Ne visi kūdikiai naują patiekalą iš karto noriai valgo. Kartais prie naujo skonio jie pripranta po 10 ar net daugiau pasiūlymų. Tad kai kūdikis jau apsiprato su mėsos patiekalais, pasiūlykite žuvies.
Kokia žuvis turėtų būti pati pirmoji?
Virta, tačiau nepervirta, neištežusi. Geriausia tinka šviežia – atšaldyta, bet neužšaldyta. Tačiau tokios žuvies gauti sunku. Kai žuvies patiekalas ruošiamas iš užšaldytos žuvies, ją geriausia atitirpinti sūriame vandenyje. Taip darant išlieka daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų.
Kūdikiui duodama žuvis turi būti be jokių, kad ir smulkučių ašakų. Išvirtą žuvį reikia grubiai sutrinti, sumaišyti su daržovių koše.
Kiek žuvies iš karto galima duoti kūdikiui?
Prie žuvies, kaip ir prie kitų patiekalų, kūdikis turi būti pratinamas palaipsniui. Pirmą kartą duodamas ne didesnis kaip 1 valgomo šaukšto gabaliukas. Kitą kartą, jei po pirmojo žuvies davimo nebuvo jokios kūdikio reakcijos (neatsirado neramumo, irzlumo, vėmimo, viduriavimo) galima duoti dvigubai daugiau. Tokiu principu žuvies porcija didinama iki 40-50 g kartui.
Žuvį duokite su daržovių koše.
Kaip dažnai kūdikiui duoti žuvies?
1-2 kartus per savaitę. Tą dieną, kai duodate žuvies, neduokite mėsos.
Kaip teisingai kūdikiui paruošti žuvį?
Atitirpintą žuvį supjaustykite gabaliukais, šiek tiek didesniais už degtukų dėžutę. Gabaliukus sudėkite į verdantį vandenį. Jo turi būti tiek, kad žuvies gabaliukai būtų apsemti. Žuvį virkite apie ne ilgiau 8-10 min. Kiekvienos rūšies žuvis verda skirtingą laiko tarpą, kurį dera atrasti. Gerai išvirta žuvis yra sultinga, ne kieta, tačiau neištižusi. Jei žuvis kieta, vadinasi, ji nepakankamai išvirta. Žuvį paruoškite prieš pat jos maitinimą. Žuvies paruoškite tiek, kiek mažylis ir šeima suvalgys per kartą. Jokių žuvies patiekalų neatšildykite. Paruoštų žuvies patiekalų nedera laikyti šaldytuve ilgiau kaip 24 val., nes žuvis yra greitai gendantis produktas. Nusipirktą žuvį tuojau tenka paruošti – nuskusti, išimti vidurius ir t.t. Jei nusipirkote daugiau žuvies, ją „išdorokite“ ir tuojau dėkite į šaldiklį arba nors šaldytuvo šaldymo kamerą. Prieš dėdami išdorotą žuvį į šaldiklį, žuvį pasūdykite joduota druska ir palaikykite 10-15 min., tam, kad druska įsigertų. Žuvis turi būti taip suvyniota, kad neskleistų jai būdingo kvapo, nes šaldymo įrenginiuose kiti produktai greitai įsigeria žuvies kvapu. Jei pirkote šaldytą žuvį, ją atšildykite palengva, kambario temperatūroje. Šviežių bei šaldytų žuvų atsargų namų šaldytuvuose, šaldikliuose laikyti nerekomenduojama.
Kuo vaikui naudinga žuvis?
Visos žuvys – tiek gėlųjų vandenų, tiek jūrų – yra didelės mitybinės vertės produktas. Jose yra daug lengvai įsisavinamų baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių medžiagų, vitaminų ir į juos panašių medžiagų – cholino ir karnitino. Visos išvardintos medžiagos yra būtinos normaliai gyvybinei organizmo veiklai.
Žuvies raumenyse esančių baltymų kokybė prilygsta mėsoje ir piene esantiems baltymams, o kai kuriais aspektais juos net pralenkia. Pvz., žuvies raumenyse yra gerokai mažiau jungiamojo audinio nei mėsoje, ir dėl to jis yra minkštas, lengvai sukramtomas, jame esančios maisto medžiagos yra geriau ir lengviau įsisavinamos. Žuvyse, ypač jūrų, yra bet kurio amžiaus vaikams ir suaugusiesiems reikalingų mineralinių medžiagų:
jodo – reikalingo skydliaukės hormonams, be kurių neįmanoma normali medžiagų apykaita, susidaryti. Kai organizme trūksta jodo, skydliaukė pagamina nepakankamą hormonų kiekį. Be jų žmogus jaučia nuovargį, mieguistumą, vaikams sunkiau susikaupti, sumažėja jų ir suaugusiųjų darbingumas;
seleno – saugančio organizmą nuo žalingų medžiagų, vadinamų oksidantais, ir stiprinančio organizmo imunitetą;
fosforo – vienos iš pagrindinių kaulų ir visų organizmo ląstelių sudedamosios dalies;
vario – reikalingo augimui, fermentams, kraujo gamybai;
fluoro – reikalingo kaulų sandarai, dantų apsaugai nuo ėduonies.
