Auginti vaikus yra milžiniška atsakomybė ir nemažesnis apdovanojimas, jei su vaiku užmezgame gilų tiek vaikus, tiek tėvus auginantį ryšį. „WoW University“ dėstytoja kurse „Santykių Alchemija”, psichologė ir knygų apie tėvystę „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“ bei „Dviejų vaikų mama“ autorė Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė dalinasi patarimais, kaip tokį ryšį sukurti ir kokių klaidų vengti.
Kodėl toks svarbus yra gilus ryšys su vaiku?
Gilus ryšys reiškia kokybiškus santykius. Jei tokio ryšio nėra, santykiai nebus kokybiški, praturtinantys, o gali tapti netgi toksiškais. Gilus ryšys leidžia vaikui sveikai augti, skleistis asmenybei, jaustis saugiai, tyrinėti aplinką ir megzti ryšius su aplinkiniais. Trumpai tariant, sveikai vystytis. Tėvams gilus ryšys su vaikais leidžia patirti tėvystę labiau prasmingai, labiau užpildančiai. Tapus tėvais, santykiai su vaikais labai stipriai veikia bendrą gyvenimo kokybę. To nepavyksta kompensuoti kitomis veiklomis – karjera, hobiais. Tiek vaikams, tiek tėvams gilus tarpusavio ryšys yra svarbus, kad vaikai augtų visapusiškai sveiki ir saugūs, o tėvai nesijaustų tik aptarnaujančiu personalu savo atžaloms.
Kurse „Santykių Alchemija” dalinsitės patarimais, kaip sukurti gilų ryšį su vaiku. Pasidalinkite.
Savo knygoje „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“ išskiriu tris esminius kriterijus: poreikių atliepimą, emocijų koreguliaciją ir ryšį kuriančią discipliną. Tai trys dalykai, kuriais galime kurti ryšį su vaikais, ir per kuriuos labai gerai atsiskleidžia mūsų pačių poreikiai, emocijos, patirtys, kartais trukdantys auginti vaikus taip kaip norėtume: kaip mes buvome auginami, ar mūsų poreikiai buvo pastebėti, kiek buvo dėmesio ir pagalbos mums tvarkantis su savo emocijomis, kiek buvo pagarbos santykiuose su mumis, o gal buvome gąsdinami, patyrėme smurtą – kokiame kontekste augome mes, kai buvome maži.
Dažnai girdime, kad tėvai nepasitiki vaikais, ypač paaugliais? O kaip yra su vaikų pasitikėjimu tėvais?
Abipusis pasitikėjimas yra svarbus, kad patirtume santykio teikiamą džiaugsmą, kad jis apskritai būtų. Jei kalbame apie kūdikius ir mažamečius vaikus, per tėvų reakcijas į vaiką (kaip jie tenkina vaiko poreikius, kaip tvarkosi su jo emocijomis, kaip auklėja ir drausmina) formuojasi vaiko bazinis saugumo pasaulyje jausmas. Per tai vaikas suvokia save, kaip pakankamai gerą, tinkamą, mylimą, o pasaulį, kaip saugią vietą gyventi, kur jis gali tikėtis palaikymo ir paramos. Jei pasitikėjimo ir ryšio nėra, vaikas jaučiasi vienas ir nesaugus.
Kokie ženklai rodo, kad trūksta pasitikėjimo?
Į šį klausimą norėčiau atsakyti per saugaus prieraišumo prizmę. Kai sukurtas saugus prieraišumas, vaikai nori būti su tėvais, siekia kontakto su jais, mažyliams kelia nerimą nematyta nauja aplinka, užuot ėję į nepažįstamą erdvę jie mieliau remsis į tėvus, bus su jais, tačiau po tam tikros įžangos, adaptacijos laikotarpio pradės megzti kitus ryšius ir pasitikėti kitais žmonėmis. Puikus pavyzdys – darželio auklėtojos. Esant saugiam prieraišumui, vaikai prisibijos kitų žmonių, bet su tėvų palaikymu bandys juos pažinti.
Jei vaikai nesaugiai prisirišę prie tėvų, galimi du variantai. Kartais iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad vaikui visur ir su visais saugu, jis nerodo jokių diskomforto ženklų, tačiau iš tiesų, jis nesijaučia saugus nei su tėvais, nei su kitais žmonėmis ir net bijo parodyti, kaip jis jaučiasi. Kitas variantas – labai akivaizdus vaiko stresas, negalėjimas atsiskirti nuo tėvų, kuris tęsiasi ilgą laiką net ir emociškai saugioje, palaikančioje aplinkoje, vaikui esant pakankamo amžiaus.
Ar įmanoma, kad vaikas būtų pernelyg prisirišęs prie tėvų?
Dar gajus stereotipas, kad vaikai gali tapti mamyčiukais, būti per daug prilipę, tačiau man atrodo, kad čia į vieną vietą suplaktos kelios skirtingos sąvokos. Jei kalbame apie saugų prieraišumą, jo nebus per daug. Tačiau kenksminga, kai vaikas rodo ženklus, kad jau nori atsiskirti, bandyti užsiimti savarankiška veikla, pavyzdžiui, miegoti atskiroje lovoje ar žaisti vienas (paaugliai apskritai labai ryškiai parodo ar pasako, kad jiems reikia privatumo), o tėvai dėl savo nerimo to vengia. Jie sustabdo vaikus nuo atsiskyrimo, nes patys nesijaučia saugiai. Tai kenksmingas kraštutinumas. Galime palyginti su maistu: kai vaikas valgo, kol yra alkanas – maistas naudingas, kai kišame jau sočiam – maistas tampa toksišku. Perdėta globa, paremta tėvų nesaugumu ir neišspręstais vidiniais dalykais, vaikams yra žalinga.
