Skaitytoja Sandra Jeglinskė motinystę pasitikrina vis kitoje šalyje – spausdinome jos reportažus iš Niujorko, Tokijo, o dabar Sandra mums parašė… iš Singapūro.
Spausdiname Sandros straipsnį apie motinystę egzotiškojoje Azijoje.
Susipažinkime iš naujo
Esu Sandra, trijų nuostabių berniukų mama. Dėl vyro Giedrimo studijų bei darbų, jau keletą metų gyvename skirtingose šalyse, kur ir gimė mūsų linksmoji trijulė. Nojaus, gimusio Niujorke, nuotykius esu aprašiusi žurnale. Elijas gimė Singapūre, o mažylis Jogailiukas – Sidnėjuje.
Toks gyvenimo būdas man be galo patinka, nors augant vaikams jau pradedame mąstyti, kad reikėtų susikurti tikrus, nuolatinius namus. Kad ir kaip ten būtų, mes vis dar kelyje, ir kol kas nuotykiai tęsiasi.
Gyvename paprastą šeimyninį gyvenimą, nesvarbu, kad kartais saulėtame, o kartais lietingame Sidnėjuje arba tvankiajame Singapūre. Kiekvienoje šalyje susiduriame su unikaliomis problemomis bei iššūkiais.
Kai juos nugalime, įgyjame nepakartojamą istoriją ir patirtį, o kol tas problemas bandome įveikti, kartais spjaudomės ir savęs klausiame, ką čia veikiame.
Pabėgimas iš Japonijos
Į Singapūrą atvykome po Japonijos. Labai netikėtai buvome priversti palikti Tokijų, ten išgyvenę 4 mėnesius, kuomet 2011 m. kovo mėnesį Japoniją sudrebino cunamis. Tą lemtingą dieną pasiėmusi Nojuką iš darželio grįžau namo ir radau atkeliavusį „Mamos žurnalą“ su savo pirmuoju straipsniu jame.
Taip puikiai besitęsianti diena netrukus baigėsi žemės drebėjimu bei Japonijos istoriją pakeitusiu cunamiu…
Kai paaiškėjo, kad dėl žemės drebėjimo bei cunamio įvyko avarija Fukušimos atominėje jėgainėje, nutarėme kuo skubiausiai išvykti, nes aš tuo metu jau laukiausi Elijuko ir negalėjau rizikuoti. Vaikystėje buvome susidūrę su Černobilio katastrofa ir nenorėjome pergyventi panašios situacijos dukart.
Japonijos valdžia visus ramino, aiškindama, kad tai nieko tokio, tačiau tos tragedijos pasekmės jaučiamos iki šios dienos.
Taigi visai netikėtai atsidūrėme Singapūre. Gyvenome čia 2,5 metų, patyrėme singapūrietišką gyvenimą iš labai arti, o kas dar įdomiau – patyrėme visa tai, augindami vaikus.
Pirmoji nuostaba Singapūre
Pirmieji įspūdžiai ir „šokai“ tik atvykus? Kavinėje belaukdami maisto ir paprašę vandens, gavome karšto vandens stiklinę (nors lauke mažiausiai +35ºC). Karštis, kaip dabar atsimenu, tvodavo stipria banga į veidą, kai žengdavome laukan pro viešbučio duris (viduje veikia puikūs oro kondicionieriai).
Kultūriniai kontrastai. Atsimenu solidžiai apsirengusį indiško gymio vyrą, rankomis valgantį savo vakarienę nuo banano lapo, patiekto ant jo prabangios mašinos kapoto. Kita vertus, maloniai nustebino akinamai moderni „Marina Bay Sands“ architektūra, tuo metu dar tik statomų „Gardens by the Bay“ projektas, architektūriniai užmojai, naujovės. Man, kaip architektei ir keliautojai, tai buvo labai vertinga ir įdomi patirtis. Apėmė jausmas, kad atsidūriau ateities ir kokybės mišinio kultūroje.
Vėliau teko įsitikinti, kad Singapūre modernumas puikiai dera su giliomis Azijos tradicijomis. Senovinės šventyklos šalia modernių biurų pastatų ar kostiumuoti vyrai ir moterys, užsisakinėjantys tradicinius azijietiškus patiekalus. Greitai imi suvokti, kokia tai daugiakultūrė šalis.
