Mėnesinės – tai apviltos gimdos rauda

Šis straipsnis skirtas mažų mergaičių mamoms. Bet ne tik joms. Kartais visoms mums, moterims, reikia pažvelgti į savo moterystę „kitu kampu“. Juk net jei neturime savo dukterų, šalia gyvena kaimynų, draugų dukterys, dukterėčios, krikšto dukterys ar tiesiog mažosios draugės, kurios laukia, kad kažkuo paremtume jas, žengiančias pirmuosius žingsnius ilgu ir duobėtu moterystės keliu. O ir mums pačioms pravartu kartais stabtelėti ir susivokti, kur esame, kur einame ir kur nueisime.

Ką žinome apie tai?

Rašydama šį straipsnį, ilgai naršiau po lietuviškus interneto puslapius. Sako, šiuose informacijos tyruose dabar galima rasti visko. Deja, apie tai beveik nieko gero neradau.

Apstu medicininių faktų ir sausos informacijos, tarsi apie paplitusią ligą. Ir tik keletas pastraipų (tiesa, be galo įdomių) apie tai, ką, labai norint, galima susirasti internete kitomis kalbomis – apie mėnesinių, kaip vienos stipriausių moteriškumo apraiškų, dvasinę pusę. Apie tai, ką iš tiesų moteriai reiškia nešioti savo įsčiose tą patį Dievo įsuktą ratą, kuriuo kvėpuoja ir visa gyvoji gamta. Pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Priešpilnis, pilnatis, delčia, jaunatis. Ciklo pradžia, ovuliacija, nykimas, menstruacijos. Viskas sukasi tuo pačiu ratu.

Apie tai aš irgi būčiau linkusi patylėti. Nes moteriškų išgyvenimų neįmanoma išreikšti vyriško pasaulio informaciniais vienetais. Būčiau linkusi perduoti savo patirtis dukterims nebyliai – savo gyvenimo būdu, simboliais, knygomis ir legendomis, kurios man, kaip moteriai, davė labai daug, ir kurias kaupiu atskiroje lentynoje. Joms, savo dukroms… Bet…

Yra tokia pasaka apie berankę mergelę, kurioje velnias sukeičia karaliui siunčiamus laiškus, ir užuot sužinojęs, kad jam gimė gražus ir sveikas sūnus, karalius gauna žinią, neva jo žmona pagimdžiusi pusiau žmogų, pusiau šuniuką.

Clarissa Pincola Estes, nagrinėdama šios pasakos archetipus savo feministinėje manifestacijoje „Bėgančios su vilkais“, rašo: „Visuomenėje matome daugybę pavyzdžių, kaip grobuonis iškraipo idėjas bei jausmus, atimdamas moterims šviesą. Vienas iš labiausiai pribloškiančių atvejų, liudijančių masinius natūralaus gyvenimo suvokimo iškraipymus, yra ištisos moterų kartos, pagimdytos motinų, sulaužiusių senąją dukterų mokymo, rengimo ir įvesdinimo į vieną svarbiausių fizinių moteriškumo apraiškų – menstruacijas – tradiciją. Tiek mūsų, tiek daugelyje kitų visuomenių Velnias pasiekė tiek, kad ir pirmasis kraujavimas, ir kiti vėlesni menstruacijų ciklai, užuot kėlę džiaugsmą ir susižavėjimą, ėmė reikšti pažeminimą.“

Va todėl ir manau, kad mums, moterims, reikia pasikalbėti. Reikia impulso, kuris padėtų savyje išskleisti gražiąją, magiškąją, šviesiąją savosios prigimties pusę. Kad galėtume nešti savo moterystę ne kaip nesibaigiantį vargą (ne laiku prasidėjusios „tos“ dienos, nesibaigiančios problemos, higienos priemonių atsargos, PMS ir t.t.), o kaip neišsenkantį džiaugsmą. Ir kad tą džiaugsmą galėtume perduoti ateities kartoms.

Kas yra mėnesinės?

Sakoma, kad mėnesinės – tai apviltos gimdos rauda. Visą mėnesį gimda laukia Dievo jai pažadėto darbo. Ji audžia ir kloja švelniausius patalus, svajoja, ilgisi, kaupiasi, net jei tuo metu mes gyvename kitu ritmu ir visai neplanuojame pastoti. Bet… Praeina skirtasis laikas, o pažadėtas gyvybės grūdas į jos ištiestus delnus taip ir neįpuola. Ir tada nusivylusi gimda apsipila kruvinomis ašaromis… Taip aš pati išjaučiu savo kasmėnesinius bangavimus.

