Kristina ir Luis Eduardo nebūtų susitikę niekados, jeigu. Jie nebūtų pamilę vienas kito, jeigu. Na ir, žinoma, nebūtų susituokę, jeigu. Jų istorijoje tiek daug atsitiktinumų, kurie krito ir krito, kaip gera korta, kad galop turime rezultatą – nuostabią šeimą.
Kristina, esate „vilnietė iš Šakių rajono“, ištekėjusi už meksikiečio. Kur sutikote savąjį Luis Eduardo?
2017 metais nutariau pasavanoriauti Europos solidarumo korpuse. Tai tokia programa, kuri suteikia galimybę jaunimui iki 30 metų stažuotis skirtingose šalyse iki 12 mėnesių trukmės projektuose. Kadangi tuo metu savarankiškai mokiausi prancūzų kalbos, norėjau savanoriauti būtent Prancūzijoje, kad pagilinčiau kalbos žinias, ir būtinai prie jūros. Rūpėjo ir pats projektas – norėjau dirbti su vaikais arba jaunimu. Atrodo atsitiktinumas, o gal pats likimas, bet per savaitę radau sau tinkamą projektą Bretanės pusiasalyje Prancūzijoje, – jiems reikėjo žmogaus, kuris kuruotų užklasines mokinių veiklas licėjuje. Kaip vėliau sužinojau, kiti savo projekto ieškojo net po kelerius metus, nes konkurencija nemaža, o man tiesiog pasisekė. Licėjus ieškojo žmogaus iš Lietuvos, nes iki manęs sutartį turėjusi pasirašyti mergina buvo lietuvė, visi dokumentai buvo paruošti lietuviškai, tad darbdaviams buvo paprasčiau surasti savanorį lietuvį.
Labai greitai gavau atsakymą, kad tinku ir turiu pradėti dirbti po 2 savaičių! Tuo metu turėjau darbą žmogiškųjų išteklių srityje ir nuomojausi butą Vilniuje. Pamenu, tą pačią dieną nuėjau pas vadovę ir pasakiau, kad turiu išvykti, nes čia toks dalykas, kad „arba dabar, arba niekada“. Išėjau iš darbo, išsikrausčiau iš buto, visus daiktus per savaitę suvežiau pas tėvus ir po kelių dienų jau buvau Prancūzijoje su kontraktu 9 mėnesiams.
Apsigyvenome penkiese: aš, vengrė, turkė, italas ir ispanas. Dirbome panašius darbus, tik skirtinguose licėjuose. Veiklos netrūko. Dirbau, mokiausi prancūzų kalbos, įsitraukiau į vietines veiklas, atėjo Kalėdos.
Esu tikinti, tad per kalėdinį laikotarpį ypač pajutau, kaip man trūksta bažnyčios bendruomenės. Kasmet per Kūčias eidavau su šeima į bažnyčią, nutariau tai padaryti ir Prancūzijoje. Susiradau jaukią bažnytėlę netoli namų, ir Kūčių vakarą nuėjau. Mišios buvo įdomios, kunigas iš Senegalo jas vedė prancūzišku akcentu. Ten tokia tradicija, kad po Šv. Mišių kunigas išeina iš bažnyčios pirmas ir kieme prie bažnyčios durų visiems išeinantiems spaudžia rankas bei trumpai pasikalba. Mano prancūzų kalba silpnoka, paklausiau kunigo, gal jie organizuoja Mišias ir anglų kalba? Pradėjome kalbėtis. Kunigas papasakojo, kad čia yra tarptautinė jaunimo bendruomenė, kur daug jaunimo iš Lotynų Amerikos, Ispanijos ir kitų šalių ir kad jie antradieniais po Mišių organizuoja jaunimo vakarienes, per kurias bendrauja, kartu aiškinasi šventą raštą. Kunigas pakvietė ateiti ir mane, pasiūlė supažindinti su ta grupele.
Kitą sekmadienį (buvo Naujieji metai) kunigas pats mane privedė prie jaunuolių grupelės supažindinti. Vienas iš tų jaunuolių buvo mano dabartinis vyras. Kaip dabar juokiamės, pats kunigas mane privedė, paėmęs už rankos. Jaunuoliai, kurie buvo iš Kolumbijos, Meksikos, Venesuelos, pakvietė mane sekmadienį pas juos papusryčiauti ir kartu išsikepti bretaniškuosius les crepes. Pamažu susidraugavome. Vis dažniau pas juos nueidavau, pradėjau kartu lankyti jaunimo Mišias, bendras vakarienes. Įsitraukiau, nes viskas atrodė labai artima, su jais būti buvo gera.
