Reportažo autorė Sandra Jeglinskė su mažamečiu sūneliu patyrė, ką reiškia gyventi Tokijuje ir dalyvavo darželio paieškose.
Pirma pažintis su Tokijumi
Į Tokiją mes atvykome tiesiai iš Niujorko. Gyvenimo, aplinkos kokybės kontrastas buvo didžiulis. Pirmiausia sukrėtė švara ir tvarka. Prie kiekvienos perėjos dirba po eismą reguliuojantį policininką. Ir ne tik prie perėjų. Jei tik remontuojama kokia mažytė gatvės ar šaligatvio duobelė, tuoj pastatoma po žmogų, kuris reguliuoja praeivius. Beje, šie vyrai apsirengę taip, lyg vaidintų „Žvaigždžių karuose“. Net reguliavimo lazdelė šviečia neonine šviesa. Gatvėse nėra šiukšliadėžių, išskyrus tas, kurios stovi prie gėrimų automatų ir yra skirtos rūšiuoti plastikui. Girdėjau, kad kai kuriuose vaikų darželiuose tėvams yra sukraunamos tos dienos vaikučių panaudotos sauskelnės su visu jų turiniu ir tėveliai turi visą tai išmesti savo namuose.
Dar maloniau nustebino žmonių paslaugumas ir geranoriškumas. Man dažnai teko važinėti metro, esančiu ypač giliai po žeme, su nepatogiais liftais bei eskalatoriais, tačiau beveik visada atsirasdavo žmogus, dažniausiai moteris, siūlantis savo pagalbą panešti Nojuko vežimėlį. Visiška priešingybė Niujorkui, kur retai kada metro pasiūlydavo man, besilaukiančiai, atsisėsti.
Trumpai apie pirmus kainų įspūdžius (100 jenų yra apie 0,73 euro). Kelionė metro į vieną pusę 160-190 jenų (1,16–1,38 Eu). Vienas obuolys nuo 160-290 jenų (1,16–2,11 Eu). Vienas pomidoras kainuoja 140 jenų (1,02 Eu), bet galima rasti supakuotus 6 pomidorus ir už 400 jenų (2,91 Eu). Japoniškos sauskelnės kainuoja 990-1340 jenų (7,20– 9,75 Eu). Mums įprastos „Pampers“ sauskelnės brangesnės – 36 vnt. kainuoja 1780 jenų (12,95 Eu).
Darželio paieškos
Šiek tiek apšilus kojas Tokijuje, atėjo metas ieškoti darželio Nojukui. Paieškos užtruko labai ilgai ir mane be galo išsekino. Viską komplikavo iš pažiūros paprasčiausi paieškos kriterijai – ieškojau priimtinos kainos, tinkamų darbo valandų ir, be abejo, norėjau, kad darželis būtų kiek galima arčiau namų.
Tarptautiniai darželiai
Kainos. Pirmasis taikinys – tarptautiniai vaikų darželiai, kitaip tariant, „International preschool“ arba „Daycare“. Kadangi Nojukas lankė darželį Niujorke, aš jau daugmaž žinojau, ko tikėtis, bet, nepaisant panašių dalykų, atradau ir esminį skirtumą tarp NY ir Tokijaus tarptautinių darželių. Taigi, darželių mėnesio kaina panaši kaip ir NY, daugmaž 110 000 jenų (800 Eu)… Labai daug, ypač, kai žinai, jog tai viso labo už 3 darbo valandas (9.30-12.30), tris kartus per savaitę, o maistas – atneštas tėvų… Aš buvau nusprendusi, kiek galiu arba noriu mokėti, todėl ieškojau darželio beveik du mėnesius. Per tą laiką išmokau ir derėtis su darželiais, ir netikėti jų raginimais, jog paskubėčiau užrašyti vaiką, nes, neva likusi tik viena vieta.
