Sveiki,
Norėjau pasidalinti savo patirtimi ir sužinoti (jei įmanoma) specialisto nuomonę…
Tikriausiai ne viena mama, augindama vaiką namuose, susiduria su daugybe situacijų, kurios kelia nerimą. Mano vaikui beveik 2 metai. Jis labai smalsus, energingas, mielas vaikas.
Lyginant su kitais vaikais, sakyčiau, kad net yra ramaus būdo, atsargiai vertina nepažįstamus žmones, vengia agresyvių vaikų.
Būdama su juo namuose susiduriu su kita problema. Žinau, jog namuose, kuriuose gyvename (namai ne mūsų), yra daug pavojingų vietų, be to, ir žaidžiant kartais kyla pavojų.
Tuomet aš bandau jį sudrausminti, įspėju, kad nesielgtų blogai, kad pagalvotų… Kartais tiesiog neleidžiu kažko daryti (pvz., lipti aukštai, šokinėti ant lovos, barstyti cukrų), arba liepiu (pvz., nusiprausus išlipti iš vonios, grįžus iš lauko nusiplauti rankas ir pan.). Anksčiau jis paklausydavo, o dabar pradėjo protestuoti ir agresyviai elgtis – trenkia ranka man!
Mes savo vaiko nemušame. Norėdami nubausti pasodiname į vežimą ir prisegame. Liepiame pagalvoti, ar gerai pasielgė, po to prieiname, jis atsiprašo, pabučiuoja, apsikabiname ir pasikalbame… Po pasėdėjimo vežime kurį laiką viskas būna gerai, kol ir vėl supykęs trenkia mamai.
Nesuprantu, iš kur jis to išmoko – mes taip šeimoje nesielgiame, jis to nematęs ir kitur, nes darželio nelanko. Man labai neramu, noriu teisingai elgtis su vaiku, o be to, jaučiu, kad toks elgesys mane labai erzina, o kartu ir neramina… Gal per daug draudimų? Gal toks amžiaus periodas? Noriu patarimo, kaip elgtis? Ar tokia bausmė veiksminga, jei vaikas ir toliau taip elgiasi – mane muša?
Būsiu labai dėkinga, jei sulauksiu atsakymo ar patarimo!
Pagarbiai mama Milda
www.psichologeramune.lt
Psichologė Ramunė Murauskienė
www.psichologeramune.lt
Atsakymas Mildai ir kitoms mušamoms mamoms
Esate gera mama
Miela Milda, esate rūpestinga mama. Sveikintinas noras pažinti labiau ir save, ir savo vaiką. Kad buvimas su vaiku taptų ramesnis, rekomenduočiau sumažinti pavojingų vaikui vietų kiekį.
Kompromisai su namų šeimininkais visuomet galimi. Pasirinkite žaidimams su vaiku tokią vietą, kur mažylis galės jaustis ir elgtis nevaržomai. Nuolat būti apsuptam draudimų – ne kiekvieno individo pakantumui. Pati matote, kad Jūsų vaikas ramus. Bet nenorėkite, kad jis būtų ne vaikas.
Suprantu draudimus nelipti aukštai ar šokinėti ant lovų. Atkreipkite dėmesį, ką Jūsų vaikas nori
Jums pasakyti: jam atėjo laikas šokinėti ir laipioti. Pasirūpinkite jo poreikiais. Praleisite šį jautrų laikotarpį, vėliau viso to turėsite mokyti. Labai dažnai judresnei veiklai geriausias yra laukas.
Nebijokite prasto oro. Tiesiog prie realių savo buitinių sąlygų ieškokite išeičių, paisydama vaiko gerovės. Ir nepamirškite nestandartinių sprendimų. O gal puiki dingstis galvoti apie savo namus, kuriuose ir Jūs, ir Jūsų vaikas jausitės laisvai.
