Lina skaito visus straipsnius apie alergiškus vaikus, nes pati augina alergišką sūnelį. „Per pirmuosius 12 gyvenimo mėnesių ligoninėje gulėjome 13 kartų. Dėl alergijos mūsų vaikutį ne tik tradiciškai beria. Turi sauskelnių alergiją. Be vaistų ir klizmučių jis pats negali pasituštinti. O kai organizme vyksta tokie procesai, natūralu, kad vaikas irzlus ir labai blogai miega. Gydytojai net nustatė sutrikusio miego sindromą, prie jau esamų ligų“, – sako mama.
Lina sutiko papasakoti, kaip sunkiai buvo ieškoma priežasčių, kodėl vaikutis nuo gimimo toks neramus. Kol paaiškėjo, kad kalta alergija.
Du vardai, kad būtų stiprus
Tėvai savo pirmagimiui davė du vardus – Dominykas Laurynas. Sakoma, kad du vardai žmogui gyvenime suteikia stipresnę apsaugą. „Mūsų berniukui nuo pat gimimo Dievulis pagailėjo sveikatėlės. Dominykas Laurynas gimė labai sunkiai. Kad kils komplikacijų, gydytojai matė dar man esant nėščiai. Paskutiniais nėštumo mėnesiais buvo nustatyta, kad aš sergu diabetu. Tačiau didžiąją nėštumo dalį ši liga buvo „pražiūrėta“, todėl negavau reikalingų vaistų, nežinojau, kad man būtina laikytis griežtos dietos. Apie dietą gydytoja užsiminė, likus kelioms savaitėms iki gimdymo. Tai nedaug ką begalėjo padėti. Mano svoris augo katastrofiškai. Per nėštumą priaugau 23 kilogramus, tačiau atrodžiau, tarsi būčiau priaugusi dar daugiau – visa tiesiog pūčiausi.
Kai būdama dviejų ar trijų mėnesių laukiau prie gydytojos kabineto, kitos moterys klausinėjo, kada mano gimdymo data. Tada buvo vasara, o gimdyti turėjau žiemą, apie naujuosius metus. Kai tai pasakiau, viena moteris net nusisuko įsižeidusi, kad aš tyčiojuosi. Jos pilvukas buvo tokio pat dydžio, o gimdyti ji turėjo po kelių savaičių.“, – prisimena Lina.
Kai prasidėjus gimdymui gydytojai nuleido Linai vandenis, ji iš laimės atsiduso: koks palengvėjimas! Sako, praėjo net gimdymo baimė. „Jei gimdymas teikia tokį komfortą, aš pasiruošusi gimdyti“, – sakė ji tada vyrui. Didžiulis vaikelis gimė natūraliai, tačiau labai sunkiai. Lina prisimena, kaip subėgo visa budėjusių medikų komanda, viena gydytoja pasilypėjo ant laiptelių ir spaudė pilvą iš viršaus, kad tik vaikelis greičiau užgimtų.
Berniukas svėrė 4250 gramus, buvo labai ilgas 59 centimetrų, kaip sakoma, nestandartinis.
„Jis buvo labai pridusęs, net violetinis. Neverkė, tik kartą riktelėjo, parodydamas, kad gyvas. Kai naujagimių gydytoja jį apžiūrinėjo, išgirdau sakant: „Vaikas nejudina vienos rankos“. Dėl komplikuoto gimdymo buvo ištikęs dalinis vienos pusės paralyžius – dešinės pusės neuroparezė“, – pasakoja Lina.
Nuo pirmų dienų – be sveikatos
Gimęs vaikutis nenorėjo valgyti. Jis nejudėjo. „Nors mus gydytojai jau ketino išleisti namo, aš atsisakiau važiuoti, kol vaikas nesijaus gerai arba bent kol jo neapžiūrės visi specialistai ir nepasakys, ką mums toliau daryti. Mums reikėjo neurologo konsultacijos išsiaiškinti, ar rankytė atsistatys.
