Kiekvienas žmogus turi savitą raumenų tonusą. Tai lemia daug veiksnių –nervų/raumenų struktūros, jungiamojo audinio ypatumai, fizinis treniruotumas.
Vienas žmogus nuolat gunktelėjęs, lyg susmukęs, atsipalaidavęs. Kitas – tiesus, įsitempęs it styga
Tonusą suaugęs žmogus kontroliuoja, pavyzdžiui, staiga išsitiesia, kai pamato save susmukusį vitrinoje. O kai grįžta namo ir išsitiesia fotelyje, atsileidžia. Suaugusiam žmogui tonusas nėra kažkoks reikšmingas, gyvenimiškai svarbus dalykas. Užtat kūdikiui raumenų tonusas – labai svarbus.
Pakalbėkime apie tai plačiau.
Raumenų tonusas – jau įsčiose
Naujagimių gydytojai, apžiūrėdami tik ką užgimusį mažylį, įvertina jo raumenų tonusą. Aktyvūs judesiai įvertinami 2 balais, nevisiškai sulenktos rankytės ar kojytės – 1 balu, jei naujagimio raumenukai visai be tonuso skiriama – 0 balų. Šis vertinimas padeda diagnozuoti patologines būkles ar net įtarti ligas, numatyti būtinas gydymo priemones. Greta tonuso sutrikimų būna čiulpimo, rijimo, kvėpavimo problemų. Tad labai svarbu anksti pastebėti ir įtarti raumenų tonuso sutrikimus.
Iš tikrųjų vaikutis savo raumenų tonusą turi jau įsčiose. Apie tai galime spręsti iš vaisiaus judesių. Žemo tonuso vaisius nepakankamai judės gimdoje. Mama turės skaičiuoti judesius, žymėtis juos užrašų knygelėje. Gimęs toks kūdikėlis nelabai aktyviai judės, rankos ir kojos bus atmestos į šonus, bloga galvos kontrolė, atrama. Yra grupė ligų, kuomet tonusas žemas ir vaisiaus judesiai yra silpni. Užtat padidėjusio raumenų tonuso vaisius spardysis „neprašomas“, įsirems skaudžiai kojytėmis, o apie judesių skaičiavimą nebus nė kalbos – vaikutis spyriais žadins mamą, o ne mama vaikutį.
Kaip tikrinamas tonusas
Raumenų tonusu medicinoje vadinamas nevalingas raumenų įtempimas. Raumenų tonusas arba įtempimas reikalingas išlaikyti kūnui tam tikroje padėtyje: sėdėti tiesia nugara, pakelta galva. Tonusas būtinas atlikti tikslingus judesius, pvz., pakelti ranką, atsitūpti, atsistoti. Tada vienų raumenų tonusas sumažėja ir raumuo pailgėja, kitų raumenų tonusas padidėja, jie susitraukia ir sutrumpėja. Dėl šių kitimų galime atlikti tikslius judesius.
Raumenų tonusą gydytojai pirmaisiais vaiko gyvenimo metais tikrina daugybę kartų. Tai daroma taip: kūdikėliui gulint ant nugaros ir vidurio linijoje laikant galvą gydytojas lanksto mažylio galūnes. Mamos irgi bando tai daryti (ir, beje, pačios puikiai įtaria tonuso sutrikimus), bet ne visada žino, koks tonusas laikomas norma. Pavyzdžiui, naujagimio raumenų tonusas yra didesnis nei vyresnių kūdikių, bet per pirmus mėnesius jis po truputį mažėja iki normos. Visai nėra ko nerimauti, jei iki 4 mėnesių kūdikio galūnėse būdraujant tonusas yra padidėjęs. Kūdikio raumenų tonusas susireguliuoja tik apie šeštą mėnesį. Į tai mamos ir gydytojai dažnai nekreipia dėmesio, ir „laužo“ kūdikėlį mankštose ir masažuose. Masažuojami dažnai sveiki kūdikiai, neįsigilinus į tai, kad tonusas turi savo kitimo ypatumų. Tiesiog kankinami mažyliai nuo 3 mėnesio, nors jie dar turi fiziologinį tonuso padidėjimą.
Gal nekreipti dėmesio?
Jokiu būdu negalima į tonusą nekreipti dėmesio. Kartais net labai patyręs specialistas, pirmaisiais kūdikystės mėnesiais matydamas kiek sutrikusį raumenų tonusą, negali tiksliai prognozuoti tolesnės vaikelio raidos ir būsimų problemų. Tada tenka apsilankyti po mėnesio kito, kartais atlikti keletą mankštos, masažo kursų ir vėl iš naujo įvertinti esamą vaiko būklę, o ypač jos keitimąsi jam augant. Tiek padidėjęs, tiek per žemas raumenų tonusas būdingas įvairioms ligoms, todėl šalia patvirtinimo „tonusas per didelis“ ar „tonusas per žemas“ reikia išsamaus kūdikio ištyrimo.
