Skaitytojų prašymu, į žurnalo puslapius grįžo mamos Vilmos rašiniai. Bernadetos (9 m.), Gerdos (7 m.) ir Jurgio (4 m.) mama dabar dirba vaikų darželio auklėtoja ir dalinasi nauja patirtimi.
Nuaidėjusi žibintų šventė
Grįžusi namo pagaliau prisimenu, kad iš automobilio turiu pasiimti savąjį žibintą. Tą patį, kurį dariau kartu su vaikais žibintų šventei.
Šventė jau seniai praėjo, o mano vargšas žibintėlis ridenasi mašinoje vis užmirštamas ir užmirštamas. Prisipažinsiu, po šventės namo grįžau verkdama. Verkiau ir iš nuovargio, ir dėl to nepaprasto grožio, kuriuo suspindo mūsų kalnas, kai į jį kopė žibintėliais nešini vaikai ir jų tėveliai. Ir auklėtojos, žinoma. O jei kuriam šioje ilgoje ir tamsioje kelionėje žibintėlis užgesdavo, tuoj kas nors sustodavo ir pasidalindavo ugnimi. Štai tokia švente Valdorfo darželiuose prasideda tamsiausias ir niūriausias metų laikas. Štai taip mes mokome ir mokomės dalintis.
Žibintų švente baigiasi nykštukų laikas. Laikas, kai sekamos pasakos apie nykštukus, apie tai, kaip jie atsilygina už gerą širdį, ir kaip už godumą gali nubausti. Laikas, kai žaidžiame žaidimus, kuriuose dalyvauja nykštukai. „Štai vienas nykštukėlis, vardu jis greituolėlis, greičiausias iš visų, jam niekas nebaisu,“ –perfrazuodama žaidimo, kurį žaidžiame rate, žodžius, dainuoju po pietų miegelio keldama patį didžiausią miegaliuką. Jam, regis, patinka, ir iš sapnų karalystės jis ištrūksta daug greičiau nei paprastai, vikriai kiša rankeles į rankoves, o kojeles – į pėdkelnes. Keista, bet tos rankovės ir pėdkelnės „klauso“ kur kas labiau nei įprasta, nesipina ir nesusisuka taip, kad būtinai sugultų atvirkščiai. Žinoma, šiek tiek padeda ir auklėtoja. Juk dabar reikia išsivaduoti iš saldaus miego glėbio tuo metu, kai už lango jau tamsu ir šalta, kai visai nesinori šokti iš lovos ir skubėti gyventi tokio nuostabaus, žaidimų ir spalvų kupino gyvenimo. Ruošiamės vakarieniauti. Plevena jauki žvakės liepsnelė. Ir tampa taip svarbu pasidalinti savo „žibinto“ ir savo širdies šviesa.
Kaip išmokti dalintis?
Deja, dalintis reikia ne tik šviesa. Žaislais – irgi. Ir ne tik žaislais. Reikia dalintis tuo nuostabiu, trapiu pasauliu, kuris kiekvieną kartą iš naujo sukuriamas žaidimo metu. Ir tai ne visada taip lengva, kaip mums, suaugusiesiems, atrodo. Vaikai darželyje gerai išmano taisykles: negalima atiminėti žaislų iš kitų vaikų, negalima lįsti į kitų vaikų žaidimą, jei tavęs nepriima, negalima žaidimo griauti, tačiau ginčų gaisrai vis tiek įsiliepsnoja gana dažnai, ir kartais tikrai nėra lengva susigaudyti, kas vyksta iš tikrųjų.
