Autorė Rasa Siudikienė žurnalo skaitytojoms pažįstama beveik 10 metų iš straipsnių apie žindymą. Šį kartą Rasa pasakoja ne apie maitinimą krūtimi, o apie neįtikėtiną karjeros posūkį.
Žindymo konsultantė dabar vadovauja IT įmonei.
Trumpai apie Rasą
Kaunietei Rasai 44 metai, ji 4 vaikų mama: Gabrielei – 21 m., Lukui – 22 m., Justui – 6,9 m., Juliui – 2,9 m. Rasa yra verslo administravimo ir vadybos magistrė. Ji daugelį metų yra VšĮ „Pradžių pradžia“ direktorė, tarptautinė laktacijos konsultantė ir pasirengimo žindyti kursų vadovė. Šiandien Rasa vadovauja savo įkurtai IT įmonei „FoxiAD“.
Rasa, papasakokite, kaip būdama pagal išsilavinimą vadybininkė, taip susidomėjote žindymo problemomis, kad net tapote „Pradžių pradžia“ vadove?
Augindama pirmuosius vaikus įgijau ir žindymo, ir nežindymo patirties. Pačią nustebino, jog po pirmojo gimdymo buvo viskas padaryta, kad nežindyčiau – vaiką atnešdavo tik pamaitinti kas 3 val., mane gydė nuo „hiperlaktacijos“, o vėliau konstatavo, jog krūtys netinkamos ir pieno trūksta. Po metų pasaulį išvydo dukra, tačiau šįkart gavau moralinį palaikymą ir teisingą informaciją iš savo daugiavaikės tetos, perskaičiau lankstinuką KMUK, ir tų žinių užteko, kad dukrą žindyčiau iki 9 mėn. Taip padariau išvadą, jog pienas gaminasi galvoje, reikia tik palaikymo ir žinių. Todėl sutikusi žindymo pradininkes Lietuvoje Daivą Šniukaitę ir Eglę Markūnienę sutikau tapti viena pirmųjų „Mama–mamai“ savanorių: dalyvavau specialiuose mokymuose ir daug metų savanoriškai patardavau mamoms telefonu ir namuose.
Beje, jaunėlį Julių (2 m. 9 mėn.) atjunkiau tik prieš 2 mėnesius.
Kiek ilgai ši veikla domino?
Tebedomina iki šiol! „Mama–mamai“ savanore dirbau apie 15 metų, vėliau sutikau tapti VšĮ „Pradžių pradžia“ direktore ir iki šiol tęsiu savanorystę šioje organizacijoje, tik kita forma. Būdama „Mama–mamai“ savanore sukaupiau didelę patirtį, krūvas nuotraukų, laiškų, situacijų – visa tai virto į žindymo kursus. Iš pradžių juos vesdavau Vilniuje, kaip pavaduojanti lektorė, vėliau pradėjau vesti kursus Kaune, čia jie tapo labai populiarūs.
Prieš kelerius metus tapau Naujagimiui palankios ligoninės vertintoja, tad tenka stebėti situaciją iš abiejų pusių – kaip jaučiasi gimdyvės ir kaip stacionaras pasiruošęs jai padėti.
Organizacijos vadovybė pasiūlė mokytis IBCLE (tarptautiniam žindymo konsultanto egzaminui). Šis sertifikatas pasaulyje plačiai pripažįstamas, jis įrodo profesinę kvalifikaciją ir suteikia teisę dirbti gimdymo namų arba akušerinių skyrių stacionaruose (Lietuvoje tai dar tik siekiama įtvirtinti).
Išlaikiusi egzaminą toliau tęsiu savanorystę, paskaitų skaitymą žindymo kursuose ir tebevadovauju organizacijai.
Kodėl nutarėte imtis visai kitokios veiklos? Gal žindymas pasidarė nebeįdomu, nes ūgtelėjo pačios vaikai?
Savo verslo visada norėjau imtis. Vilioja iššūkiai, mėgstu mokytis, o galimybės tobulėti atrodė labai patraukliai.
