Tradiciškai temą straipsniui padiktavo nuotrauka. Mama Dalia atsiuntė mums kelias šeimos nuotraukas. Dėmesį patraukė egzotiškos išvaizdos tėvelis, kuris šalia Dalios, iš nuotraukų spinduliuojančios tikru lietuvaitišku šviesumu, atrodė labai kontrastingai… Dar didesnė intriga kilo, kai Dalia parašė nuotraukas siunčianti iš Danijos.
Taigi kaip gyvena šitas tautų katiliukas: šviesiaplaukė lietuvaitė Dalia, jos vyras – danų ir nigeriečių kraujo turintis Michaelis ir judviejų sūnelis Noah, lietuviškai – Nojus.
Su Dalia „kalbamės“ internetu, nes į Lietuvą artimiausiu metu šeima užsukti neketina.
Kokie likimo gūsiai Jus nubloškė į Daniją?
Išvykau 2001 sausio mėnesį. Gyvenau Šilutėje ir dirbau UAB vadybininke. Buvau patenkinta darbu. Tik Šilutė nedidelis miestukas, tad buvo nuobodoka, norėjosi kažko daugiau.
Jaunatviškas ryžtas, įvairovės paieška paskatino kažką keisti. Neplanavau likti Danijoje gyventi, bet tai, kad šiandien gyvenu čia, patvirtina gerai žinomą frazę: niekada nesakyk niekada. Važiavau metams padirbėti aukle. Mano draugė (jau ten dirbusi) pasiūlė darbą, tad ir sutikau. Vykau į šeimą, kuri buvo žinoma, patikima. Prižiūrėjau metukų ir pustrečių metų berniukus.
Pamenu, kaip 2001 metų sausio 2 dieną mane artimieji išlydėjo į oro uostą. Pakelių medžiai blizgėjo saulės spindulių apšviesti, nes buvo apšerkšnoję… Išsiskyrimas visiems buvo sunkus. Aš juk buvau „naminukė“ mergaitė, o dar ir pagrandukė mamai. Manė, kad trumpam mane išleidžia, o išėjo, kad Danijoje gyvenu jau daug metų.
Kaip susipažinote su būsimuoju vyru?
Su savo būsimu vyru susipažinau visiškai atsitiktinai. Pirmą kartą susitikome mūsų bendros pažįstamos gimtadienio šventės metu klube. Iki sutuoktuvių išdraugavome beveik 4 metus.
Michaelis pasipiršo kelionės po Londoną metu, 2005-ųjų rugpjūčio 15 dieną, Londono akyje. Man tai buvo visiškai netikėta, nenujaučiau nieko.
Nors kartais pamąstydavau apie mūsų ateitį. Draugas buvo suplanavęs pasipiršimą, bet viskas įvyko kiek kitaip, nei buvo numatęs. Užuot pasipiršęs prie keturių akių, pasipiršo dalyvaujant mano draugei ir dar būreliui mums visai nepažįstamų turistų. Mat į Londono akies apžvalgos kabinas įleidžia ne po du, o iki dešimties žmonių… Vestuvės vyko Danijoje, mes patys jas planavome, ruošėme, finansavome. Buvo smagu, bet be lietuvisku tradicijų. Svečių buvo dešimties tautybių (lietuvių, danų, norvegų, škotų, nigeriečių, kamerūniečių, italų, ganiečių, vokiečių, filipiniečių), buvo kalbos barjeras… Tad daugiau laikėmės pasaulietiško bendravimo principo. Kai kurie svečiai buvo iš mišrių šeimų, tokių kaip norvegė mama ir tėvas ganietis ar mama italė, o tėvas nigerietis. Michaelis juk pats iš mišrios šeimos, tai jo dauguma draugų irgi tokie patys.
Ar artimieji nebandė Jūsų atkalbėti nuo meilės svetimšaliui?
Draugystės pradžioje mama nerimavo, kad draugas svetimšalis. Gražiai, atsargiai bandė atkalbėti, bet… Vėliau susitaikė su šiuo mano ketinimu.