Kodėl vaikas mušasi
Tėvai, su meile auginantys savo vaikais, dažnai nerimauja, kodėl jų vaikai muša juos ar kitus vaikus. Agresyvus elgesys, kaip ir kitas, mažiems vaikams pasireiškia ir be mokymosi. Kiekvienas vaikas turi dar ir savo elgesio ypatumų. Agresyvios vaikų reakcijos – tai primityvios reakcijos į kokį nors nepatogumą, nepasitenkinimą, suirzimą, baimę ar pan. Mažiems vaikams tai dažniau būdinga, nes jiems trūksta savikontrolės. Vyresni vaikai jau gali išlaukti ir netrenkti. Nebūtina savo vaikų mušti, kad jie mokėtų muštis. Vaikai augdami išmoksta savo kūno dalis panaudoti įvairiems tikslams. Labai daug kas priklauso nuo suaugusiojo reakcijos į netinkamą vaiko elgesį. Vieną kartą vaikas trenkė, gavo, ko norėjo, vadinasi, gali trenkti ir dar, siekdamas tam tikrų tikslų. Tai paprasta manipuliacija.
Kai vaikas mušasi, reikėtų tiesiog lyg sugedusiai plokštelei kartoti: „Mes nesimušame“. Toliau viskas priklauso nuo situacijos.
Jei vaikas trenkia, kai ko nors nori, bet negauna, galite pasakyti: „Matau, tu dabar pyksti.“ Svarbu išmokti išlaikyti savo vidinę ramybę. Padeda, kai apie vaiką negalvojate, kaip apie blogietį. Jis Jums nenori suteikti skausmo. Jam pačiam labai blogai.
Kita galimybė – parodyti, kaip jaučiatės tuo momentu. Tik neįžeidinėkite vaiko. Pvz., „Kai tu man trenki, aš jaučiuosi tokia bejėgė, kad norėčiau dabar pasitraukti nuo tavęs, nes nežinau, ką man daryti“.
Svarbu nerėkti ant vaiko, nereikšti destruktyviai pykčio ir, žinoma, netrenkti atgal. Kad ir kaip sunku būtų. Galite paskaičiuoti iki 10 ir taip ugdyti savikontrolę. Kartu rodysite vaikui tinkamą pavyzdį.
Mažiau drausminkite vaikus
Buvimas su vaikais – tai ne jų auklėjimas. Tai leidimas jiems laisvai gyventi. Jei mes gerbiame save, savo poreikius, gerbiame vaiką ir jo poreikius, darnos bus daugiau. Todėl kviečiu mažiau drausminti savo vaikus. Ir tai jokiais būdais nereiškia, kad vaikams reikia leisti daryti tai, ką jie nori. Šių dienų vaikai labai jautrūs autoritariškiems liepimams. Štai rašote: „Anksčiau jis paklausydavo, o dabar pradėjo protestuoti…“ Būkite dėkinga jam, kad paklausė. Juk vaikai negimė tam, kad besąlygiškai klausytų savo tėvų. Dabar protestuoja, nes auga. Nes nori ir pats kažką lemti, spręsti. Taip auga vaiko stipri asmenybė. Taip auga vaiko individualumas. Taip vystosi savarankiškumas. Nuolatiniais draudimais, liepimais ir reikalavimu paklusti gesiname vaiko sielą, kuri turi užaugusi skraidyti, o ne šliaužioti žeme. Įsiklausykite į savo vaiką. Jis protestuoja, vadinasi – nesutinka su Jumis. Kam laužiate medį, kol jaunas? Pamirškite lietuviškas patarles, kurios netinka mūsų laikmečiui. Ne juodadarbius auginame. Už vaiko drąsą ir valią pasipriešinti Jūs dar jį baudžiate. Jūsų vaikas mažas, jam reikia kelių taisyklių. Jei jų visuomet laikysitės, vaikas elgsis tinkamai. Bet ne visada. Labai svarbu įvesti tik ypač svarbias taisykles. Pvz., jei nenorite, kad vaikas mėtytų žaislus, o jis tai daro pykčio metu ar pan., pasakykite jam: „Kiekvienas tavo mestas daiktas bus paimtas. Tu jo neturėsi.“ Ir visuomet taip darykite. Bet ne grasinkite, nepykite. Ramiai. Nors ir pabodo kartoti. Vaikai po tam tikro laiko labai gražiai atpranta mėtyti daiktus. Tačiau išsaugokite jautrumą situacijoms – jei vaikas meta kažkokį daiktą, panašų į kamuolį, greičiausiai jis eksperimentuoja. Jei neskubėsite bausti savo vaiko, su taisyklėmis pavyks susidraugauti tinkamai.