Po 4 mėnesių jau buvo aišku, kad su Luis esame artimos sielos, jis visada mane prajuokindavo, lydėdavo namo, bet suvokiau, kad projektas laikinas. Buvo balandžio mėnuo, o birželio pradžioje viskas turėjo pasibaigti. Saugodama save stengiausi neprisirišti, neįsimylėti. Raminau jį ir save, kad tuoj išvažiuosiu, ir viskas baigsis. Bet jis buvo atkaklus, nenuleido rankų, ir pradėjome praleisti vis daugiau ir daugiau laiko kartu.
Birželio mėnesį atsisveikinti buvo labai sunku. Luis liko Prancūzijoje, nes jo kontraktas dar nebuvo pasibaigęs, jis turėjo likti iki lapkričio. Atsisveikinimas buvo aplaistytas ašaromis. Grįžau į Lietuvą manydama, kad na, duos Dievas, gal dar kokį kartą gyvenime susitiksime, o gal ir ne. Namie kraustydama lagaminą jame radau mėgstamiausią Luis laikrodį. Nusiunčiau jam nuotrauką, kas čia? Jis prisipažino, kad tyčia įdėjo, kaip priežastį dar kartą susitikti…
Kada pavyko susitikti vėl?
Ruošiausi pabaigti vasarą kitais savanorystės projektais, o tada vėl ieškoti darbo ir grįžti į įprastą rutiną. Bet nepavyko, nes jau po kelių savaičių Luis atvažiavo į Lietuvą. Pasakė, kad nenori manęs taip lengvai paleisti. Jis pradėjo ieškoti galimybių savanoriauti Lietuvoje, ir susirado organizaciją, kuri ieškojo ispaniškai kalbančio žmogaus, galinčio vaikams vasarą vesti stovyklas. Taip atsidūrė Vilniuje, o vėliau Vilkijoje. Beje, pati tuo metu turėjau beveik mėnesiui išvykti į Austriją ir atkalbinėjau jį nuo kelionės į Lietuvą – sakiau, ką tu čia veiksi, juk manęs nebus. O jis užsispyrė, kol manęs nebus, jis atliks namų darbus – pakeliaus po Lietuvą, susipažins su mūsų kultūra, tradicijomis, šalimi ir įsitikins, ar ji tikrai tokia graži, kaip aš sakiau.
Netrukus Luis pradėjo mane įkalbinėti važiuoti pasisvečiuoti į Meksiką ir parodyti savo šalies grožį. Abejojau. Juk Meksika taip toli, o ir mes pažįstami vos daugiau nei pusmetį. Pasikalbėjau su tėvais, galvojau tikrai sakys, ar išprotėjai (juokiasi). Man tuomet buvo 28-eri, ir tėtis pasakė – važiuok, nieko neprarasi, tokia galimybė gali daugiau ir nepasikaroti. Nusipirkome bilietus į vieną pusę ir išskridome.
Kokį įspūdį paliko Meksika?
Meksika tikrai sužavėjo. Ten praleidome 40 dienų, pakeliavome po šalį, susipažinau su jo šeima. Teko praleisti 24 valandas per parą su šiuo žmogumi, pamatyti visą jo šeimą ir gyvenimą iš vidaus. Jie pasirodė labai šilti ir šeimyniški. Luis seneliai atskleidė, kad esu pirma mergina, su kuria supažindina kažkas iš anūkų. Po tų 40 dienų supratome, kad norime gyventi kartu. Bet kad ir kokia graži, žalia ir charizmatiška būtų Meksika, – žinojau, kad savo gyvenimą noriu kurti tėvynėje. Grįžome į Lietuvą, greitai susiradome darbus Vilniuje, kur gyvename iki šiol. 2019 metų sausio mėnesį susituokėme civilinės metrikacijos skyriuje, susitvarkėme dokumentus, Luis gavo leidimą gyventi Lietuvoje. Labai norėjome bažnytinės santuokos, bet kai pradėjome planuoti vestuves, prasidėjo pandemija, kuri visus planus nukirto 2 metams.
Tačiau vestuvės Meksikoje vis dėlto įvyko?
