Mūsų vaikui nustatytas trumpas liežuvio pasaitėlis, tačiau operacija nerekomenduojama, nes „prasitampys“. Ar pasaitėlis netrukdys mokytis kalbėti? Vaikui 2 metai.
Atsako logopedė Simona Raibužytė.
Kuo blogas per trumpas pasaitėlis
Pirmiausia trumpas liežuvio pasaitėlis kūdikiams trukdo tinkamai maitintis. Mažylis negali iškišti liežuvio toliau apatinės lūpos, jam bandant pakelti liežuvį, šio galiukas susidvejina tarsi gyvatėlės (dvišakis liežuvis), tai lengva pastebėti vaikui verkiant. Mažylis negali taisyklingai žįsti, neišlaiko krūties burnoje, žinda ilgai (daugiau nei 30 min.), nepasisotindamas tampa irzlus, blogai priauga svorio. Tad pasaitėlio „pakirpimas“ kūdikystės laikotarpiu būtinas tais atvejais, kai kūdikis negali čiulpti ir ryti.
Problema dėl nepakirpto liežuvėlio gali išryškėti ir vėliau, sulaukus trejų–ketverių metų ar net vėliau. Tokio amžiaus vaikai dėl trumpo liežuvio pasaitėlio negali iškišti liežuvio ir paliesti viršutinių dantų, negali pasiekti gomurio su liežuviu, pastebimas V formos įlinkimas liežuvio viršūnėje, kai bandoma jį iškišti.
Dėl neelastingo ir pernelyg trumpo liežuvio pasaitėlio vaikas negali taisyklingai ištarti kalbos garsų, kuriuos tariant, liežuvis turi pakilti prie viršutinių priekinių dantų ar kietojo gomurio, – š, ž, č, r, l, kartais t, d, n. Daugiausia sunkumų kyla bandant ištarti garsą r. Mat, tariant šį garsą, reikia ne tik liesti liežuviu gomurį, bet ir suvirpinti liežuvio galiuką. Nepajėgdami to padaryti, mažyliai kalbėdami visai praleidžia šį garsą, keičia jį kitu arba iškraipo.
Neretai tėvai sunerimsta, kad 2–3 m. vaikelio kalbos vystymasis vėluoja, tačiau mažylis vengia kalbėti dėl sunkių liežuvio judesių. Be to, esant trumpam liežuvio pasaitėliui, gali varginti ir seilėtekis, dantų ėduonis, formuotis netaisyklingas sąkandis, tarpas tarp priekinių apatinių dantų.
Veiksmų planas
Esant trumpam liežuvio pasaitėliui, netaisyklingų garsų tarimą lemia riboti liežuvio judesiai. Normaliai liežuvio pasaitėlis būna tinkamo ilgio ir netrukdo iškišti liežuvio ar pakelti jo galą ir paliesti gomurį. Dėl to pirmiausia reikia pasiekti liežuvio pasaitėlio elastingumo, kad liežuvis galėtų atlikti judesius, reikalingus vieniems ar kitiems garsų tarimui. Jei liežuvio pasaitėlis nėra labai trumpas, bandoma jį „pratampyti“ logopedinėmis priemonėmis. Tai atliekama specialiais artikuliacinės mankštos pratimais bei masažu.
Jei to padaryti nepavyksta, siūloma atlikti liežuvio pasaitėlio kirpimo operaciją, kurią vis dėlto reikėtų daryti kuo anksčiau (jeigu pasaitėlis pernelyg trumpas). Visada sprendžiant operacinio gydymo tikslingumo klausimą, vyresniems vaikams reikalingos logopedo, periodontologo, ortodonto konsultacijos. Chirurginis gydymas kūdikystėje reikalingas tik tada, kai yra mitybos problemų (vaikas blogai čiulpia, negali visavertiškai maitintis). Vėlesniame amžiuje (3–4 metų ir vėliau) operacija būtina, jei esama tarimo problemų (riboti liežuvio judesiai), dantų problemų.
Liežuvio pasaitėlio pakirpimas nėra sudėtinga procedūra. Dažniausiai tai porą minučių trunkanti operacija, taikant vietinę nejautrą arba be jos, liežuvio pasaitėlis įpjaunamas chirurginėmis žirklutėmis (kartais – lazeriu). Šioje vietoje nėra daug kraujagyslių, todėl paprastai pasirodo ne daug kraujo.
Pakirpus pasaitėlį vėlesniame amžiuje, būtini logopediniai užsiėmimai, kurių metu taisomas įsitvirtinęs netaisyklingų garsų tarimas.
Vis dėlto, jei trumpas pasaitėlis nebus „pakirptas“, specialiais logopediniais pratimais bus bandoma jį „pratampyti“, kad liežuvis galėtų laisviau judėti ir pasiektų garsų tarimui reikiamą padėtį. Jei tik liežuvio pasaitėlis nėra pernelyg trumpas, artikuliacinės mankštos ir masažo pratimais pavyksta pasiekti jo elastingumo. Tokiu atveju lieka tik ištaisyti netaisyklingą garsų tarimą logopedinių užsiėmimų metu.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai