Skiepų tema dabar madinga. Visi turi apie tai savo nuomonę. Jei nori mamų kompanijoje paskatinti karštą diskusiją, tereikia ištarti magišką klausimą: „Ar verta skiepyti, ar ne?“ Paprastai nuomonės išsiskiria į dvi radikaliai priešingas. Šį kartą skaitykite nuomonę, kurią pavadintume „aukso viduriuku“.
Kalbamės su šeimos gydytoja Evelina Nevardauskaite Rudzikiene
Šeimos klinika „Sveika pradžia“.
Ar tėvai, nebūdami medikais, gali objektyviai nuspręsti – reikia jų vaikui to ar kito skiepo, ar nereikia?
Dabar Lietuvoje visos sveikatos paslaugos teikiamos tik gavus paciento sutikimą. Jei pacientas ar jo atstovas nesutinka, negalima paimti net kraujo tyrimui. Yra tokia sąvoka – informuotas apsisprendimas. Tai reiškia, kad pacientas priima sprendimą dėl tam tikros procedūros tik gavęs pakankamai medicininės informacijos. Kiekvienas gydytojas yra įpareigotas suteikti informaciją. Ir tokia kalba ir forma, kuri būtų pacientui suprantama.
Pacientas tą sutikimą arba atsisakymą patvirtina parašu. Todėl labai skatinčiau pacientus pačius domėtis, ieškoti abipusės informacijos (ir už, ir prieš) ir atsakingai priimti sprendimą, o ne pasirašyti net neskaičius.
Rekomenduočiau prieš apsisprendžiant vadovautis protu, o ne emocijomis. Dabar diskusijoje apie vakcinas yra žaidžiama emocijomis, daug pseudomokslinių autoritetų, o dar daugiau – mitų bei įsitikinimų.
Reikia suprasti, kad atsisakęs skiepų, tu tampi atsakingas už ligą, ir ne tik savo ar savo vaiko, bet ir kito žmogaus, kurį užkrėtei.
Tiems, kurie nutarė skiepytis ar skiepyti savo vaikus, rekomenduočiau:
Žinoti apie vakcinų teikiamą naudą.
Žinoti apie galimas vakcinacijos komplikacijas.
Tiems, kurie nutarė savo vaikų neskiepyti, siūlyčiau:
Gera išmanyti ligas (nuo kurių atsisakė skiepyti).
Mokėti jų vengti.
Žinoti apie komplikacijas.
Žinoti, kaip gydytis, jei ta liga susergama.
Žinoti, kaip neapkrėsti kitų.
Medikai vienareikšmiškai pasisako už skiepus?
Skiepų naudayra dvejopa: individuali ir visuomeninė. Jeigu skiepai būtų tik asmeninė problema, tada galbūt nekiltų tiek diskusijų. Tarkime, aš neskiepiju savo vaikų, nors žinau, kad jie gali susirgti kokliušu. Jei susirgs, aš juos gydysiu.Tačiau neskiepijant savo vaikų tenka prisiimti ir visuomeninę atsakomybę. Kad liga vėl neišplistų, paskiepyti reikia 94-95 proc. populiacijos. Jei paskiepijama mažiau, susidaro sąlygos plisti infekcinės ligos sukėlėjams. Tada nuskriaudžiami kiti, ypač tie, kurie gali lengvai užsikrėsti (ar dėl kokių nors priežasčių negali skiepytis) – kūdikiai, senukai, vėžininkai, sergantys AIDS, nėščios moterys.
Skiepų priešininkai sako, kad kūdikiai per maži skiepams, kad jų jautrų imunitetą svetimi baltymai išderina. Kaip yra iš tikrųjų?
Pagrindinis imuniteto darbas – atskirti svetimus baltymus nuo savų ir svetimuosius sunaikinti gaminant antikūnus (antikūnai – imuninių ląstelių baltymai, kurių pasigamina, kai susiduriama su bakterijomis ar virusais). To imunitetui reikia išmokti. O išmokti galima tik tada, kai imunitetas kontaktuoja su svetimais baltymais. Kitaip tariant – žmogaus imunitetas vystosi ir stiprėja, kai savi baltymai kontaktuoja su svetimais. Tas kontaktas prasideda nuo gimimo – mes gimstame, kad prisitaikytume. Vaisius gimdoje yra sterilus, tačiau gimęs naujagimis tą pačią akimirką susiduria su milijardais bakterijų (ant žmogaus kūno jų gyvena apie kelis milijardus). Ne veltui naujagimiai guldomi mamai ant krūtinės – kad apsisėtų mamos bakterijomis, savi baltymai susidurtų su svetimais ir vystytųsi imunitetas.
