Spaudoje apie vaikų intensyviosios terapijos skyrių dažniausiai rašo tik ištikus nelaimei. Todėl akistata su ja šeimoms paberia daug klausimų. Ar buvo galima gresiantį pavojų pastebėti anksčiau? Ką gydytojai daro vaikeliui, atsidūrusiam tarp gyvenimo ir nebūties, kodėl jis apraizgytas daugybe laidelių..?
Konsultuoja LSMU vaikų gydytoja Ilona Stirbienė, daug metų dirbusi Vaikų intensyvios terapijos skyriuje.
Kas yra kas
Mama, kurios vaiko gyvybei kilo pavojus, su ašaromis akyse pasakoja apie reanimacijos skyrių. Tačiau ligoninės vieta, kur užtikrinama vaikų gyvybinė organizmo veikla ir gelbėjama jo gyvybė, dabar vadinama intensyviosios terapijos skyriumi, nes reanimacija – tai gaivinimas, įsikišimas į organizmą tam, kad nebūtų blogų išeičių. Kauno klinikų Vaikų intensyviosios terapijos skyriuje iš daugiau nei 1000 per metus pacientų gaivinami tik keletas. Kodėl jie čia patenka?
Galybė priežasčių
Gyvenimas pateikia daug netikėtumų, kartais – ir skaudžių: labai netikėtai vaikui prireikia skubios ir intensyvios medikų pagalbos.
Kalčiausia… skysčių stoka. Vandens, o kartu ir elektrolitų, netektis yra viena iš dažniausių būklių, dėl kurios kūdikis ar mažylis iki 2 metų patenka į ligoninę. Mažo vaiko organizmas yra kitoks – vandeningas it jūra ir dar nebrandus, todėl jo būklė blogėja daug greičiau. Pavyzdžiui, kai karščiuojančiam, nepakankamai geriančiam suaugusiajam trūksta skysčių, jis mažiau išskiria šlapimo, todėl skysčių kiekis organizme lieka normalus. Mažylio inkstukai nemoka taip gerai sulaikyti skysčių ir jų netenka greičiau, o vandens poreikis didesnis. Kuo greičiau vaikas auga ir kuo yra aktyvesnis, tuo greitesnė jo medžiagų apykaita. Jai reikia daugiau skysčių. Jei vienam suaugusiojo kūno svorio kilogramui užtenka 30 ml, tai kūdikiui – 100 ml (pirmų gyvenimo mėnesių kūdikėliui – dar daugiau). Vadinasi, 10 kg kūno svorio kūdikis turi išgerti apie 1 litrą skysčių.
„Kai karščiuojančio mažylio mamos paklausiu, kiek jis išgėrė, neretai išgirstu: „2 buteliukus per dieną“. Vietoj 5-6! Manau, viena iš skysčių stokos priežasčių yra ta, kad šeimos gydytojas sukarščiavusiam mažiukui skiria vaistų nuo temperatūros ir kosulio, pataria duoti vitaminų, bet dėl laiko stokos mamai nepaaiškina, kad būtina sugirdyti daugiau skysčių“, – sako gydytoja I. Stirbienė. Jų netekęs vaikutis tampa blyškus, vangus, akytės įdumba. Jei taip įvyksta, patartina jį kuo greičiau vežti į ligoninę.