Jiems svarbiausia, kad aš laiminga, tada ir jie laimingi. Toks mano artimųjų požiūris. O jei jau kas negero nutiktų, man gimtinėje visada atviros namų durys.
Ar Jūsų tėvai matė Michaelį iki vedybų?
Artimieji bei mano draugai matė Michaelį keletą kartų dar iki mūsų vedybų. Jis Lietuvoje lankėsi tris kartus, buvo sutiktas palankiai. Kitaip ir negalėjo būti. Lietuviai juk – svetinga tauta. Tik kalbos barjeras visada buvo ir yra, kai reikia bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis ir man tenka būti vertėja. Jaunimui bendraujant tai šiandien jau ne kliūtis.
Tai, kad Michaelis – užsienietis, manęs visai nebaugino. Juk jau kurį laiką gyvenome kartu ir pažinojome vienas kitą.
Užsieniečiai irgi žmonės. Žinoma, kultūrų skirtumas yra, bet visada juk galima diskutuoti, išsakyti savo požiūrį, mintis, nuomonę ir rasti priimtiną abiems sprendimą.
Vyro artimieji, gyvenantys Danijoje, priėmė mane gerai, bendraujame, o likusios giminės Nigerijoje dar nesutikau.
Kodėl Michaelis ryžosi vesti taip vėlai?
Vedybas jis buvo suplanavęs daug anksčiau – kai jam buvo dvidešimt penkeri, bet… vedė tik, kai sulaukė trisdešimt šešerių. Negaliu atsakyti, kodėl jis taip vėlai ryžosi santuokai, matyt, nebuvo sutikęs tos, su kuria būtų norėjęs likusį gyvenimą praleisti drauge. Danijoje daug porų iš viso nesituokia, nors visą gyvenimą pragyvena drauge, kartu vaikus augina, bet oficialiai santykių neįformina. Čia tai įprasta. Vaikus gimdo vėliau, jau kai moteris turi išsilavinimą, darbą, gerą finansinę padėtį. Čia pirmiausia mąstoma apie vaiko išlaikymą, aprūpinimą ir užtikrinimą viso to, ką turi tėvai dėl jo padaryti, kad jis augtų saugiai.
Kokio kraujo daugiau turi Michaelis – daniško ar nigerietiško?
Vyras gimęs ir augęs Nigerijoje. Dvylikos metų išvažiavo mokytis į Angliją. Vėliau emigravo į Daniją. Mama danė, tad čia jis turi artimųjų. Nigerijoje aš kol kas dar nebuvau, bet planuojame ją aplankyti visi. Man sunku pasakyti, kokio temperamento daugiau – aš juk nepažįstu grynakraujų afrikiečių. Pasak paties Michaelio, jis labiau europietis, daugiau paveldėjęs mamos prigimtį.
Kokia kalba kalbatės šeimoje, kokia kalba mokote kalbėti vaikutį?
Draugystės pradžioje kalbėjome angliškai, vėliau – daniškai. Privalėjau išmokti danų kalbą. Su sūneliu kalbame dviem kalbomis: aš – lietuviškai, kad vaikas galėtų su močiute susikalbėti, o ir man pačiai lengviau išreikšti savo mintis. Galvojame ir apie tai, kad atvykus į Lietuvą, vaikas galėtų bendrauti su artimaisiais bei kitais žmonėmis. Michaelis su sūnumi kalba daniškai, juk gyvename Danijoje, reikia mokėti tos šalies kalbą.
Kaip praėjo Jūsų nėštumas ir gimdymas Danijoje?
