Jeigu šią istoriją mums rodytų per „Netflix“, žavėtumėmės režisierių išmone. Lauktume naujo sezono, o jų kol kas jau buvo 10.
Realybėje tai – tikras skaitytojos Karolinos gyvenimas.
Karolina Meyer – VU medicinos gydytoja rezidentė – prieš kelerius metus ištekėjo už iš Pietų Afrikos kilusiu amerikiečiu Džonatanu (Jonathan), dabar gyvena Vilniuje ir augina 2 metų dukrytę Ariellę Elizabeth.
Karolina, papasakokite, kaip susipažinote su būsimu vyru?
Viskas prasidėjo nuo mano vyro brolio Džeremio (Jeremy), kuris prieš daugiau nei 10 metų iš Amerikos užklydo į Lietuvą. Tiesiog pakviestas draugo atvyko pasisvečiuoti į nuošalią, mažą, nežinomą šalį. Ir čia pasiliko, nes sutiko ir pamilo lietuvę merginą. Jie susituokė, susilaukė dviejų vaikučių ir smagiai sau gyveno.
Natūralu, kad jį aplankė brolis Bernardas (Bernard). Jis čia irgi sutiko lietuvę – mano sesę. Jie susituokė, taip pat susilaukė dviejų vaikų.
Po kurio laiko savo dviejų brolių aplankyti atvyko trečias brolis Džonatanas (Jonathan) – šis tapo mano vyru.
Taigi trys iš Pietų Afrikos kilę, Amerikoje gyvenantys broliai Meyer vedė tris lietuves, iš kurių 2 yra seserys.
Visi trys broliai su šeimomis dabar gyvena Vilniuje.
Prisiminkite pirmąjį susitikimą, kokie burtai suveikė?
Pirmą kartą susitikome, kai Džonatanas atvyko į mano sesės ir savo brolio vestuves, kuriose aš, deja, nedalyvavau. Tuo metu man operavo stuburo išvaržą, gulėjau ligoninėje ir buvau labai nustebinta, kai Džonatanas su broliais atvyko į ligoninę manęs aplankyti. Žinoma, lankymą suorganizavo mano sesė, tačiau vis tiek likau pamaloninta. Tuo metu nei jam, nei man neįvyko jokio „trumpo jungimosi“. Tuo metu man buvo 19 metų (Džonatanas 13 metų vyresnis).
Po metų Džonatanas vėl atskrido iš Amerikos aplankyti brolio ir svečiavosi mano tėvų sodyboje. Tada susibičiuliavome, išsikalbėjome, pasikeitėme telefonų numeriais, kitais kontaktais. Kaip tyčia, tą vasarą buvau išsiskyrusi su savo vaikinu. Vis dėlto po to su juo susitaikiau. Iš Džonatano jaučiau susidomėjimą, tačiau mūsų nuotolinis bendravimas buvo daugiau bičiuliškas.
Ir štai mano sesė (ir Džonatano brolis) susilaukė pirmagimės. Džonatanas nutarė surengti staigmeną – neįspėjęs atskristi per Kalėdas ir pasveikinti jaunuosius tėvelius. Apie tai pasakė tik man. Tuomet jau visiškai buvau nutraukusi santykius su savo vaikinu, ir tos Kalėdos mudviem su Džonatanu buvo lemtingos. Per Kalėdas įvyko tikras kalėdinis stebuklas.
Kai Džonatanas išvyko, pusę metų mudu bendravome labai intensyviai – kalbėjomės, susirašinėjome, nuotoliniu būdu suorganizuodavome net filmų vakarus, kai abu įsijungdavome tą patį filmą. Turėjome programėlių, kurios leisdavo daug ką daryti kartu. Teko būti išradingiems, nes noras būti kartu jau buvo akivaizdus.
Po pusmečio nusipirkau bilietus į Ameriką ir skirdau pas Džonataną visai vasarai. Labai daug keliavome, pažinau Ameriką. Ir ką gi – mano viešnagės pabaigoje jis pasipiršo.
Kur atšokote vestuves?
Po tos vasaros 2017 metų vasario mėnesį Džonatanas atskrido į Lietuvą ilgesniam laikui. Norint, kad jis čia pasiliktų, mudu turėjome nedelsiant susirašyti, ką ir padarėme. O vestuves suplanavome gražią datą – 2017-07-07.
