Smėlio dėžė – didysis kiemo magnetas, kuris traukia tiek kūdikius, tiek vyresnius vaikus. O mamos šalia smėlio dėžės gali atsipūsti ir paplepėti, kol jų mažyliai užimti įdomia veikla. Tačiau ar žaidimai su smėliu visada saugūs? Pasinaudokite keliais gerais patarimais.
Ką daryti, jei vaikas smėlio prisivalgė? Jei pamatėte, neleiskite, kad vaikas kištų į burną smėlį ar čiulptų smėlėtus pirštukus. Jei nešvaraus smėlio pateks į burną, galima užsikrėsti ne tik kirmėlių kiaušinėliais, bet ir žarnyno užkrečiamomis ligomis. Jei į skrandį patenka nedidelis smėlio kiekis, tai nėra pavojingas.
Beje, iš smėlio dėžės, jei ji yra prie daugiabučių namų, galima parsinešti ne tik kirmėlių kiaušinėlių, bet ir utėlių, erkių (jomis smėlio dėžę užkrečia benamiai gyvūnai – katės, šunys), net ir blusų.
Kaip valyti smėlio žaisliukus? Visus„grįžusius“ į namus žaislus nuplaukite tekančiu vandeniu su muilu. Nederėtų purkšti purškikliais, skirtais vonios kambariui. Kieme gali būti žaidžiama tik su tokiais žaislais, kurie yra lengvai valomi. Kitaip tariant, į kiemą nereikia neštis minkštų žaislų.
Ar pajūrio smėlis saugus vaikų žaidimams? Jūros mineralai, pvz., jodas, esantis jūros vandenyje, dezinfekuoja smėlį. Tačiaujis nėra idealiai saugus, nes kartkartėmis užteršiamas, pvz., nafta iš tanklaivių ar nevalyvų žmonių.
Poilsiaujantys žmonės nuolat informuojami apie vandens, taigi – ir smėlio, užterštumą. Jeigu dėl užterštumo nepatariama maudytis, vadinasi, toks smėlis netinka ir vaikų žaidimui ten, kur jį skalauja vanduo. Saulės įkaitintas pajūrio smėlis būna labai birus, todėl maži vaikai, ypač jei neturi žaislų, gali pradėti vienas į kitą barstyti, smėlio gali pakliūti į akis. Pajūrio smėlis būna daug mažiau užterštas kirmėlių kiaušinėliais ir kitais žmogaus parazitais.
Keletas smėlio dėžės idėjų:
Smėlio dėžėje smagu užkasti stiklinius rutuliukus, o paskui jų ieškoti, kasant smėlį rankomis.
Pasiūlykite mažyliams smėlio dėžėje sukurti istoriją ar paveikslą iš įvairių gamtos gėrybių: kriauklių, akmenukų, pagaliukų, kaštonų ir pan.
Šalia smėlio dėžės pastatykite indą su vandeniu. Leiskite vaikams maišyti smėlį su vandeniu, šlapią smėlį formuoti, pilti daugiau vandens, „virti košę“.
Žaisdami su smėliu, kalbėkite apie jutiminį patyrimą. Skatinkite mažylius pastebėti smėlio savybes (lengvas, minkštas, švelnus), įvardinti pojūčius, liečiant ir kasant smėlį, paslepiant jame ranką, smėliui byrant tarp pirštų.
Įspauskite į smėlį įvairius daiktus, paliekančius jame žymes: kriaukles, formeles, žaislus.
Padarykite smėlyje savo pirštų, plaštakų, alkūnių, pėdų atspaudus. Galite kaitalioti piešinius: iš pradžių pėdsakus paliekate jūs, o paskui – vaikas.
Surenkite spėlionių varžybas: parodykite vaikui skirtingus atspaudus ant drėgno smėlio (pavyzdžiui, nuo kriauklės, sviedinio, tėčio batų) ir pasiūlykite įspėti, kas paliko šį paslaptingą pėdsaką.
Pasiūlykite mažyliui atsisėsti greta jūsų ant smėlio ir panardinti į jį rankas. O dabar abiem delniukais kartu vaizduokite, kaip minkoma tešla, kapojamos malkos, važiuoja rogutės, šokinėja arkliukas, šliaužia gyvatė. Vėliau pasunkinkite užduotį, vaizduodami, kad skambinate pianinu, spausdinate tekstą kompiuteriu.
Smėlyje lengva rašyti įvairiomis priemonėmis: šakelėmis, pagaliukais ar pirštu. Galite mokyti vaiką rašyti, rodyti jam dar nepažįstamas raides ir skaičius.
„Mamos žurnalas“