Gimdžiau Danijoje, viskas praėjo gerai. Pas gydytojus eidavau viena, tik atliekant įvairius tyrimus vyras būdavo kartu. Į pasiruošimo gimdymui kursus ėjome kartu, Michaelis ruošėsi dalyvauti gimdyme. Esu patenkinta, kad vyras buvo šalia, kai gimdžiau. Vis dėlto gerai, kai artimas žmogus šalia tavęs tokiu atsakingu momentu. Likau patenkinta priežiūra gimdymo metu ir po jo ligoninėje. Čia vyras su žmona ir naujagimiu gali praleisti pirmas dvi paras kartu po gimdymo. Yra atskiros šeimyninės palatos su vonios kambariu, skirtu dviem palatoms. Gauni ir visus higienai reikalingus dalykus. Kūdikiui irgi viską gali gauti ligoninėje. Akušerės malonios ir visada pasiruošusios padėti. Vienintelis dalykas, kuris mane neramino, kad čia gimdyvę priima tik tada, kai jau sąrėmiai būna kas 5 minutes, reguliarūs. Gali ir anksčiau atvažiuoti, pažiūrės, bet, jei dar tik pradžia gimdymo, išsiųs tave atgal. O visa tai dėl to, kad nepakanka vietų. Prieš važiuojant privalu pasiskambinti. Tuomet akušerė pasitinka vos ne prie automobilio durų ir neatsitraukia tol, kol iškeliauji iš gimdyklos į palatą.
Noah kol kas namie su manimi. Nuo balandžio pirmosios pradės lankyti lopšelį.
Kaip išrinkote sūnui vardą? Ar nekilo ginčių, kad turėtų būti daniškas, nigerietiškas? Nojus skamba labai lietuviškai.
Siųsdama nuotraukas jums aš sulietuvinau sūnaus vardą. Dokumentuose jis Noah Atemas Ally. Ilgokai rinkome vardą.
Norėjome kad būtų vienaip ar kitaip su mūsų artimaisiais susijęs, bet taip ir neatradome mums abiems patinkančio. Antras sūnaus vardas – tai sulietuvintas vyro antrasis vardas. Atem – afrikietiskas vardas, Michaelo senelio vardas. Jei būtų gimus mergytė, būtų buvus kaip mano mama – Emilija. Kas žino – gal kada nors tai ir įvyks.
Iš nuotraukų Jūs – labai šviesios odos. Ar vaikutis vizualiai turi nigerietiškų bruožų, ar „pramušė“ Jūsų genai?
Taip, aš šviesios odos. Sūnelis šviesus, bet už mane tamsesnis. Tai aiškiai matyti, kai šalia yra šviesiaodžių vaikų. Michaelis yra mulatas, jo mama danė – šviesiaodė kaip ir aš. Tad gal ir tai turėjo įtakos. Neturi Noah afrikietiškų bruožų. Tik žiūrint į jo akis, gali pagalvoti, kad tėvelis ne europietis. Jos tokios pat tamsiai rudos kaip ir tėčio.
Ką veikiate, išskyrus sūnaus auginimą?
Tebesu motinystės atostogose. Iki jų dirbau privačioje firmoje, rūpinausi administracijos pietumis ir kitokiais smulkiais darbeliais, tokiais kaip patalpų ruošimas susitikimams, šventėms ir pan.
Michaelis dirba buhalteriu.
Ar švenčiate Jūsų ir vyro nacionalines šventes?
Švenčiame katalikiškas šventes, tik paprasčiau, nei tai daroma Lietuvoje. Kai vaikas bus didesnis, daugiau švenčių bandysime ruošti ir švęsti. Šventės juk didžiausią džiaugsmą suteikia vaikams ir dėl jų jos dažniausiai ir rengiamos.
Kas stebina daniškuose ir nigerietiškuose vaikų auklėjimo papročiuose, kuo jie skiriasi nuo lietuviškųjų?
Danijoje vaikams beveik viskas leidžiama. Dažnai vaikai nurodinėja tėvams, o juk turėtų būt atvirkščiai. Mano nuomone, čia jiems per daug laisvės.
Jie juk vaikai ir jiem reikia kažkokių taisyklių, ribų. Pasak mano vyro, disciplina – žinomas dalykas Nigerijos vaikams. Gali būti, kad ten kai kur vaikai ir muštruojami. Sudėtinga rasti aukso vidurį auginant vaiką. Kaip mums tai seksis, parodys gyvenimas.