Atminkite: tam tikras elgesys turi turėti tam tikrų pasekmių. Be išimčių. Toks drausminimas ir suaugusiojo nevargina, ir vaiko netraumuoja.
Vaikai irgi žmonės
„Norėdami nubausti pasodiname į vežimą ir prisegame. Liepiame pagalvoti, ar gerai pasielgė, po to prieiname, jis atsiprašo, pabučiuoja, apsikabiname ir pasikalbame…“ – rašote. Noras nubausti niekaip nesusijęs su besąlygine meile vaikui. Ne bausmės vaikams parodo, kaip reikėtų tinkamai elgtis šiame pasaulyje. Vaikai išmoksta elgtis tinkamai ir paisyti taisyklių, kai taisyklės yra reikalingos, nuolat jų laikosi visi ir už jų nesilaikymą yra aiškios pasekmės (pvz., surink išmėtytas žaidimo korteles, tuomet skaitysime šią knygą – tai puiki tvarkos taisyklė). Bet ne bausmės. Vaikas, kaip ir bet kuris kitas žmogus, turi teisę į įvairius jausmus. Ir į malonius, ir nemalonius. Kai vaikas pyksta, nemalonu visų pirma jam. Tai yra jo pyktis.
Neatsiejamas nuo jo paties. Ką darote jūs? Jūs jį nubaudžiate už jo jausmus. Kad būtų aiškiau, pateiksiu pavyzdį: Jūs grįžtate iš darbo labai pavargusi, beplaudama indus netyčia išmetate lėkštę, dar labiau susierzinate, trenkiate dar vieną lėkštę į kriauklę… ateina vyras, paima Jus už rankos, pasodina, prisega diržais prie kėdės ir… liepia pagalvoti, ar gerai pasielgėte… Ir po viso šito Jūs dar jį turėtumėte apkabinti, pabučiuoti. Tikriausiai dar net neatlaisvinta nuo diržų. Ir dar pasikalbėti.
Nejuokinga, ar ne?
Vaikai irgi žmonės. Kartokite tai sau tol, kol jie atsidurs šalia Jūsų visomis prasmėmis. Tik suaugusiojo atsakomybė yra parodyti vaikui, koks elgesys yra priimtinas, o koks ne. Kam imtis tokių žiaurių būdų? Vaiko „vidinis teisėjas“ auga per suaugusiojo atspindėjimą apie elgesį. Nerealu, kad dvejų metų vaikas, sėdėdamas vežime, emociškai išgyvendamas nemalonius jausmus, dar įvertintų savo elgesio moralumą, humaniškumą ar teisingumą… Jei Jūs pavargote ar dažnai jaučiate pyktį ir negalite susitvardyti, kreipkitės pagalbos. Bet netraumuokite savo vaiko. Pasekmes tokio
Jūsų elgesio taip pat išrašėte: „Po pasėdėjimo vežime kurį laiką viskas būna gerai, kol ir vėl supykęs trenkia mamai“. Taip.
Toks Jūsų elgesys jį skaudina, žaloja jo sielą, todėl patenkate abu į užburtą ratą. Išeiti turite Jūs. Nes Jūs – atsakinga suaugusi moteris. Nebijokite vaiko apkabinti, kai jis pyksta. Nebijokite pasakyti: „Geriau draugaukime, o nesibarkime“. Ir padėkite nerealius lūkesčius į šalį – pasikalbėti apie jausmus galėsite su vyresniu vaiku. Mažyliui labai naudinga yra pasakyti, kokio elgesio tikitės iš jo. Labai svarbu atspindėti jo būseną. Tačiau tai įmanoma tik tuomet, kai mama yra darnoje su savimi.