Mano arkliukas – rinkodara, pastaroji yra visur, net ir ne pelno organizacijose, tad vaikams ūgtelėjus nusprendžiau pabandyti savo jėgas IT versle, juolab kad patirties turėjau, o šeima ir draugai palaikė.
Buvau jau 30-metė, kai studijuodama 4 kurse atlikau praktiką IT įmonėje, ten ir likau dirbti – iš pradžių – konsultantės, vėliau – klientų vadovės – darbą. Čia teko nemažai bendrauti su įmonių vadovais, mačiau kaip vyksta sudėtingų IT sprendimų pardavimai, kokią reikšmę pardavimo rezultatams turi greitis, gebėjimas atpažinti sprendimo priėmėją, kokią galią turi prekinis ženklas ir kokybiškas bendravimas.
Nuo motinos pieno (MP) šokote taip toli – į IT? Atrodo, tai nesuderinami dalykai…
Ši sritis pagavo mane, ne aš ją. Dirbdama savanore ir VŠĮ direktore mačiau, kaip kuriamos svetainės mūsų projektams, kokio funkcionalumo reikia norint skelbti idėjas ir kaip svarbu būti matomiems internetinėje erdvėje. Šiuose e. projektuose stebinto prastas aptarnavimo lygis. Pabendravau su kitų įmonių vadovais ir priėjome prie bendros išvados, kad IT įmonėse, kaip ir statybų bendrovėse, užsakymų labai daug, o darbo ištekliai brangūs ir jų trūksta, kad netvarkingos svetainės ir vilkinami projektai tapo norma. Mane ši situacija suintrigavo ir įžvelgiau galimybę ne tik dirbti geriau ir suvaldyti projektus, bet ir apjungti rinkodarą, dizainą ir programavimą. Po 1,5 metų veiklos galiu pasakyti, jog sukurti verslą nebūtina būti tos srities specialistu, pastaruosius reikia samdyti. Kur kas svarbiau išmanyti ir subalansuoti veiklos procesus, gerai komunikuoti ir sugebėti tai parduoti.
Verslą kūrėte su mažu vaiku ant rankų?
Galima sakyti taip. Juliui buvo 1,5 metų, kai pradėjau kurti „FoxiAD“ prekinį ženklą ir būsimo verslo strategiją. Buvo visko – ir darbingų laikotarpių, ir darbo iš ligoninės palatos, naktį, na o galimybė dirbti iš namų – tai IT srities privalumas. Ligoninėje atsidūriau 2 kartus: pirmąkart su abiem vaikais – pasirodo gripas ir su juo draugaujanti pikta bakterija abu mažylius susargdino plaučių uždegimu, po išgijimo lėkėme į sanatoriją Palangoje, kur 2 savaičių jūros oras, pavasarinė saulytė ir druskingos procedūros davė puikių rezultatų. Po sanatorijos – vėl ligoninė, tik šįkart su vyresniuoju – liežuvio liaukos uždegimas nuo dantuko karieso (kokie teisūs natūralios medicinos specialistai, įžvelgią plaučių ir dantų būklės sąsajas!). Palatoje turėjau kompiuterį, tad nuobodulį vaikydavo linksmi filmukai ir muzika, o galimybė padirbėti naktimis leido tesėti pažadus klientams. Darbas iš namų nėra toks lengvas – dieną nepadirbėsi, kai vaikai ropščiasi ant stalo, o vakare akys limpa greičiau nei vaikų. Laimei, esu rytinis paukštis, atsikelti 4–5 val. ryto – juokas, ypač vasarą, kai organizmas pats bunda pasitikti kylančią saulę.
Kaip viskas prasidėjo – nuo bendraminčių paieškos, nuo kokių nors atsitiktinumų?
Jokių atsitiktinumų versle, kaip ir esminių iniciatorių, nepripažįstu. Džiaugiuosi dėl kitų žmonių sėkmės istorijų, kuomet pasiseka „būti reikiamoje vietoje ir tinkamu laiku“, man taip nėra nutikę. Nuosekliai eiti į tikslą mokiausi visą gyvenimą – universitete, seminaruose, ruošdamasi paskaitoms, skaitydama knygas, bendraudama su kitų įmonių vadovais.
