Esu Sandra, Nojuko mamytė, architektė. Į Niujorką vykome, nes vyras pradėjo finansų magistro studijas Kolumbijos universitete. Tuo tarpu aš, praėjus 6 mėnesiams, pagimdžiau Nojuką. Taigi Nojukas yra ir lietuvis, ir niujorkietis.
PRAKTINĖ NĖŠTUMO AMERIKOJE PUSĖ
Prabangus draudimas
Važiavau į Ameriką, kaip vėliau paaiškėjo, be jokio supratimo apie tai, kaip aš gimdysiu, kokie ten medicinos įkainiai, kaip viskas išsispręs.
Žinojom tik tiek, kad būtina turėti draudimą, o toliau – kaip Dievas duos. Mes visada pasitikime jo neišsenkančia pagalba mums, iš prigimties esame optimistai, todėl tvirtai tikėjome, kad susitvarkysime ir su šiuo gyvenimo iššūkiu. Užbėgsiu už akių ir pasakysiu, kad viskas susitvarkė tobulai, bet vienu metu teko pralieti ir vieną kitą nevilties ašarą.
Tik atvykę mes iš karto apsidraudėme, tai man, nėštukei, kainavo 2000 dolerių pusmečiui. Šis draudimas, reikalui esant, padengtų tik 80 proc. mano sveikatos gydymo išlaidų, be to, už kiekvieną vizitą būčiau turėjusi papildomai susimokėti po 20 dolerių.
Turėdama šią bazinę informaciją, susiieškojau internete visas įmanomas ligonines bei klinikas ir pradėjau medžioklę. Turiu pasakyti, kad labai nustebau pamačiusi, kad, nors ir gyvenome XXI amžiuje, Niujorke praktiškai nebuvo aiškių ir informatyvių ligoninių ar klinikų tinklalapių. Vis dėl to šiaip ne taip susiradau kontaktinius patikusių klinikų duomenis. Pasitelkusi savo lietuvišką mąstymą pasidariau planą skambinti į ligonines bei klausinėti jų „gimdymo“ įkainių, mintyse viską daugindama iš tų 20 procentų. Geriausiu atveju man paminėdavo tokias sumas kaip 40 000 dolerių už gimdymą cezario būdu (vėliau mano akušerė išmokys mus, kad netinka tokio gimdymo paniekinamai vadinti operacija), bei 20 000 dolerių už įprastą gimdymą. Dar pridėkite medikamentų kainas, vienos nakties kainą ligoninėje (o jų gali būti ir ne viena). Mane buvo pradėjęs imti siaubas.
Vis dėlto dažniausiai šių skambučių metu man atsisakydavo pateikti informaciją arba mano klausimą persiųsdavo kitam operatoriui, kartais net ir šeštam žmogui iš eilės. Paskaičiuokite patys, kiek tai užimdavo laiko… Po tokių kankinimų pagaliau trūko mano kantrybė ir pasipylė ašaros.
Nepaisant ilgo nesėkmių periodo ir iškilusių kliūčių, aš visada jaučiau, kad turi būti kita išeitis. Amerika, nepaisant visko, yra tikrai orientuota į žmogų bei pagalbą jam. Ir ką gi, bingo!
Valstybinis draudimas
Vienos mergaičių popietės metu studento iš Čilės žmona, tiek pat laiko nėščia, kiek ir aš, papasakojo apie valstybinį draudimą. Išversiu į Lietuvių kalbą – nemokamas valstybinis Amerikos draudimas nėščiosioms bei vaikams. Jei jūsų šeimos pajamos gana mažos, su šiuo draudimu gaunate pilnavertę, tačiau visiškai nemokamą medicininę priežiūrą. Vaikas, nepagerėjus tėvų finansinei situacijai, remiamas dvejus metus, mama – 18 mėnesių.
Skirtingai nei privatūs, naujasis draudimas apėmė visas sveikatos sritis, įskaitant mamos dantis, sveikatos tikrinimą ir gydymą „nuo… iki“. Dabar net neįsivaizduoju, ką mes būtume darę, jei būtume likę su senuoju, „prabangiuoju“ draudimu.