Visų minėtų mineralinių medžiagų jūros žuvyse yra 10-100 kartų daugiau negu gėlųjų vandenų žuvyse.
Be jau minėtų mineralinių medžiagų, žuvyse yra geležies, magnio, bromo, kobalto, sieros ir nedideli kiekiai kitų organizmui būtinų mineralinių medžiagų. Be to, žuvyse yra vitaminų B1, B2, B6, A, D, E ir į vitaminus panašių medžiagų – cholino ir karnitino.
Ar kūdikiui, mažam vaikui tinka lašiša?
Taip, tačiau su saiku. Jos duokite mažiau nei kitos žuvies, pvz., kūdikiui apie 20–30 g, vaikui iki 3 metų – 40-60 g kartui.
Vaikams lašiša duodama tik troškinta garuose, nes taip paruošta geriausiai išsaugo vertingąsias savybes ir yra lengviausia įsisavinama. Troškintą lašišą mažyliams duokite su daržovėmis arba trinta ryžių koše. Mažyliams iš lašišos galima pagaminti trintą sriubą.
Lašišos mėsoje yra daug žmogui būtinų nesočiųjų riebalų rūgščių (ir omega-3 riebalų rūgšties), didelės vertės baltymų, vitaminų A, D, B1, 2, B12, įvairių mineralinių medžiagų (kalcio, fosforo, jodo, geležies ir kitų). Kitais žodžiais tariant – lašiša viena iš naudingiausių ir brangiausių žuvų. Laukinių lašišų mėsa yra balta – ji vertingesnė ir dar brangesnė už kitokią, pvz., rausvą lašišą.
Kokios žuvys netinka kūdikiams?
Tos, kurios užaugintos šeriant kombinuotas pašarais, pvz., tvenkinių žuvys, tokios kaip, karosai, karpiai. Netinka žuvys iš tvenkinių, kuriuose plaukioja naminiai paukščiai (jei savo išmatomis užteršia vandenį), kai tvenkiniai yra netoli tvartų. Taip pat netinka plėšriosios žuvys, pvz., lydekos, ešeriai, nes jose susikaupia daugiau teršalų, negu pvz., kiršliuose, upėtakiuose, šapaluose, kuojose, bei retai šalies vandenyse pasitaikančiose lašišose. Kūdikiams netinka rūkytos, džiovintos, vytintos, konservuotos (nesvarbu aliejuje ar pvz., pomidorų padaže), keptos žuvys, krabai ir kiti vėžiagyviai, nes jose susikaupia daugiau teršalų.
Ar sveikos yra tvenkiniuose užaugintos žuvys?
Ir taip, ir ne. Taip – jei tvenkinys prie sodybos, o žuvys primaitinamos grūdais, bulvėmis be cheminių medžiagų, jame neplaukioja naminiai ir laukiniai paukščiai. Dideliuose tvenkiniuose užaugintų žuvų kokybė priklauso nuo pašarų kokybės, kurią ne visuomet įmanoma nustatyti, nes iš augintojų nėra prašoma deklaruoti, kokiais pašarais žuvys šertos. Ekologiškai užauginta tvenkinių žuvis yra sveika.
Kokiems kūdikiams ir mažiems vaikams netinka žuvis?
Tiems, kurių nors vienas iš tėvų arba vienas iš 4 senelių netoleruoja žuvies ir jūros produktų, pvz., kalmarų, vėžių ir kitų vėžiagyvių.
Ar galima kūdikiui duoti ikrų, juk juose daug baltymų?
Ne, negalima, nes tai yra labai sunkiai virškinamas produktas. Ikrai turi aštroką specifinį kvapą, kurio dauguma kūdikių netoleruoja. Ikrų galite pasiūlyti, kai vaikui sukaks 3 metai.
Ar galima duoti žuvies kūdikiui, kuris yra alergiškas karvės pienui?
Geriau neduoti ir „palūkėti“ iki 3 metų. Reikėtų atlikti alerginių mėginių panelę maisto produktams. Jeigu nebus nustatyta reakcija į žuvį ir kitus jūros produktus, tuomet labai atsargiai, pradedant nuo mažo kiekio, pvz., 1 arbatinio šaukštelio, galima duoti šviežios žuvies. Nederėtų duoti žuvų konservų, nes juose gali būti įdėta įvairių maisto priedų. Jeigu kūdikis ar mažas vaikas, suvalgęs žuvies, tapo neramus, sutriko apetitas, pradėjo pūsti pilvą ar suskystėjo viduriai, paraudo oda ar ją išbėrė, patino lūpos – žuvies patiekalų neduokite, pasikonsultuokite su mažylio gydytoju. Minėti simptomai yra būdingi maisto alergijai.