Be to, mažiuką dar ir smarkiai išbėrė. Iš gimdymo namų teko važiuoti į Santariškes, į vadinamąjį „broko skyrių“ (taip mamos neoficialiai vadina skyrių, kur gydomi po sudėtingų gimdymų patekę vaikai).
„Kai dabar pagalvoju, kiek tas vaikelis nuo gimimo gavo visokių skonių ir rūšių mišinėlių… Iki gimdymo maniau, kad tikrai maitinsiu natūraliai, bet dėl patirtų stresų greitai dingo pienas. Teko primaitinti. Iš pradžių ligoninėje jam davė vienos rūšies mišinio. Paskui aš prisiskaičiau internete, kad yra kokybiškesnių negu tie mišiniai, kuriuos nemokamai duoda ligoninė. Pirkau brangesnius geresnius, ir nešiau į ligoninę, kad sesutės paruoštų būtent tą mišinuką. Po kurio laiko vėl keičiau mišinį dar „geresniu“. Kai vėliau, po gero pusmečio, konsultavomės su docentu dėl vaikelio sveikatos, jis pabarė mus, sakydamas, kad vaikas ne šiukšlių dėžė, į kurią galima mesti visokiausių rūšių mišinius. Tačiau nori nenori vėliau teko išbandyti dar kitų rūšių: specialų mišinį alergiškiems vaikams, – sako Lina.
Alergija – paveldima
Kad vaikelį nuo gimimo beria dėl alergijos, buvo išsiaiškinta ne iš karto. Dabar, sukaupusi daug žinių apie šią ligą, Lina supranta, kad alergija buvo paplitusi ir jos, ir vyro giminėje. Tačiau tarybiniais laikais niekas per daug to nesureikšmindavo. „Iš giminaičių pasakojimų žinau, kad mūsų močiutė mirė nuo bronchinės astmos dar gana jauno amžiaus. Vadinasi, ji buvo alergiška. Aš pati vaikystėje ir paauglystėje kenčiau nuo bėrimų, bet visi sakė, kad praeis brendimas, dings ir spuogeliai. Dabar suprantu, kad tai tikrai buvo ne jaunatviniai spuogai, o alerginiai bėrimai. Vyro giminėje irgi yra alergiškų žmonių. Mūsų Dominykas Laurynas alergiją paveldėjo ir iš tėčio, ir iš mamos,“ – sako Lina.
Dabar, kai liga nustatyta, gyventi nėra lengviau, bet bent jau ramiau. O kol nežinojo, kas jam yra, kai kurios dienos ir naktys primindavo košmarą.
Pavyzdžiui, pavalgęs vaikas staiga ištindavo ir pamėlynuodavo. Arba pradeda valgyti mišinuką ir ima klykti iš skausmo. Paprasta akimi galėjai matyti, kaip pilvuke juda oro burbulai, visas pilvukas net kilnodavosi. „Aš pati keletą kartų patyriau panašius skausmo priepuolius, kai suvalgai ką nors, kas alergizuoja, ir visą pilvą suriečia skausmo spazmas. Esu net kritusi ant grindų ir raičiusis. Todėl labai gerai suprantu, ką tenka išgyventi mano sūneliui. Jei dėl alergijos niežti ar skauda išbertą odelę, tu gali bent patepti, paglostyti, o kai niežti ir skauda visą žarnyną, niekuo negali padėti“, – sako Lina.
Kita bėda – „nekakoja“
Po vieną bėdos nevaikšto. Negana to, kad berniukas buvo labai neramus ir išbertas, grįžus iš ligoninės, jis pradėjo nebesituštinti. Dominykui Laurynui neseniai suėjo metukai, be vaistų jis nėra pasituštinęs nė karto. Kol gydytojai negalėjo rasti priežasties, kodėl vaikas nesituština (ligoninėje buvo daromi tyrimai dėl galimos žarnyno patologijos), mama pirkdavo vaikiškas klizmutes, paskui gydytojai skyrė vidurius laisvinančių vaistų, kad vaikas galėtų pasituštinti kas keletą dienų.