Tuo metu, 2008-aisiais metais, mažų pajamų šeimoms šis draudimas būdavo patvirtinamas beveik šimtu procentų. Man reikėjo tik pristatyti nėštumo, vyro paimtos paskolos už mokslus bei adreso įrodymus. Mano ispanei draugei, ištekėjusiai už amerikiečio, visa ši procedūra užtruko daugiau nei mėnesį. Kol jai patvirtino šį draudimą, mergina turėjo pristatyti daugybę dokumentų, įrodančių, kad šiai studentų šeimai valstybės finansinė pagalba yra tikrai reikalinga.
Įsigijus šį draudimą mums iš karto buvo skirti dietologai, stebintys, kad kūdikio mama ir šeima sveikai maitintųsi, o gimus kūdikiui buvo skirti mišinukai, kūdikio maistelis. Tuo metu tai buvo tikrai didelė parama mūsų studentų šeimai ir mus maloniai nustebino šios valstybės rūpinimasis mūsų būsimuoju lietuviuku-amerikiečiu.
Nėščiųjų pamokėlės
Bet pagalba tik tuo nesibaigė. Man priklausė nemokamos maitinimo krūtimi pamokos ir „Lamaz“ pamokos, kurios labai pravertė gimdymo metu. Mūsų mokytoja tas pačias pamokas vedė privačius draudimus turintiems žmonėms jau po 400 dolerių už 4 pamokas. Prasidėjus gimdymui, bet kuriuo paros metu mes visada galėjome paskambinti savo mokytojai, kuo ir pasinaudojome.
Norėčiau papasakoti įdomų ir gana juokingą nutikimą, susijusį su šiomis pamokomis. Šių mokymų pabaigoje aš, atsidėkodama už nuostabias pamokas, įteikiau mokytojai lietuvišką „Karūnos“ šokoladą – kaip padėką už nuostabų darbą. Po kelių dienų gavau vadinamąjį „Thank you letter“ – padėkos laišką, už tai, kad aš taip gražiai įvertinau jos pastangas. Argi ne miela? Beje, čia šie padėkos laiškai yra i būtini tiek dalyvavus darbo interviu (net ir negavus darbo), gavus dovaną, ir t.t. Labai pritariu šiai gražiai tradicijai, nes manau, kad tai pats paprasčiausias būdas padėkoti žmogui už jo pastangas renkant dovaną ar tiesiog už sugaištą laiką.
Tarp gydytojų šis valstybinis draudimas yra laikomas tikru saldainiu – žmonėms atliekami net ir nebūtini prabangos tyrimai (pvz., 3000 dolerių kainuojantis patologijos tyrimas, reikalingas vyresnio amžiaus nėščiosioms, kuris kartais tebūna tik dvidešimties minučių pokalbis). Todėl egzistuoja rizika klinikoje lankytis dažniau, nei būtina.
Net turėdama valstybinį draudimą aš galėjau lankytis pas savo privatų daktarą, kur man buvo atliktas pirmas patikrinimas. Vis dėlto, paklausiusi savo vidinio balso, pasirinkau pereiti į valstybinę kliniką ir neapsirikau. Vėliau labai pasiteisino tai, kad tiek aš, tiek mano vaikas buvome įvesti į vienos klinikos sistemą.
Ilgos eilės prie kabinetų
Visi ginekologai, dirbę mano klinikoje, tam tikromis dienomis privalėjo dirbti ir priimant gimdymus, vykstančius kitame šios klinikos padalinyje.
Taigi buvo mažytė tikimybė, kad mano vaikučio atėjime dalyvaus manoji ginekologė.
Man pasirinkus valstybinę kliniką, teko susidurti su ilgomis laukimo valandomis. Eilėje pas ginekologą tekdavo laukti apie 2 valandas.
Nusižiūrėjusi žmones, besinešiojančius didžiulius krepšius su beveik baigtais megzti lovų užtiesalais, aš pradėjau nešiotis savo būsimam vaikučiui mezgamą apklotėlį, knygas. Tai tapo laiku sau (tuo metu aš vis dar dirbau per atstumą Lietuvos firmai). Vėliau, kai pradėjome vesti vaikutį pas akyčių bei pas kitus privačios praktikos gydytojus, net ir ten mums dažnai tekdavo laukti apie 0,5-1 valandą.