Dar skrendant į Singapūrą, mums buvo išdalinti bukletai, kuriuose sužymėtos griežčiausios bausmės (tarp jų ir mirties) už tam tikrus nusikaltimus. Turbūt visame pasaulyje puikiai žinomas faktas, kad Singapūre baudžiama ir už kramtomosios gumos kramtymą (tačiau ne mirtimi, žinoma, labiau finansine bausme arba tiesiog sugėdinimu). Šio skanėsto ten tikrai niekur negali nusipirkti, jos paprasčiausiai nėra, bet, antra vertus, nemažai žmonių rasdavo būdų, kaip įstatymą apeiti ir mėgautis „uždraustu vaisiumi“.
Singapūre visada jaučiausi labai saugiai – tiek dieną, tiek naktį, tiek su kompanija, tiek viena. Todėl man, tiesą sakant, visai priimtinas šios šalies „kietos rankos“ valdymo modelis, kuris galbūt šiek tiek riboja žmogaus pasirinkimo teisę (pavyzdžiui, pasirinkimą vartoti narkotikus), tačiau kartu visuomenė tampa saugesnė, ir toje šalyje tampa geriau ir saugiau gyventi.
Neišmanau visų Singapūro šalies gyvenimo niuansų, politikos, tačiau man tai yra pavyzdys šalies, kurioje įmanoma sukurti ir palaikyti aplinką be smurto, be religinių riaušių (čia švenčiamos visos pagrindinių religijų šventės, jų šventyklos statomos viena šalia kitos). Todėl nenustebkite, jei norėdami nusipirkti laikiną telefono SIM kortelę, tai galėsite padaryti tik parodę savo asmens dokumentą bei pateikę visą reikiamą asmeninę informaciją.
Fizinis asmens saugumas turi savo kainą…
Pagalbininkės „helper“ – sugrįžimas į vergovę
Jau pirmosiomis singapūrietiško gyvenimo dienomis pastebėjau vieną dalyką – šeimos čia turi tarnaites!
Iš pradžių apsigyvenome laikiname apartamentų komplekse, po kuriuo buvo didžiulis prekybos centras.
Ten mačiau daugiau tokių ką tik naujai iškeptų „ponių“ iš įvairiausių pasaulio šalių, su tarnaitėmis filipinietėmis, čia vadinamomis „helper“. Vaikšto po parduotuvę moteris, kuriai iš paskos eina kita, stumdama parduotuvės vežimėlį, apkrautą ne tik maistu, bet dar vaikais. Paprastai tą pagalbininkę pačią labai sunku pamatyti iš po vežimėlio: smulkutė fiziškai, bet tvirta dvasiškai. Juk kiek vidinės stiprybės kainuoja palikti savo pačios vaikus ir šeimą Filipinuose ir prižiūrėti kitų moterų vaikus, kentėti klasinę nelygybę. Būtent ši pagalbininkių situacija mano akyse Singapūrą traukė žemyn, kone į vergovės lygį.
Tos moterys pagal susitarimą dirba šešias dienas per savaitę, gauna apie 600–800 Singapūro dolerių atlyginimą, kai viena muzikos pamokėlė mažyliui kainuoja 30 dolerių. Singapūro mastu toks atlyginimas labai maža suma, o toms moterims ir jų šeimoms – išsigelbėjimas.
Baisu buvo skaityti atvykėlių „ekspatriatų“ (žmonių, išsiųstų dirbti į užsienio šalį, kaip kad mūsų šeima) moterų svarstymus „Facebooko“ forumuose, ką daryti su jų pagalbininkėmis, kuomet Singapūrą nusėdo itin pavojingos Indonezijos gaisrų dulkės. Pasirodo, daugelis šių moterų miegodavo savo šeimininkų balkonuose (Singapūre juk taip šilta!), todėl klausimas, pilnas išgąsčio, skambėdavo maždaug taip: „Merginos, ar jūs laikinai planuojate priimti savo pagalbininkes miegoti į buto vidų, ar vis dėlto paliekate miegoti balkonuose?“.