„Vieni gydytojai sakė, kad gal viduriai kietėja dėl perdozuoto vitamino D. Vaikas prakaituodavo, tad pediatrė buvo skyrusi 7 lašiukus per dieną. Darėme specialius tyrimus, ar šio vitamino organizme nėra per daug. Turimas parodė perdozavimą. Nutraukėme naudojimą, bet viduriukai vis tiek nesusitvarkė“, – pasakoja mama.
Pažintis su alergologais
Dominykas Laurynas visą laiką buvo labai neramus. Kad naktį pabustų tik kartą ar du – mamai Linai nesuvokiami dalykai. Jos sūnelis pabunda kas valandą, o dienos miegas kartais gali trukti vos penkias minutes. „Užjaučiu visas mamas, kurių vaikai alergiški, nes žinau, koks tai nuovargis ir įtampa. Negali gyventi normalaus gyvenimo, nes alergija tyko kiekviename žingsnyje. Štai mes porą kartų susiruošėme į svečius su vaiku, ir abu kartus iš svečių teko kviesti gydytojus ir važiuoti į ligoninę. Kaip tik tuo metu sūneliui užėjo recidyvuojančios dilgėlinės priepuolis. Tu negali dviese su vyru išeiti pasivaikščioti, vaikutį palikęs auklei ar močiutei, nes nežinai, kas gali atsitikti. Tu negali net išsikalbėti su draugėmis, nes visos tavo mintys nukreiptos tik į vieną temą: ligas, ligonines, vaistus. Pasaulis labai susiaurėja. Pati matau, kad kartais būnu ir pikta, ir suirzusi. Kartą priimamajame viena gydytoja man pasakė: „Mamyte, nusiraminkite, jūs pikta“. Sakau: „O kaip aš nebūsiu pikta, kai mano vaikui bloga, o niekas neskuba suteikti pagalbos?“. Aš nesistebiu, kad dėl vaiko ligos ar neįgalumo subyra šeimos, nes iš tikrųjų tai yra didžiulis išbandymas“, – sako Lina.
Kai po gero pusmečio vizitų po įvairiausias ligonines ir pas įvairiausius specialistus buvo nustatyta, kad vaikas alergiškas, prasidėjo draugystė su alergologais. „Pirminiai tyrimai nerodė, kad vaikas būtų alergiškas pieno baltymui. Bet buvo alergiškas vištienai, žuviai. Kai patekome į alergologijos centrą, jau buvome nuo bėrimo išbandę milijonus tepalų, tarp jų – hormoninius, pačius stipriausius, kuriais aš nežinodama tepiau ir veidelį, ir kūnelį. Tie tepalai stebuklingi, bėrimai iš tiesų praeidavo, bet oda labai nuo jų kenčia, suplonėja, tose vietose, kur tepiau, galima visas kraujagysles suskaičiuoti. Tada, mažai išmanydama apie alergiją, aš nesigilinau – davė receptą, aš pirkau, pasitikėdama gydytojais. O juk buvo galima skirti ir silpnesnių tepalų. Tepalu alergijos nepanaikinsi. Priežastis – netinkamas maistas ir aplinka, o bėrimai tik pasekmė“.
Mama labai bijojo to laiko, kai reikės pradėti primaitinti košelėmis ir tyrelėmis. Iš tiesų Dominykas Laurynas kartais net nuo paprasčiausio lietuviško obuoliuko pradėdavo mėlynuoti ir tinti. Pradėjus duoti kieto maisto, reikėjo labai atidžiai sekti, nuo ko jį gali berti. Košių asortimentas buvo labai ribotas: perlinės, sorų, kukūzai, ir virtos ne su pienu, o vien vandenyje. Jokių sausainukų, riestainiukų. Iš daržovių irgi nedaug kas tinka – jokių morkų, kopūstų (kad nepūstų pilvuko). Kartą mama davė paragauti javinukų, iškart išbėrė.