Po tokių sekinančių vizitų pas gydytojus aš tikrai labai pasiilgau lietuviškų klinikų, ligoninių, išvis – lietuviškos tvarkos arba bent jau ne taip akivaizdžiai demonstruojamo darbuotojų abejingumo. Ypač – sekretorių, administratorių. Visi medikai bei profesionalai, tiekiantys tiesioginę pagalbą, dirba puikiai.
Daugiausia nervų sugadino ne ilgas laukimas, nes tai aš mokėjau produktyviai išnaudoti, bet pirminio kontakto žmonių bukumas, o tai jau buvo už mano įtakos ribų. Žmonės registratūroje dažniausiai būdavo žemesnės kvalifikacijos darbuotojai, turintys labai atsainų požiūrį į jų atliekamą darbą.
Kitas šio draudimo minusas tas, kad patys medikai (dirbantys valstybinėse ligoninėse tik dėl privalomos praktikos) valstybinio draudimo žmones laikydavo žemesniais. Mes asmeniškai to nepajutome, tačiau iš tiesų Amerikoje valstybiniu draudimu naudojasi mažai uždirbantys amerikiečiai.
Neigiamas požiūris atsirado turbūt dėl to, kad Niujorke gyvena daugybė žmonių, gaunančių socialinės išmokas, kurios netrukdo turėti naujausių mobiliųjų telefonų, išpuoselėtų priklijuojamų nagų bei kitų „prabangos atributų“.
Valstybė saugo nėščiąsias
Be abejo, gyvenimas JAV labai sparčiai keičiasi, ir būtų sudėtinga prognozuoti, kokį poveikį valstybiniam sveikatos draudimui turės prezidento B. Obamos inicijuota sveikatos apsaugos reforma. Vis dėlto kol kas tai labai padeda daugybei nėštukių šeimų.
Apibendrindama galiu pasakyti, kad valstybinio draudimo privalumai (nemokamos medicininės paslaugos, paskaitos ir mokymai, vaikų mišinių priedai) stipriai atsveria minusus. Mano nuomone, esminiai minusai – ilgos eilės valstybinėse klinikose, tam tikrais atvejais žeminantis požiūris į šio draudimo turėtoją bei papildomų tyrimų galimybė, siekiant padidinti privačios klinikos pajamas.
Man niekada neteko nusivilti gydytojų kompetencija (tie patys gydytojai, atliekantys praktiką klinikose turi savo privačius kabinetus) nei paslaugų kokybe. Dėl JAV sveikatos sistemos aš gavau visą reikiamą nėštumo informaciją, jaučiausi labai globojama ir saugojama. O gimus mažajam Nojui ta pagalba tęsėsi iki tol, kol mūsų studentų statusas pasikeitė į dirbančios šeimos ir visi jos nariai sugrįžome prie privataus draudimo.
Ilgos eilės pas ginekologą
Nojukas gimė Roosevelto ligoninėje, Manhetene, Niujorke. Pas gydytoją lankiausi St. Luke klinikoje, esančioje netoli mūsų namų bei vyro universiteto.
Ginekologo kabinete lankiausi gana dažnai, o nėštumui einant į pabaigą – kas savaitę, tuo labiau kad Nojukas nerodė jokio noro susipažinti su pasauliu. Jis gimė 41 savaitę, nes mano klinikos gydytojai nuo numatytos gimdymo datos leido vaikutį pernešioti tik 11 dienų.
Nėščiųjų priežiūra mano pasirinktoje klinikoje buvo tikrai gera, vienintelis minusas – ilgos eilės prie kabineto durų. Paprastai eiga būdavo tokia.
Ateini į ginekologijos-akušerijos skyrių, paduodi savo vizito lapelį bei draudimo kortelę ir atsisėdi laukti savo eilės. Sunkiausia ir ilgiausiai trunkanti dalis – registracija. Viena iš trijų sekretorių mane įregistruoja. Tada šie duomenys patenka pas kitą, prie pat jos sėdinčią sekretorę. Maždaug po pusvalandžio ši mane pasikviečia ir grąžina draudimo kortelę. Viskas, tada jau lauki.
Vėl po pusvalandžio mane pasikviečia seselė. Jos kabinete man pamatuoja spaudimą, pasveria ir duoda plastikinę tarą šlapimui. Prie mano akių į šlapimą įkiša kažkokį lakmuso popieriuką ir užsirašo tyrimo rezultatus. Tada – vėl laukimas.
