
Pirmasis mėnuo po gimdymo – saldus, tylus, intymus laikas, kai nereikėtų kviestis svečių, kažkur toli keliauti, imtis didelių buties darbų. Tai laikas, per kurį visa šeima pripranta prie naujos gyvenimo tėkmės. Kad visi būtų laimingi, verta prisiminti kelias gerai žinomas (bet dažniausiai užmirštamas) tiesas. Pataria psichologė Ugnė Koršunovė.
Kas bus po gimdymo?
Dauguma šiuolaikinių nėščiųjų domisi savo būsena, lanko mokyklėles, aktyviai rengiasi sąmoningai gimdyti, žindyti, prieraišiai auginti kūdikį. Mokyklėlių daug, jos įvairiausių pakraipų ir metodikų, tačiau beveik visas vienija bendra tendencija – labai mažai dėmesio skiriama pogimdyminei mamos būsenai. Paradoksas – kai moteris laukiasi, ji išaukštinama, lepinama, jai siūloma skaniai valgyti, daugiau dėmesio skirti sau, pailsėti, nepervargti. O štai vos pagimdžiusi ji turi staiga tapti stipri, aktyvi, nes visas dėmesys sutelkiamas į naujagimį.
Iš tikrųjų mama per pogimdyminį laikotarpį dar silpna, labai jautri, pažeidžiama, dirgli. Staiga persitvarko ne tik moters organizmas, bet ir įprastas gyvenimo ritmas, gerokai padaugėja fizinio ir emocinio krūvio. Todėl psichologai primygtinai pataria – besilaukdamos ruoškitės ne tik gimdymui ir žindymui, bet ir pogimdyminio periodo permainoms.
Didžiausias darbas – prisitaikyti
Po vestuvių sutuoktiniai išgyvena medaus mėnesį, kai mėgina prisitaikyti vienas prie kito, pasimėgauti artumu be pašalinių. Po gimdymo tėvai turėtų išgyventi tokį patį medaus mėnesį, šalia esant naujagimiui. Nuo pirmojo mėnesio „sukibimo“ labai priklausys ir ateities ryšys. Būti tėvais mokomės visą gyvenimą, o svarbiausia tėvams mokėti prisitaikyti prie savo vaiko. Juk vaiko poreikiai keičiasi – vienokie jie būna naujagimių, kitokie – kūdikių, darželinukų, mokinukų. Kai kūdikis mažas, jam reikia maisto, šilumos ir švaros, glamonių, kai paauga – žaidimų, pasakų, o tėvams reikia mokėti priimti šiuos pasikeitusius poreikius ir juos patenkinti.
Valdykite emocijas
Mokytis mylėti kūdikį nėra toks jau lengvas uždavinys. Kol laukiamės, daugiau rūpinamės juo fizine prasme (kad netrūktų maistingų medžiagų, kad jaustume judesius), bet gerokai sunkiau išmokti rūpintis mažyliu psichologiškai ir emociškai. Žinome, kad vaisius įsčiose jaučiasi taip, kaip jaučiasi mama. Kai mama patiria stresą, vaisius gauna „porciją“ mamai išsiskiriančio adrenalino. Vaisius neturi filtro, kuris sustabdytų mamos streso hormonus, todėl jaudinasi, nerimauja, kenčia kartu su mama. Gimęs kūdikis jau nebesusijęs su mama kraujotaka, tačiau emocinis ryšys išlieka.
Ypač mamos pienu maitinamas kūdikis su mama dar ilgai yra kaip vienas kūnas ir labai jaučia mamos nuotaikas. Štai kodėl po gimdymo grįžusi namo moteris turi stengtis kontroliuoti tai, kas yra kontroliuojama – savo reakcijas, emocijas ir priimamą informaciją. Nėščia moteris tarsi nesąmoningai atsiriboja nuo neigiamos informacijos. Jai nesinori žiūrėti baisių filmų, atsiriboja nuo išorinių problemų, kurių negali pati išspręsti. Panašiai mama galėtų elgtis ir po gimdymo, nes dabar svarbiausias dalykas – nuo neigiamų emocijų apsaugoti vaikutį. Žinoma, tai ne visada įmanoma, bet pasistengti verta.