Pervargusi mama labai dažnai ginasi nuo savo vaiko ir pamiršta, kad jis ją myli, o ne puola. Prisegti vežimėlyje vaiką, kad jis nepyktų – nėra tinkamas suaugusiojo elgesys. Tai – kaip tramdomieji marškiniai pavojingiems individams. Ir dar po viso šito iš vaiko tikitės ir reikalaujate švelnumo, pagarbos sau. Gerbkite mažo vaiko jautrią sielą. Ją dar būtinai kas nors gyvenime sužalos. Kodėl tai turite būti Jūs – mama?
Krizė ar augimas?
Net neabejoju, kad giliai širdyje atsakėte jau seniai į savo klausimus. Bet galiu dar kartą pakartoti Jūsų pačios atsakymus. Per daug draudimų augančiai Jūsų vaiko asmenybei jį erzina, slopina jo laisvę, todėl jis labai nemaloniai jaučiasi ir, gali būti, kad išgyvena frustraciją, dėl ko pasireiškia agresyvios reakcijos. Jos apie Jus ir apie Jūsų vaiką nieko blogo nepasako.
Įsiklausykite į savo stebuklėlį. Galite tai pavadinti tiesiog augimu. Bet galite pavadinti ir kokia nors krize. Jei tai Jums bus tik augimas – valio, viskas tvarkoje. Aukite sau į sveikatą. Jei tai Jums bus krizė – reikės ją įveikti.
Gal tiesiog leiskite savo vaikui augti šalia Jūsų. Leiskite priešintis, nepaklusti. Bet būkite atsakinga parodyti, koks elgesys tinkamas ir pageidaujamas. Parodyti, o ne pasikalbėti. Bet koks elgesys, kuris neduoda laukiamų rezultatų, yra neveiksmingas. Pažangūs psichologai choru tvirtina: nekartokim to, kas neduoda laukiamų rezultatų.
Pulkite savo mažyliui į glėbį, atsiprašykite už jam suteiktas skriaudas ir pasistenkite to daugiau nekartoti. Ir nesmerkite savęs.
Tiesiog visi mes turime teisę į klaidas. Ir mažiau teisių – jų kartojimui. Nelikite viena su savo nuovargiu, pykčiu ar kitais nemaloniais jausmais. Apsidairykite – tikrai yra šalia žmonių, kurie gali Jums padėti, jus išklausyti. Ieškokite palaikymo ir paramos.
Lai prasideda kitokių spalvų istorija: „Mano vaikui beveik 2 metai. Jis labai smalsus, energingas, mielas vaikas…“
Aš labai lauksiu jos tęsinio. O jūs?
„Mamos žurnalas“
Laba diena, susiduriau su problema mane muša 8-metis sunus. Tai kartojasi jau nepirmą kartą.Tiesiog nežinau ką daryti? Labai myliu savo vaika ir darau viską , kad jis jaustusi saugus , laimingas. Namuose blogą įtaką daro vaikui močiūtė sakydama, kad tavo mama yra bloga nemyli taves.Myliu aš tave tik ir tu man esi reikalingas daugiau.Geriau būtų,kad ji išeitu iš namų ir paliktu mus. Labai gaila vaiko .Šioje situacijoje vaikas užstatas.Patarkyte ka daryti?
Sveiki susiduriau ir as su problema pries mane kelia ranka mano 8 metu dukryte ir tai nera pavieniai smugiai kartais tenka atlaikyti visa puokste spyriu ir is kumsciu dauzymu..dar tas dadeda kad pas mus seimoje nera tevelio nes jis paliko nnuo to kencia mokslai..nebezinau jau kaip elgtis ir dar kalbeti su ja..tuoj man paciai reiks psichiatro pagalbos kartais pagalvoju kokia esu mama kad vaikas sitaip elgiasi su manim nors ir sakai kad myli visvien atkerta saukdama kad jos as nekenciu ir dar visko isgirsti ko nesitiki is savo vaiko..prasau patarkit ka daryt nes nebeistversiu as jau pati