Cezario pjūvis – tai operacija, kai naujagimis gimsta per pjūvį priekinėje pilvo sienoje. Moterys dažnai nerimauja, kad pagimdžiusios tokiu būdu jos žindyti negalės arba žindymas bus ne toks sklandus kaip pagimdžius natūraliais takais. Kaip žindyti po cezario?
Konaultuoja Audronė Mulevičienė, vaikų ligų gydytoja, sertifikuota žindymo konsultantė (IBCLC) www.pabiruciusveikata.lt
Ar cezario pjūvis gali sutrikdyti žindymą?
Iš dalies šis nerimas yra pagrįstas, nes įtakos gali turėti net keli veiksniai:
- skausmas pjūvio vietoje,
- ribotas gebėjimas judėti,
- emociniai chirurginės intervencijos aspektai,
- vaistų poveikis mažylio budrumui.
Pastebėta, kad naujagimiai, gimę per cezario pjūvio operaciją, pirmosiomis paromis netenka šiek tiek daugiau svorio. Manoma, kad tai susiję su didesniu gimimo svoriu (pvz., operacijos metu skiriant lašinę skysčių infuziją), mamos ir vaiko atskyrimu pirmosiomis valandomis, atidėtu ir retesniu žindymu, vėliau spartėjančia pieno gamyba. Vis dėlto tais atvejais, kai moteris pradeda žindyti ir jai laiku suteikiama pagalba, viskas gali vykti taip pat sėkmingai, kaip ir pagimdžius natūraliais takais.
Ką daryti, kad žindymas vyktų sklandžiai?
Po gimdymo per cezario pjūvio operaciją rekomenduojama pradėti žindyti iš karto, kai tik tai yra įmanoma:
- jeigu moteriai taikyta dalinė (tik apatinės kūno dalies) nejautra, ji išlieka budri visos operacijos metu, todėl ką tik gimusį mažylį rekomenduojama uždėti ant nuogos mamos krūtinės iš karto po gimimo ir leisti jam pavalgyti per pirmąją valandą;
- jeigu buvo taikyta bendroji nejautra, kontaktui oda prie odos naujagimis gali būti uždėtas ant kito šeimos nario krūtinės, o žindymą rekomenduojama pradėti iš karto, kai tik leidžia moters būklė;
- jeigu žindymas neįmanomas (pvz., vaikutis gydomas naujagimių skyriuje), kai tik moteris atsigauna po operacijos, rekomenduojama pradėti reguliariai traukti priešpienį ir taip stimuliuoti krūtis.
Atminkite, kad naujagimį (nesvarbu, kokiu būdu jis gimė) rekomenduojama žindyti pagal poreikį: taip dažnai ir taip ilgai, kiek jis to nori. Paprastai pirmąją parą mažylis būna mieguistas ir krūtį žinda šiek tiek rečiau (apie 5–12 kartų per parą), o antrą–trečią parą darosi aktyvesnis ir gali nenorėti nuo jos atsitraukti. Tai normalus ir įprastas elgesys. Kai priešpienį pakeičia pienas (apie penktą–septintą parą po gimdymo per cezario pjūvį), mažylis žinda ne mažiau kaip 8–12 kartų per parą. Tarpai tarp maitinimų gali skirtis: kelis kartus vaikutis gali norėti valgyti net ir kas pusvalandį ar valandą, o pasisotinęs gali norėti pamiegoti šiek tiek ilgiau. Taigi svarbiausia atsižvelgti į jo siunčiamus alkio ir sotumo ženklus ir atsiliepti į jo siūlomą ritmą.
Kaip žindyti po cezario? Kokios žindymo pozos patogiausios?