Na, o grįžtant prie to esminio skirtumo tarp NY ir Tokijaus tarptautinių darželių – tai negrąžinamos įmokos. Be pagrindinio mėnesio mokesčio, tėvai turi sumokėti mėnesio dydžio negrąžinamą sumą – tarsi garantiją, kad mes, užsieniečiai, nepabėgsime po pirmo mėnesio. Už tokį požiūrį į atvykėlius mes neva turime dėkoti prieš tai čia gyvenusiems užsieniečiams. Anot japonų, šie užsieniečiai netesėjo susitarimo sąlygų ir taip pakenkė visam atvykėlių įvaizdžiui. Beje, vieno darželio buklete ši negražinama suma buvo „tik“ 30 000 jenų (218,19 Eu), ir jie sakėsi šį mokestį imantys tik dėl to, kad visi kiti darželiai irgi jį ima…
Savo kailiu įsitikinau, kad šios kainos niekuo nepagrįstos, ypač kai valstybiniai darželiai yra bent 3 kartus pigesni ir kokybiškesni. Be vienkartinio mokesčio, kai kurie darželiai ima po 100 dolerių mėnesinį mokestį už vaikučio pratinimą prie puoduko; visi darželiai ima 10 000 jenų (72,73 Eu) vienkartinį mokestį už mokomąją medžiagą, 10 000 jenų (72,73 Eu) už tvarkos palaikymą ir t.t.
Patalpos. Susirašinėjusi su 20 darželių, aplankiusi pusę iš jų, padariau liūdną išvadą dėl jų visų, o ypač dėl verslo, daromo iš mūsų, atvykėlių. Šių darželių valdžia pasirengusi nulupti maksimalią sumą iš tėvų už vaikučių priežiūrą, tačiau teikia gana prastas sąlygas. Patalpos paprastai būna didesnio buto dydžio, o kartais vaikai, kaip ir Niujorko darželiuose, laikomi rūsiuose… Maistą reikia atsinešti savą, darželyje jis negaminamas (yra pasirinkimas pirkti jų tiekiamus japoniško maisto pusfabrikačius už papildomas 350 jenas (2,55 Eu) per dieną). Nojuko darželyje net nebuvo šaldytuvo, todėl visą atsineštinį maistą auklėtojos laikydavo kambario temperatūroje. Patalpos darželiams dažniausiai parenkamos kur nors netoli visuomeninių parkų, į kur vaikučiai vieną kartą per dieną išvedami pasivaikščioti.
Dienotvarkė. Dienotvarkė paprasta: pasisveikinimas atėjus, mankšta arba žaidimai, valgymas, ėjimas į lauką, darbeliai arba žaidimai, atsisveikinimo daina ir ėjimas namo. Lankant šiuos darželius pasitaikė visokiausių kuriozų – viename darželyje, nepaisydamas jokių oro sąlygų, su vaikais turi laukti prie lauko durų, lauke. Lygiai 9 val. auklėtojos ateina pasiimti vaikus. Pasibaigus auklėjimo laikui, lygiai sutartą valandą mažyliai jau būna aprengti ir laukia ateinančių tėvelių. Kai tame darželyje paklausiau, kur padėti atsineštą maistą (nes nemačiau jokių vaikučių spintelių), man buvo atsakyta, kad kur nors čia, ant pianino.
Privalumai. Vis dėlto nepaisant „International preschool“ besikandžiojančių kainų, šie darželiai turi ir esminių privalumų. Pirmiausia, pamokėlės vysta anglų kalba; patalpos dažnai stebimos vaizdo kameromis ir tėveliai gali bet kada pamatyti, kaip sekasi jų mažyliui; jei tik yra vietos, galima savo mažylį vesti į pasirinktą darželį nors ir nuo rytojaus! Be to, yra didelė tikimybė susipažinti su kitas kitataučiais tėvais iš viso pasaulio. O tai gana svarbu, kai esi toli nuo savų draugų ir kai tenka užmezginėti santykius nuo nulio, taip susikuriant naują socialinę aplinką. Ką jau kalbėti apie iš lūpų į lūpas perduodamą patirtį ir žinias, auginant vaikus šiame didmiestyje.
Japoniški vaikų darželiai
Po ilgų ir bevaisių darželio paieškų aš jau beveik praradau viltį, todėl atkreipiau dėmesį ir į kitą darželių variantą. Pradėjau domėtis japoniukų darželiais, priklausančiais pagal mūsų gyvenamąją vietą. Perkalbėjau save ir įtikinau, kad iš tiesų vaikui būtų į naudą pramokti šios kalbos net ir tokiame ankstyvame amžiuje. Be to, privalumas toks, kad šie darželiai paprastai 2-3 kartus (priklausomai nuo abiejų tėvų pajamų) pigesni ir erdvesni, jaukesni, kažkuo primena mano laikų darželius. Didelės patalpos, kiekviena patalpa turi savo paskirtį, yra vidinis privatus kiemas, patys darželiai labai jaukūs.