Kartą važiavau taksi namo su pirkiniais, ir taksistas negalėjo patikėti, kad aš pati apsiperku. Kai jam paaiškinau, kad mūsų šeima neturi pagalbininkių, jis labai nusistebėjo ir pradėjo pasakoti apie savo pagalbininkę, kuri prižiūri visus namus, jo sergančią mamą. Sinagpūre bei daugelyje kitų Azijos šalių tai tiesiog norma, šeimos gyvenimo būdas. Ne viena mano pažįstama moteris iš Indijos, Egipto ar Singapūro užaugo apsupta pagalbininkių, kurios tvarkydavo kambarius, gamino maistą. Beveik visos mano draugės turėjo tokias pagalbininkes. Viena iš kitos Azijos šalies atvykusi moteris turėjo net dvi: viena pagalbininkė prižiūrėdavo naujagimį, su juo miegodavo, o kita tvarkydavo namus, pirkdavo ir gamindavo maistą.
Azijos gimdymo papročiai
Nors gyvenome Singapūre, susidūrėme ir su kitų Azijos šalių papročiais. Tarkime, kinų kultūroje yra toks dalykas kaip „confainment nanny“. Tai moteris, kuri visą mėnesį prižiūrį naujagimį ir ką tik pagimdžiusią mamą. Pavyzdžiui, naujoji mamytė negali gerti paprasto vandens. Toji auklė jai virina specialų vandenį su įvairiais vaisiais ir jo nuovirą paskui duoda gerti gimdyvei. Gimdyvė turi ypač save saugoti nuo skersvėjų, nes tai, jų tikėjimu, senatvėje gali atsiliepti sąnariams. Žodžiu, visą mėnesį po gimdymo ji turi būti ypač lepinama ir tausojama.
Tiek Azijos šalyse, tiek Indijoje įprasti nėštumo masažai. Pagimdžiusiai moteriai atliekami specialūs masažai, kad greičiau susitrauktų gimda, atsistatytų buvusios formos. Kitas įdomus dalykas – mažylio priežiūra. Dar gyvendama Niujorke pastebėjau, kad kinų mažylius prižiūri seneliai, kartais net visi keturi (dažnai atvykę iš užsienio). Singapūre tuo dar kartą įsitikinau: dažnai moteris iš Azijos savo vaikelį duoda prižiūrėti visiems, kam tik įmanoma: auklėms, seneliams.
Linkėčiau tėvams pasinaudoti kinų moterų išmintimi ir mokėti daugiau palepinti save, protingai paskirstyti vaikų priežiūrą visiems to norintiems jų artimiesiems. Mamos, močiutės statusas tose šeimose itin gerbiamas, ir jis toli gražu neįgyjamas tarnaujant vaikams. Tai, pasirodo, nėra vienintelis pagarbos kriterijus. Pavyzdžiui, Singapūre labai įprasta save lepinti masažais. Pažinojau jauną mamą, kurį turėjo išsipirkusi abonementą ir į kūno masažus eidavo 2 kartus per savaitę. Jei persišaldydavo (nuo oro kondicionierių), šį negalavimą irgi gydydavosi masažais, tačiau jau kitokio pobūdžio. Buvo sunku patikėti tai pamačius savo akimis, bet mano draugės kūnas specialaus masažo metu buvo šiurkščiai trinamas, net likdavo mėlynės. Kaip pasakojo draugė, kitą dieną ji būdavo kur kas geresnės savijautos.
Masažai – tokia įprasta Sinagpūro kasdienybės dalis, kad įvairiausių masažo salonų rasi bet kuriame prekybos centre. Mažų mažiausiai tai bus kojų masažai. Yra net tokių masažo salonų, kurie veikia beveik visą parą. Labai patogu po darbo „užlėkti“ ir atsipalaiduoti prieš miegą.
Mums, moterims iš rytų Europos, toks savęs lepinimas bei priežiūra – neįprastas reiškinys, na, o Azijoje niekas neišsiverstų be papildomų pagalbininkų ir laiko sau. Ten į tai žiūrima kaip į būtinybę ir investiciją į šeimą: laiminga žmona – laiminga šeima. Kitas svarbus aspektas – žmonės labiau vertina save, savo asmeninį laiką.
