, o jau kitą akimirką tai – praeitis. Tarkime, kartą virtuvėje prilipino prie sienos plastilino gabaliuką sakydama, kad jis ateityje primins tą dieną, kai buvo prilipintas. Eis laikas, o tas plastilino gabaliukas liks.
Knyga „Lietuvos kasdiena“ – kaip ji buvo rašoma, kas jums pačiam buvo įdomu?
Pirmas „Lietuvos kasdienos“ leidimas pasirodė prieš dešimtį metų, o antrasis štai tik pernai. Prieš leidžiant knygą antrąkart, sulaukiau klausimo, ar nenorėčiau jos dar kartą peržiūrėti, gal norėsis šį bei tą atnaujinti. Žinoma, norėjosi: įvedžiau naujų temų, dar kartą permąsčiau kiekvieną tekstuką, todėl pernai pasirodžiusi knyga, mano akimis, yra naujas tekstas. Kadangi esu smalsus žmogus (manau, tai esminė istoriko ir visuomenės gyvenimo stebėtojo savybė), man buvo įdomu viskas. Pats tyrinėju trauminę XX amžiaus istorijos patirtį ir atmintį, todėl domėjimasis protėvių būstu, mityba, drabužiais, sveikata leido kiek atsikvėpti.
Kodėl svarbu vaikus sudominti kasdienybės istorija, ne tik mūšių datomis ir karalių vardais?
Nes karaliai ir mūšiai yra tik maža dalelytė praeities tikrovės, didžiąją laiko dalį, beveik visą, užima kasdienybė, beje, ir tų pačių karalių: žmonės miega, keliasi, eina į tualetą, valgo, dirba, vėl valgo, gerią kavą (o kodėl kavą – kaip ji pas mus atsirado ir kodėl mes ją taip dieviname?), vėl dirba, kažką svarsto, žaidžia, draugauja, mylisi ir t.t. Taip ir bėga gyvenimas, kol jo nesutrukdo koks ambicingas ir išprotėjęs karą mėgstantis „dėdė“ ir jo draugai. Kitaip tariant, prieš mūšius ir po mūšių irgi marios kasdienybės. Pats mūšis, jei kalbėtume apie viduramžius, tik trumputis laiko tarpas, pusvalandis, valanda, kelios valandos, pusdienis.
Istorinės asmenybės – kodėl svarbu apie jas kalbėti? Kaip atsirado knyga „Lietuvos valdovai pasakoja vaikams“?
Tai buvo mano sumanymas. Nešiojausi šios knygos idėją ir koncepciją labai seniai, galų gale pasiūliau leidyklai, ir idėją įgyvendinome. Norėjau papasakoti apie visus Lietuvos ir Lenkijos valdovus, nediskriminuodamas nė vieno, nuo Mindaugo iki Stanislovo Augusto Poniatovskio. Ir pateikti giminystės ar dinastinius ryšius tarp valdovų – žinau, kad apie tai mokyklose silpnai moko ir vaikai išsineša fragmentišką paveikslą. Man pačiam labai patinka ši knyga. Ir patinka dailininkės Ingos Dagilės dizainas bei iliustracijos.
Ar kalbėdami apie istorinius šalių vadus galime nuo mažens formuoti kritinį būsimųjų rinkėjų mąstymą?
Manau, kad taip. Vaikai turi išmokti stebėti tikrovę, ją tyrinėti ir pasverti, kas, tarkime, slypi už gražių kokio nors „vado“ žodžių. Būtų gerai, kad visi, ir vaikai, ir ne vaikai, suvoktume, kad nė vieno asmens, istorinio ar ne istorinio, nereikėtų sudievinti, bet įžvelgti pozityvias ir negatyvias veiklos puses. Istorijoje apstu pavyzdžių, kai gražiais žodžiais suvilioti žmonės pritardavo ar net imdavo vykdyti baisiausius nusikaltimus. Kviesčiau kreipti daugiau dėmesio ne į vadus, o į vienas kitą, kokia atmosfera mūsų šeimoje, bendruomenėje, ar joje auginama empatija kitam. Nuo to priklauso, kaip vaikas elgsis su kitais ir savimi.
Ligos, mados, maistas, namai – juk bet kurią temą galime pakreipti istoriniu kampu, kai kalbame su vaikais, tiesa?
Jau pats knygos sumanymas siūlė rašymo kryptį. Knyga turėjo būti apie kasdienybę. O kas sudaro tą kasdienybę? Baziniai poreikiai: maistas, miegas, drabužiai, saugantys nuo šalčio ar karščio, būstas, santykiai. Man dar rūpėjo pateikti ir kontekstą, kuriame vyksta toji kasdienybė, taigi kiekvieno laikotarpio pradžioje pateikiu informacijos apie kraštovaizdį, koks jis buvo priešistorėje, viduramžiais, kas naujo renesanse ir t.t. Be to, esmines žinias apie pačią epochą. Žinoma, griežtas kasdienybės skirstymas pagal epochas nėra tikslus, nes juk vienos epochos bruožai išauga iš kitos, todėl kalbame apie išgrynintus pavidalus, tarkime, drabužius. Tiesa, kad bet kurią temą galima pakreipti „istoriniu kampu“, nes visiškai viskas žemėje, ir pati žemė yra istoriški, t. y. kintantys.