Deja, viskas ne taip paprasta su tais japoniškais darželiais. Taisyklės, kaip ir visose japonų gyvenimo srityse, yra griežtos, ir lietuviškas jų apėjimo būdas čia visiškai netinka. Jei kažko negalima, vadinasi – negalima.
Taigi kokie gi atrankos į valstybinį darželį kriterijai (specialiai išverčiau bukletą į lietuvių kalbą). Reikalingi dokumentai:
Užpildyta priėmimo forma į atitinkamą darželį. Priimama tik pagal to rajono/miesto lokaciją. Jokiu būdu ne kitaip.
Įrodymas, kad tikrai nė vienas iš tėvų, bei kas nors, gyvenantis kartu, negali rūpintis vaiku.
Pajamų įrodymas (abiems tėvams).
Mano pagrindinė priežastis, dėl ko noriu leisti mažylį į darželį – kad išmoktų bendrauti su kitais mažyliais, taptų savarankiškesnis – pažymėta pačioje pradžioje kaip netinkama. Tik tie tėvai, kurių situacija yra tikrai beviltiška, gali tikėtis, kad jų vaikas bus priimtas į darželį.
Taigi, priežastys:
Abu tėvai dirba.
Ieško darbo. Tokiu atveju reikalinga darbo biržos pažyma. Per du mėnesius būtina pristatyti pažymą, kad radai darbą.
Studijuoja mokykloje.
Tėvai protiškai atsilikę arba su mentalinėmis problemomis.
Mama nėščia arba ką tik pagimdžiusi.
Yra dar keletas ypatumų – mokslo metai skaičiuojami nuo balandžio pirmos, todėl mes jau sausio mėnesį galėjome eiti tartis dėl būsimo darželio. Konkursas į vieną vietą buvo 10 vaikų. Ir, kas nuostabiausia, čia jau darželis renkasi, ar jūs jam tinkate ir patinkate. Aš, žinoma, apsilankiau jų patalpose, įsitikinau, kad Nojukui čia būtų nuostabu augti – erdvios ir tvarkingos patalpos, labai daug vaikų, darželio teritorijoje yra saugi lauko aikštelė, tačiau… nesusikalbėjau su auklėtojomis. Jos visos buvo labai mielos, daug šypsojosi, linkčiojo galva tiek jos man, tiek aš joms – bet tik padedant varganai kalbančiam vertėjui galėjome palaikyti skurdų pokalbį. Nusprendžiau, kad tai netinkama vien saugumo atžvilgiu – kas, jei Nojukui kas nors atsitiktų darželyje? Man juk niekas negalėtų paaiškinti tikros situacijos.
Todėl teko sugrįžti prie priminės „International preschool/daycare“ minties.
Mūsų darželis
Kaip ir daug kitų dalykų savo gyvenime, taip ir šis darželis mums nukrito tarsi iš dangaus, o tiksliau – tai buvo paskutinis bukletas mano didelės darželių paieškos bukletų dugne, į kurį aš rimtai nežiūrėjau. Vis dėlto nutariau paskutinį kartą pabandyti. Nusiunčiau tą patį motyvacinį laišką, kaip ir kitiems darželiams ir sulaukiau labai gero pasiūlymo – mokėti pusę įprastos kainos. O didžiausia staigmena buvo ta, kad, pasirodo, tai buvo dukterinė firma garsaus darželio, į kurį ne kartą kreipiausi, bet jų kaina buvo kur kas didesnė. Čia grįšiu prie darželių administracijos demaskavimo: vadovė pati pritaikė didžiules nuolaidas, panaikino vienkartinį mokestį ir pasakė, kad Nojus nuo pat pradžių eis į brangųjį darželį pigesniojo sąlygomis. Kaip aš galėjau atsisakyti? Vienintelė sąlyga – sumokėti visą sumą už 10 mėnesių. Mes išsiderėjome padalinti ją pusiau. Kai pradėjau vadovės uždavinėti finansinių klausimų, iš jos atsakymo supratau, kad kainos tikrai trauktos iš lubų, kad kuo daugiau išpeštų iš naujai atvykusiųjų.
Užbėgsiu už akių pasakydama, kad visa laimė, jog sumokėjome tik dalį pinigų, nes, palankius tik 2 mėnesius, Japoniją sukrėtė žemės drebėjimas, ir mes nusprendėme palikti šią šalį, taigi – teko išsiregistruoti iš darželio. Tik po ilgų derybų pavyko atgauti didesnę dalį pinigų, nes, kaip ir buvo parašyta kontrakte, visa sumokėta pinigų suma negrąžinama, nepaisant jokių aplinkybių… Štai tau ir taurioji Japonija.