Tačiau ne tik sau pravartu atsakyti į klausimą, kas yra mėnesinės. Nuostabos kupinas vaikiškas žvilgsnis ir: „mama, kas čia?“ gali užklupti visai netikėtai, daug anksčiau, nei galima įsivaizduoti. Mane jis irgi užklupo tada, kai to dar visai nelaukiau. Mano kruopelėms tebuvo ketveri ir dveji metai. Todėl kartais gerai turėti iš anksto apgalvotą atsakymą. Tai ne šiaip „moterų liga“. Ir ne „ai, nieko, paaugsi – suprasi“. Tai pati moteriškumo esmė. Tai patys gražiausi patalėliai, kurie kiekvieną mėnesį klojami mamos pilvelyje, kad vaikutis galėtų ten įsikurti.

Tuose patalėliuose suausta visa pasaulio išmintis, visas švelnumas, visa kantrybė ir visas pasiaukojimas. Jie minkštesni už pūkų pagalvę, šiltesni už saulės spindulius ir švelnesni už lelijos žiedlapį. Jie pasirengę saugoti, maitinti, supuoti, myluoti, auginti… O jei vaikelis neįsikuria, senuosius patalėlius nuplauna kraujas, kad būtų vietos pakloti naujus. Tokius pat tobulus.

Apie gimimą ir atgimimą

Matriarchalinėje visuomenėje menstruacijos buvo moters galios apraiška. Šiai galiai garbinti ir puoselėti buvo skirti menstruacijų ritualai. Iš tiesų manyta, kad sąmoningam savęs pažinimui, susivienijimui su savimi tinkamiausias yra mėnesinių laikotarpis, kai riba, skirianti moters sąmonę nuo pasąmonės yra ploniausia.

Kritinis jautrumo ir sąmonės prasiplėtimo laikotarpis buvo išnaudojamas savęs pajautimui, tikrosios intuicijos ir išminties vystymui. Juk tomis dienomis mes ir jaučiamės tarsi įtempta styga, virpanti visai kitu ritmu, nei visas likęs racionalusis pasaulis. Todėl menstruacijų metu moterys atsiskirdavo, nedirbdavo įprastų darbų, susitelkdavo ties savimi. Jau minėta Clarissa Pincola Estes nurodo, kad senovėje angliškas žodis alone (vienas, vienišas) laikytas dviejų žodžių all one (vientisas) sandūra.

Be to, kraujas yra gyvybės ir mirties simbolis, todėl tikėta, kad moteris, turėdama ypatingą ryšį su krauju, gali peržengti šią ribą. Nužengusi anapus, moteris grįžta su dar didesne jėga ir išmintimi. Ji atgimsta, atsinaujina ir tarytum pradeda naują gyvenimo ratą, būdama stipresnė, išmintingesnė, atgimusi. Pietryčių Indijoje iki šiol egzistuoja matriarchalinės gentys, kurių moterys menstruacijų metu vyksta prie vandenyno ir ten medituoja. Jų rūbus kasdien skalbia ir valgyti joms gamina genties vyrai, tuo tarpu jos ilsisi ir tiesiog būna vienovėje su savimi. Ir visa tai – genties labui.

Mėnulio burtai

Mėnesinės, savo cikliškumu primenančios ar net tiksliai atkartojančios mėnulio fazių kaitą, kartu buvo ir moters dvasingumo, ypatingo ryšio su anapusybe ženklu. Mėnulis geba traukti Žemę į save, lemia potvynius ir atoslūgius. Žmogus, kurio didžiąją fizinio kūno dalį sudaro vanduo, taip pat paklūsta mėnulio jėgai. Tai pasąmonės, nežinomybės, nakties, vandens, in simbolis.