Kokias klaidas ar pavojus įžvelgiate šiuolaikinių vaikų auklėjime?
Taikant prieraišiosios, dėmesingos, poreikius atliepiančios tėvystės modelį, kartais pasitaiko interpretavimo klaidų. Paviršutiniškai pasižiūrėję ar praleidę dalį principų, tėvai susidaro miglotą vaizdą, kad prieraišusis vaikų auginimas yra orientuotas tik į vaiką, aukojant save. Tėvai tampa vaiko auginimo įkaitais, tačiau vienas iš prieraišiosios tėvystės principų teigia, kad labai svarbus yra visų šeimos narių poreikių derinimas. Visiškas susitelkimas į vaiką ypač pavojingas žmonėms, kuriems sunku atpažinti ir iškomunikuoti savo pačių poreikius, kyla grėsmė prarasti save, susilieti su vaiku. Reiktų nepamiršti, kad kiekvienam žmogui reikalingas poilsis, atsikyrimas, malonumą teikianti veikla.
Kitas pavojus yra disciplina. Pozityvios tėvystės arba pozityvios disciplinos sąvoka suklaidina tėvus, jie galvoja, kad negalima drausminti vaikų, sakyti jiems „ne“ ir tai sukuria labai didelį nesaugumą vaikams. Pozityvi tėvystė tampa aplaidžia tėvyste, kai tėvai nebeprisiima atsakomybės už taisyklių namuose sukūrimą ir jų palaikymą, o visa atsakomybė priimti sprendimus permetama vaikams, kurie to padaryti pagal amžių tiesiog negali. Tokiu atveju tėvai jaučiasi bejėgiai, o vaikai auga nelaimingi.
Kaip vertinate itin didelį vaikų užimtumą, kai net darželinukai lanko kelis būrelius?
Man atrodo, kad darželinukams pats darželio lankymas jau yra pakankamai didelis užimtumas. Vaikams labai svarbu turėti paprasto laiko, galimybės nuobodžiauti, kad iš to kiltų impulsas patiems prisigalvoti veiklų, žaisti vaidmenų žaidimus, kurti, užsiimti saviraiška, kad ir grojant čia pat surastais šaukštais. Šiuolaikiniams vaikams to trūksta, nes iš darželio jie dar keliauja į anglų kalbos pamokėles, šokių būrelius, o namo grįžta tik pavalgyti ir miegoti. Jiems trūksta laiko paprastai pažaisti, pabūti santykyje su tėvais, kai šie nesusitelkę į telefonus, užrašus, darbus ir vaikai gali jausti labai svarbūs, reikalingi. Neįpareigojantis laikas su vaikais ir tėvams yra galimybė pajusti pulsą, kaip jų vaikai gyvena, kas jų pasaulyje verda, kokiomis temoms jie žaidžia, ką jiems bando mums pasakyti savo elgesiu. Aš esu labai už paprastą laiką kartu, kurio nevaržytų jokios veikos, tiesiog sekant paskui tos akimirkos norus, poreikius ir žiūrint kur tai nuves.
Skirtingi tyrimai rodo, kad tėvų nedalomas dėmesys vaikams tėra kelios ar keliolika minučių per dieną. Kaip tai vertinate?
Nedalomas dėmesys, kai į šalį padedame telefonus ir kitas veiklas, labai skiriasi nuo to, kai tiesiog būname toje pat aplinkoje, pavyzdžiui, visi tvarkomės namus arba vaikai žaidžia, o mama tvarkosi, tėtis ruošia valgyti ir pan. Tokio laiko, kai fiziškai esame kartu, gali būti daug, tačiau labai svarbūs yra tie momentai, kai galime iš tiesų susitikti ir pabūti su savo vaikais – užmezgus akių kontaktą, susitelkus vienas į kitą, pažinus vienas kito emocijas. Per dieną tokių momentų gali būti daug ir ne kiekvienas iš jų turi potencialą išaugti į valandos trukmės laiką kartu, bet tos dvidešimt sekundžių yra labai reikšmingos.
Labai svarbu, kad tėvai turėtų nusiteikimo ir noro būti atvirais, kad tokie momentai įvyktų. Kartais reikia išlipti iš kontroliuojančių tėvų batų, nusižengti kasdienei namų ruošos ir darbų rutinai ir palikus visą chaosą pusvalandį nedaryti nieko, tik būti kartu su vaiku. Per dažnai mes tampame didelio kasdienio krūvio įkaitais, todėl naudinga pasižiūrėti į viską iš kitos perspektyvos, pabandyti įsisąmoninti, kad gyvenimas ribotas, kad vaikai niekada nebebus tokio amžiaus. Greta kasdienų pareigų palikime erdvės kurti tarpusavio santykius.
Laima Samulė
Susiję straipsniai