Štai mano kolegė laiko ant kelių raudantį Saulių. Jo geriausias draugas trinktelėjo kaip reikiant. Šaldome beatsirandančią mėlynę, šluostome riedančias ašarėles ir aiškinamės, kas atsitiko. Saulius norėjo atimti mašinėlę. Kad tave kur! Muštis dėl to tikrai nelegalu, bet ir nuskriaustajam paaiškiname: „Matai, jis supyko, nes tu norėjai atimti jo žaislą. Kodėl atiminėjai?“ Pasirodo, prieš tai su mašinėle žaidė pats Saulius, bet paskui paliko ją, ir tik pamatęs draugo rankose, susivokė, kad vis dar su ja „žaidžia“. Ir tai dar ne visa istorija. Aiškinamės ilgai. Visi pasakoja savo versijas, kas ką matė, kas kaip suprato. Galų gale pradeda aiškėti, kaip viskas vyko iš tikrųjų. O kai išsiaiškiname, visiems lengviau pripažinti savo klaidas ir susitaikyti. Iki kito karto. Deja, tas „kitas kartas“ gali ištikti ir už poros minučių. Ir vėl tenka aiškintis.
Kartais nuo tų „aiškinimųsi“ taip pavargstu, kad tikrai mielai „kirsčiau iš peties“ – liepčiau pasidalinti (nes dalintis – vertybė) ir priimti į žaidimą visus norinčius (nes bendrystė – irgi vertybė). Tačiau labai gerai žinau, kad tai – ne pats geriausias sprendimas. Todėl ir vėl kantriai bandome aiškintis visas „nepasidalinimo istorijas“, net ir tas, kurios baigiasi visiška aklaviete, o nepriimamiems į žaidimą siūlau susikurti savo žaidimą, į kurį galės pasikviesti ką norės.
Toks yra tas mažų vaikų gyvenimas, kuris mums atrodo labai paprastas. Taip jie mokosi būti su kitais, gerbti kitų darbą, ribas, mokosi draugauti, atsiprašyti, susitaikyti, atleisti. Ir tikriausiai kiekvienas besiremdamas sava patirtimi gali pasakyti, kad pamokslai tokių dalykų išmokti tikrai nepadeda. Tai reikia patirti. O patirti tikrai ne visada yra lengva ir malonu.
Adventas – tai laukimas
Kad sunkioji kasdienybės našta nebūtų tokia sunki, gyvenimą nuspalvina šventės. Mažos ir didelės, trunkančios vos kelias minutes (pavyzdžiui, kvepiančios bandelės penktadienio pavakariams) ir besitęsiančios visą amžinybę. Kai prasideda adventas, kiekvienos grupės lange atsiranda eilė maišelių. Jų būna tiek, kiek dienų yra likę iki Kalėdų šventės. Kiekvieną dieną ryto rate išsitraukiame vieną maišelį – vaikai čiupinėja, uosto, spėja, kas ten yra. Kartais būna kiekvienam po lazdyno riešutėlį, kartais – po raziną, džiovintą spanguolę ar migdolą. Su vaikais pradedame velti girliandas, kepti meduolius. Šiemet darželis meduoliais pakvipo labai anksti – vos prasidėjus adventui. Pirmoji juos kepė Jurgio lankoma grupė. „Aš taip norėčiau paragauti,“ – ėmė kalbėti vaikai, kai auklėtoja atnešė į grupę skardą tik ką iškepusių kvapnuolių. Ar galima paragauti? Kada bus galima? Ogi tada, kai lange nebeliks maišelių.
Vaikai žvilgt į langą – o tų maišelių dar visa eilė, tiesiog visa begalybė! Man regis, štai taip adventas atgauna savo senąją prasmę, kurios dabar jau nė kvapo nebelikę – laukimas. Ilgas, kankinantis, o kartu toks brangus, toks džiaugsmingas laukimas.