Kaip būtų galima tokios pavojingos situacijos išvengti? Jei vaikas, tarkime, vemia, jam reikia duoti skysčių ne mažiau, nei jų neteko, nepaisant to, kad juos vėl išvems. Jei mama neturi kantrybės, netiki savo galimybėmis, jos vaikas į ligoninę patenka dažniau, negu tas, kurio mamytė sugeba sugirdyti pakankamai skysčių. Kūdikis gali negerti, atsisakyti, o su vyrėlesniu daugelis mamų susitaria. Gydytoja I. Stirbienė prisimena mamą, kuri po pirmos konsultacijos prie jos prisirišo ir dažnai paskambina, kai vaikas sunegaluoja. Sykį mama paskambino ir sako: „Mano vaikui labai blogai – vemia, nieko negeria. Gydytoja jau parašė siuntimą į ligoninę, kad jam sulašintų skysčių. Tačiau aš to labai nenoriu. Ar galime ką nors dar padaryti?“. Žinodama, kad ši mama turi motinystės talentą ir yra atkakli, gydytoja I. Stirbienė patarė vaikui per 2 val. sugirdyti apie 600 ml šiltos, stiprokos juodos arbatos su trupučiu cukraus (saldžią vaikas noriau geria). Tokia arbata vemiant labai tinka, nes joje esantys taninai sutraukia toksinus, o šiluma atpalaiduoja spazmus. Po poros valandų gydytoja gavo mamos žinutę: „Nustojo vemti, pilvo nebeskauda. Į ligoninę nevažiuojame“.
Maitinimo beprotystės. Pernai rudenį į Vaikų intensyviosios terapijos skyrių papuolė du vaikučiai, kurių mamos nesuprato, kaip reikia maitinti. Vienas 2 metų mažylis buvo nuolat girdomas arbata su cukrumi, kurią jis labai godžiai gėrė, nes gaudavo nepakankamai maisto ir likdavo alkanas. Vaikutis įprato gausiai gerti (3 l arbatos per dieną!) ir apsinuodijo vandeniu, nes inkstukai nesugebėjo išskirti tokio didžiulio kiekio. Organizme atsiskiedė natris, pradėjo tinti galvos smegenys, atsidaro traukulių. Užsitęsus tokiai būklei vaikas galėjo mirti.
Kitas kūdikis – vos 4 mėn. mergytė, kuri į ligoninę pateko, nes buvo maitinta ne pienu, bet labai skysta vandeninga manų koše. Jos valgė labai daug, kad pasisotintų. Vieną dieną mergaitė tapo nerami, dirgli, rėkė, o kitą – jau prasidėjo traukuliai, nes ji irgi apsinuodijo vandeniu. Mergytė vos nenumirė.
Bakterijų ir virusų atakos. Daug vaikučių į Intensyviosios terapijos skyrių patenka dėl virusinio užkrato, sutrikdančio kvėpavimą. Ypač dažnai tai nutinka sergant virusiniu bronchiolitu, kuris sukelia dusulį, nes užsikemša siaurieji bronchai. Tokiems vaikams reikia skirti deguonies terapiją, prijungti aparatus, kurie dirbtų už jų plaučiukus, ir dirbtinai maitinti, nes dėl smarkaus dusulio nesugeba patys pavalgyti.
Geriausias būdas nepatekti į ligoninę dėl infekcijos – stengtis užbėgti jai už akių – vaiką paskiepyti. Pasak gydytojos, visi skiepai yra tarsi automobilio kėdutės, turinčios saugos diržus – jos mažina vaikų, kurių plaučius reikia ventiliuoti, skaičių, daug rečiau ištinka mirtis. Anksčiau gydytojai dažnai ventiliuodavo mažo svorio ir neišnešiotų kūdikių nebrandžius plaučiukus, nes šie kūdikiai pasigaudavo respiracinį sincicinį virusą (RSV). Rudenį ir žiemą jis karaliauja tarp vaikų, sukeldamas bronchiolitą ir bronchitą su dusuliu.
Medikams būdavo apmaudu, kad šis virusas susargdina išslaugytus, iki 2 kg užaugintus kūdikius. Dabar jau kelerius metus valstybė tokiems vaikučiams skiria lėšų, todėl pirmą gyvenimo žiemą jiems kas mėnesį suleidžiama antikūnų nuo šių virusų.
Kita ligoninės padedanti išvengti profilaktikos priemonė – kūdikio skiepijimas nuo gripo (nuo 6 mėn.), ypač jei jis serga kuria nors lėtine liga. Gripas – viena iš sunkiausių virusinių ligų, kurios trikdo mažylių kvėpavimą. Ne tik kūdikį patartina skiepyti, bet ir šeimą, visus prie vaiko būnančius žmones. Kai aplinkiniai saugosi, neužkrečia, kūdikis gyvena tarsi kokone ir išvengia gripo, kuris mažiukui gali baigtis mirtimi.