Anksčiau buvo manoma, kad visus mikrobus reikia naikinti (tai vis dar nuskamba valiklių reklamose), vėliau pradėta linkti prie to, kad su bakterijomis reikia ne kovoti, o draugauti. Pastebėjote, į gimdymo namus įleidžiamos visos šeimos, nebeprašoma persirengti steriliais drabužiais, užsirišti kaukių ant veido, o tai buvo populiaru dar prieš 20 metų. Manoma, kad naujagimis turi susidraugauti su bakterijomis, kurios jį šiaip ar taip sups, kai jis grįš namo, o kartu grūdinti ir savo imunitetą.
Nors vakcinų skaičius, kuriuomis siūloma skiepyti vaikus, didėja, bet dėl kokybiškesnių vakcinų imunitetas apkraunamas mažiau. Dabar rekomenduojama skiepytis nuo daugiau nei 10 ligų, o imunologinių komponentų iš viso gaunama dešimt kartų mažiau nei 1980 aisiais, kai skiepijama buvo tik nuo 7 ligų.
Tai pasakoju dėl to, kad įtikinčiau, jog naujagimius, kūdikius galima drąsiai skiepyti, nes jie pasiruošę kontaktuoti su svetimais baltymais.
Jei mama žindo, ji apsaugo kūdikį nuo ligų. Kam tada skiepyti?
Bendras žmogaus imunitetas formuojasi iki 5 metų, o specifinis – tik persirgus liga arba paskiepijus (dar yra serumų su antikūnais, kurie suleidžiami stabligės, difterijos ar gyvatės įkandimo atvejais).
Yra ir pasyvus imunitetas, kai mama antikūnus perduoda per placentą, o paskui – per pieną. Tarkime, žindydama mama, jei pati buvo sirgusi tomis ligomis, perduoda kūdikiui antikūnus prieš tymus, raudonukę, kiaulytę, vėjaraupius, rotavirusą ir pan. Jų pakanka tam, kad kūdikis būtų nuo šių ligų apsaugotas. Jei toks žindomas kūdikis paskiepijamas nuo tymų+raudonukės+kiaulytės (MMR), į kovą stoja mamos antikūnai, o kūdikiui antikūnų nesigamina, ir apsauga nesusiformuoja. Net jei mama nežindo, iki 6 mėn. kūdikį veikia placentos antikūnai prieš šias ligas. Todėl dabar tymų+raudonukės+kiaulytės (MMR) ir vėjaraupių skiepus siūloma atidėti į antrus metus, o geriausia iki tada, kai mama baigs žindyti. Ta pati situacija su rotaviruso skiepu. Kol mama žindo, skiepo nereikia. Jei mama nuo ligų skiepyta ar išvis jomis nesirgusi, antikūnių perduodama mažiau ar visai neperduodama, ir apsaugos nebėra.
Kas įvyksta vaiko organizme, kai įšvirkščiama vakcina?
Vakcinų sudėtyje yra ligos sukėlėjų, jie skatina antikūnų prieš ligos sukelėją ar jo išskiriamus nuodus gamybą. Žmogus tarsi perserga susilpninta ligos forma. Tad sakyti, kad įšvirkštus vakciną „nieko neatsitinka“, negalima. Vakcinos yra trijų rūšių: gyvos (kurių sudėtyje yra gyvų ligos sukėlėjų), negyvos ir vakcinos, naikinančios toksiną. Šios vakcinos skirtos toms ligoms, kurių sukėlėjai išskiria nuodus (difterija, stabligė, kokliušas) ir veikia ne sukėlėją, o tuos nuodus – tarsi priešnuodis. Šios vakcinos, veikiančios toksiną, neturi įtakos ligos paplitimui – ar skiepysies, ar ne, sporų, kurios sukelia ligą, aplinkoje nei daugės, nei mažės.
Mokslininkai dirba ir stengiasi, kad vakcinos būtų ir veiksmingos, ir saugios. Iškelti labai aukšti reikalavimai vakcinų efektyvumui ir saugumui. Pavyzdžiui, efektyvumas turi siekti 95 proc. Vadinasi, 5 proc. skiepytų žmonių imunitetas tai ligai nesusidaro. Beje, vakcina nėra visam gyvenimui. Galima pajuokauti, kad gali būti ramus tik persirgęs, o pasiskiepijęs – ne visada.