Kadangi civilinė santuoka įregistruota Lietuvoje, buvo aišku, kad bažnytinė santuoka bus Meksikoje. Taip ir padarėme 2021 spalio mėnesį. Į vestuves keliavo mano šeima, giminės, mūsų draugai – 20 žmonių iš Lietuvos ir kitų Europos šalių.
Kadangi su vyru mūsų skoniai ir matymas sutampa, vestuves suorganizavome paprastai ir lengvai, patys, per nuotolį. Žinoma, Luis teko visi organizaciniai ir derinimo darbai, tačiau idėjas generavome kartu. Pasirinkome jaukų tipišką meksikietišką miestuką, pavadinimu Tequisquiapan, su daug daug spalvų tarp sostinės ir miesto, kur gyvena Luis tėvai ir draugai. Vestuvės turėjo vykti miestelio viešbučio sode. Vieną kartą dar suskraidėme į Meksiką suderinti detalių, užsakyti maisto, išsirinkti gėlių. Daug dalykų, kur reikėjo nuvažiuoti, pažiūrėti, sumokėti, padarė vyro tėtis. Jų vizažistės samdyti nenorėjau, nes meksikiečių makiažo stilius man per ryškus. Paprašiau, kad makiažą darytų draugė, kuri skrido į vestuves iš Lietuvos, kaip viešnia. Prieš tai kelis kartus pasipraktikavome Lietuvoje. Plaukus sutvarkė vietinė kirpėja, kurią padėjo susirasti vyro giminės. Suknelę ir kostiumą skraidinomės iš Lietuvos, o žiedus darėme patys vienas kitam juvelyrikos dirbtuvėse Vilniuje. Į juos sudėjome savo civilinės metrikacijos žiedų ir artimiausių brangių žmonių papuošalų auksą, kad kasdien primintų, kokiais nuostabiais žmonėmis esame apdovanoti.
Prieš vestuves buvo vienas nuotykis, kuris galėjo viską sugadinti. Likus porai savaičių iki vestuvių, pradėjome gauti iš draugų ir giminių Meksikos žinių nuorodas, kad tą miestelį, kuriame išsirinkome vestuvių vietą, užliejo potvynis. Kadangi tais metais prilijo daugiau, negu įprasta, iš kalnų pradėjo tekėti upės, prie miestelio esanti užtvanka dėl netinkamai pastatytų konstrukcijų galėjo sugriūti, todėl buvo nutarta vandenį kažkur nukreipti. Šalia užtvankos buvo du miesteliai, tačiau pasirinktas būtent tas, kuriame turėjo būti mūsų vestuvės. Užtvanka buvo atidaryta, ir vanduo užliejo miestelį, gyventojai galėjo tik plaukioti valtimis. Vieta, kurioje turėjo vykti vestuvės, buvo užlieta 1,5 metro vandens sluoksniu. Įsivaizduokite, ką turėjome išgyventi, juk nežinojome, ar tas vanduo nuslūgs, ar vestuvės įvyks.
Per savaitę vandenį nuslūgino, tačiau, kaip tyčia, vėl prasidėjo lietūs. Pirmadienį skridome į Meksiką (vestuvės turėjo būti šeštadienį), kai oro uoste sužinojome, jog užtvanką atidarė antrą kartą ir vėl užliejo miestelį. Jau sėdint su šeima ir draugais lėktuve Amsterdame, gavome vyro tėčio žinutę, kad mūsų viešbutis vestuves atšaukia ir reikia skubiai ieškoti kitos vietos. Tada išjungėme telefonus 12 valandų ir nežinojome, ką rasime nusileidę. Per skrydį galvojome visus įmanomus scenarijus. Šventę juk planavome dvejus metus, o čia staiga reikia viską keisti. Iki ketvirtadienio mes vis dar nežinojome, ar pavyks atšvęsti toje vietoje, kurią buvome rezervavę. Vyro tėtis metė visas pajėgas, kad vanduo per savaitę būtų išpumpuotas iš apatinių aukštų ir teritorijos. Vis dėlto pavyko. Per savo vestuvinę kalbą pasakėme, kad Dievas siuntė mums išbandymų, – ne tik pandemiją, bet ir tvaną. Bet įveikėme visus sunkumus, kad tik būtume kartu.
Ar brangu buvo svečiams keliauti į tokias tolimas vestuves?