Pirmosiomis paromis patogiausia mažylį pamaitinti pusiau gulomis arba atsigulus ant šono – tai padeda išvengti skausmo pjūvio srityje. Kai judėti lengviau, galima mokytis žindyti šoninėje (futbolo kamuolio) padėtyje. Žindant svarbu atkreipti dėmesį į kūdikio padėtį. Į mamą turėtų būti atsuktas ne tik jo veidukas, bet ir visas kūnelis, pilvukas – tvirtai prigludę prie jos kūno. Vaikučio nosytė turėtų būti ties speneliu, o smakras – liesti krūtį. Taip mažyliui lengviau ją apžioti.
Kiekvieną kartą pridėjus vaikutį prie krūties, svarbu įsitikinti, kad jis giliai apžiojęs krūtį ir jūs matote, kad jo galva išlieka atlošta, jis plačiai išsižiojęs, suėmęs ne tik spenelį, bet ir rudąjį laukelį (daugiau iš apačios nei iš viršaus), krūtį liečia keturiais taškais (smakru, nosimi ir skruostais), lūpų nematyti. Jeigu apžiojimas neteisingas, vaikutis spenelį bando išlaikyti sukąsdamas dantenas, su kiekvienu gurkšniu krūties audiniai jo burnoje juda pirmyn ir atgal. Tai sukelia skausmą mamai ir yra dažniausia spenelių sužalojimo, pieno sąstovio, neefektyvaus žindimo ir nepakankamo svorio prieaugio priežastis.
Kaip žinoti, ar užtenka pieno?
Norint sužinoti, ar mažylis gauna pakankamai pieno, nuo pirmųjų gyvenimo dienų rekomenduojama stebėti šlapinimąsi ir tuštinimąsi, alkio ir sotumo ženklus, o vėliau įvertinti, kaip keičiasi jo svoris.
Yra žinoma, kad pirmą kartą naujagimis pasišlapina per 24 valandas po gimimo. Šlapimas gali būti rausvas dėl jame esančių šlapimo rūgšties kristalų. Vėliau mažylis šlapinasi vis dažniau: antrą parą – du, trečią – tris, ketvirtą – keturis, penktą – penkis kartus. Nuo šeštos gyvenimo paros mažylis šlapinasi ne mažiau kaip šešis kartus per parą, o šlapimas yra šviesus ir bekvapis.
Pirmąsias tris–keturias dienas naujagimis tuštinasi tirštomis, tamsiomis kaip degutas išmatomis – mekonijumi. Kuo daugiau pieno jis suvalgo, tuo išmatos darosi šviesesnės, ir nuo penktos gyvenimo paros jos būna geltonos arba garstyčių spalvos. Visą pirmąjį mėnesį mažylis turi tuštintis ne mažiau kaip du–tris kartus per parą. Kai kurie naujagimiai gali tuštintis net ir po kiekvieno maitinimo. Vis dėlto, praėjus trims–keturioms savaitėms po gimimo, kūdikis gali pradėti tuštintis rečiau (kartą per tris–keturias ar net septynias–dešimt dienų), bet pasituština gausiai ir minkštai, o šlapinimosi dažnis išlieka nepakitęs (ne mažiau kaip 6 kartai per parą šviesiu ir bekvapiu šlapimu).
Stebint naudotas sauskelnes, labai svarbu įsižiūrėti ir į mažylio siunčiamus ženklus: ar po maitinimo jis būna sotus (t. y. patenkintas, atsipalaidavęs). Praktikoje pasitaiko tokių situacijų, kai kūdikis šlapinasi ir tuštinasi pakankamai, bet nesijaučia sotus, nuolat ieško krūties, o svoris auga lėtai. Tokiu atveju vaikutį reikia pažindyti dar dažniau ir taip patenkinti jo poreikius.
Apie autorę:
Dr. Audronė Mulevičienė – vaikų ligų gydytoja, sertifikuota žindymo konsultantė (IBCLC), kuri veda žindymo kursus besilaukiančioms šeimoms, pagimdžius konsultuoja dėl iškilusių sunkumų: dažno, skausmingo žindymo, atpylinėjimų, pilvo dieglių, blogai augančio kūdikio svorio ir kt.
Susiję