Koks Jūsų šeimos laisvalaikis?
Kol kas neturiu daug laisvalaikio. Jis skiriamas sūneliui. Bet bandau retkarčiais ir sau malonių akimirkų pasidaryti. Skaitau knygas, gaminu atvirukus, siuvinėju… Vyras daug sportuoja, aš bandau prisijungti prie jo. Kartais bėgiojame visi kartu.
Vaikas vežimėlyje. Čia net tam skirtų vežimėlių yra ir tai gana populiaru. Tie vežimėliai, skirti vežtis vaikutį, kai bėgioji, atrodo kaip sportiniai. Jų būna įvairių. Kai kurie su trim dideliais ratais, vaikas jame sėdi arba guli. Kiekviename vaikui skirtame vežimėlyje yra saugos diržai, kuriais jis pritvirtinamas taip, kad pats to nejaučia, o saugumas užtikrintas. Mes įsigijome tokį, kuris tinka ir bėgiojimui, ir kaip sportinis. Tokie vežimėliai stumiami priekyje, lengvai rieda.
Kokia virtuvė dominuoja Jūsų namuose – nacionalinė danų, nigeriečių ar lietuviška?
Mūsų virtuvėje įvairaus skonio patiekalai. Viską mes valgome, tik gaminti nelabai mėgstame, bet tenka. Man labai skanus vyro paruoštas maistas.
Jei jam kas nepavyksta, tai bando tol, kol išgauna reikalingą skonį. Gamina jis ir nigerietiškų patiekalų. Jo šeima mane gąsdino, kad nevalgysiu jų patiekalų, nes jie keistos, neįprastos konsistencijos. Deja, nuvyliau juos. Mano mėgstamiausias patiekalas – okra sriuba. Okra – tai Afrikoje auganti daržovė (vertimo neradau). Jautienos gabaliukai pakepinami kartu su svogūnais, trintais pomidorais, palmių riešutų aliejumi, okra daržovėmis, sultiniu, čili ir dar visokiais prieskoniais. Sriuba išeina tąsi. Valgoma su daržove, vadinama yam, kurios skonis primena lietuvišką bulvę. Nigerijoje žmonės daugumą patiekalų valgo su pirštais, bet aš niekada to nebandžiau. Gal kai ten viešėsiu, pamatysiu, kaip tai daroma, ir pabandysiu.
Ar vyras iki susitikimo su Jumis ką nors žinojo apie Lietuvą?
Michaelis iki mūsų susitikimo nelabai ką žinojo apie Lietuvą. Tik tiek, kad tai viena iš buvusios TSRS šalių. Tai pat buvo girdėjęs apie Arvydą Sabonį, tik nežinojo, kad jis lietuvis.
Ko labiausiai ilgitės gyvendama Danijoje?
Lietuviškų patiekalų, cepelinų, sriubų…
Stengiuosi apsilankyti gimtinėje bent kartą per metus, kartais ir du kartus. Močiutė atskrenda aplankyti anūkėlio. Jos lauktuvės – dažniausiai maisto produktai. Mama – buvusi pedagogė, tai knygų irgi sulaukiu. Dabar ir anūkui knygų dovanoja, kad galėčiau jam paskaityti, kai jis tai supras.
Arba atveža savo rankų mezginių anūkėliui, Michaeliui.
Ar Danijoje daug tamsiaodžių?
Tamsiaodžių čia nemažai. Dauguma iš musulmoniškų kraštų, nemažai ir iš Afrikos. Mums, atvykusiems iš Lietuvos, iš pradžių atrodo, kad jų labai daug, bet kai pagyveni, tai tampa kasdienybe ir taip nebeatrodo. Jų taip pat daug ir kituose
Europos miestuose, pavyzdžiui Paryžiuje, Londone, kur teko pabuvoti.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