Pradedame žaisti kalėdinį žaidimą – vaidinimą. Kiekvieną dieną žaidžiame tą patį – Marijos ir Juozapo istoriją. Kiekvieną dieną visi persirengia kostiumais, uždegame žvakes, kiekvieną dieną viskas vyksta taip pat iškilmingai, kaip ir tuomet, kai šventės metu žaidimą rodome tėveliams. Visi vaikai gali pabūti ir Marija, ir Juozapu, ir asiliuku, ir angelu, ir avyte, ir karaliumi – kuo tik nori. O būna taip, kad Marija nori būti koks nors berniukas, o Juozapu – mergaitė. Mes, auklėtojos, tyliai sau juokiamės – štai tau ir skandalingosios programos! Bet leidžiame vaikams būti tuo, kuo jie nori, nes tai niekaip nėra susiję su lyties tapatybe. Mano kolegė greitai nuramina „didžiukes“, bebandančias šaipytis iš trimečio, panorusio būti Marija: „Juk kai jūs, mergaitės, žaidžiate namus, ir nėra berniukų, kažkuri būna tėčiu?“ Mergaitės palinksi galvomis – tikrai, taip ir būna. Ir nieko baisaus nenutinka.
Nusimegsiu žvaigždę – visą žiemą trauksiu
O pati nuostabiausia advento dalis – žvaigždžių dalyba. Iš plonyčio popieriaus auklėtojos išlanksto daugybę visokiausių žvaigždžių. Lankstyti jas – tikras iššūkis, nes gražiai išlankstyti žvaigždę užtrunka valandą, o kartais net ir ilgiau. Vaikai čia padėti negali. Toks darbas – ne jų rankelėms. Dar prieš prasidedant adventui, viena po kitos grupės languose ima rastis tos stebuklingosios žvaigždės. Lankstau jas naktimis, lankstau žiūrėdama filmus (t.y. besiklausydama filmų), kai vaikai išleidžia į rūsį (mūsų televizorius vis dar stovi rūsyje ir vis dar einame jo žiūrėti kaip į kiną), lankstau palinkusi prie stalo, kol Mindaugas ruošia vakarienę. O kai prasideda adventas, ir ant langų jau kabo tiek žvaigždžių, kiek grupėje yra vaikų, darome „burtus“. Žvaigždes paslepiame ir iškišame tik auksinius siūlus, ant kurių jos būna užkabintos. Pats vyriausias vaikas eina pirmasis ir išsirenka siūlą. Ištraukiame jo žvaigždę, apžiūrime, pasidžiaugiame ir dedame į voką su vardu – vakare žvaigždę jis nešis namo, galės pasikabinti lange ir laukti Kalėdų. Taip nuo vyriausiojo iki jauniausiojo visi išsitraukia savo žvaigždes, tas, kurios jiems yra skirtos, ir visomis vaikai džiaugiasi. Bet kartais nutinka taip, kad kažkuriam pavyksta išsitraukti būtent tą, kurios visą laiką labai labai norėjo. Būna ir tokių stebuklų.
Tą dieną, kai traukėme žvaigždes, belaukdama pietų, žaidžiau su vaikais pirštukų žaidimą apie žiemos darbą – mezgimą. „Iššukuosiu vilną, o paskui suverpsiu, megsiu pirštinaites, žiemą nesušalsiu,“ – dainavome ir pirštukais mezgėme pirštinaites, kepures, šalikus, šlepetes, megztinius ir dar visą krūvą drabužėlių. Pačioje pabaigoje šiek tiek pakeičiau tekstą ir „numezgiau“ Tadukui lėlę, su kuria „galės visą žiemą žaisti“, nes megzti lėlę jis nepaliaudamas prašė nuo pat žaidimo pradžios. O kai jau gulėme į loveles išgirdau Mortą dainuojančią: „Iššukuosiu vilną, o paskui suverpsiu, nusimegsiu žvaigždę, visą žiemą trauksiu…“ Mintyse nusijuokiau. Regis, tas žvaigždžių traukimas juos tikrai įkvepia.