Mėnulis. Mėnuo. Mėnesinės. Mėnesiena. Kartais, bežiūrint į prisirpusį, pilną mėnulį, apima gilus įsitikinimas, kad mus – moteris – ir šį paslaptingą nakties šviesulį sieja kažkoks nenusakomas, ypatingas ryšys, nors šiais laikais moters ir mėnulio ciklai retai kada besusitinka. Tuomet, kai mūsų įsčiose pražysta skaisti pilnatis, iš tiesų norisi skrieti laukais, švytėti nežemiška šviesa ir dovanoti pasauliui visą save. Kaip tik tada moteris ima savo globon deivė Selenė, dovanodama visą vaisingumo džiaugsmą, pilnatvę ir švytėjimą. O tuomet, kai lieka tik siaurutis mėnulio ruoželis, plonesnis už plauką, atsiveria kita erdvė, kitas pasaulis, dvasių namai. Sako, tada moteryje pabunda senoji ragana, kerėtoja, vilkų moteris La Loba, kurios legenda iki šiol sukelia mano papilvėje drugelių audrą ir atveria prieš akis kitokį pasaulį. Tai pati išmintis. Žinojimas. Regėjimas. Ar atpažįstate šiuos archetipinius vaizdinius? Ar jaučiate jų globą?

Sukeistieji laiškai

Tačiau, kaip toje pasakoje apie nelaimingą berankę mergelę (beje, tą patį motyvą galima aptikti daugelyje pasakų), kažkas pasistengė sukeisti laiškus. Daugybę amžių moterys už savo kasmėnesinius kraujavimus buvo žeminamos ir niekinamos. Jos tapo nešvarios ir privalėjo atsiskirti jau ne tam, kad susitelktų ties savimi, o kad savo tariamu nešvarumu neužkrėstų kitų. Na, o Viktorijos epochoje moteris ir jos ciklai tapo mokslo objektu. „Moteriškos ligos“ – taip besivystantis mokslas nušvietė moters kūną ir jo ypatumus. Toks supratimas gyvuoja ir dabar. Ir vietoj begalinio džiugesio, aptikus kelnaitėse pirmąją apviltos gimdos ašarą, jaunąsias moteris dažniausiai apima baimė, neviltis, atstūmimo, išvarymo iš rojaus išgyvenimai. Štai ir prasidėjo tavo vargai!

Bet mes galime šį tą pakeisti. Visų pirma savyje ir sau. Juo labiau kad pasistengti tikrai yra dėl ko. Gal taptume laimingesnės, sveikesnės, išmintingesnės? Gal galėtume dalelę tos laimės, to vidinio ryšio su savimi perduoti ir savo dukroms? Gal tuomet atgimtų ištisa moterų karta, kuri gimdytų dar laimingesnes dukras? Laimingesnes, o kartu ir sveikesnes.

Menarchė – pirmasis kraujo lašas

Laikas greitai prabėgs, ir nepastebėsime, kaip mūsų dukros praneš mums „didžiąją naujieną“. Net jei mažosios princesės dabar dar nežengė nė pirmojo savarankiško žingsnio, dienos teka it vanduo pro pirštus. Kokia bus toji diena? Prisipažinsiu, aš apie tai dažnai susimąstau.

Esther Harding, amerikiečių psichoanalitikė, pirmoji žymi Jugo psichoanalizės plėtotoja JAV, teigia, kad viena iš moteriškų negalavimų priežasčių yra tai, kad šiuolaikinė kultūra nebepalaiko jokių menstruacinių ritualų. Daugybė jų, egzistavusių anksčiau ir atmestų kaip nereikalingi dabar, padėdavo moteriai priimti naująją save, suvokti, giliau įsisąmoninti naująjį savo vaidmenį: moterystę, motinystę, našlystę ar pan. Ritualai padėdavo pajusti bendrumą su savo „likimo seserimis“, sunkiais pereinamaisiais periodais nesijausti vienišai, priimti per amžius sukauptas vertybes į giliausiąją būtį ir perduoti tas vertybes toliau. Egzistavo, o kai kur ir dabar tebeegzistuoja daugybė menarchės – pirmųjų mėnesinių – ritualų, padedančių merginoms išgyventi šį be galo svarbų virsmą.