Amerika, kaip žinia, marga šalis, todėl tokio laukimo metu būdavo labai įdomu stebėti žmones. Čia apsilankydavo įvairiausių rasių bei kultūrų moterų su vaikais, o jei nėštukė būdavo musulmonė, tada ją būtinai lydėdavo ir vyras bei dar kelios moterys. Kartą teko stebėti nemalonią sceną, kada afroamerikietė labai grubiai elgėsi su savo kokių 3 metų mažyliu, šiam kelis kartus net sudavė… Neabejoju, kad ne mano vienos širdis kunkuliavo iš pykčio, bet kartu ir iš baimės, nes buvo matyti, kad geriau šiai moteriai po kojomis nesipainioti. Taigi taip stebint žmones, mezgant savo vaikučio antklodėles ar skaitant knygas praslenka dar pusantros valandos. Mano kantrybė toli gražu ne geležinė, todėl ypač sunku būdavo tai ištverti.
Atėjus laikui mane pasikviesdavo seselė ir nuvesdavo pas gydytoją į kabinetą. Pats vizitas būdavo labai konkretus ir trumpas. Pokalbis su gydytoju apie savijautą, patikrinimas ultragarso aparatu (be vaizdo), vaikučio širdelės plakimo ritmo paklausymas, ir tiek. Jei reikia, dar detalus patikrinimas jau ant ginekologo stalo.
Migruojantys gydytojai
Tiek lankantis šioje klinikoje, tik kitoje ligoninėje į akis krito gydytojų lankstumas, technologinis profesionalumas. Lankydami ligonius jie tarsi migruoja nuo vieno kabineto prie kito, dažnai net su savo asmeninėmis rankinėmis. Atrodo, lyg jie neturėtų savo stacionarios darbo vietos, o galbūt net asmeninės drabužių spintos. Labai patiko tai, kad medikai puikiai išmano, kaip naudotis technika. Kad ir kokio amžiaus būtų gydytojai ar seselės, reikalui esant, jie be jokių problemų prisėda prie vieno ar kito kompiuterio ar specialaus aparato. Greičiausiai taip yra dar ir dėl patogios duomenų bazės.
Viso nėštumo Amerikoje metu ultragarso tyrimas man buvo skirtas tik du kartus – nėštumo pradžioje bei tada, kai Nojukas spyriojosi ir nenorėjo gimti – pačioje nėštumo pabaigoje.
Pirmieji gimdymo signalai
Kulminacija tikrai įvyko, gimdymas praėjo sklandžiai, nepaisant to, kad sąrėmiai mane laikė sukaustę 30 valandų. Atsimenu, buvo pusė aštuonių vakaro, ir netrukus turėjo pradėti rodyti mūsų mėgstamą „Seinfeld“ serialą. Kaip vėliau paaiškėjo, tą vakarą man nusimatė juoktis ne tiek jau ir daug.
Dar prieš gimstant Rojukui, mes išsirinkome ligoninę, kurioje gimdysiu. Ji buvo kiek toliau nuo mūsų namų, bet lengvai pasiekiama taksi. Prieš gimdymą apsilankėme ligoninėje susipažinti su personalu.
Mums buvo išsamiai paaiškintos gimdymo galimybės – viename aukšte galėjau rinktis visiškai natūralų gimdymą, be jokio gydytojo ar aparatūros įsikišimo, tik su savo akušere, vadinama „Dula“ (doula). Kitas aukštas buvo skirtas medikų koordinuojamiems gimdymams, tokį aš ir pasirinkau, nes labiausiai juo pasitikėjau.
Šioje klinikoje buvo galima gimdyti turint tiek privatų, tiek ir valstybinį draudimą. Skiriasi tik kainos už atliekamas medicinines paslaugas bei apgyvendinimą po gimdymo. Aš turėjau valstybinį draudimą, tad nereikėjo už nieką mokėti, nebent man būtų netikęs kambarys po gimdymo.