Bilietai su bagažu kainavo apie 900 eurų žmogui pirmyn atgal. Visiems padėjome nusipirkti bilietus, o kartu surengėme turą po Meksiką – svečiai iš Europos atskrido maždaug 10-čiai dienų. Visas dienas buvome pedantiškai suplanavę ir suorganizavę, įskaitant viešbučių rezervacijas, taksi, lankytinas vietas ir autobusų tvarkaraščius. 4 dienas praleidome Meksiko mieste, važiavome pažiūrėti piramidžių, plaukiojome Xochimilco laiveliais. Svečiai aplankė 6 skirtingus miestus, žinoma, Karibų jūrą, nes kaip nepamatyti to mėlyno mėlyno vandens. Visiems kelionė labai patiko ir paliko neišdildomus įspūdžius, žmonės sakė, kad tai buvo geriausios atostogos gyvenime. Visi mokėjo už save, tačiau Meksika nėra brangi šalis, tad su viešbučiais, keliavimu šalies viduje, maistu ir objektų lankymų bei minėtu 900 eurų skrydžiu, viskas kainavo apie 1800 eurų žmogui. Žinoma, čia labai padėjo ir Luis derybiniai įgūdžiai bei vietinio statusas. Kaip ir daugumoje tolimųjų kraštų šalių, iš turistų dažnai bandoma pasipelnyti.
Papasakokite apie tarptautines vestuves. Kaip susikalbėjote?
Vestuvėse dalyvavo 72 svečiai. Atrodo, nemažai. Bet čia tik mums, nes Meksikoje įprastinėse vestuvėse būna apie 200–300 svečių. Mes norėjome tik paties artimiausio rato. Vyro šeima iš mamos pusės kalba angliškai. Iš tėčio pusės – tik ispaniškai. Mano tėvai kalba tik lietuviškai ir rusiškai. Bet ką gi – per vestuves niekam pro akis nepraslydo vaizdas, kai mano ir jo tėčiai kalbasi ir diskutuoja. Girdėjosi žodis familia ((juokiasi) ir esmė, kad dos familias tapo una familia (iš dviejų šeimų – viena). Kokiu būdu jie vienas kitą suprato? Liko paslaptis. Per vestuves skambėjo kelių kalbų miksas (pagrindinės ir buvo lietuvių, ispanų ir anglų), kuris visiems buvo priimtinas, nors svečių turėjome ne tik iš Meksikos ir Lietuvos, bet ir iš Prancūzijos, Vengrijos, Estijos, Brazilijos.
Miksavome ir tradicijas – kai kurios buvo iš Meksikos, kai kurios iš Lietuvos. Pavyzdžiui, bažnytinė ceremonija buvo visiškai meksikietiška. Ten į bažnyčią įeina visa kolona – pirmiausia jaunikis su savo mama, tada jaunosios mama su jaunikio tėčiu, svarbiausi svečiai – krikštatėviai, o galų gale, jiems sustojus į savo vietas, – jaunąją atveda jos tėtis. Prieš vestuves jaunieji skiria kelis krikštatėvius. Santuokos krikštatėviai skirti tam, kad jeigu kada nors sugalvotumei skirtis, jie primintų apie įsimylėjimą, vestuves, įžadus. Tai nuostabus dalykas. Jie –tarsi santuokos sergėtojai, kurie ceremonijos pabaigoje uždeda jaunajai ir jaunikiui ant kaklų el laso – tam tikrus karolius, atrodančius kaip begalybės ženklas, kurio viduje kabo kryželis. Tai du gyvenimai, sujungti į vieną, o tarp jų visada yra Dievas. Yra ir Monetų arba Turtų krikštatėviai, kurie perduoda iš kartos į kartą keliaujančias 13 auksinių monetų. Vyras tas monetas įdeda nuotakai į delnus, linkėdamas, kad šeimai nieko netrūktų. Dar du krikštatėviai paduoda žiedus. Žodžiu, į bažnyčią įžygiuoja graži kolona jaunųjų, jų tėvų ir krikštatėvių. Visa ceremonija vyko ispanų kalba, tik įžadus vienas kitam sakėme vienas kito kalba, aš – ispaniškai, o Luis – lietuviškai. Geriausia draugė skaitė Meilės himną lietuviškai.