Verksmas – svarbus signalas mamai
Jau nėštumo metu reikia įsisąmoninti, kad pirmaisiais mėnesiais kūdikis dažnai verks. Tyrimai įrodė, kad „tobulų“ kūdikių, kurie tik valgo ir miega – mažuma. Daugybė sveikų kūdikių, kurių poreikiai visiškai patenkinti, dalį savo būdravimo laiko verkia be aiškios priežasties. Gera treniruotė – per nėščiųjų paskaitėles paklausyti, kaip rėkia kūdikis simuliatorius. Patikėkite, vos kelios minutės nepaliaujamo kūdikio simuliatoriaus riksmo priverčia paskaitos dalyvius (būsimus tėčius ir mamas) muistytis, nervintis, jaustis labai nepatogiai.
Mama visada reaguoja į kūdikio verksmą – atskuba priglausti, pačiūčiuoti, pakalbinti, pamaitinti ar pervystyti. Kūdikio verksmas įsitvirtina kaip svarbus signalas mamai. Net būdama viena, prekybos centre ar kur kitur, išgirdusi verkiantį svetimą vaiką, mama suklūsta, sunerimsta – akimirką jai atrodo, kad verkia jos kūdikis, jis ją kviečia, ji turi skubėti jį nuraminti.
Pirmos dienos su naujagimiu namuose yra ir malonios, ir neramios. Jauni tėvai labai sunerimsta išgirdę savo kūdikio verksmą. Beveik kiekviena šeima pereina individualios patirties etapą, kol atranda savo efektyvaus nuraminimo būdus. Žinoma, raminti reikia, tik ne panikuoti, o suvokti, kad visi kūdikiai verkia, tai normalu, šis etapas laikinas ir tikrai praeis.
Pastebėjote, kad kai kūdikis verkia, ir jį tuo metu ramina kas kitas, atrodo, kad tai daro nemokšiškai, o štai kai Jūs paimsite ant rankų, vaikutis bematant nurims? Jeigu net tai ir tiesa (mamos glėbyje kūdikis jaučiasi saugiausias), kai verkiantį kūdikį ramina tėtis, niekada nekritikuokite: „Tu nemoki nuraminti“. Jei tėtis ramins, o mama šalia isterikuos, kūdikis labai gerai jaus tą dirglų foną. Kuo ramiau mama reaguoja į verksmą, tuo kūdikis greičiau nurimsta. Paprastai mama greitai išmoksta ramiai reaguoti į kūdikio verksmą, nes žino, kad kartais didelis „triukšmas“ gali kilti dėl labai mažos priežasties – verkia, nes šlapias ar kad nenori būti vienas. Mama moka atskirti, kada į verksmą galima reaguoti lėtai, o kada greitai, nes kai mažyliui ką nors labai skauda, kūdikis verkia visai kitaip.
Pasidalinkite buities našta
Kūdikis labai greitai suvokia, kad jis yra pasaulio centras, ir drąsiai reikalauja: „Mama, greičiau eik iš dušo ir pažaisk su manimi“. Reikia iš anksto susitaikyti su tuo, kad daugybę buities darbų teks nudirbti greičiau, vėliau arba visai nenudirbti. O buities rūpesčių atsiradus kūdikiui gerokai padaugės. Na kad ir paruošti vonią maudynėms, o paskui viską sutvarkyti. Nesvarbu, kuo užsiima antroji pusė, kokias reikšmingas pareigas užima, kiek pinigų uždirba, buityje jis turi būtinai prisidėti. Patikėkite, kūdikis, o vėliau – vaikas – mato, ar tėtis padeda mamai, ar ji viena neša buities naštą. Vaikas labai greitai išmoksta tokio modelio ir paskui pritaiko savo gyvenime. Nenustebkite, jei po kelerių metų sūnelis ar dukrelė atsisakys nusinešti savo puoduką ar išplauti lėkštutę, nes juk viską visada darė mama. Kūdikis nuo gimimo turi matyti – aš gyvenu šeimoje, ir joje visi kažką daro, padeda vieni kitiems.