Apsistojau dviviečiame kambaryje, perskirtame užuolaidėle, todėl savo kaimynės – dar vienos laimingos mamytės – taip ir nepamačiau. Tiesa – girdėjau. Moterį lankė garsiakalbiai giminaičiai, o jos vyras visiems leido pasiklausyti, kaip ji rėkė gimdydama (buvo telefonu nufilmavęs gimdymą). Jei būčiau norėjusi privatumo, už vieną naktį atskirame kambaryje su šalia miegančiu savo vyru būčiau turėjusi sumokėti po 750 dolerių.
Laukimas ligoninėje – nuostolingas
Į ligoninę siūloma atvažiuoti, kai gimdos kaklelis atsivėręs daugiau nei 4 cm, o geriausia, jei būtum kuo arčiau gimdymo kulminacijos. Mes su vyru tai susiejome su gimdyvių gausa Manhetene, tačiau tai vis tiek mane labai baugino. Kaip tyčia, paskutiniu metu per vietines žinias vis išgirsdavau naujienų apie mamas, pagimdžiusias taksi ar kitoje transporto priemonėje pakeliui į ligoninę.
Taigi paskaičiavę intervalus tarp sąrėmių mudu su vyrų 4 valandą ryto išsiruošėme į ligoninę. Aš vos galėjau paeiti, o palatos iš karto neskyrė, nes pirma turėjo patikrinti gimdos kaklelį. Tik 2 centimetrai.
Nepadėjo mūsų įkalbinėjimai, teko grįžti namo ir laukti. Laukimas ligoninėje amerikiečiams turbūt nuostolingas.
Švelniai tariant, šiek tiek pasikankinę, į ligoninę išsiruošėme antrą kartą, dabar jau 6 valandą vakaro. Mus aptarnavo ta pati jauna praktikantė, kuri nuolatos tvirtino, kad kaklelis vis dar per mažai atsivėręs. Tik kai paprašėme antros nuomonės, atėjo gydytoja ir konstatavo, kad jau keturi centimetrai, ir davė leidimą mane perkelti į gimdymo palatą.
Po šio gydytojos palaiminimo atėjo anesteziologas ir, išsišiepęs iki ausų, linksmai pasiūlė nuskausminamuosius vaistus. Aš atsisakiau, bet pamačiusi jo veido išraišką tikrai sudvejojau. Nepaisant mano 9 mėnesių pasirengimo ir nuostatos gimdyti natūraliai, pajutau stiprų nerimą ir dvejones dėl šio savo sprendimo. Puoliau skambinti draugei ir klausti jos patarimo. Ji atsakė, kad priėmė sprendimą pasinaudoti epidūrine nejautra, kai jau darėsi tamsu akyse. Man iki šiol dar nebuvo tamsu, nors labai skaudėjo, todėl sutrikau. Mano vyras žinojo apie mano griežtą nusistatymą ir neleido dvejoti bei davė gerą patarimą – daryti taip, ko mažiausiai bijau ir kuo labiausiai pasitikiu. Aš pasiklioviau natūralumu ir todėl pagimdžiau visiškai natūraliai.
Gimdymo palata buvo labai jauki, su visais būtinais gimdymo atributais. Nebuvo tik guminių kamuolių, tačiau aš su jais nesitreniravau nėštumo metu, todėl ir nepasigedau. Šiame mažame butuke su gėlėtomis užuolaidomis ir tapetais buvo dušas, tualetas, gimdymo aparatūra, prie kurios mane vėliau, nors ir labai to nenorint, vis dėlto prijungė. Nors ir kaip nenorėjau būti prijungta prie monitoriaus, tuo metu mane erzino bet koks suvaržymas, vis dėlto gydytojų nuomonei paklusau.
Kadangi neturėjau savo asmeninio gydytojo, kuris atlėktų bet kuriuo paros metu, vaiką priimti atskubėjo gal trys gydytojai, keletas studentų, seselių. Visą laiką mane kuravo seselė iš Kroatijos, o kai pasirodė pirmieji gimdymo požymiai, atėjo ir pagrindinė gydytoja.
Tik gimus sūneliui jį tuoj pat paėmė, išmatavo, vėliau miklioji seselė numovė man naktinius ir pridėjo mažylį prie krūtinės, kad šis pažįstų ir apsiramintų. O kiek vėliau ji atspaudė mažylio pėdutes ant specialaus pasveikinimo lapo, kurį aš ištikimai saugosiu visą gyvenimą. Greičiausiai jis bus įdomus tik man vienai, bet šis brangus pėdučių antspaudas tarsi įaugo man į širdį.
