Priklausomai nuo to, kokioje aplinkoje vaikas auga, emocinė vaiko raida gali vykti lėčiau arba greičiau. Nuo 3 iki 5 metų vaiko gyvenime įvyksta itin daug pokyčių, susijusių su emocine raida, todėl, svarbu suprasti, kiekvieno raidos tarpsnio ypatumus.
„Kiekvieno vaiko emocinė raida yra individuali: vaiko vystymasis socio-emocinėje srityje stipriai prikauso nuo to, kiek su vaiku yra kalbama apie jo emocijas, kaip skatinamas jo savarankiškumas, kiek jam leidžiama būti iniciatyviam“, – pastebi Vilniuje ir Kaune veikiančios ankstyvojo ugdymo mokyklos Eureka psichologė Agnė Gurkšnė. Psichologė pateikia apibendrintas savo bei mokslininkų įžvalgas, kuo ypatingi mažamečių raidos tarpsniai.
Kaltės jausmas, atsirandantis 3 metų vaikų gyvenime
3 metų vaikai mokosi, kaip būti iniciatyviems, priimti sprendimus, būti savarankiškiems. Šiame amžiaus tarpsnyje jie linkę daug klausinėti, gilinti savo žinias. Gavę neigiamą reakciją, greitai pasijaučia kalti. Labai svarbu, kad tėvai stabdytų vaikų iniciatyvumą tik tada, kai tai yra būtina: pavyzdžiui, tuomet, kai mažasis gali sau pakenkti arba bando vadovauti tose srityse, kur sprendimą paprastai priima tėvai. Dažnai vaikai sulaukę maždaug 4 metukų amžiaus pradeda tėvų intensyviai klausinėti apie aplink juos supantį pasaulį mokydamiesi naujų dalykų. Nors tai gali erzinti, tačiau labai svarbu, kad tėvai nestabdytų šio vaiko noro.
„Nuolatos drausminami vaikai, jausdami per daug kaltės, pradeda slopinti savo kūrybiškumą, gali norėti atsiskirti nuo bendraamžių. Todėl šiame amžiaus tarpsnyje ypatingai svarbu leisti vaikui rinktis ir padėti pasijausti svarbiam“, – sako A. Gurkšnė.
Pagal Mančesterio universiteto psichologijos dėstytoją Saul McLeod, kuris remiasi žymaus raidos psichologo Eriko Eriksono psichosocialinės raidos stadijomis, kaltės jausmas atsiranda tuomet, kai tėvai nepalaiko vaiko noro padėti, būti savarankiškam. „Pavyzdžiui, jeigu kiekvieną dieną ryte, kai vaikas rodo norą pats apsirengti, išsirinkti savo rūbelius, mes stengdamiesi nepavėluoti į darbą neleisime pačiam vaikui to padaryti, slopinsime jo norą būti savarankišku. Tad svarbu, kai vaikas nori padėti tvarkant namus ar gaminant maistą, kai stengiasi pats apsirengti ar susitvarkyti tualete, leisti jam taip padaryti ir pagirti už tai, kad stengiasi, motyvuoti“, – atkreipia dėmesį A. Gurkšnė.
Svarbu ne tik tai, ką vaikui sakome, bet ir kaip tai darome
3-4 metų amžiaus tarpsnis itin svarbus vaiko supratimui, koks elgesys yra priimtinas, o koks ne. Vaikai linkę pasitikrinti, kas jiems leidžiama skirtingose aplinkose. Tad šiame amžiuje elgesio taisyklės, ribos itin svarbios. Nuo trejų iki ketverių metų mažieji pradeda sutelkti dėmesį ilgesniam laikui, mokosi reikšti emocijas socialiai priimtinu būdu. Vis dėlto, normalu, kad dažnai tokias stiprias emocijas kaip pyktį ar liūdesį jie gali išreikšti ir netinkamu būdu.