Darželiai Singapūre
Šį kartą nusprendžiau darželį Nojui rinktis iš trijų variantų, nes tuo metu dirbau ir neturėjau laiko lankytis dvidešimtyje darželių, kaip kad Japonijoje (iš tiesų būtent tiek darželių esu ten pertikrinusi).
Kadangi Singapūre vyrauja kelios kalbos, o viena jų – anglų, dėl kalbos problemų, kaip kad Japonijoje, nekilo. Verta pastebėti, kad vietiniai kalba „singlish“ dialektu, tai ta pati anglų kalba su Singapūro akcentu bei vietinių naudojamais posakiais. Pvz., dažnai naudojamas priežodis „lah“: „The movie was great lah“? („puikus filmas, taip?“)
Nojui išrinkome Montessori sistemos tarptautinį darželį, kur vaikai mokomi dviejų kalbų: anglų bei kinų, o jei to nori tėvai, dar ir japonų. Taigi 2,5 metų Nojukas krimto kinų kalbą, dainavo daineles ir, be abejo, puikiai valdė kiniškas maisto lazdeles.
Man labai patiko rimtas singapūriečių požiūris į studijas, mokslą. Kiekvieną dieną vaikai mokėsi skaičiuoti, rašyti, daryti eksperimentus (kalbu apie 3–4 metukų mažylius). Pati mokiau Nojuką lietuvių kalbos, o darželyje juos mokė anglų, galbūt todėl mūsų mažylis jau nuo ketverių metukų pradėjo skaityti ir rašyti dviem kalbomis.
Singapūre įgytas mokymosi įprotis, dar turbūt ir asmeninis polinkis į mokslus tikrai davė nuostabių rezultatų. Kai persikėlėme į Australiją ir Nojus pradėjo lankyti mokyklą, jis buvo vienas iš keturių geriausių mokinukų tarp 120 pirmaklasių.
Dėl teisybės turiu pasakyti, kad yra tekę matyti ir ne tokių puikių studijavimo pavyzdžių. Singapūre mokslo krūvis vaikams labai didelis. Populiaru vaikams rinktis bibliotekose ir ten ruošti pamokas.
Bibliotekoje mačiau, kaip abu tėvai piktai rėkė ant savo 9 metų vaiko, kad jis kažko nesuprato ruošdamas namų darbus. Kartą ėjome vakare klausytis muzikos pasirodymo. Singapūriečiai labai mėgsta dalyvauti vėlyvuose renginiuose, eina į juos su savo gausiomis šeimomis. Tam, kad nepraleistų namų darbų ruošos, tėvams besiklausant koncerto, jų 10 metukų duktė patamsyje (apie 21 valandą vakaro) sprendė namų darbų užduotis.
Ne visi tėvai sutinka su tokiu mokslo krūviu vaikams. Mūsų draugai iš Izraelio pervedė savo dukrytę į kitą darželį, kuriame buvo tik žaidžiama, kartu su vaikais gaminamas maistas, ir jokių skaitymo bei rašymo pratimų tokio amžiaus vaikams.
Darželis, kurį lankė Nojukas, buvo fantastiškas, iki šiol atsimename jį su meile bei pagarba. Erdvus, su vidiniu kiemu žaidimams bei renginiams; mokytojos – puikios, profesionalios pedagogės. Klasė – itin tarptautinė: nuo vietinių vaikučių (kinų, indų) iki prancūzų, izraeliečių, rusų, japonų ir, žinoma, lietuvių.
Tarp kitko, ilgainiui mes pradėjome naudotis dar viena darželio paslauga, labai įprasta Sinagpūre. Vaikučius kasdien nuo jų namų slenksčio surinkdavo specialus autobusiukas, kuris vėliau po pamokų juos parveždavo namo. Kam tėvams, arba dažniau, pagalbininkėms, vargintis per alinantį karštį…
Daugiakultūris Singapūras
Singapūre mane labiausiai žavėjo jo daugiakultūriškumas ir šių kultūrų sugyvenimas viena šalia kitos.