Galima vadinti sėkme, kad įmonės kūrimo pradžioje turėjau draugų, kurie yra stiprūs rinkodaros ir dizaino profesionalai, iki šiol konsultuojuosi ir jų palaikymas „FoxiAD“ neįkainojamas. Beje, kiekvienas klientas – pamoka, kurią privalu išmokti: jau pardavimo metu galima įvertinti, kur būsimo projekto grėsmės: mažesnis kompiuterinis raštingumas, informacijos pateikimo vilkinimas, blaškymasis renkantis svetainės dizainą, naujokas, atsakantis už projektą ir t.t. Čia psichologijos žinios, įžvalgumas, gebėjimas analizuoti neverbalinę kalbą ir saugikliai sutartyse – labai reikalingi įrankiai.
Ar teko mokytis vėl ko nors naujo?
Nuolatos mokausi, be to, sukurti besimokančios organizacijos aplinką yra vienas iš mano svarbiausių tikslų. Mūsų darbuotojai leidžiami į seminarus, stažuotes užsienyje, skatinami domėtis naujovėmis ir nebijoti jų taikyti praktikoje – už klaidas galvų nekapojame. Man didžiausi iššūkiai buvo personalo ir finansų valdymo srityse (pastarąją patikėjau profesionalams). Manau, kad labai svarbu sąžiningai atpažinti sritis, kuriose nesi stiprus, ir ieškoti pagalbos iš išorės. Personalo valdymo iššūkiai mane labai nustebino, iki šiol nemaniau, kad tai tokia gili ir kartu labai atsakinga sritis. Anot Ilja Laurs, normalu, kad įsikūrus įmonei iš pradžių „verda katilas“, t.y. vyksta darbuotojų kaita, vėliau stabilizuojasi. Tą pačią darbuotojų kaitos tendenciją pastebėjau ir savo įmonėje – katilas verda, o sriubos kaip nėr, taip nėr. Dėl šios priežasties nusprendžiau gilinti žinias, padedant asmenybės ugdymo specialistui, ir tai duoda tam tikrų rezultatų: atpažįstu „vaikščiojančias problemas“ jau darbo pokalbio metu, žinau, kokių asmenybių turėčiau vengti, tačiau klaidų pasitaiko, tad prieš akis dar daug ką reikia išmokti ir nuveikti. Kol kas personalo valdymą atlieku pati – nuo studentų praktikos koordinavimo, darbuotojų samdos iki metinių pokalbių, tačiau ateityje numatau pastiprinimą.
Niekada negalvojote, kad tokia veikla moteriai, daugiavaikei mamai –per drąsu, per tolima, per svetima?
Geras klausimas. Taip, versle reikia daug drąsos. Jei galvosi, ką žmonės pasakys, arba bijosi likti be pinigų, apsijuokti, bankroto, geriau nepradėti. Baimė paralyžiuoja ir neleidžia skleistis iniciatyvumui, polėkiui. Aš patyriau gyvenime labai daug – ir skausmo, ir netekčių, tad kažin ar dar liko ko bijoti. Būti patogiu kitiems – silpnųjų žaidimas, tokiame nedalyvauju. Tačiau būti stipriu etiškai ir nelipant per kitų galvas – štai čia tai iššūkis! Nesakau, kad nebūna silpnumo akimirkų, ypač kai tenka dėlioti pinigus iš vienos kišenės į kitą, tačiau pasitenkinimas darbu, klientų atsiliepimai ir gausėjantys užsakymai neleidžia pasiduoti.
Po vienu stogu gyvename keturiese – 2 mažieji, aš ir vyras. Vyresnieji jau pakėlė sparnus: dukra studijuoja architektūrą Glasgow (UK) universitete, sūnus pasirinko reabilitologo studijas Lietuvos sporto universitete, padeda man versle, tačiau gyventi su mumis užmiestyje nenori. Buitis tokia pat, kaip ir daugumos moterų, jokių tarnaičių neturiu, padeda mama ir anyta, tačiau tik kritiniais atvejais.