Viskas vyko taip operatyviai! Mes su vyru buvome maloniai nustebę! Vos spėjau susiorientuoti, kaip jau sėdėjau vežimėlyje laikydama savo mažąjį Didįjį stebuklą, pakeliui į pogimdyminę palatą.
Priežiūra po gimdymo
Palata buvo skirta dviems nėštukėms, tačiau atvažiavusi 2 valandą nakties radau ją tuščią. Vyrui nebuvo leista pasilikti iki ryto, bet taip buvo dar geriau, nes mes abu buvome gerokai išsekę. Net ir naktį mūsų aukšte budėjo seselės. Vaikučiui rėkiant tuoj pat atlėkdavo kinė seselė ir kuo puikiausiai nuramindavo mano mažylį. Nepasakyčiau, kad man tai labai patiko, nes pati norėjau susitvarkyti su mamos pareigomis ir troškau mažylio pripažinimo, nors jam tebuvo kelios valandos.
Kitą dieną po gimdymo atėjo pediatrė, apžiūrėjo mažylį, paklausė jo širdelės bei atliko kitus reikalingus patikrinimus. Jau kitą dieną mūsų aplankyti atėjo mano draugės – čia įleidžiami visi lankytojai, išskyrus mažus vaikus.
Ligoninės skiriami daiktai bei vaistai
Kaip ir kiekviena būsimoji gimdyvė, aš irgi buvau susidėjusi budintį krepšį, į kurį susikroviau begalę reikalingų daiktų. Kaip vėliau paaiškėjo, man jų beveik neprireikė. Gimdyvei duoda ligoninės marškinius, kurie pritaikyti medicininei aplinkai bei nevaržo judesių, tačiau yra be galo nepatrauklūs.
Gauni ir šiltas kojines neslystančiais padais. Gimus mažyliui jis aprūpinamas sauskelnėmis, kremuku nuo iššutimų, šilta antklodėle bei visa kuo, kas reikalinga pirmosiomis dienomis.
Mamos gauna dovanų nuo mišinukų gamintojų. Tiek būnant ligoninėje, tiek ir iš jos išeinant man buvo duoti visi reikiami medikamentai, įklotai, net ir speciali guminė vonelė skaudamai vietai apsiplauti.
Man patiko viena ligoninės idėja – po palatas vaikščiojo fotografė, siūlydama savo paslaugas naujiesiems tėveliams. Čia pat gerai apšviestame hole galėjai nusifotografuoti meniškai nuotraukai su mažyliu arba užsisakyti tik jo vieno portretus.
Mažylis išleidžiamas iš ligoninės tik tada, kai tėvai perskaito medžiagą, kurioje rašoma apie vaiko kratymo žalą. Naujagimį galima išsivežti tik automobilio kėdutėje. Būtina paaiškinti, kaip ruošiamės išsivežti vaikutį – ar savo automobiliu, ar taksi.
Pirmoji diena namuose
Nepaisant ilgų sąrėmių valandų bei kelių bemiegių naktų, tiek aš, tiek vyras buvome labai patenkinti mūsų gimdymu Amerikoje. Visų pirma labai gerą įspūdį paliko profesionalūs gydytojai bei seselės (jos savo pacientes nuolat stebėjo dideliuose ekranuose, o reikalui esant tuoj pat bėgdavo į gimdyvės palatą).
Nelikome nusivylę tiek mano, tiek mažylio priežiūra po gimdymo. Mums buvo suteikti visi būtiniausi medikamentai bei mažylio priežiūros reikmenys. Nuo pirmų minučių atvykus į ligoninę tiek aš, tiek vyras buvome švelniai vadinami Mamyte bei Tėveliu. Visiška priešingybė tam, ką apie gimdymą Lietuvoje pasakodavo mano draugės. Anot jų, pasitaikydavo seselių ar gydytojų, kurie užrikdavo, esą visos pagimdė ir ji pagimdys. Viena draugė buvo aprėkta jauno gydytojo, nes nemokanti maitinti mažylio krūtimi… Neabejoju, jei būčiau tai papasakojusi mano ligoninės seselėms ar gydytojams, šie nebūtų manimi patikėję.
Sandra
„Mamos žurnalas“