Puikioji darželio lankymo pusė
Mūsų pasirinktas darželis neturėjo stebėjimo kameros, tačiau čia radome kitų privalumų. Visų pirma jis dirbo nuo 9 val. ryto. Pasiimti vaikai jau būdavo paruošti lygiai 14 valandą – jei pavėluodavai mažytėje patalpoje stovėdavo 4-6 pypliukai su striukėmis ir kepurytėmis.
Darželis – tai dviejų aukštų gyvenamasis namas. Parkas, į kurį mažylius kasdien vesdavo pasivaikščioti – visai šalia, pasiekiamas greitai ir saugiai. Kitas, šalia esantis didesnis parkas, aplink kurį rikiuojasi beveik visi tarptautiniai darželiai, įvairių pamokėlių studijos – pritaikytas žemės drebėjimo pavojui. Po šiuo parku įrengtos slėptuvės, kuriose jau paruošta daug šiltų paklodžių, vandens, ryžių bei kitų būtinų laukimui produktų ir daiktų. Esant ekstremaliai situacijai, mažyliai būtų vedami ten pasislėpti.
Kitas didžiulis privalumas – angliškai kalbančios auklėtojos, tarp jų dvi užsienietės – australė bei moteris iš Izraelio, beje, turinti lietuviškų šaknų. Auklėtojų kiekvienam vaikui beveik po dvi. Todėl jie saugiai dviem rankom įsikibę į auklėtojas pėdindavo į savo parką. Darželio nuostatos griežtai draudė palaikyti draugiškus santykius už darželio ribų su vaikų auklėtojomis. O gaila, būčiau norėjusi vieną parsivilioti kaip auklę.
Nojaus darželio patalpos mažos, bet jaukios. Tai viso labo tik priimamasis, o kartu ir žaidimų kambarys bei antra patalpėlė, kurioje irgi žaidžiama bei laikomi atsarginiai mažylių daiktai, na, ir, žinoma, tualetas. Tėveliams pageidaujant mažylius galima stebėti tarsi pro tardymo izoliatoriaus langą, kuomet mes vaikutį matome, o jis mūsų – ne.
Beje, dar apie taisykles. Jei nusprendžiau, kad Nojus lankys pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį, o kaip tik tą savaitę penktadienį būtų nacionalinė šventė – tos dienos nekas nekompensuotų. Man tai atrodė taip nelogiška, kad ėmiau ginčytis su vadove ir klausiau, o kodėl gi man neatvedus mažylio ketvirtadienį? Juk sumokėta už tris dienas per savaitę. Kaip minėjau, su finansiniais skaičiavimais vadovei buvo prastoka, todėl ji iškart nusileido šiam logiškam argumentui.
Vis dėlto, pats darželis ir vaikų priežiūra man labai patiko. Kiekvieną dieną vaikai darydavo darbelį, kurį paskui nešdavomės namo ir kabindavome ant sienos. Dažniausiai tai buvo japoniškos tematikos darbeliai. Nojukas išmoko dar daugiau angliškų žodžių, labai daug angliškų dainų, kurias, beje, dainuoja ir iki šiol. Kitas įdomus dalykas – maisto gaminimas su vaikučiais. Šioje grupėje buvo mažylių nuo 18-30 mėnesių, tačiau jie visi mielai dalyvavo blynų kepime, o ypač jų valgyme.
Kartą per savaitę vaikučiai vedami į svečius pas vyresnėlius antrame pastato aukšte arba į kitą mokyklėlę – ten sportuoja, laipioja ant sudėtingesnių renginių, bendrauja su dičkiais.
Darželis lieka tik mūsų atsiminimuose
Deja, nors Nojukas labai pamėgo savo naująjį darželį, o ypač auklėtoją Minori, draugus Amie, Kindle ir Qeen bei Jessie – juos atsimena net iki šiol, visdėlto po drebėjimo nutarėme nerizikuoti sveikata ir keltis gyventi į saugesnę vietą. Atsimenu, klausiau auklėtojos, ar saugus tas dviejų aukštų senos statybos vaikų darželio pastatas, o ji mane tikino, kad taip, gana saugus. Na man toks atsakymas netiko, ypač kai drebėjimai tęsiasi ir iki šiol, po lemtingosios kovo 11 praėjus beveik keturiems mėnesiams.
Parengė Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