Gydytoja pataria dažnai sergantį vaiką, gimusį iki 2014 metų paskiepyti ir nuo pneumokokų – bakterijų, kurios dažniausiai sukelia kvėpavimo takų ligų komplikacijas. Jos gyvena net 30–40 proc. darželinio amžiaus vaikų nosiaryklėje. Vaikai jomis tarpusavyje keičiasi, tik vienas suserga ausų, kitas – plaučių uždegimu, trečiam prasideda bakteriemija. Deja, už šią vakciną turi mokėti tėveliai.Nuo 2014 metų šiais skiepais jau skiepijami visi kūdikiai.
Maži vaikai neretai suviduriuoja, vemia dėl virusinio užkrato, ypač žiemą, todėl daug jų irgi patenka į Intensyvios terapijos skyrių. To išvengti būtų padėję skiepai nuo rotaviruso, kuris yra vienas iš aktyviausių „darbštuolių“, sukeliančių viduriavimą ir vėmimą.
Traumos. Autoįvykiuose sužalotų mažų vaikų sumažėjo pradėjus reikalauti, kad jie būtų vežami automobilio kėdutėse.
Buityje susižeidusių kūdikių vis dar pasitaiko, dažniau – iš socialiai apleistų šeimų. Kūdikį, kuris jau moka apsiversti ant šono, atsisėsti ir atsistoti, reikėtų akylai saugoti, nepalikti nesaugiai paguldyto ar pasodinto, o dviejų aukštų name įsikūrusi šeima turėtų pasirūpinti, kad vaikas neprišliaužtų ar neprieitų prie laiptų ir nenupultų.
Pagalbos būdai ir priemonės
Subadytas ir dar pririštas? Beveik kiekvienam Intensyviosios terapijos skyriuje gydomam mažyliui tenka durti į veną ir įstumti plastikinį kateteriuką, uždėti įtvarą, kad vaikas nelankstytų sąnario, neištrauktų kateterio, o tada lašinti skysčių.
Be to, dar ir pritvirtinti rankelę prie lovos, kad neiškristų. Juk net ir mamai esant šalia vaikelis sugeba kateterį išsitraukti arba iškristi. Mamai baisiausia, jei duriama į galvytės veną. Vis dėlto medikai dažniausiai renkasi smulkiąją kojos ar rankos veną. Kartais būna, kad kol pataiko į plonytę veną, duria antrą ir trečią kartą, todėl mamos pyksta (kamuoja vaiką!).
Medikai net išgirsta labai nemalonių replikų. Mamai reikėtų pažiūrėti į savo rankas su ryškiomis venomis ir į gražias, putlias vaikučio rankytes, kuriose nematyti nė vienos venos. O dar jis juda, kruta, rėkia…
Mažajam ligoniukui taikomi ir kiti gydymo būdai. Gana dažnai reikia skirti deguonies terapiją (uždėti kaukę ant nosytės arba į nosytę įstumti kateteriuką). Jei neturi jėgų pats pavalgyti, tenka maitinti per zondą, įkištą į skranduką per nosytę.
Kartu ar atskirai? Nuo tada, kai atsivėrė durys į užsienį ir atėjo naujos idėjos, mamai leidžiama būti prie vaiko. „Teko gerokai pakovoti su sena nuostata (ypač vyriškių ir vyresnių žmonių), kad mama gali sukelti infekciją, trukdyti gydymui.