Po ceremonijos mes vykome į fotosesiją, kuri irgi neapsiėjo be nuotykių. Turėjome fotografo suplanuotą vietą – aš labai norėjau kažko gražaus, tarkime, miško ar pievos su meksikietiškais augalais. Tokia vieta, anot fotografo, turėjusi būti 10 minučių atstumu nuo bažnyčios, liko neprivažiuojama dėl neseniai buvusio potvynio. Valandą blaškėmės po akmenuotus takelius ir kelelius, kol galiausiai pamačiusi nebelabai patenkintą Luis veidą, kadangi jo tėtis pradėjo skambinti ir klausti, tai kada grįšime. Pasakiau: nebesvarbu – stabdykime automobilį ir fotografuokimės tiesiog čia. Turime 10 minučių. Iš fotosesijos daug nesitikėjau, bet nuotraukos išėjo gražios. Kol mes važinėjome kaktusų pievomis, mūsų svečiai šventės vietoje mėgavosi vietinių vynų ir sūrių degustacija, o kai grįžome, mus pasitiko padarę gyvą koridorių. Mano tėvai jo gale laukė su lietuviška tradicija – duona, druska ir vandeniu, o mama buvo pasiruošusi žodžius. Mums grojo džiazą ir bohemiško stiliaus muziką grojantys muzikantai, o vakaras, žinoma, neapsiėjo be baltais kostiumais pasipuošusių mariachi – tradicinių Meksikos muzikantų, matomų visose muilo operose.
Labiausiai sujaudino tai, kad kai sušokome jaunavedžių šokį, staiga visa tarptautinė svečių kompanija pakilo ir… sušoko mums idealiai surepetuotą savo šokį. Kaip jie tai padarė? Pasirodo, prieš vestuves visi nuotoliniu būdu mokėsi atlikti flešmobą, kurio choreografiją sukūrė mano draugė, dirbanti šokių mokytoja, kuri vestuvėse dalyvauti, deja, negalėjo. Ji šokį nufilmavo, visiems išsiuntinėjo, ir žmonės puikiai jį išmoko, pasidalinę įrašu Lietuvoje, Meksikoje ir Europoje. Buvo neįtikėtina stebėti, kaip sinchroniškai šoka žmonės, matantys vienas kitą pirmą kartą gyvenime!
Kaip Luis Eduardo adaptavosi Lietuvoje?
Iš tikrųjų gana lengvai. Darbą jis susirado labai greitai, ir per šiuos ketverius metus jau net kelis pakeitė. Dirba pardavimų rinkoje internetinio saugumo srityje. Jam Lietuvoje labai patinka, o skundai nuspėjami – per ilga žiema, kartais per šalta. Nors pirmaisiais metais negalėjo atsistebėti, koks gražus pas mus auksinis ruduo, kaip nepaprastai šerkšnas žiemą papuošia kiekvieną šakelę. Pamenu, vieną kartą radau dubenėlį sniego mūsų šaldiklyje (juokiasi). Sakė, saugo, kad atvažiavus giminaičiams galėtų parodyti. Per šiuos metus Luis prisijaukino lietuvių kalbą, paprastomis temomis puikiausiai susikalba. Man jau nebereikia jo lydėti pas gydytojus. Draugų netrūksta, nes jis labai komunikabilus, tad lengvai randa kalbą su lietuviais. Lietuvoje yra meksikiečių bendruomenė. Kartu švenčia Meksikos nepriklausomybės dieną ir kitas savo šventes, su šokiais ir papročiais.
Vyro santykiai su tėčiu labai artimi, susiskambina su juo kiekvieną dieną, nuolatos vienas kitam siunčia nuotraukas, pasakoja kasdienius įvykius, dalinasi darbo dienos detalėmis. Kartą per savaitę skambiname jo močiutei (sekmadieniais po Šv. Mišių).
Man labai graži tradicija, kad Meksikoje prieš einant miegoti kiekvieną vakarą tave palaimina tėvai ir seneliai kryžiaus ženklu. Esame sutarę, kad kai gims mūsų vaikas, vyras imsis šio vaidmens – laimintojo, nes tai jam labai natūralu, o mane be galo žavi.
Dabar beglostydamas mano jau devintojo mėnesio pilvelį Luis šypsosi, žiūri ir mane ir sako: „Džiaugiuosi, kad niekada nenuleidau rankų ir atvykau pas tave į Lietuvą, jaučiuosi nepaprastai laimingas“.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė, Rubén Zapiain nuotraukos
„Mamos žurnalas“