Vyrai savo indėlį į šeimą matuoja pagal tai, kiek kiti vyrai daro savo šeimose. Jei vyro bendradarbiai po darbų neskuba namo, jei giminaičiai vyrai niekina „kuitimąsi namuose“, tikėtina, kad ir Jūsų vyras laikysis tokio modelio. Jeigu Jūsų netenkina, kad vyras kažko nepadaro, o Jūs norėtumėte – būtinai pasakykite. Pasikalbėti būtina, nes vyras gali net nesuvokti savo „kaltės“. Kalbėtis apie nepasitenkinimus reikėtų tada, kai esate ramiai nusiteikę, o ne kai taurė perpildyta, ir pokalbis dėl neplautos lėkštės prasideda pakeltu tonu.
Tėtis ir kūdikis
Į kūdikio priežiūrą nuo pirmų dienų būtina įtraukti tėtį, tik tada vyras supras, koks didelis darbas prižiūrėti mažylį. Tarkime, vyrui leiskite su vaiku išsiruošti pas masažistę nuo–iki. Jis pamatys, ką reiškia aprengti kūdikį žiemos metu (dauguma kūdikių nemėgsta rengtis), kai pats būni šlapias, tada atvežus į polikliniką nurengti, per procedūrą, kol daromas masažas, žaisti ropojant aplink stalą, kad vaikutis neverktų, o po procedūros vėl aprengti. Kai tėtis grįš iš tokio „žygio“, jis jausis kaip po sunkios treniruotės sporto klube. Vyrams reikia tai patirti – ir dėl to, kad įvertintų moters krūvį, ir dėl to, kad tik patiriant tokius dalykus užsimezga tėčio ir vaiko ryšys. Deja, tenka sutikti tokių šeimų, kuriose vyras grįžta namo ir priekaištauja žmonai – kaip tu išauklėjai mūsų vaiką, kad neklauso? Yra vyrų, kurie labiau linkę atvežti žmoną su vaiku kažkur (į polikliniką, baseiną, kito vaiko gimtadienį), o patys laukti prie durų arba net automobilyje. Džiugu matyti jaunas šeimas, kai mamos pasitiki tėčiais ir ramiai dalinasi kūdikio priežiūros džiaugsmu. Girdžiu, jog šie tėčiai gerbia savo moteris, sudaro sąlygas joms ne tik pailsėti, bet ir pramogauti, pasisemti naujų įspūdžių, idėjų bendraujant su draugėmis ar kitais žmonėmis už namų sienų.
Viską darykite kartu
Dabar, kai motinystės atostogos ilgos, ir mama su vaikučiu dieną gali pamiegoti pietų miego, pastebima, kad tėčiai išsikrausto miegoti į kitą kambarį. Kad naktį išsimiegotų ir dieną žvaliai „uždirbtų pinigus“. Psichologai mano, kad tėtis, gimus kūdikiui, neturėtų išeiti miegoti kitur. Vyro miegas dėl naktinių kūdikio pazirzimų tikrai nenukentės. Pirmomis dienomis vyras gal ir girdės, kaip naktį maitinsite vaikutį, tačiau vėliau ramiai miegos, juolab kad retai kuris kūdikis naktį rėkia kaip sirena. Vyras turi dalyvauti šeimos gyvenime. Jei esate šeima, viską reikėtų daryti kartu – ir pirkti sauskelnes, ir keliauti į polikliniką, ir maudyti vaikutį.
