www.psichologeramune.lt
Kai pagimdžiau sūnų, ilgą laiką niekur nenorėjau nuo jo trauktis.
Jaučiausi kaip kokia liūtė, prižiūrinti savo bejėgį liūtuką. Pirmą būtiną išsiskyrimą su savo 3 mėnesių kūdikiu išgyvenau skausmingai.
Pasvarstykime, ką išsiskyrimas su mama reiškia mūsų kūdikiams.
Išsiskyrimo esmė
Kai du žmonės emociškai susiję, išsiskyrimas (normaliu atveju) neramina abu. Ką mes darome po dienos išsiskyrimo su savo mylimuoju?
Apsikabiname, pasibučiuojame, pabūname kurį laiką kartu, kažką nuveikiame.
Kūniško artumo dėka abu partneriai nusiramina, atgauna emocinę pusiausvyrą, pasijunta saugiai. Verbalinis bendravimas tampa ne toks svarbus. O ką darome po savaitės nesimatymo su mylimu žmogumi?
Darome daugiau nei kalbame. Taip ir turi būti. Jei vienas iš partnerių negauna jam taip svarbaus artumo, kitą kartą jam reikės dar daugiau švelnumo, dėmesio, šilumos ir meilės įrodymo. Tam tikrose situacijose jaučiama emocinė tuštuma, tarsi ryšio su artimu žmogumi praradimas. Galvoje kirba klausimas: gal jau manęs nemyli? Taip vyksta suaugusiųjų pasaulyje.
Vaikams išsiskyrimo esmė yra dar labiau visa apimanti. Štai kodėl mes, mamos, matome stiprias vaikų reakcijas į išsiskyrimą su mumis.
Kūdikio ir mamos vienovė
Ką tik gimęs vaikelis yra labai priklausomas nuo mamos. Normaliu atveju mama žindo savo kūdikį pagal poreikį. Todėl ir taip aišku, kad mama su kūdikiu turi būti visada šalia. Taip surėdyta gamtos. Tai labai natūralu. To nereikia mokytis. Vienas pagrindinių kūdikio ramybės šaltinių yra buvimas šalia mamytės. Kaip galima daugiau, kaip galima intensyviau. Dažnai mamos klausia: kiek laiko man reikia būti šalia gimusio kūdikio?
Atsakymas labai paprastas: per daug niekada nebus. Reikia vadovautis savo motiniška intuicija, įsiklausyti į savo vaikelį, stebėti jį. Vaikai mums patys viską praneša. Po gimdymo ilgą laiką buvau visada šalia savo kūdikio. Toks intensyvus ir glaudus ryšys leido man stebėti mano mažylio pasiruošimą pabūti ir be manęs. Atminkime: ką tik gimusiam mažyliui buvimas šaliamamos yra gyvybiškai svarbus. Tik per pirmus gyvenimo metus kūdikiai išmoksta jaustis saugiai. Gal todėl nereikėtų skubėti su broliuku ar sesute. Mat iš anksto niekas nežino, kokiu greičiu vienas ar kitas vaikelis mokysis jaustis saugiai šiame pasaulyje.
Kas yra išsiskyrimas kūdikiui?
Kai kalbame apie kūdikius, turime suprasti, kad jiems išsiskyrimas su mama yra bet koks laikas, praleistas be mamos. Štai kodėl vaikai verkia, kai kurie net labai verkia, kai mamos pasitraukia nuo jų vos akimirkai. Kūdikiai išgyvena nesaugumo jausmą, baimę. Jie skausmingai išgyvena išsiskyrimą. Nes jie dar negali pasirūpinti savimi. Garsus rėkimas, klykimas yra vienintelis kūdikio būdas pranešti apie jo jaučiamą grėsmę. Ir su kūdikiškom manipuliacijom tai neturi nieko bendro. Kūdikis tuo metu jaučia grėsmę, tarsi jis būtų perkeltas į filmuko „Ledynmetis“ laikus. Dėl aiškumo atminkime: mamos pasitraukimas nuo vaikelio ir dingimas iš jo regos lauko yra išsiskyrimas; mamos išėjimas į kitą kambarį yra išsiskyrimas; mamos išėjimas praustis į dušą ir vaikelio palikimas vieno kambaryje yra išsiskyrimas; kūdikio palikimas su kitais suaugusiais žmonėmis yra išsiskyrimas. Mūsų kitas kambarys vaikui reiškia „mamos nėra“, mūsų minutė vaikui reiškia valandą, mūsų diena vaikui tolygi mėnesiui. Mūsų metrą vaikas suvokia kaip kilometrą.