Tenka dienos valgiaraštį sugalvoti iš kelių produktų. „Man džiugu, kad vaikas valgo tą neskanų, prėską maistą. Jam didžiausias skanumynas gerti vandenį su šaukštu bananų sulčių. Dominyko Lauryno nuo bananų neberia, todėl tas „bananų gėrimas“ jam didžiausias skanumynas. Nei arbatų žolelių, nei sulčių jam negalima, lieka tik vanduo ir mišinukas. Vaikas gauna labai ribotą asortimentą, naujus produktus bando labai atsargiai, nes kartais bėrimai išlenda po keliolikos minučių, o kartais po poros dienų. Alergija migruoja, keičiasi.
Draugystė su alergologais
Dabar Dominykas Laurynas yra nuolatinis Antakalnio Alergologijos skyriaus pacientais. Pradėjusi bendrauti su alergologais, mama Lina sužinojo daug naudingų dalykų. Čia vaikui buvo skirtas specialus brangus receptinis mišinukas, kurio suvalgęs pirmą naktį jis išmiegojo nepabusdamas beveik iki ryto. Mama sako norėjusi verkti iš laimės, kai ryte pabudusi pamatė savo vaiką vis dar ramiai miegantį. Nuo specialaus mišinio pagerėjo berniuko virškinimas. Kai virškinimas pagerėja, visos kitos grandys irgi pagerėja – ir odelės būklė, ir nervų sistemos jautrumas.
„Tas mišinys labai neskanus ir ne visi vaikai jį valgo, o mūsiškis čiulpė buteliuką taip godžiai, net tabaluodamas kojytėmis iš malonumo, kad pamačiusi šį vaizdą gydytoja net apsiverkė,“ – prisimena Lina.
Dominykas Laurynas auga, ir kiekviena nugyventa diena, kiekvienas mėnuo – jau pergalė. Liūdina tik tai, kad alergijos eiga būna tokia: difuzinis atopinis dermatitas sunki eiga gali peraugti į bronchinę astmą. Paprastai tai įvyksta per kelerius metus, o šiam berniukui astmos požymių yra jau nesulaukus vienerių.
Mama entuziastė
„Labai noriu, kad visuomenė būtų labiau apsišvietusi, todėl savanoriškais pagrindais platinu literatūrą apie alergiją, kurią gaunu bendradarbiaudama su alergologijos centru. Padalinu brošiūrėlių ir pediatrams, kad jie vis prisimintų, jog tokių vaikų yra, ir jų daug. Ir mamas raginu šviestis, domėtis savo vaikučių problemomis. Net Alergologijos skyriuje esu prisižiūrėjusi vaizdų, kai vaikui nustato alergiją morkoms, o išėjus iš kabineto mama leidžia pabaigti atsineštą morkų sulčių buteliuką, nes „negi išmesi gerą daiktą lauk“. Mamos galėtų daug padėti savo vaikams, nenuvesti iki sunkių stadijų, laiku suteikti pagalbą. Alergiją gydo tėvai – gydytojai tik padeda. Tai liga kurios eigoje tėvai vaidina didesnį vaidmenį nei gydytojai. Ironiška, bet tai tiesa. Nors iš savo patirties pasakysiu sunku, labai norisi jog gydytojai išrašytų stebuklingų vaistų ir liga praeitų, bet deja… Tad stiprybės, ištvermės ir vidinės ramybės visiems kas turi bent menkiausią sąlyti su alergija. Ir kai užplauks „juodasis debesis” ir atrodys nesimato galo ir išeities – pagalvokit jog yra kam dar blogiau nei jums. Man tai padeda“, – sako Lina.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