Į vestuves atvyko Džonatano tėvai ir visi broliai bei sesė. Po bene 10 metų, kurie praėjo po paskutinio visos Meyer šeimos susitikimo Amerikoje, Džonatano magistro baigimo šventėje 2008 metais). Parodėme jiems gražiausias Lietuvos vieteles, bet tėvai labiausiai liko sužavėti Palanga. Nors seniau gyveno Majamyje (dabar gyvena Dalase), iki šiol apie ją kalba.
Po vestuvių Džonatanas liko Lietuvoje. Taip nutarėme dėl mano studijų – šią vasarą baigiau medicinos studijas, toliau tęsiu specialybės studijas rezidentūroje. Nutarėme likti čia, bent kol baigsiu rezidentūrą, o liko dar 3 metai. Kai pradėjome rimčiau draugauti, buvo kilusi mintis mesti medicinos studijas Lietuvoje ir iš naujo viską pradėti Amerikoje, tačiau būtų užtrukę dar ilgiau ir sunkiau.
Kaip Džonatano tėvams pavyko išgyventi faktą, kad trys mylimi sūnūs, kaip burtų užkerėti, nusėdo nežinomoje, kitame pasaulio krašte esančioje šalyje?
Vyro šeima yra mulatai, turintys žydų kraujo. Prosenelis iš tėčio pusės yra žydas, kuris pabėgo į Pietų Afriką iš Europos. Gali būti, kad jis turi ir lietuviško kraujo. Meyer yra dažna žydiška pavardė. Vis dėlto jų gyvenimo būdas, mityba labiau afrikietiški. Beje, Pietų Afrikos Respublika nėra ta tikroji juodoji egzotiškoji Afrika, kokią mes įsivaizduojame. Pietų Afrikos Respublika labiau primena Europą, ten daug baltaodžių, aukšto lygio civilizacija.
Į Ameriką šeima iš Pietų Afrikos Respublikos emigravo, kai mano vyrui buvo 18 metų. Didelė šeima, kurioje yra 5 broliai ir 1 sesuo, Amerikoje išsibarstė, daug keliavo, studijavo skirtingose valstijose. Tad tėvai jau buvo susitaikę, kad vaikai negyvens šalia. Kita vertus, seneliams daug patogiau aplankyti būrį anūkų, kurių dauguma yra vienoje vietoje – Lietuvoje.
O kaip sureagavo jūsų tėvai? Abu žentai – kaip iš filmų.
Kai dar net neturėjau minčių, jog būsime pora, mano tėvai nujautė, ir sakė – čia tikrai kažkas bus. Mano tėvai gyvena Kaune, tarytum ten turėtų būti didesnis „ką žmonės pasakys“ veiksnys, tačiau ledus jau buvo pralaužusi mano sesė. Man nieko nereikėjo laužyti (juokiasi).
Jūs studijuojate, o ką veikia Džonatanas?
Džonatanas yra IT specialistas, bet šiuo metu vienoje IT kompanijoje jis moko anglų kalbos. Džonatanas paneigė mitą, kad kitataučiai sunkiai suranda savo vietą Lietuvoje, turi tenkintis mažai apmokamais darbais arba būti visai be darbo. Kadangi aš iki šiol studijavau ir nedirbau, mūsų šeimą kuo puikiausiai išlaikė Džonatanas. Kita rasė jam netrukdė susirasti darbo, gal dėl to, kad gyvename Vilniuje. Sunku pasakyti, kaip jam sektųsi kitame Lietuvos mieste.
Džonatanas mokosi kalbėti lietuviškai kartu su mūsų dukra. Ariellė lanko lietuvišką darželį, namuose su ja kalbu lietuviškai, o vyras – angliškai. Na, o kai bando dukrą sudrausminti, kalba afrikietiškai. Tada Ariellė iškart supranta, kad kažkas negerai. Beje, mano vyras yra vyriausias šeimoje, jam teko nemažai prisidėti prie brolių ir sesės auginimo, tad ilgai buvo nusistatęs prieš vaikus, sakė – man gana, aš jau savo vaikus užauginau. Prisikalbėjo (juokiasi).
Kaip jis čia jaučiasi? Per šalta, per tuščia?
Džonatanas labai mėgsta važiuoti, vairuoti, todėl jei negalime judėti į užsienį, važinėjame po Lietuvą. Džonatano nuomone, Lietuva yra maža, bet labai graži šalis, jį žavi dideli erdvūs neužstatyti žemės plotai.
Dėl mūsų, lietuvių, uždarumo, šaltumo, taip – gaunu pastabų. Juk tiek afrikiečiai, tiek amerikiečiai yra daug atviresni, mėgstantys bendrauti. Jiems įprasta prieiti prie nepažįstamo žmogaus ir jį užkalbinti, o mums tai – keista.