Kalėdų mugė darželyje
Mūsų adventas – įtemptas. Ir ne tik todėl, kad reikia išlankstyti begalę žvaigždžių, rūpintis žaidimu, maišeliais, velti girliandas, kepti meduolius ir gyventi labai intensyvų grupės gyvenimą. Šis laikotarpis yra svarbus darželio bendruomenei dar ir todėl, kad tai yra pats geriausias laikas papildyti mūsų vaikų paramos fondą. Taigi ruošiamės išties dideliam renginiui – darželio labdaros mugei.
Iš tiesų žmonės dažnai nesupranta, kam privačiam darželiui reikalinga labdara? Tačiau mūsų darželis – ne privatus. Tai – bendruomeninis darželis. O tai reiškia, kad nėra investitorių, savininkų, direktoriaus, pelno. Darželis yra bendruomenės – tėvų ir darbuotojų. Kaip ir visur, taip ir mūsų bendruomenėje vis atsiranda šeimų, kurias užklumpa finansiniai sunkumai, ir, jei ne parama, jie nebegalėtų leisti savo vaikų į darželį. Nusprendėme, kad negalime tokių šeimų palikti likimo valiai. Taigi ėmėme organizuoti šventes, muges tam, kad susitiktume ir pabūtume kartu, kad kažką nuveiktume vieni dėl kitų ir surinktume pinigų tokiems vaikams.
Prisipažinsiu – man tai patinka. Kažkada labai jaudinausi dėl to, kad kalėdinis laikotarpis ima priminti kažkokį nesibaigiantį košmarą, kai net ir labai stengiantis neįmanoma sustabdyti gyvenimo tempo tiek, kiek norėtųsi. Rūpindavausi, kad nepavyksta pakankamai laiko skirti sau, kad neišeina lėtai išgyventi to kankinančio ir kartu džiaugsmingo laukimo. Dabar gyvenimas prieš Kalėdas bėga dvigubai greičiau nei bet kada anksčiau. Vakarais su darželio vaikų mamomis mezgame ir siuvame žaisliukus mugei, kepame pyragus, organizuojame, planuojame, kuriame šventę. Dienomis Kalėdų laukime ir darbuose būname su vaikais. Naktimis lankstome žvaigždes. O jausmas toks, kad viską, nuo pirmos iki paskutinės akimirkos, darau tik sau. Kai pavargstu, kai pradedu blaškytis, užtenka prisiminti tų vaikų, dėl kurių tai darau, veidus, ir vėl viskas stoja į savo vėžes.
„Paleisk duonos riekę upe, ir ji tau sugrįš su sviestu,“ – sako viena nuostabi mūsų darželio mama. Bala nematė to sviesto. Kai dalinuosi su kitais tuo, ką turiu, mokau dalintis ir vaikus. Net jei to nerodau, net jei apie tai nepasakoju, žinau, vis tiek mokau. O kai vaikai gyvena tokioje aplinkoje, kur visi kažką daro dėl vieno, geresnės pamokos nė būti negali.
O kaipgi mano vaikai? Jie irgi gyvena tuo, kad mes kažką darome dėl kitų. Mato mano mugei mezgamus lopšelius su lėliukais, mano džiovinamus moliūgų saldainius ir patys mokosi dalintis. Džiaugiuosi jais, kas dieną augančiais, savarankiškėjančiais. Štai Jurgis laukia manęs prie durų pats apsirengęs nuo galvos iki kojų. „Aš apsirengiau kaip ketverių su puse ar kaip penkerių su puse metų?“ – klausia didžiuodamasis. Patikinu, kad tikrai kaip penkerių su puse, ir mano vaikas, visas švytėdamas, brenda per apsnigtą kiemą mašinos link.
Žinau, kad šis žurnalas pasirodys tuomet, kai švenčių varpai jau bus suskambėję. Bet vis tiek linkiu jums prasmingų švenčių. Linkiu ramaus ir džiaugsmingo grįžimo į kasdienybę. Linkiu nebijoti paleisti tos duonos riekės upe, nes ji tikrai sugrįžta su sviestu.
Su meile Vilma
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
Comments 1