Kas yra išsiskyrimas mamai?
Kai sūnus sulaukė trijų mėnesių, man teko padirbėti. Pirmuosius kartus sunkiai tai išgyvenau. Apsidairiusi aplinkui pamačiau, kad esu tikra dinozaurė. Visuomenė pastiprina mamas, kurios tik ir laukia akimirkos, kai galės atsitraukti nuo vaiko. O aš išvažiuodama vesti seminaro raudojau. Protas žinojo, kad vaikas lieka saugiuose namuose su tėčiu labai ribotam laikui.
Tačiau širdis labai kentėjo. Pranešu, kad visi šie išgyvenimai yra labai normalūs. Net neabejoju, kad giliai širdyje dauguma mamų patiria tam tikrą nerimo kiekį, kai tenka savo kūdikį palikti kitiems. Tokiomis situacijomis išgyvenamas stresas taip pat yra normalus, tačiau labai nemalonus. Todėl kai galime savo mažylius palikti labai artimiems žmonėms, mums situacija atrodo ne tokia grėsminga. Mūsų „pažangioji“ visuomenė tai vadina kaltės jausmu. Mamos mokomos to kaltės jausmo nejausti.
Galbūt to pasekmė: mamos apie tai net nekalba. Tenka girdėti mokymus: tu taip prisikentėjai 9 mėnesius, po to dar gimdymas, eik, pailsėk, išvažiuok, pabūk viena, tavo mažyliu bus pasirūpinta. Tačiau normaliu atveju mama rami, laiminga jaučiasi tik šalia savo kūdikio. Nes taip jau užprogramuota mamos prigimtyje. Rūpinimasis vaikeliu kuo galima ilgiau yra tikroji motinystės dovana. Ir kai tam nėra kliūčių, mama ir vaikelis jaučiasi laimingi.
Būtina žinoti
Nenustebinsiu pasakiusi, kad glaudus ryšys pirmaisiais vaiko gyvenimo metais su mama užtikrina vaiko saugumo jausmą ateičiai, padeda formuoti vaiko psichologinį atsparumą, prisideda prie adekvataus vaiko pasitikėjimo savimi augimo. Mano vedamų užsiėmimų praktika parodė, kad labai daug suaugusiųjų klaidingai interpretuoja vaiko išsiskyrimo reakcijas. Dėl to kalti ir psichologai, rašantys ir kalbantys apie įvairias kūdikių ir mažų vaikų manipuliacijas mamomis, kai jie verkia. Iš tiesų vaikai nemoka manipuliuoti tol, kol suaugusieji jų to neišmoko savo nenuosekliu elgesiu. Jei neįtikinau, susiraskite manipuliacijos sąvokos apibūdinimą.
Taigi, jei norite gyventi su vaiku darniai, atminkite štai ką.
Pirmieji treji-ketveri vaiko gyvenimo metai: kuo vaikelio ir mamos ryšys stipresnis, tuo didesnių pasikeitimų galima pastebėti vaiko elgesyje po išsiskyrimo. Ir nesvarbu, ar tai buvo ilgas išsiskyrimas, ar tik trumputis. Vadinasi, mamos, kurių mažyliai verkia jas vėl pamatę, gali būti ramios: vaikelio ir mamos ryšys yra stiprus.
Penkerių-aštuonerių metų vaikams būdingos reakcijos: kuo vaiko ir mamos ryšys stipresnis, tuo lengviau mažylis ištveria išsiskyrimą su mama.
Kaip atstatyti vaikelio saugumo jausmą?
Jau išsiaiškinome, kad net ir po trumputėlio išsiskyrimo kiekvienas žmogus nori atstatyti prarastą ryšį su jam svarbiu asmeniu. Taip ir mūsų mažulėliai po išsiskyrimo su mamomis siekia atstatyti savo emocinę pusiausvyrą. Pasakysiu didelę paslaptį, kad tai nieko mums, mamoms, nekainuoja. Vaikams nereikia nei brangių žaisliukų, nei brangių drabužių, nei saldumynų.