Pastebėjau, jog dabartinės močiutės yra šiuolaikiškesnės – į vaikų šeimas neįsikabina, turi savo gyvenimus, dar dirba, mokosi įvaldyti kompiuterius, ir mane, kaip būsimą močiutę, prisipažinsiu, tokia perspektyva labai džiugina.
Taigi darbadieniai prasideda 5–6 val. ryto, pusryčiaujame, mažuosius nuvežame į darželius, dirbame, vakare susirenkame vaikus – ir namo. Vakarais stengiuosi pabūti su vaikais ir neleidžiu sau jokių kompromisų. Čia savidrausmės ir valios reikalai – kompiuterį palieku darbe, o vakarais po darbo į rankas neimu net išmaniojo telefono, nes žinau, kaip vagia vaikams skirtą laiką darbinių laiškų skaitymas/atsakinėjimas, o ir miego kokybės nepagerina. Savaitgaliai irgi prasideda ankstyvą rytą, jie skirti ne pramogai, reikia išsiskalbti, namus sutvarkyti, stengiuosi mažylius į lauką išleisti, juk gyvename kaime, lai kvėpuoja grynu oru, leidžiu karstytis, kapstytis smėlyje, imituoti ūkio darbus, paskolinu įvairias priemones, įrankius ir nesijaudinu, kad išsipurvina. Man nepriimtinas vaikų auginimas „ant sofos“, ypač berniukų. Jiems reikia galimybės mokytis ne tik elgtis gražiai, bet ir sąlygų keliams nusibrozdinti.
Namie gaminu paprastą maistą, valgome daug daržovių, vaisių, kaip ir visos mamos kovoju, kad vaikai mažiau smaližiautų, valytųsi dantis, nespoksotų į TV ir kompiuterio ekraną. Esu sveikos mitybos šalininkė, rytus pradedu šviežiai spaustomis sultimis, į darbą nešuosi naminį maistą. Mano silpnybės – kava ir sočios vakarienės, bet tikiu, kad įveiksiu ir jas.
Prieš 5 metus patyriau nelengvą laikotarpį. Sulaukėme dukrytės, a.a. Ievos Marijos, kuri išgyveno tik 2 mėnesius. Nepadėjo nei maldos, nei motinos pienas, nei bendros šeimos ir medikų pajėgos. Liko tik slogūs prisiminimai – krikštas ligoninės palatoje, guodėjų frazės „neverk, ji dabar angelėlis danguje“, „geriau jau taip, nei neįgalus vaikas“. Pirmais metais važiuodavau ir važiuodavau žvakelių uždegti, kapinių prekeiviai iš tolo mane pažindavo. Supratau, kas man darosi, leidau sau gedėti, verkti, pykti, prisiminti, klausti, analizuoti. Gerai, kad nestabdžiau savęs, nebandžiau susitvarkyti dėl kitų. Labai padėjo A. Žarskaus knygų skaitymas apie virsmus, kad visi ten pat keliaujame – tik vienas greičiau, kitas – lėčiau… Net ir šis laikotarpis turėjo prasmę, vis dažniau į mane kreipdavosi moterys, patyrusios naujagimio netektį ir prašančios susitvarkyti su žindymu, kai krūtys sprogsta nuo pieno, o žindyti nebėra ko. Viena mama pas mane net į pajūrio sanatoriją atvažiavo, kad apžiūrėčiau. Tokios kvalifikuotos pagalbos Lietuvoje išties labai trūksta. Smagu, kad net ir tokiomis liūdnomis aplinkybėmis susipažinę bendraujame ir toliau, su vienomis tapome draugėmis, kitos prisimena, kai vėl gandrai aplanko. Visa tai įprasmina savanorių organizacijos šūkis „Mama–mamai padeda visada“.