Vaikas prie mamos iš tiesų labiau rėkia ir rodo neigiamas emocijas. Kiekviena mama tai puikiai žino, nes ne kartą yra girdėjusi: „Kol tavęs nebuvo, vaikas buvo auksinis. Tik grįžai ir prasidėjo kaprizai“. Tai natūralu, vaikas turi skųstis, guostis mamai. Todėl ir ligininėje, kai šalia vaiko sėdi mama, jis būna neramus. Užtat patiria mažiau streso. Daug kas priklauso ir nuo moters talento būti mama, ar moka nukreipti mažylio dėmesį, priėjusi paglosto, ar nerūpi vien spręsti kryžiažodžius“, – sako gydytoja I. Stirbienė,
Intensyviosios terapijos skyriuje nė viena mama neguli kartu su vaiku ir nelieka nakčiai. Žinoma, jei gyvena kitame mieste, žindo arba vaikas sunkiai serga, tada į ligoninę guldoma, bet į kitą skyrių. Ir vienu, ir kitu atveju mamai leidžiama šalia vaiko būti nuo ryto iki vakaro, tik miegoti turi atskirai. Mama turėtų būti kiek įmanoma ramesnė, pailsėjusi, įkvėpusi gryno oro ir pavalgiusi. Aukotis nereikia, nes pačią gali ištikti nervinė krizė.
Medikai prie ligoniuko vis dažniau pastebi ir tėtį, kuris pakeičia mamą, ją palaiko. Bet būna visko, prie vaiko lovos dėl jo nelaimės šeimos ir skiriasi, ir taikosi.
Bendros pastangos. Medikai mamai suprantamai paaiškina apie vaiko būklę, nieko neslepia, nes kai ji suvokia, kas vyksta, kuo gali padėti, mažiau kyla nepasitenkinimo gydytojais. O kai mamos mintyse knibžda visokių įtarinėjimų, visiems būna daug sunkiau. Juk jau ištiko bėda, ir reikia vaiką kuo skubiau gydyti. Būtų puiku, jei ir mama bendradarbiautų su medikais, neieškotų priekabių, padėtų vaikui. Pasitikėjimas padeda ne tik gydytojams, mamai, bet ir vaikui. „Deja, kartais pasitaiko negatyvių, agresyvių žmonių, kurie visur elgiasi panašiai, visus kaltina. Kol vaikas serga namie, dėl jo būklės kalta liga, bet kai papuola į ligoninę, tėvai kaltina medikus – kad ne tuos vaistus skyrė, o skirtieji nepadėjo, kad langą atidarė… Tokios mamos ne padeda, o trukdo“, – apgailestauja gydytoja. Ir joms leidžiama būti prie vaiko. Draudžiama tik neblaivioms, nešvarioms.
Čia ir dabar. Kartais reikia pagalbos ne tik sunkiai sergančiam kūdikiui, bet ir mamai, kuri patiria nerimą ir įtampą dėl to, kad vaikelis atsidūrė ties gyvenimo ir nebūties riba. Kai medikai mato į paniką puolusią mamą, pakviečia jai psichologą.
Deja, psichologinė ligoninės tarnyba turi labai daug darbo, todėl ne visada spėja pagelbėti. Juk psichologinės pagalbos visada galima kreiptis kitur. Tik mama ne visada supranta, kad jai tokios reikia, tikisi sunkumus įveiksianti pati, nors yra jau išsekusi, stovi ties didelės psichologinės krizės slenksčiu.
Mama turėtų džiaugtis mažais laimėjimais. Jei vaikučiui įvyko didelė nelaimė (galvos smegenų trauma, sunkus meningitas, gresia mirtis, komplikacijos, neįgalumas), mamai reikėtų nešokti toli į priekį, o pradėti gyventi šia diena ir džiaugtis kiekviena sėkme. Kad vaikutis šiandien galėjo mirti, bet išgyveno, kad šiandien geriau nei vakar sekasi ventiliuoti plaučiukus… „Daktare, ar mano vaikas vaikščios?“,– būna, mama klausia gydytojų. O jie tikrai ne visada žino, nes išeitis gali būti ir labai gera, ir labai bloga.
Kai kada mama, atvirkščiai, neigia vaiko ligą, nesuvokia ištikusios didelės nelaimės, kad vaikui tikrai yra blogai. Mamai sunku galvoti apie rimtą bėdą, jos sąmonė nepriima nelaimės, ją atmeta, todėl dėmesį nukreipia į smulkmenas, pastebi visokiausius taškelius, brūkšnelius, kurie nedaro jokios įtakos vaiko ligai. Jis guli be sąmonės, smegenys paveiktos ligos, o mama klausia: „Čia truputį paraudusi rankytė. Kaip niekas nemato?“ Ir reikalauja ką nors daryti… Tai nelaimės neigimas, psichologinė reakcija, gynyba.