Po išsiskyrimo su mama vaikui reikia tik mamos. Būkite su vaiku, žaiskite su juo, neskubinkite įvykių eigos ir pamatysite, koks ramus gali būti jūsų vaikelis net po dienos nesimatymo su jumis. Leiskite savo mažyliui ar mažylei mėgautis jūsų kompanija, užsiimkite vaiko mėgstama veikla. Kai tik vaikas pasijus saugus, turėsite laiko sau. Kai aš grįžtu iš darbo, skubu pasišildyti savo pusryčius-pietus-vakarienę ir pasineriu į savo sūnaus pasaulį su Sidu, piešiniais ant magnetinės lentos, mašinų garažais, gatvėmis ir krepšiniu. Man sustoja laikas, kuriuo aš mėgaujuosi. Kiekvieną kartą džiaugiuosi, kad šeimoje dar nėra kito mažulėlio, kuriam manęs reikėtų taip pat labai labai.
Kaip vaikai mokomi manipuliuoti?
Greitas gyvenimo tempas skatina mamas imtis kitų priemonių vaiko emocinei pusiausvyrai atstatyti. Tai labai patinka prekiautojams. Bet tikrai nereikia įrodinėti, kad vaikui joks prabangus žaislas niekada neatstos buvimo kartu su mama.
Tačiau vaikai greitai išmoksta tokią suaugusiųjų pamoką. Viena mama skundėsi, kad jos keturmetis ją į sporto klubą išleidžia ramiai tik tuomet, jei ji prižada sūnui nupirkti jo geidžiamą žaislą. Taip vaikai mokomi manipuliuoti. Čia slypi grėsmė: vaikai ir vaikų poreikiai jiems augant didėja. O vaiko ir mamos bendravimas ir po 20 metų nekainuos nieko. Bet jis bus dar labiau neįkainojamas nei dabar. Taip kad skubėkite duoti vaikams save, demonstruokite jiems savo meilę, nes tai nekenkia.
Priešingai, nei perkami daiktai po išsiskyrimo.
Kaip reaguoti po trumpučių išsiskyrimų?
Jei norime paisyti vaikelio poreikių, kiekvieną išsiskyrimą turime interpretuoti savo, o ne knygose aprašyto, vaikelio akimis.
Jei pastebėjote, kad mažylis netoleruoja jūsų dingimo iš regos lauko (verkia ar kitaip reiškia savo nepasitenkinimą priverstine vienatve), pasistenkite nedingti. Kūdikiai nesupranta pasakymo: aš tik trumpam bėgu į virtuvę. Jie verkia ir tiek. Nes jaučiasi nesaugiai. Kai vaikas jaučiasi saugus, trumpą priverstinį išsiskyrimą su mama jis išgyvena ne taip skausmingai. Jei mažylis ramiai guli lovelėje su žaisliukais tris minutes, kol jūs nubėgote į tualetą, grįžę būtinai prieikite prie jo. Nesvarbu, kad jis neverkia. Nereikia laukti, kol pradės verkti. Nes taip sulauksite vaiko nesaugumo jausmo išgyvenimo. Nei jums, nei vaikui tokie skausmingi išgyvenimai nereikalingi.
Priėję prie ramiai gulinčio mažylio, jį pakalbinę, paėmę ant rankų, jam patvirtinsite, kad viskas gerai, jis saugus. Taigi principas yra labai paprastas: paimti vaikelį ant rankų, duoti pažįsti, pakeisti sauskelnes, pasūpuoti, pažaisti, padainuoti dainelę. Kai mano sūnus buvo visai mažytis, aš jo neversdavau būti be manęs, kai jis tam nebuvo pasiruošęs. Net neabejoju, kad mamos, nešiojančios savo kūdikėlius vaiknešėliuose, taip pat labai prisideda prie jų saugumo jausmo formavimo.