Namuose esu paprasta moteris, vilkiu sukneles, laisvalaikiu mėgstu sportinį stilių. Darbe esu šiek tiek reiklesnė sau – reprezentuoju įmonę, todėl dėviu oficialesnę aprangą – kostiumėlius, suknutes, sarafanus. Esu pardavimų žmogus, dažnai važiuoju į kitas įmones, susitinku su vadovais, tačiau išvaizdos nesureikšminu, juk ne grožio, o paslaugų tiekimo konkursuose dalyvaujame. Svarbu išgirsti, kokius tikslus kelia įmonių vadovai, ir kaip interneto priemonės gali jiems padėti. B2B (verslas verslui) specifika – reikia mokėti klausytis ir įsidėmėti esminius dalykus, kurie svarbūs kliento įmonei. Deja, dauguma vadybininkų moka daug kalbėti ir visiškai nemoka klausytis. Gal todėl dažnai girdžiu direktorių sakantį „Tik nesiųskit vadybininko, nesusikalbėsim…“.
Kaip artimieji – palaikė ar nelabai? Juk reikėjo ir finansinių išteklių, paskolų ar rizikuoti santaupomis.
Šeimos santaupos ir artimųjų palaikymas – pagrindinis kapitalas. O verslo įkūrimą skolintomis lėšomis vertinu atsargiai, netikrinau, bet manau, kad finansų institucijos laikosi panašios taktikos – bent pradžią turi padaryti pats ir parodyti rezultatą pelno-nuostolio ataskaitoje. Vyras – programuotojas, dirba įmonėje, kurią įkūrė kartu su bendraminčiais. Jis man patarinėjo ir padėjo finansiškai, tačiau skirti pinigų – svarbi, bet vis dėlto lengvesnė dalis. Kur kas sunkiau kasdienybėje, kai prireikia dalintis ūkio darbus, užsiimti su vaikais, vienam suspėti apsipirkti, kol kitas sėdi tėvų susirinkime, ir apriboti savo pomėgius. Berniukams tėtis labai svarbus, tad nesureikšminu savo vaidmens juos auklėdama ir džiaugiuosi, kad vyras atranda laiko užsiėmimams su sūnumis. Pastebėjau, kad vyresnio amžiaus tėvai labiau linkę skirti laiko vaikams nei jaunesni, kuriems daugiau reikia dinamikos, todėl rūpi kelionės, karjeros, renginiai, o vyresni, matyt, dažniau susimąsto apie gyvenimo prasmę ir sentimentaliau žiūri į vaikus.
Sužinojome, kad renkant komandą Jums nėra skirtumo, kad tai jaunos mamos, nors jų vaikai tikrai sirgs?
Esu ne kartą minėjusi Vakarų šalių tyrimų rezultatus: pačios lojaliausios darbuotojos – moterys, grįžusios iš motinystės atostogų, arba tos, kurioms sudarytos palankios sąlygos derinti darbą ir motinystę. Daugiau vertinu ilgo laikotarpio rezultatą nei trumpalaikį, kai siekiama neturėti nepatogių darbuotojų. Etiško darbdavio vardas jau duoda dividendus mūsų įmonei – kreipiasi profesionalai, kurie nenori prarasti kvalifikacijos ir kartu nori derinti darbą ir mažų vaikų auginimą, bei ypač gabūs studentai, kurie nori atlikti praktiką ir pasilikti dirbti po studijų.
Asmeniškai neteko susidurti su darbdavių nepalankiu požiūriu į motinystę. Beje, koks skirtumas, palankus ar nepalankus tas darbdavys, jei įstatymas darbuotojo pusėje, ir jo laikytis privaloma! Tikrai žinau – kiekvienas verslininkas paskaičiuoja, kiek pinigų reikia naujokui įvesti į darbo aplinką – tai ne tik atlyginimas, bet ir mokesčiai, socialinis draudimas, darbo vietos išlaikymas ir garantijų užtikrinimas.
Tad visai normalu, kad naujas darbuotojas yra vertinamas ilgalaikėje perspektyvoje, ir jauna moteris arba vieną vaikutį auginanti mama visada bus rizikingesnė nei jaunas vyrukas.
„FoxiAD“ įmonėje gali dirbti ir mamos, ir tėčiai, ir jauni studentai dėl dviejų priežasčių – IT sritis leidžia dirbti per atstumą, ir palankus grafikas kompensuoja tai, jog jauna įmonė kol kas negali mokėti itin didelių atlyginimų.