Svarbu, kad būtų kalbama su vaiku apie jausmus, ką jis gali daryti kai jaučiasi labai piktas, liūdi ar bijo, priimant visus jausmus kaip reikalingus ir svarbius, negėdinant vaiko, neverčiant jaustis „blogam“ dėl to, kad jis supyko. Pagal ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijų vystymąsi tyrinėjusius mokslininkus Nagwa Yousif ir Alexey Mikhaylov 3-4 metų vaikai pradeda jausti gėdą dėl savo veiksmų, tačiau normalu, kad tai netrunka ilgai. „Svarbu, kad vaikas jaustų gėdą dėl savo susitarimų nevykdymo, netinkamo elgesio, bet ne dėl to, kad jaučiasi piktas, liūdnas, ar pavydi savo broliukui“, – pastebi psichologė A. Gurkšnė.
Psichologės teigimu, normalu, kad 3-4 metų vaikas ne visada supranta, kaip jaučiasi kitas žmogus: „Tokiame amžiuje vis dar mokinamasi atpažinti savo ir kitų jausmus, empatijos. Todėl tėvų ir pedagogų pagalba supažindinant savo ir kito žmogaus jausmus, gali padėti suprasti veiksmų pasėkmes ir pakloti pamatą stipriam emociniam intelektui “, – pataria A. Gurkšnė.
Tyrimais yra įrodyta, kad itin svarbu ne tik tai, ką vaikui sakome, bet ir kaip tai darome: įtakos turi tonas, kalbėjimo stilius ir ryšys su suaugusiais. Kaip teigia Kalifornijos universiteto mokslininkai Lenna L. Ontai ir Ross A. Thompson, tyrę mažamečių prieraišumo modelius ir motinos kalbėjimo poveikį vaikų emocijoms, pagal tėvų kalbėjimo stilių vaikas supranta įvykius ir pats pradeda po truputį kopijuoti tai, kaip tėvai kalba bei elgiasi. Minėtų mokslininkų manymu, ankstyvame amžiuje vaiko emocijų supratimas stipriai priklauso nuo vaikų ryšio su suaugusias: ar vaikas jaučiasi saugiai, pasitiki jais, ar yra atliepiama į vaiko jausmus.
4-5 metų amžiaus vaikų raidos ypatybės
4-5 metų amžiaus vaikai jau daug aiškiau supranta ir atpažįsta savo ir kitų jaučiamas emocijas, neverbalinę kalbą. Todėl, kuo daugiau kalbama su vaiku apie tokias emocijas kaip baimė, pyktis, liūdesys, tuo lengviau vaikas sugeba jas atpažinti, įvardinti.
„Malonių emocijų ir nemalonių supratimas bei atpažinimas paprastai vystosi kartu. Svarbu, kad vaikas dažnai girdėtų iš tėvų įvardijamus jausmus. Kol vaikas išmoksta įvardinti ir tinkamai reikšti savo emocijas, svarbu, kad tėvai pabūtų vaiko „veidrodžiu“ dažnai įvardindami kaip jaučiasi ir kodėl bei pasakydami, kaip elgiasi, kai taip jaučiasi. Pavyzdžiui, „Šiuo metu jaučiuosi pavargusi, nes ilgai dirbau. Man reikia kelių minučių pabūti vienai“. Taip pat svarbu įvardinti vaiko jausmus ir pasiūlyti, ką vaikas galėtų daryti, kai taip jaučiasi. Pavyzdžiui, „Matau, kad tau liūdna, nes tėtis šiandien ilgai dirba. Mes galėtume pažaisti tavo mėgstamą žaidimą, kad laikas greičiau praeitų, kol lauksi tėčio“, – patarimais dalinasi A. Gurkšnė.
Literatūra:
- Lenna L. Ontai and Ross A. Thompson (2002). Patterns of Attachment and Maternal Discourse Effects on Children’s Emotion Understanding From 3 to 5 Years of Age, Social development. University of Nebraska-Lincoln.
- McLeod, S. A. (2008). Erik Erikson | Psychosocial Stages – Simply Psychology. Paimta iš http://www.simplypsychology.
org/Erik-Erikson.html. - Nagwa Yousif, Alexey Mikhaylov (2020). Emotional development in preschoolers and socialization. Paimta iš: https://www.researchgate.net/
publication/338776274.
Susiję straipsniai