Būna dienų lyg tyčia…
Jei jūsų metukų mažylis jau gali trumpą laiką (kokias 3 minutes) pabūti vienas, būkite jam už tai dėkingi. Ir nesitikėkite pakartojimo. Nes galite nusivilti. Būkite jautrūs savo vaikams. Bus dienų, kai galėsite ir duše ramiai praustis, tačiau bus dienų, kai negalėsite žengti žingsnio nuo kūdikėlio. Nieko nereikalaukite. Duokite savo kūdikiui tai, ko jam labiausiai reikia.
Ir tiek, kiek jam reikia. Ir dėl vaikelio, ir dėl savo laimės bei patogios ramios kasdienybės. Vaikai ypač „prilipę“ prie mamyčių būna dygstant dantukams, blogai pamiegojus, prasirgus ar ligos metu. O jei šeimoje yra ne draugiška atmosfera, mažyliai irgi siekia intensyvaus kontakto su mama. Kas padėdavo man kritiniu momentu? Supratimas, kad tai nesitęs amžinai. Aš buvau pasirengusi ištverti vaiko frustracijas. Ir tai neįvardinu kaip kančios. Tiesiog kūdikiai yra bejėgiai, jie negali mums paaiškinti, kaip jie jaučiasi, ko jie nori. Todėl mažų mažiausiai, ką galėjau padaryti, tai būti šalia kartais neramesnio savo sūnaus. Tai vadinu pakantumu vaikams, kuris yra labai galingas ginklas, sustabdantis nuo bet kokios agresijos prieš vaiką.
Ar palikti vaiką auklei?
Jei nėra gyvybiškai svarbios priežasties, vaiko auklei palikti nereikia. Kol mūsų vaikai dar maži, turime labai paisyti jų gerovės. Kad vėliau nereikėtų spręsti didesnių sunkumų. Kiekvieną kartą prieš išsiskiriant su mažyliu, kuris bet kokiu atveju išgyvens didelę baimę, liūdesį ir nesaugumą, pasverkime: kas nuo išsiskyrimo bus didesnė – žala vaikui ar nauda mamai?
Taigi, jei nekalbame apie būtiną mamytės išėjimą į darbą, dėl sporto klubo, pasipliurpimo su draugėmis kavinėje, apsipirkimo parduotuvėse, mažylį bent pirmus dvejus jo gyvenimo metus rekomenduočiau palikti tik labai artimam žmogui.
Normaliu atveju jis yra tik vienas – mažylio tėtis. Labai gražu, kai močiutė ar senelis mažyliui tampa tokie artimi, kad be didelės žalos vaikeliui mamytė gali trumpam pabėgti viena iš namų. Dėl mamos malonumo ir jos laisvo bei nerūpestingo laiko auklė galėtų atsirasti tuomet, kai su vaikeliu jau galima susitarti. Konkretaus amžiaus tokiam vaiko palikimui su aukle nėra.
Tačiau žalią šviesą sau uždekite drąsiai, jei mažylis jau gali išbūti tam tikrą laiką be jūsų, jums grįžtant jo elgesys yra labiau įprastas, kai jis pats gali bendrauti su kitu jį prižiūrinčiu žmogumi, gali išreikšti savo norus, mintis. Kitaip tariant, kai mažylis jau turi tam tikrą savarankiškumo dozę ir minimaliai gali pasirūpinti savimi. Darželiui reikia dar didesnės vaiko savarankiškumo dozės ir didesnio vaiko gebėjimo pasirūpinti savimi. Bet tai jau atskira plati tema. Žalią šviesą dekite tuomet, kai vaikas aiškiai parodo, jog nori bendrauti su kitais vaikais.
Būtino išsiskyrimo taisyklės
Jei mama priversta grįžti į darbą, dar kartą nepamirškite paskaičiuoti žalos ir naudos. Ar tikrai, sumokėjus auklei ar darželiui bei atmetus važiavimo į darbą išlaidas, liks daug daugiau nei vaikelio išgyvenamas nesaugumas ir skausmas. Būtent tokiu principu aš vadovaujuosi, kai renkuosi darbus. Nes kitaip žala visuomet bus didesnė nei nauda.