Jūsų patarimai mamoms, kurios po motinystės atostogų jaučiasi pritvinkusios energijos ir nori sukurti kažką savo?
Jei moteris, augindama vaiką, atranda, kad nori kurti rankdarbius – nebūtina steigti įmonės, kaip juridinio subjekto, užtenka pasirūpinti niša, kur galima parduoti. Verslas – tai kitų asmenų samdymas ir gebėjimas jų darbu sukurti pridėtinę vertę. Rekomenduočiau kiekvienam prieš pradedant verslą labai gerai išanalizuoti savo stipriąsias puses ir numatyti, kokiu būdu kompensuos ar pastiprins silpnąsias.
Ne visada moteris po vaikų auginimo – tiksinti bomba, kuri gali labai daug. Aplinkoje daug priešingų pavyzdžių, kai namie prabuvusi 3–7 metus mama nebetenka kvalifikacijos, darbo vietos ir pasitikėjimo savimi. Kartais mamos piktinasi, kad ir tarptautinės aukštosios mokyklos diplomas nebepadeda. Tačiau piktinimasis šia situacija – kaip tas stadiono ratas, suki, suki, be pabaigos. Vertėtų ieškoti kelio į tikslą, iš pradžių atsakant į 4 klausimus:
Kas esu aš ir kuo aš išskirtinė?
Ar mano išskirtinumas kam nors reikalingas, ir kas tie žmonės, kuriems to gali reikėti?
Ar jie sutiktų mokėti pinigus už tai?
Kaip galiu parduoti savo išskirtinumą?
Ši formulė tinka visoms – ir svajojančioms apie savo verslą, ir ieškančioms samdomo darbo. Pastarasis irgi yra rinka, tik čia reikia ne prekes parduoti bet parduoti savo, kaip darbuotojo kompetenciją ir varžytis su kitais konkurentais. Tarptautinis diplomas ir vaikų skaičius neatleidžia nuo atsakomybės pačiai pasirūpinti savimi. Priešingai, gal tas tarptautinis „puikybės popierėlis“ viską gadina – neleidžia išbandyti naujų sričių, pripažinti savivertės problemų arba pradėti nuo mažesnio atlyginimo, kol įrodysi darbdaviui, jog esi verta didesnio? Norinčioms kurti savo verslą, mielai padedu nemokamomis rinkodaros konsultacijomis. Esu sutikusi labai praktiškų moterų, kurios sugebėjo dalį motinystės pašalpų nukreipti ne į kasdienį vartojimą, bet investuoti į verslą ir žingsnelis po žingsnelio judėti savojo verslo link – iš pradžių parduodavo savo gaminius mamų forumuose, nuomodavo e. parduotuvę arba parduodavo specializuotose portaluose, vėliau investavo į nuosavą tinklapį, e. parduotuvę ir šiuo metu nemažai parduoda užsienio šalyse.
Mano patarimas auksarankėms, kurios dar tik svajoja apie savo verslą – išbandykite jėgas lokaliai ir drąsiau investuokite į savęs pristatymą internete. Statistika rodo, jog apie 75 proc. pirkimų prasideda nuo interneto – prieš perkant visada naršoma ir surenkama informacija apie prekių kainas, kokybę ir funkcijas. Internetas sienų neturi, tad mobili svetainės versija lietuvių, anglų, rusų kalbomis – būtinybė.
Taip sakau ne todėl, kad vadovauju svetainių ir e. parduotuvių programavimo įmonei, bet todėl, kad mamos tinkamai vertintų situaciją ir suprastų, jog laikai, kuomet galėjai išsiuntinėti paštu kainoraščius ir laukti pirkėjų, negrįžtamai pasibaigė.
Gera žinia mums, visoms moterims: mes turime unikalų gebėjimą išlikti, prisitaikyti prie pasikeitusios aplinkos. O kadangi niekas mumis taip nepasirūpins, kaip mes pačios, tai neatidėliokime šios investicijos į savęs pažinimą ir tobulinimą – tai geriausias verslo planas ir ilgalaikiai dividendai.
Ačiū už pokalbį.
Ingrida Celešiūtė
„Mamos žurnalas“