Šiuolaikinėje visuomenėje puoselėjami kitokie ritualai, ir mėnesinių, tiek pirmųjų, tiek vėlesnių pažymėjimui jų hierarchijoje nebėra vietos. Tačiau juk mes visada galime susikurti tai, ko mums trūksta. Galime ieškoti įkvėpimo praeities ritualuose ir simboliuose, internete galime susirasti istorijų, kuriomis dalinasi šiandieninius ritualus kuriančios ir puoselėjančios moterys. Galime pačios gilintis į savo vidinius impulsus ir susirasti tai, kas atitinka mūsų individualius poreikius, kas simboliška ir prasminga asmeniškai mums pačioms. Su savo vyresnėle kartais pasikalbame apie „tą dieną“, nors dabar jai viso labo šešeri. Ji svajoja prasidurti ausis. Puiku! Tai bus nuostabi proga atverti regimajam pasauliui tą slenkstį, kurį ji bus tik ką peržengusi. Manau, neilgai trukus pradėsiu taupyti pinigus dovanai – tegu išsirenka tokius auskariukus, kokie bus mieli jos širdžiai, net jei jie bus labai brangūs. Juk ši diena yra tikrai svarbesnė už bet kokį gimtadienį. Galbūt ji norės pabūti su savo draugėmis, išsipaišyti kojas ir rankas chna dažais, tarsi kokios indų nuotakos. O gal susirinkusios prie laužo muš būgnus ir dalinsis slapčiausiomis svajonėmis. Gal surengsime ypatingą vakarienę su vyresnėmis moterimis, kurios bus jai artimos ir brangios, pasidalinsime savosiomis paslaptimis, o gal… Yra tūkstančiai „gal“, tereikia, nors tai ir nelengva, nuo pat mažų dienų puoselėti tą tiltą, kuris jungia dviejų moterų – dukters ir mamos – širdis.

Dovana – raktas į kitą pasaulį

Šią progą tikrai norėčiau pažymėti ypatinga dovana. Norėčiau savo dukroms padovanoti tai, kas būtų joms raktu į šiais laikais taip nuo mūsų nutolusį neracionalios moteriškosios išminties pasaulį. Gal tai galėtų būti mėnulio akmuo – subtilus ir paslaptingas moterystės liudytojas, skatinantis intuiciją, aiškiaregystę, padedantis prisiminti sapnus? Labai norėčiau padovanoti išminties ir susimąstyti skatinančių įžvalgų kupiną knygą apie moters kūną ir jo paslaptis. Deja, tokią knygą esu aptikusi tik anglų kalba. Gal iki to laiko ji dar bus išversta ir išleista čia? Nebus?

Tuomet trauksiu vieną iš tų, kurias dabar kaupiu atskiroje lentynoje.

Žolės! Jau dabar svajoju, kaip siūsiu ir siuvinėsiu maišelius stebuklingoms moteriškoms žolelėms, gelbstinčiomis mus nuo kasmėnesinių negalavimų. Įsivaizduoju, kaip jas rinksiu su visais deramais ritualais, kaip ruošiu ir pilsiu į maišelius, palydėdama gražiausiomis mintimis ir svajonėmis. Tikiuosi, kad mano dukterys taip pat atras taką į gamtos pasaulį – pasaulį, iš kurio galima semtis stiprybės ir sveikatos. Norėčiau sukurti joms po kalendorių–dienoraštį, kuriame galės žymėti savo ciklus, dalintis įžvalgomis, surašyti atradimus ir galbūt net skaniausių arbatų receptus. Na ir, žinoma, pats svarbiausias dalykas – natūralių, daugkartinių higienos priemonių paketas. Vardan meilės savo kūnui ir gamtai. Juk natūralių priemonių pasirinkimas ne toks jau mažas ir jos tikrai nebeprimena to, kuo „tomis“ dienomis gelbėdavomės mes, kai vienkartinių paketų parduotuvėse nė su žiburiu nebuvo galima rasti. O moterys, naudojančios daugkartines higienos priemones džiaugiasi dar ir tuo, kad atsiranda kažkoks kitas, artimesnis, intymesnis savo kūno suvokimas, pagarba ir meilė sau, kūnui, o su ja ir visiškai nauji kasmėnesinio atgimimo ritualai bei išgyvenimai.

Bet kiekvienai iš mūsų laumės suverpė vis kitokį likimo siūlą ir suaudė skirtingus kelius. Kiekviena iš mūsų, o taip pat ir mūsų dukros, turės nueiti savąjį, sukaupti savas patirtis, įveikti savus kalnus ir peržengti savas bedugnes. Labai linkėčiau, kad kiekviena pradėtume rašyti savąją knygą ir, susidėliojusios reikiamus ženklus, atvertume savosios kelionės grožį. Astrologai teigia, kad prasidedanti Vandenio era siejama su grįžtančia moters galybe, todėl pasaulis keisis iš esmės. Galbūt. Tikiu, kad į gerąją pusę.

Vilma Grigienė

„Mamos žurnalas“