Valandai ar mėnesiui?
Ar mažylis ilgai bus gydomas Intensyviosios terapijos skyriuje, priklauso nuo jo būklės bei kitų aplinkybių. Dauguma kūdikių čia guli apie 3-5 dienas. Likusieji dėl grėsmingos sveikatos būklės užtrunka (po traumos net ir mėnesį ar ilgiau).
Vaikelis gali būti guldomas vos kelioms valandoms, tik stebėjimui, jeigu jam įtariama pavojinga sveikatos būklė. Taip pat tada, kai tokią būklę galima greitai panaikinti (pvz., nutraukti traukulius arba grąžinti skysčių pusiausvyrą), kol atliekama narkozės reikalaujanti procedūra arba kol po bakterinės ligos pasijus geriau ir pradės gerti, valgyti. Sveikstantis mažylis toliau gydytis keliamas į kitą skyrių.
SOS ŽENKLAI
Atmintinė tėveliams
Daugeliu atveju tėveliai supranta, kad vaikui reikia skubios medikų pagalbos (kraujuoja po traumos, lūžo kaulas, apalpo, neteko sąmonės, atsirado traukulių, dūsta ir pan.). Tačiau yra požymių, kurie kartais atrodo negrėsmingi, todėl tėvai būtinąją pagalbą mažyliui uždelsia suteikti.
Skysčių netektis. Jei vaikas vemdamas, viduriuodamas neteko daug skysčių arba karščiuoja ir negeria, tapo vangus, blyškus, nesidomi aplinka, liežuvis sausas, o paakiai pajuodę, įkritę – būtina vykti į ligoninę. Kuo mažesnis vaikas – tuo greičiau. Gali būti, kad jam stinga skysčių arba sutriko inkstų veikla.
Galvos smegenų veiklos sutikimas. Jei karščiuojantis kūdikis ar mažas vaikas turi neurologinio sutrikimo požymių (vangus, niekuo nesidomi arba neramus, dirglus, labai rėkia), kuo skubiau vykite į ligoninę. Ypač jei dar ir karščiuoja, viduriuoja. Jei sunegalavęs vaikas atsigavo, palyginti neblogai jaučiasi, šypsosi ir domisi aplinka, nori viską apžiūrinėti, žaisti, greičiausiai jis rimta liga neserga.
Kvėpavimas. Įsiklausykite, kaip vaikas kvėpuoja būdamas sveikas, kad suprastumėte, koks yra vidutinis, normalus kvėpavimo dažnis. Sergantis vaikas kvėpuoja šiek tiek dažniau. Taigi, jei vaikas labai dažnai kvėpuoja, lekuoja kaip šuniukas, įkvepia ar iškvepia orą, leisdamas kokį garsą, stena, dejuoja arba atsirado kitokių garsų, kurių anksčiau niekada kvėpuojant nebuvo, kuo skubiau vykite į ligoninę arba kvieskite greitąją pagalbą. Aišku, jei vaikui suraižė pilvuką ir porą kartų sudejavo, bet toliau elgiasi įprastai, nereikia jo čiupti ir lėkti į ligoninę. Nepanikuokite ir dėl karkalų plaučiuose. Pats baisiausias dalykas, koks gali nutikti vaikui, tikrai nėra karkalai.
Širdies ir kraujotakos bėdos. Jei matote, kad kūdikis tapo blyškus, vangus, mažai šlapinasi ir labai dažnai plaka širdelė (pulsą galite nesunkiai užčiuopti ties momenėliu), nelaukite, kol vaikučiui pasidarys labai blogai, jis pamėls. Kuo skubiau vežkite į ligoninę.
Irena Mickevičiūtė
„Mamos žurnalas“