Be jokių konfliktų. Darželyje (ir visoje šalyje) buvo švenčiamos visų Sinagpūro religijų ir kultūrų šventės: Kalėdos, Deepavali (indų šviesų šventė), Naujieji metai, kinų Naujieji metai ir t.t. Per šias šventes vaikai būdavo skatinami persirengti kitų kultūrų tautiniais kostiumais, buvo aiškinamos švenčių tradicijos.
Niekada nepamiršiu pagrindinės gatvės Kinų kvartale. Joje, išsirikiavusios per pagarbų atstumą, stovi: kinų budistų šventykla, indų šventykla ir musulmonų mečetė.
Nors šalyje vyrauja tolerancija skirtingoms religijoms (jų begalė), vis dėlto ir čia dėl žmonių rasių ar visuomeninės padėties susidarę tam tikri sluoksniai, o socialinė nelygybė – bene viena didžiausių pasaulyje. Kiekviename tradiciniame Singapūro bute yra belangis pagalbininkės kambarėlis. Kitas pavyzdys: indų statybininkai į darbą vežami susodinti ant grindų atviruose autobusiukuose. Didžiulis kontrastas matyti moderniausius pastatus pasaulyje, kuriuos stato minia varganų žmonių.
Baltaodė, vadinasi labaaaai turtinga
Akivaizdų rasizmą savo atžvilgiu taip pat patyriau ne kur kitur, o Singapūre. Ir net tris kartus. Aš labai mėgau Indijos kvartalą, eidavome ten su indoneziete drauge kas savaitę apsipirkti maisto, o kartais ir drabužių (pundžabių, tunikų, medinių indiškų auskarų). Kartą draugė paklausė vieno drabužio kainos, jai buvo pasakyta viena suma, o kai netrukus priėjau aš, man buvo pasakyta gerokai didesnė kaina.
Atseit, tu užsienietė ir todėl „automatiškai“ labai turtinga…
Kitą kartą vėl su ta pačia drauge pirkome maistą. Ji parekomendavo nusipirkti labai geros kokybės faršo, kurio ką tik pati įsigijo. Kuomet paprašiau man pasverti to faršo, pardavėja „šaltu“ veidu atsakė, jog tokio neturi. Mes su drauge nustėrome, nes jo ten buvo, tačiau pardavėja atkakliai tvirtino, kad ji daugiau tokio faršo nebeturi. Jeigu noriu, galiu įsigyti kito, tačiau, žinoma, brangesnio…
Kartą tame pačiame turguje man renkantis rūbus, pardavėjas, pamanęs, kad mano draugė yra mano tarnaitė, pakomentavo kažką nekorektiškai, tačiau tai pasakė jai, aš negirdėjau pokalbio. Pasijutau labai nesmagiai, nes Lietuvoje mes nepratę prie tokių socialinių nelygybių ir skirtumų, o ten žmonės vieni kitus klasifikuoja pagal tai, ar esi turtingas (ponas, ponia), ar tarnaitė, arba atvykęs uždarbiauti iš Malaizijos, Filipinų, Indijos.
Vaikų laisvalaikis
Gyvenant Singapūre teko susitaikyti su tuo, kad vaikai mažai žais lauke. O jei jau bus lauke, tai, pageidautina, kur nors netoli baseino, kurie čia privalomi kiekviename gyvenamajame name/komplekse.
Baseinai turi ir privalumų, ir trūkumų. Čia daug vaikų serga ausies uždegimais, kuriais dažniausiai užsikrečia per vandenį. Per metus Nojus persirgo ausų uždegimu 5 kartus. Jei būtų buvęs dar vienas, gydytojai rekomendavo „įprastinę“ ausų operaciją, kai įdedami specialūs vamzdeliai, pro kuriuos lengviau ištekėtų nereikalingi skysčiai. Laimei, to neprireikė.
Dažniausia vaikų pramoga savaitgaliais – žaidimų kambariai, kurie čia beprotiškai brangūs. Susidarė įspūdis, kad šie kambariai yra puikus verslas pasipelnyti būtent iš atvykstančių pagyventi užsieniečių.
Kaina – apie 25 dolerius už dvi valandas (2–12 m. vaikams). O jei vaikų šeimoje daugiau? Šiuose žaidimų kambariuose rengiami vaikų gimtadieniai.