Daug gandų sklando apie vakcinų sudedamąją dalį tiomersalį, kuris, manoma, sukelia autizmą. Pakomentuokite.
Kad vakcinos būtų saugios, į jas dedama priedų – aliuminio junginių. Anksčiau buvo naudojami gyvsidabrio junginiai (tiomersalis), tačiau tai – jau sena praeitis. Nuo 1992 metų tiomersalis vaikų vakcinose nebenaudojamas. Jis liko tik suaugusiųjų vakcinose arba universaliose, kai tos pačios naudojamos tiek vaikams, tiek suaugusiems, pavyzdžiui, nuo gripo, erkinio encefalito. Beje, nebuvo įrodyta, kad tiomersalis sukelia autizmą. Apskritai, nebuvo įrodyta, kad jis kenkia sveikatai, bet didėjant visuomenės baimei dėl gyvsidabrio (nors jis vakcinoje buvo junginyje, kuris organizme nesikaupia) buvo tiomersalio atsisakyta.
Autizmo, kaip vakcinacijos sukeltos ligos, istorija prasidėjo nuo tymų, raudoniukės ir kiaulytės (MMR) skiepo. Tai viena priežasčių, dėl ko dabar šalyje yra tymų ir kiaulytės protrūkiai. Šį ažiotažą sukėlęs tyrimas nebuvo skaidrus, rėmėsi falsifikuotasi duomenimis, o vėliau paaiškėjo, jog paniką sukėlęs chirurgas taip stengėsi „prastumti“ savo sukurtą vakciną.
Didžiojoje Britanijoje jam uždrausta verstis gydytojo praktika. Dabar jis yra vienas iš antivakcininio judėjimo JAV lyderių.
Autizmas nėra imuninės sistemos defekto liga, todėl iš principo negali būti sukeltas skiepų. Buvo atlikta daugybė tyrimų, paneigiančių autizmo ir MMR, autizmo ir tiomersalio ryšį. Jei šios pastangos ir lėšos būtų buvusios nukreiptos į autizmo tyrinėjimus, gal jau šiandien žinotume, kas jį sukelia.
Koks realus vakcinų šalutinis poveikis?
Šalutinės reakcijos po skiepo:
Vietinės reakcijos. Paraudimas, patinimas dūrio vietoje. Dažniau taip būna, kai nuo tos pačios ligos skiepijama pakartotinai – tai rodo, kad kažkiek to imuniteto jau susiformavo. Daugiausia vietinių reakcijų pastebima ketvirtą kartą skiepijant penkiavalentę vakciną –18 mėn.
Sisteminės reakcijos. Karščiavimai, alerginės reakcijos, traukuliai (susiję su karščiavimu).
Infekcinis procesas, panašus į natūralią ligos eigą. Tymų ar vėjaraupių vakcina gali sukelti nedidelį bėrimą, būdingą ligai.
Specifinės reakcijos.
Visos šalutinės reakcijos fiksuojamos. Jei pastebima, kad kokia nors vakcina sukelia šalutinių poveikių, ja nustojama skiepyti.
Kadangi skiepijami tik sveiki vaikai, labai greitai tampa aišku, ar yra komplikacijų, ar ne.
Neskiepijama, kai:
Žmogus serga ūmia liga arba pastebimas lėtinės ligos paūmėjimas.
Žmogus alergiškas sudedamajai vakcinos daliai. Tarkime, gripo, vėjaraupių, tymų-raudonukės-kiaulytės, erkinio encefalito vakcinose yra kiaušinio baltymo, o hepatito B vakcinoje – kepimo mielių.
Žmogus turi imunodeficito sindromą (neskiepijama „gyvomis“ vakcinomis nuo tymų-raudonukės-kiaulytės, vėjaraupių) arba šį sindromą turi šeimos narys (neskiepijama nuo vėjaraupių). Jei yra dalies imuniteto (ląstelinio) nepakankamumas, neskiepijama tuberkuliozės vakcina.
Ar ne per daug vaikams skiepų, galbūt tos senovinės ligos (kokliušas, difterija), jau nebepavojingos…
Lietuvos skiepų kalendorius atitinka Europos vidurkį. Jis gana nuosaikus. Tarkime, JAV vaikai skiepijami privalomai nuo 16 ligų! Lietuvoje viso labo – nuo 13 (tuberkuliozės, hepatito B, Haemophilus influenzae sukeltos infekcijos, difterijos, stabligės, kokliušo, tymų, raudonukės, kiaulytės, poliomielito, pneumokokinės infekcijos, neseniai – nuo meningokokinės bei papilomos viruso). Tačiau yra begalės mokamų, vadinamųjų komercinių vakcinų – nuo gripo, vėjaraupių, rotaviruso, encefalito, hepatito A ir t.t. Dar yra keliautojų skiepai nuo drugio, vidurių šiltinės, kitų egzotinių ligų.