Jei jau nusprendėte palikti vaiką kitiems žmonėms, būtinai sudarykite sąlygas ir vaikui, ir tam kitam suaugusiajam susidraugauti. Kiekvienam vaikui reikia skirtingo laiko priprasti prie svetimo žmogaus. Pasilikę rezerve dvi savaites tikrai niekada nepralošite. Jei po kurio laiko vaikas į išsiskyrimą ir jūsų sugrįžimą reaguoja adekvačiai, vadinasi mažius prisitaikė.
Būkite dėkingi jam už tai.
Kai man kartą teko važiuoti į Lietuvos gilumą dirbti, pažįstama pasisiūlė pažiūrėti mano dar 2 metų neturintį vaiką. Aš padėkojau ir atsisakiau. Pažįstama liko nesupratusi: nejau manai, kad negalėsiu pasirūpinti tavo vaiku? Tokį klausimą kelia dauguma suaugusiųjų. Retai kuris susimąsto apie vaiką: ar jis pasiruošęs bus likti su vienu ar kitu žmogumi ilgesniam laikui?
O būtent apie vaiką, o ne apie suaugusįjį, turime mąstyti, kai vaikeliui gresia išsiskyrimas su mama.
Jei vaikas laiką be mamos praleis savo namuose, tai jam labiau pasisekė. Priešingu atveju vaikui reikia įduoti jo mėgstamus žaislus, patalėlius ir kitus jo vaikystės atributus.
Darželio dienos pabaigos stebuklai
Mamos konsultacijų metu guodžiasi, kad jų vedami vaikai į darželį ir jų pasiimami vaikai iš darželio demonstruoja visai kitokį elgesį nei prie tėčių. Mamos, ramiai! Pasiaiškinkime visa tai išsiskyrimo kontekste. Vaikas išsiverkia mamai, nes jis su ja labai stipriai emociškai susijęs. Ir išsiskirti su mama sudėtingiau nei su tėčiu. Ir vėl dėl to unikalaus ryšio. Taigi…
Užsikimškite ausis, kai darželio auklėtojos dienos pabaigoje jūsų verkiančius mažylius vadina aktoriais. Vaiko ašaros po dienos, praleistos darželyje, yra išsiskyrimo sielvarto išverkimas ir glaudaus ryšio su mama įrodymas. Štai kodėl daug mažylių neverkia, kai jų pasiimti ateina tėčiai.
Mano mamystės patirtis
Esu tikra, kad anksčiau mano aprašytas normalus elgesys su kūdikiu labai prisidėjo prie mano sūnaus saugumo formavimosi, leido jam ugdyti savo savarankiškumą, leido ir leidžia jam atsiskirti nuo manęs tokiu ritmu, kaip tik jis gali greičiausiai. Kai tik mano sūnus suvokė, jog mano išėjimas iš namų žiemą užvesti automobilio nekelia jam grėsmės, jis tokį išsiskyrimą priimdavo tolerantiškai. Iki to supratimo aš niekada nereikalaudavau iš vaiko neįmanomo: rengdavau visus žieminius drabužius ir eidavome kartu. Dabar mano sūnus puikiai žino, kad po dienos ar pusdienio su aukle grįšiu aš ir praleisiu su juo tiek laiko, kiek jam reikia. Mano sūnus visuomet būna manęs išsiilgęs, džiaugiasi, krykštauja, bėgioja po auklės namus. Savo pasiilgimą parodo elgesiu, kai nenori rengtis ir nenori niekur važiuoti. Jis tiesiog nori ramiai būti su manimi. Ir nesvarbu, kad mūsų auklei tai atrodo kaip kaprizai. Svarbu, kad mes su sūnum viską suprantam taip, kaip reikia. Aš skubu praleisti su savo mažyliu kuo daugiau laiko. Skaičiuoju darbo dienas ir laukiu savo nepakartojamų laisvadienių. Ir labai nenoriai vežu jį pirmadienį pas auklę. Nes manau, kad manęs mano mažajam sūnui dabar reikia labiausiai. Esu įsitikinusi, kad patirdama kuo daugiau įvairiausių įspūdžių su savo mažuoju vaikeliu aš savo mamystę paversiu nepakartojama džiaugsminga patirtimi.
Išgyvenimai taps malonūs ir juos būtinai norėsis pakartoti dar. Kai ateis laikas.
Psichologė Ramunė Murauskienė
www.psichologeramune.lt
„Mamos žurnalas“