Žiemos čia Džonatanui tikrai per šaltos. Pamenu, per pirmąsias Kalėdas, kai mudu pradėjome artimiau bendrauti, jis buvo nepatenkintas, nes sakėsi atvykęs pamatyti sniego, o jo nebuvo. Prisišnekėjo, nes netrukus gavo –30°C ir kalnus sniego. Tada jau verkė dėl šalčio.
Iki dabar žiemas jis tiesiog iškenčia. Beje, visiškai nemėgsta šaltibarščių, sako – kas tai per sriuba, šalta ir dar rožinė? Nemėgsta ir cepelinų. Lietuviškiausia, ką jam gaminu, – kotletai.
Sau įprasto maisto, prieskonių, produktų Džonatanas čia randa. Turi savo mėgstamas kavinukes, kur randa kažką sau artimo. Daug gaminu namuose. Firminis mano gaminamas afrikietiškas patiekalas net neturi nei lietuviško nei angliško pavadinimo. Pietų Afrikoje jie jį vadina vetkoek. Tai aliejuje kepta bandelė, ant kurios dedama mėsa su kario prieskoniais. Receptais dalinasi Džonatano mama, su ja ir Džonatano tėčiu aktyviai bendraujame, jie šiuolaikiški žmonės, pasišnekame bene kiekvieną savaitgalį, suderinę abiems pusėms tinkamą laiką, o tai tikrai nelengva, juk mus skiria 8 valandos. Dažniausiai bendraujame savaitgalio vakarais, nes tuo metu Dalase būna rytas. Dabar, kai sienos uždarytos, jaučiame tėvų liūdesį – juk Lietuvoje liko 3 jų sūnūs ir 5 anūkai (4 mergaitės ir 1 berniukas).
O kaip bus toliau?
Dar 3 metus gyvensime Lietuvoje, kol baigsiu specialybė rezidentūros studijas ir tapsiu šeimos gydytoja.
O tada ieškosime savo vietos galbūt Europoje. Nesame tikri, kaip čia seksis mūsų dukrytei, ar ji nepatirs patyčių, ar galės ramiai augti. Kol kas ji mažytė, bet ateityje visko gali būti, esame girdėję nemažai pasakojimų, kokie žiaurūs gali būti vaikai.
Europą rinktumėmės ir dėl to, kad čia nėra tokio žiauraus karjerizmo, kaip Amerikoje. Galima sakyti, kad Europa yra orientuota į šeimą, o Amerika – į darbą. Ten be darbo beveik nieko ir nematai. Kai svečiavausi Amerikoje, Džonatanas į darbą išeidavo 4 val. ryto, o grįždavo 18 val. ir toliau dar sėsdavo prie kompiuterio. Pavalgydavo kartą per dieną. Kai atvažiavo čia, jam buvo šokas, kaip mes ilgai ilsimės – yra ir savaitgaliai, ir begalė papildomų laisvų dienų, atostogos, visi vakarai laisvi, žmonės po darbų važiuoja į savo sodybas. Jis ilgai negalėjo atsistebėti.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
Vetkoek receptas:
Bandelėms:
3 puodeliai miltų
1 arbatinis šaukštelis druskos
1 valgomasis šaukštas cukraus
Pakelis mielių (7 g)
Drungnas vanduo
Aliejus (kepimui)
Cukrų ir mieles sumaišyti su vandeniu ir palikti 10 min. Miltus sumaišyti su druska, kai mielės pradeda putoti, – sumaišyti su miltais ir maišyti, iki kol tešla tampa tąsi. Tuomet imti po saują tešlos ir dėti į verdantį aliejų. Apskrudus vienai pusei bandelę apversti.
Mėsos įdarui:
Galima rinktis bet kokią patinkančią mėsą, aš dažniausiai naudoju maltą kiaulieną arba jautieną ir maišau su šaldytų daržovių miksu. Prieskoniai: karis, ciberžolė, kalendra, imbiero milteliai, kmynai, česnakai, druska, pipirai, žiupsnelis cinamono. Įpilu jautienos sultinio ir palieku troškintis.
Mėsos įdarui iškepus, bandelę reikia perpjauti per pusę (ne iki galo, gal galima būtų užversti), sutepti sviestu, įdėti mėsos įdarą. Valgyti rankomis.
***
Vestuvių bei krikštynų fotografė Diana Zak photography
Naujagimio fotosesijos nuotrauka – IDM photography
„Mamos žurnalas“