Dviejų valandų šventės kaina 15 vaikų – nuo 1000 iki 1300 dolerių. Į tą kainą įeiną vaikų maistas, gėrimai (skiestas limonadas), vedėjas, bet ne tortas. Buvo juokinga, kai teko dalyvauti trijuose iš eilės vaikų gimtadieniuose, ir, nors jie buvo skirtinguose to paties tinklo žaidimų kambariuose įvairiose miesto dalyse, visi žaidimai buvo vienodi.
Ką veikti su šeima
Turbūt didžiausias mano nuopelnas, kad tik atvykusi pradėjau ieškoti draugų. Įsiregistravau meetup.com interneto puslapyje ir beveik iš karto užmezgiau šaunius kontaktus su panašaus likimo mamomis užsienietėmis, su kuriomis ir leisdavome kartu laisvalaikį, švęsdavome vaikų gimtadienius.
Singapūras garsus pasaulyje dėl laisvalaikio praleidimo galimybių. Čia yra įspūdingos „Universal studijos“, begalės naujausių, įspūdingiausių vandens parkų, zoologijos sodas su naktine programa, kuomet naktį gali važiuoti traukinukais po teritoriją. Mūsų pasivažinėjimo metu prie pat traukinuko tapnojo tapyras.
Šiame mieste-valstybėje nuolat vyksta įvairiausių kultūrinių renginių, pramoginių akcijų, meno instaliacijų. Labai įdomūs, originaliai ir technologiškai pažangiai įrengti muziejai. Vaikai iki šiol atsimena gaisrinės lankymo dienas (šeštadieniais jos atviros vaikams), per kurias galėjo liesti, lipti į tikras gaisrines mašinas, stebėti ugnies gesinimo operaciją su tikrais gaisrininkais bei vandens patrankomis.
Bene mylimiausia mūsų vieta buvo moderni 6 aukštų biblioteka. Čia patiko leisti laiką ir dėl knygų gausos, ir dėl modernaus patalpų dizaino, na, ir žinoma, siekiant išvengti nežmoniško karščio lauke.
Medicina – vaikų ligos ir vaistai
Tai bene jautriausia mano pasakojimo dalis. Nuo pat atvykimo į Singapūrą, vieną karščiausių ir drėgniausių šalių pasaulyje, mūsų vaikutis pradėjo sirgti LOR ligomis: bronchitu, ausų uždegimais, įtarė net astmą. Nesupratome, kas dedasi. Dabar tai atsimename kaip anekdotą, tačiau tada juokinga nebuvo: mes tikrąja to žodžio prasme lankėmės pas Nojuko gydytoją kiekvieną savaitę. Kuomet eilinį kartą pas ją apsilankėme dėl Nojuko chroniško kosėjimo, ji pasiūlė mūsų berniuką dėl visa ko atvežti patikrinti kitą penktadienį, nes ateinantį šeštadienį jos nebus klinikoje. Vadinasi, mūsų kassavaitiniai vizitai jai buvo tapę įprasta savaitine dienotvarke. Jei nespėdavome pas savo gydytoją, tada – į ligoninės priimamąjį.
Kartą situacija atrodė tokia kritinė, kad mes pasinaudojome teise ne darbo valandomis išsikviesti savo gydytoją į priimamąjį, sutikdami mokėti viršvalandinį darbo užmokestį – apie 600 dolerių per valandą.
Kitas tikras anekdotas iš mūsų tuometinės situacijos, kai mano vyras vėlų vakarą skambino į ligoninės priimamąjį, ir jame tuo metu dirbęs daktaras, pakėlęs ragelį iš karto atsiliepė: Nojus? Jie jau buvo įsivedę mūsų telefono numerį, nes mes ten tapome nuolatiniai klientai prieš savo valią.