Lietuvoje alergija žuviai ir kitiems jūros produktams yra reta.
Ar linkusiems tukti vaikams tinka žuvų patiekalai?
Taip, net labai tinka. Žuvis – nekaloringas produktas, tinkantis besilaikantiems dietos. Mažiausiai kalorijų turi virta ir ant grotelių kepta žuvis.
Kaip neapsirikti perkant žuvį?
Nerekomenduojama pirkti:
žuvų, kurių žiaunos rudos, akys įdubusios ir neskaidrios bei pačios žuvys neblizga, atrodo pilkos;
gyvų žuvų, kurios plaukioja pilvu į viršų arba guli ant vandens talpos, iš kurios parduodamos, dugno;
žuvų iš šaldytuvų-vitrinų, kurių sienos yra apšerkšnijusios, t.y. juose yra šerkšno lyg sniego;
pageltusių, patižusių žuvų;
turinčių nebūdingą, abejotiną kvapą.
Kaip suprasti, ar žuvis yra kokybiška?
Gyvos žuvys turi būti judrios, plaukioti nugara į viršų, o talpa, kurioje jos plaukioja, „jomis nepergrūsta“. Šviežių žuvų žvynai blizga, žiaunos rausvos-raudonos spalvos, akys išsipūtusios, blizgančios, skaidrios, o spaudžiant pirštu jaučiama standumas, susidaro negili duobutė, kuri, nustojus spausti, tuojau pat išsilygina. Nuo šviežių žuvų gali sklisti neaitrus joms būdingas kvapas, ant žvynų pastebima nedaug skaidrių gleivių. Šaldytų žuvų paviršius blizgantis, o spalva būdinga žuvies rūšiai. Bet kokios žuvys turi būti nepažeistos.
Ar tiesa, kad riebios jūrų žuvys yra užterštos sunkiaisiais metalaias?
Bet kurios žuvys, kurios yra pagautos iš cheminėmis medžiagomis užterštų vandenų, yra pavojingos. Nustatyta, kad Baltijos jūros vandenyse pagautuose šprotuose, lašišose, strimelėse (t.y. „riebiose“ žuvyse) aptinkama cheminių medžiagų, vadinamų dioksinu ir polichlorintais bifenilais. Šios medžiagos, kai minėtos žuvys dažnai valgomos, gali pažeisti centrinę nervų sistemą, tapti vėžio priežastimi, nepriklausomai nuo vaiko ar suaugusiojo amžiaus. Pavojinga yra tai, kad minėtos cheminės medžiagos yra patvarios, jų kiekio nesumažina žuvies produkto ruošimo būdas – jos kaupiasi žmogaus organizme ir jame ilgai išlieka.
Tai kaip yra iš tiesų? Ar žuvys – labai naudingi produktai, ar tai cheminių teršalų „sandėliai“?
Vienos vienintelės tiesos nėra… Europos Sąjungoje susirūpinta dėl cheminių teršalų, sunkiųjų metalų, ypač gyvsidabrio ir jo junginių grėsmės žmonių sveikatai ir jo gyvenamajai aplinkai (gyvūnijai, augalams, kurie gali būti pavartoti kaip maisto produktai). Gyvsidabris ypač neigiamai veikia vaisingo amžiaus moteris ir bet kurio amžiaus kūdikius ir vaikus.
Nuodingiausias gyvsidabrio junginys – metilo gyvsidabris – labiausiai kaupiasi žuvyse ir kituose jūros produktuose. Dabar, kai šalies ūkininkai saikingiau ir mažiau vartoja įvairių cheminių medžiagų žemės ūkio produktams pagaminti ir jų apsaugai nuo kenkėjų, vidaus vandenų žuvys yra kur kas mažiau „užsiteršusios chemija“. Gyvsidabrio kiekis priklauso nuo žuvies amžiaus, dydžio, vandens telkinio, kuris gali būti daugiau ar mažiau užterštas.
Europos maisto saugos tarnyba rekomenduoja nėščioms ir žindančioms saikingai vartoti jūrų žuvį – t.y. per savaitę suvalgyti ne daugiau kaip 100 g ryklių, kardžuvių, marlinų ir lydekų patiekalų, o tuno valgyti ne dažniau kaip 2 kartus per savaitę. Į minėtas rekomendacijas reiktų pažvelgti plačiau: taip pat ribotai minėtas plėšriąsias žuvis dera vartoti visoms vaisingo amžiaus moterims, kūdikiams bet kokio amžiaus vaikams ir visiems savo sveikata besirūpinantiems žmonėms. Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje šalyje, yra institucijos, kurios rūpinasi, kad maistas, kad ir koks jis būtų (t.y. ne tik žuvys ar jūros produktai), vartotojui būtų saugūs.
Konsultavo docentas Algimantas Vingras
„Mamos žurnalas“
Susiję
