Mielos skaitytojos!
Ką mes paprastai rašome spalio mėnesį? O taip – apie varvančias nosis, skaudančias gerkles, iš proto varančią darželio adaptaciją, rudeninį tėvų nuovargį, miego trūkumą ir depresiją dėl ilgėjančių naktų, vitamino D trūkumą dėl trumpėjančių dienų, prabudusias odos ligas, nes jos kažkodėl prabunda, ir taip be galo. Kažkokia negatyvo lavina, kuri tarsi sako – baigėsi vasara, baigėsi gyvenimas, dabar sukąskime dantis, ištverkime iki pavasario ir vėl pagyvensime.
Bet juk didžioji dalis mūsų gyvenimo praeina būtent šiuo – tamsesniu ir vėsesniu – periodu, kuris užsitęsia nuo spalio iki kovo. Kas rytą dūsauti ir laukti „geresnių laikų“ – tai tiesiog neigti patį gyvenimą.
Šiame numeryje, be abejo, rasite porciją rudeninių bėdelių, tačiau viską atsvers mūsų herojės, kurias vadinkite „Švytinčios tamsoje“. Rengėme kelias atskiras istorijas, kurios sulipo į numerio temą – motinystės stebuklus. Ar tos moterys paliestos angelų, ar jos turi antgamtinių galių, ar jų istorijos susiklostė tam, kad vestų paskui save kitus? Tikriausiai viskas daug paprasčiau – jos tiesiog norėjo būti mamomis. Skaitant jus gali apimti jausmas, kad motinystė yra auka. Bet mūsų herojės apie tai jau pamiršo.
Miglė po 3 vėlyvų persileidimų ir operacijų glaudžia 2 mėnesių Gediminą – sūnų, vardą gavusį gydytojo Gedimino Mečėjaus garbei.
Kotryna augina Glorią, kurios atėjimu iki šiol negali patikėti, – juk mergytės embrionas 6 mėnesius buvo užšaldytas ir panaudotas kaip „atsarginis“ po nepavykusio primojo dirbtinio apvaisinimo.
Raimonda glosto savo 5 mėnesių pilvuką – po 20 metų ji vėl laukiasi, nors atšventė 43 gimtadienį.
„Stebuklus kuriame patys“, – sako viena iš mūsų pašnekovių.
Mėgaukimės spaliu! Juk tik sutemus pasimato, kokios ryškios danguje žvaigždės, kaip jaukiai spragsi židinys ir kokia šviesa sklinda nuo mamos, kuri naktį pasilenkia prie savo kūdikio.
Su meile
Redakcija