Keista, tačiau panaši situacija buvo ir su kitais mūsų „tarptautiniais“ draugais. Atrodo, kosėjimas niekada nesibaigs, bronchitai, įtarimai astma. Po apsilankymo pas gydytoją vaikui būdavo skiriami 4 rūšių vaistai. Iki šiol saugoju net specialius kvėpavimo aparatus (jų po Singapūro etapo, praėjus 2,5 metų taip ir neprireikė). Niekas nebesuskaičiuos, kiek kartų Nojukui teko garintis po rankšluosčiu virš dubens su karštu vandeniu ir įvairiomis žolelėmis… Singapūre…
Šioje šalyje kasdien maišosi didžiulės masės žmonių iš viso pasaulio, vieni naudojasi Singapūru kaip stotele tarp lėktuvų persėdimų, kiti ryte įvažiuoja į šalį, o vakare, po darbų, grįžta atgal į Malaiziją.
Tropinis klimatas sukuria idealias sąlygas daugintis ir mutuoti bakterijoms. O kur dar oras, cirkuliuojantis per oro kondicionierius. Štai jums ir amžinų ligų priežastis.
Neteigiu, kad visi vaikai Singapūre nuolatos serga. Mūsų antras sūnus Elijas nuo gimimo ten praleido beveik dvejus metus ir nė karto niekuo nesirgo. Manau, taip buvo dėl to, kad aš jo laukiausi Singapūre, įgijau imunitetą ir perdaviau mažyliui.
Singapūrietiškas gimdymas
Antrasis mano gimdymas praėjo sklandžiau, trumpiau. Būtent tiek laiko, kiek save kodavausi – 7 valandas! Rekomenduoju visoms šį metodą. Tiesiog save programuoji ramiam ir sąlyginai lengvam gimdymui ir laikui (gimdydama Nojuką užtrukau 30 valandų ir nenorėjau to kartoti).
Singapūre po gimdymo yra galimybė gyventi ne tik kad asmeninėje palatoje, bet ir turėti tarną „Butler“ kuris jums patarnautų. Žinoma, už papildomą mokestį.
Čia populiarus kamieninių ląstelių saugojimas. Reikia tik apie tai pranešti naujagimį priimančiai akušerei, kuri ir surinks ląsteles bei pristatys į specialų banką.
Apie kyšius, žinoma, nebuvo jokios kalbos. Tiesą sakant, jokioje šalyje, kur mes gyvenome, tokių dalykų nemačiau ir su jais nesusidūriau. Tiesiog visada susimoki už paslaugą pagal sąskaitą, ir tiek. Tačiau Singapūre, besilankant ginekologės kabinete, tiksliau, laukiamajame, negali nepastebėti kitokių padėkos formų. Sienos nukabintos naujagimių nuotraukomis, kuriuos laiko ši gyytoja, arba ūgtelėjusių vaikučių nuotraukomis ir padėkos žodžiais. Kita matoma padėkos forma – didžiulės, įspūdingos vazoninės gėlės su padėkos atvirukais. Susidaro įspūdis, kad čia akušerio profesija labai gerbiama.
Šeimose labai gerbiami jų seniausi atstovai – seneliai ir senelės. Senesnės moterys labai mėgsta dalinti patarimus (niekam to neprašant!), priekaištus dėl vaikų auginimo jaunoms, net ir nepažįstamoms mamytėms. Viena ponia, praeidama pro šalį, kaip niekur nieko mano vaikui pertaisė kepuraitę nuo saulės… Ir nuėjo sau toliau.
Gyvenimo Sinagapūre išvada
Singapūras yra nuostabi šalis auginti vaikus, jei turi gerą darbą ir darbo kompanija apmoka vaikų mokslus, jei sugebi prisitaikyti prie tvankaus oro.
Saugumas, gatvių švara, puikiai sutvarkyta transporto sistema, modernūs biurų ir laisvalaikio centrų pastatai, pastatyti šalia kolonijinės architektūros namų, kasdien kuria nuostabią miesto šalies dvasią.
Kiekvieną kartą grižus iš kitos Azijos šalies (Kambodžos, Indonezijos), tik įžengus į Sinagpūro oro uostą, pasidarydavo nepaprastai gera nuo tvarkos, struktūriškumo, aiškumo, tiesiog puikiai sutvarkytos infrastruktūros.
Singapūrą – mažyti taškelį tiek Azijos šalių fone, tiek pasaulio atžvilgiu (Lietuva už Singapūrą didesnė bene 4 kartus) – visada laikysiu pažangos ir tvarkos pavyzdžiu.