Kaip jums pačiam patinka repas istorine tema (kurį sukūrė „Šventinis bankuchenas“), kuris net įtrauktas į mokyklinę programą?
Man labai patinka šitas repas ir mano vaikams taip pat. Dažnai jį cituojame. Tik, pastebėčiau, jame yra praleistas vienas labai svarbus Lietuvos istorijos etapas – Lietuvos žydų genocidas: kalbama apie sovietinę okupaciją, tada trumpai apie nacių, paskui vėl sovietai, tremtys, partizanai. O juk per kelis mėnesius mes netekome beveik visų Lietuvos žydų, daugiau nei 200 tūkst. Tai mūsų populiariosios istorinės vaizduotės spraga. Ją, beje, stengiausi užpildyti parengdamas kitą knygą „Akimirka apsispręsti. 24-ios Lietuvos žydų gelbėtojų istorijos“.
Kodėl su vaikais svarbu kalbėti apie Lietuvos istoriją?
Tinkamai pasakojant apie istoriją, vaikai sužino apie savo šaknis, pajunta, jog čia, ir šioje žemėje, ir Lietuvoje nėra atsitiktiniai, kad į juos tarsi (net ne „tarsi“, o išties) suplaukia visa praeitis – ir simboliškai, ir genetiškai. Ir iš praktinės pusės – žinodamas istoriją, geriau orientuojiesi laike, supranti istorinių įvykių priežastis, gali nujausti, kas gali įvykti ateityje, gali pasisemti iš protėvių stiprybės ir pasimokyti iš jų klaidų, tampi pilietiškesnis, nes supranti, kad tiek gerovė, tiek nepriklausomybė nėra savaime suprantami dalykai, ir kas būna, kai jų netenki. Galų gale domėjimasis istorija išlavinsi mąstymą ir vaizduotę.
Ar gali istorija ko nors mus išmokyti?
Manau, kad gali nemažai, jei, žinoma, norima mokytis. 1940 m. birželio okupacija mus išmokė, kad turime veikti preventyviai ir ruoštis, kad nebūtume užklupti iš pasalų; daugybė karų tarp Prancūzijos ir Vokietijos šių tautų žmones išmokė, kad nėra jokios prasmės taip niokoti vienas kitą; pagaliau, kad neverta puoselėti jokių iliuzijų dėl Rusijos. Tiesa, kartais paklausiu savęs, ko gi galėtų pamokyti mūsų senieji kunigaikščiai. Tiesą pasakius, nežinau. Jie vis dėlto buvo kitos epochos žmonės, ir jų „Lietuvos“ supratimas buvo kitoks. Istorikas Edvardas Gudavičius kartą yra sakęs, kad „vieno Lietuvos Respubliką apgynusio savanorio nekeisčiau į visus didžiuosius kunigaikščius“. Nuo savęs pridėčiau, nekeisčiau ir į „partizaną ar žydų gelbėtoją“. Nes kunigaikščiai žiūrėjo savo dvaro reikalų, o savanoriai, partizanai, gelbėtojai – visos bendruomenės. Štai iš jų, tokių kaip savanoris Antanas Vivulskis, partizanas Jonas Žemaitis-Vytautas, gelbėtoja Ona Šimaitė, tremtinė Dalia Grinkevičiūtė, tikrai galime mokytis.
Ar duotumėte receptą, kaip istorija sudominti keliaujant po svetimas šalis? Juk vaikai dažnai sako: nenorime muziejų, bažnyčių ir archeologinių griuvėsių.
O tikrai jie nenori archeologinių griuvėsių? Čia, matyt, priklauso nuo vaiko, jo amžiaus ir tėvų. Neįsivaizduoju, kaip vaikų galėtų nesudominti Pompėjos griuvėsiai, lipimas į Vezuvijų, iš dugno iškeltas Vazų burlaivis Stokholme, katakombos arba viena Romos bažnyčia, pavadinimo neprisimenu: pamažu leidiesi gilyn ir matai atsidengiant vis senesnius archeologinius klodus iki Mitros šventyklos. O muziejai? Priklauso nuo to, kokie jie. Dabar yra įvykusi muziejų revoliucija, jie suteikia labai įspūdingų patirčių, edukacijų. Sakyčiau, daugelis jų yra net pernelyg dirginantys, perkrauti informacija ir technologijomis. Nors yra ir subalansuotų. Jei devynmetį nusivesi žiūrėti Rembranto, gali ir nepatikti, bet jei į Vytauto Didžiojo karo muziejų, manau, susidomės. Mano vaikams, pavyzdžiui, nepatinka, kai aš ilgai apžiūrinėju paminklus, einu prie kone kiekvienos atminimo lentos. Ir aš juos visiškai suprantu. Recepto tikrai nepateiksiu, tiesiog tėvai ir mokytojai turėtų pagalvoti, kas trauktų ir kas praturtintų, o ne vien tik linksmintų.
Kiek svarbu kalbėti apie šeimos istoriją – prosenelius, senelius, jų gyventą laikmetį?
Nėra svarbesnio dalyko nei tai. Nuo tokių pasakojimų prasideda kiekvieno asmens istorinės savimonės ir vaizduotės formavimasis. Tai sykiu ir geriausias įvadas į savo šalies istoriją, nes mūsų šeimų istorijos neatsiejamos nuo šalies istorijos. Žinoma, toks kalbėjimas – tai ir puikus būdas palaikyti ryšį vienų su kitais.
Labai gera proga pasikalbėti apie šeimos istoriją – Vėlinės. Tos tuščios lėkštės prie stalo degant žvakėms taip prasminga… Aišku, gali ir nenorėti prisiminti kai kurių savo protėvių, jei santykiai, tarkime, buvo blogi, bet tai proga ir apie juos pasikalbėti. Apie šeimos istoriją galima kalbėt visur, kad ir tuščiuose laukuose, kuriuose, tarkime, iki sovietinės kolektyvizacijos stovėjo tavo prosenelių trobesiai, auga vienišas jų rankomis sodintas medis. Galima sakyti, žiūrėkite, vaikai, nieko neliko, bet liko pasakojimai, ir papasakoji. Galima kalbėtis vartant nuotraukų albumus. O ką jie su tais pasakojimais darys, laikas parodys.
Dauguma dabartinių tėvų dar prisimena, kaip patys augo sovietiniais laikais. Ar tie prisiminimai gali virsti „istorijos pamokomis“?
Žinoma. Šis laikotarpis dar nelabai nutolo, didžioji dalis mūsų visuomenės jį vienaip ar kitaip atsimena, aplinkoje – daug tos epochos ženklų. Nežinau, ar visas tas patirtis versti „pamokomis“, bet vaikams paprastai būna įdomu, kai palygini, kaip buvo tada, ir kaip yra dabar. Žiūri su vaiku nuotraukas, klausia: „Kokia čia mašina?“. Sakai: žiguliukas, tiksliau, buvęs fiatas? Aha, fiatas, jį sovietai nusipirko iš italų ir gamino. Ar greitai važiavo? Traukė iki 120 km.“ Arba: „Kodėl čia tu, tėti, su mergaitiškais marškinėliais?“. Sakau: „Nes parvežė iš užsienio ir man labai patiko spalvos, o spalvų tada trūko, man buvo nesvarbu“. Ir čia jau įdomi tema veriasi. Arba: „Seneli, su kokia tu čia uniforma?“. „Sovietų“. „Tu buvai sovietų karys?!“. „Taip, lietuviai turėjo tarnauti okupantų kariuomenėje“, etc. Tėvas man daugelį kartų yra pasakojęs apie įvykius Kaune, po Romo Kalantos susideginimo – šiurpai eina išgirdus, kaip tai sukrėtė žmones ir kaip jie bandė priešintis milicijai bei vidaus kariuomenei.
Istorinė neteisybė – tremtys, holokaustas, okupacija – kaip tokiomis jautriomis temomis kalbėti su vaikais?
Rūpestingai. Konkrečiai. Siejant su savo šeimos istorija, jei pavyksta susieti. Atskleidžiant tų trauminių įvykių pasekmes ir istorines vietas. Vaikai supranta ir rimtai vertina, jei rimtai su jais šneki. Kalbant apie dabartį, vaikai dabar auga daug girdėdami apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą, tai puiki galimybė pakalbėti apie totalitarines valstybes ir jų visuomenes (žinoma, nenaudojant tokių sąvokų) ir tai, kad Lietuva gyvena pavojingoje geopolitinėje zonoje, pakalbėti apie žmonių tvirtybę ir tos tvirtybės šaltinius. O iš kur ukrainiečiai semiasi tos tvirtybės ir vienijasi? Iš situacijos (nėra kur dėtis, išties) ir iš praeities: kovų su sovietais, Holodomoro traumos, kazokiškos praeities ir Kyjivo Rusios. Žmogus, žinąs savo šeimos ir šalies praeitį, yra tvirtesnis.
Ar ketinate toliau rašyti vaikams knygas istorijos tematika? Galbūt kažką rašote šiuo metu?
Taip, planuoju, jau turiu susidėliojęs būsimos knygos planą, tai bus pažintinė knyga apie Lietuvos partizanus. Kaip ir „Valdovų“ atvejų jaučiu, kad reikia vienos knygos, kurioje vaikai (ir jų tėvai) galėtų susipažinti su partizaninio karo kasdienybe. Be to, labai norėčiau parašyti nedidelę, bet įtaigią grožinę knygą apie Holokaustą, tokių, parašytų savų autorių, turime vieną kitą.
Neila Ramoškienė
Projektą „Aš, vaikas ir knyga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6400 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.10.25.