Būtinai išklausykite vyro patarimų apie kūdikio auginimą, nors ir atrodys, kad Jūs daugiau žinote, skaitėte, turite geresnę intuiciją. Tai tiesa, tačiau vyras turi „kitur įtaisytą akį“ – jis mato viską tarsi iš šalies. Vyro pasiūlymai kartais būna švieži, įdomūs, juos verta išbandyti.
Svečių nereikia
Pirmą mėnesį psichologai pataria svečių nekviesti, nebent tik artimiausius žmones, pavyzdžiui, senelius. Tai laikas, kai turite susipažinti su savo kūdikiu, atrasti savo ritmą ir išmokti būti jau 3 asmenų šeima. Kūdikiui nereikalingas mamos stresas, „kaip čia spėti susitvarkyti namus, paruošti vaišes ir dar gražiai atrodyti“.
Vėliau, kai jau būsite prisiderinę prie kūdikio, stenkitės išpildyti visas pasibuvimo formas – raskite laiko mamai pabūti vienai, mamai su kūdikiu, mamai su vyru, visai šeimai kartu, ir dar su kitais. Verta bendrauti su kitomis jaunomis šeimomis, kur irgi auga kūdikis, nes tėvams smagu dalintis patirtimi.
Pogimdyminis liūdesys
Tiek moters, tiek vyro emocinė būsena po gimdymo turėtų būti pakylėta. Deja, taip būna ne visada – visi esme girdėję apie mamos pogimdyminį liūdesį. Tai visai nebaisus dalykas, tiesiog mama tuo metu yra jautresnė, ją gali sugraudinti tai, kas anksčiau visai nejaudino. Ši būsena praeina, ir gana greitai. Manoma, kad trumpalaikė liūdesio būsena aplanko daugumą moterų po gimdymo. Gali atsirasti valgymo sutrikimų – mama labai daug valgo arba netenka apetito. Tačiau ir tai labai laikina. Jautrumas, dirglumas paprastai prasideda trečią dieną po gimdymo, praėjus 5–7 dienomis sumažėja, o po 2 savaičių praeina. Lieka tik jautrumo šešėliai.
Mamas labai liūdina ir sutrikdo, jei kūdikio raida menamai neatitinka normų. Labai svarbu aklai nesekti vaiko raidos aprašymų, mat kūdikiai vystosi individualiai – vienų daugiau vystosi kalbos gebėjimai, kitų – stambioji motorika. Tas, kuris pradėjo anksčiau vaikščioti, galbūt vėliau pradės kalbėti ir pan.
Milijonas klausimų
Kai gims kūdikis, pirmus tris mėnesius kils begalės klausimų. Verta turėti „budintį“ telefono numerį – gydytojos, mamos, sesers, neseniai pagimdžiusios draugės – kam galima paskambinti patarimo, kad ir vėlai vakare. Jei tokio žmogaus nėra, verta sukaupti pakankamą literatūros biblioteką, kad galėtumėte iškilus problemai pavartyti. Daugiausia stresų sukelia paprasčiausi dalykai – ligoninių priimamuosiuose galite išklausyti istorijų, kaip atvažiuoja šeimos, apimtos panikos, nors nieko blogo neįvyko. Viena šeima atvežė „geltonai atpylusį naujagimį“ (o tai buvo priešpienis), kita – kūdikį, „kuris tuštinasi žaliai“ (o iš tikrųjų – mekonijumi), daugybė atvažiuoja dėl paprasčiausių pilvuko dieglių, kai tereikia vamzdeliu nuleisti dujas.
***
Gimęs kūdikis keliems mėnesiams tampa visatos centru ir įneša palaimingos šviesos į gyvenimą. Pasikeičia ne tik tėvų požiūris, pasikeičia net balsai! Jie tampa švelnesni, tylesni. Kūdikio atėjimas į šeimą – vienas gražiausių periodų gyvenime, tačiau jį dažnai apkartina smulkmenos, kurių tikrai nesunku išvengti (jei apie jas žinai).
Parengė Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“