Ar mada vaikų nebeskiepyti – tik kalbos, ar jau tai galima justi praktiškai?
Kol kas statistika rodo, kad tėvai vaikus skiepija – iki 2011 metų buvo paskiepyti 95 proc. vaikų. Žiūrėsime, kokia bus 2011 metų statistika. Nors, regis, vaikai skiepijami drausmingai, skiepais valdomų ligų atvejų daugėja. Pastebime, kad padaugėjo vaikų, sergančių tymais. Paprastai tai reemigrantų iš Anglijos vaikai. Akivaizdžiai daugėja ir kokliušo atvejų. Kokliušas – kūdikiams labai pavojinga liga.
Suaugusieji serga lengvai ar išvis yra tik ligos nešiotojai, o kūdikiai iki 6 mėn. nuo jo miršta, kiek vyresni serga sunkiai.
Pastebima, kad daugėja ir susirgimų kiaulyte, tačiau niekas negali nukonkuruoti tuberkuliozės. Lietuva kartu su Rytų Europa ir kitomis posovietinėmis šalimis priklauso didelio TBC sergamumo zonai. Štai skaičiai – Anglijoje TBC serga 10 iš 100 000, Vokietijoje 4 iš 100 000, o Lietuvoje… 50 iš 100 000. Lietuvoje kasmet registruojama apie pusantro tūkstančio naujų TBC atvejų, o vienu metu gydoma apie 5000 iš seniau žinomų ligonių.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad TBC skiepas apsaugo tik nuo pačių pavojingiausių ligos formų, bet neapsaugo nuo užsikrėtimo tuberkulioze. PSO rekomenduoja Lietuvoje skiepyti nuo TBC, nors senosios Europos šalyse didesnis dėmesys skiriamas rizikos grupėms tirti bei sergantiesiems gydyti.
Skiepas nuo TBC atliekamas gimdymo namuose. Papasakokite plačiau apie randelio susidarymą, nes mamos dažnai to klausia.
TBC vakcina yra vienintelė, kuri gyja randu. Skiepijama į kairįjį žastą, ten ir turi susidaryti randelis. Skiepo komplikacijos labai priklauso nuo skiepo atlikimo technikos. Tik paskiepijus šašelis greitai užgyja, maždaug nuo trečios savaitės dūrio vietoje atsiranda paraudimas su baltu centru, panašiu į pūlinį, kuris vėliau užgyja randeliu. Mamos dažnai nustemba ir nusigąsta, pamatę „pūlinį“. Negalima jo spausti, krapštyti, reikia leisti užgyti pačiam. Normalu, jei randelis yra iki 1 cm.
Devynių mėnesių vaikui tikrinama, ar susiformavo randelis. Jei jo nėra, kūdikį reikia perskiepyti pakartotinai. Vėliau skiepas nebeveiksmingas.
Dabar beveik nėra vakcinų nuo vienos ligos – kūdikiai skiepijami vakcinų „puokštėmis“ (vienas dūris – nuo 3-5 ligų). Tarkime, tėvai nori atsisakyti tik vienos vakcinos, bet kaip tai padaryti, kai vienoje ampulėje – vakcina nuo 5 ligų?
Taip, tai problema. Leidžiame tėvams rinktis – skiepyti nuo tam tikros ligos ar ne, bet kartu tėvai negali nieko padaryti – turi arba neskiepyti visai, arba skiepyti nuo visų ligų. Tarkime, yra penkiavalentė vakcina nuo stabligės+difterijos+kokliušo+ Haemophilus influenzae+poliomielito. Tėvai nutaria skiepyti tik nuo stabligės. Bet tada turi paskiepyti ir nuo likusių 4 ligų, nes vienvalentės stabligės vakcinos vaikams Lietuvoje nėra.
Baigdama norėčiau pasakyti: vakcinos yra svarbios, ligos – pavojingos, skiepų nauda viršija riziką, bet visada išlieka nedidelė sunkios vakcinų komplikacijos galimybė.
Ačiū už patarimus.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
Privaloma pažiūrėti šį filmą ir susidaryti savo nuomonę http://vaxxedthemovie.com/