Pats „neteisingas“ tonusas savaime nėra jokia liga, o tik kitų ligų požymis. Per didelis tonusas (hipertonusas) gali būti cerebrinio paralyžiaus požymis, o žemas tonusas (hipotonusas) – cerebrinio paralyžiaus, nervų-raumenų ligų, nugaros smegenų traumų, neurometabolinių ligų, genetinių ir galvos smegenų struktūros pakitimų požymis.
Vis dėlto gydytojai vaikutį mato tik kartą per mėnesį, o mama – kiekvieną dieną, tad verta žinoti, į ką atkreipti dėmesį, o paskui pasakyti gydytojui.
Jei tonusas per didelis (jį įtarti galima gana anksti):
Kūnelis įsitempęs, todėl tokį kūdikį sunkiau rengti, valyti odos raukšleles
Gulėdamas ant šono lošia galvytę atgal
Nenori gulėti ant nugaros ar pilvo
Rankytės suspaustos į kumščius net miegant
Nuolat kryžiuoja kojas ar statomas remiasi kojų pirštais
Paguldytas ant pilvo galvą laiko blogai ar – atvirkščiai – labai gerai iškelia (išsiriesdamas) jau nuo naujagimystės
Sunku lankstyti tokio kūdikio kojytes, atlenkti pirštukus
Kartais trūkčioja kojytės
Neatsipalaiduoja net vonelėje
Jei tonusas per žemas:
Blogai kelia galvą
Mažiau aktyvių judesių
Guli „varlės“ pozoje – atmetęs rankas ir kojas
Galima lenkiant kūdikio kojas jomis pasiekti galvą
Blogai čiulpia, ryja, atpylinėja
Sunkiau kvėpuoja
Rankas ir kojas galima „mazgyti“, lengvai lankstyti ir kryžiuoti
Paėmus už pažastų galva lyg „paskęsta“
Kas yra „geras tonusas“
Geras raumenų tonusas leidžia kūdikiui normaliai judėti, žįsti, vystytis. Kaip atpažinti, kad naujagimio tonusas geras? Tiesiog toks vaikutis atrodo sveikas, aktyviai judina rankytes ir kojytes, jo poza simetrinė, tik galvytė pasukta į šoną, galūnės pusiau sulenktos. Normalus raumenų tonusas jau vieno mėnesio kūdikiui leidžia trumpai pakelti ir išlaikyti galvytę gulint ant pilvo, vėliau suteikia galimybę vystytis vis sudėtingesniems judesiams – griebti žaislą, vartytis sėdėti, ropoti, vaikščioti.
Kai raumenų tonusas geras, kūdikį lengva perrenginėti, keisti sauskelnes, nes jo kūnelis paslankus, lengvai lankstomas, tačiau ne ištižęs. Esant geram tonusui visi kūdikio pasiekimai atitinka raidos standartus – 2 mėnesių vaikutis jau nulaiko galvytę; 4-5 mėnesių moka apsiversti nuo nugaros ant pilvo, nuo pilvo ant nugaros; 5 mėnesių jau moka pačiupti ir rankoje išlaikyti žaisliuką; 6-7 mėnesių bando sėdėti; 9-10 mėnesių bando stotis ir įsikibęs žengti pirmuosius žingsnius; sulaukęs metų mėgina eiti pats.
Raumenų tonusas ir smegenys
Kodėl kūdikio raumenų tonusas toks svarbus? Raumenų įtemptumą reguliuoja sudėtinga sistema – „dirba“ tiek nugaros, tiek galvos smegenys. Mūsų smegenys nuolatos siunčia signalus kiekvienam raumeniui, tiek ramybėje, tiek atliekant judesius. Tie signalai lyg laidais nukeliauja nervais. Sutrikus bet kuriai šios labai sudėtingos grandinės grandžiai sutrinka ir raumenų tonusas.
Šis sudėtingas mechanizmas gali sutrikti dėl daugybės priežasčių (kurių dauguma lieka neaiškios). Manoma, kad naujagimio ir kūdikio raumenų tonusui įtakos turi mamos sveikatos sutrikimai iki nėštumo ir jo metu, nėštumo nesklandumai, galintys lemti vaisiaus nervų sistemos vystymosi sutrikimus, gimdymo metu atsirandantis deguonies trūkumas ar trauma, įgimtos ar paveldėtos ligos. Kartais pakitimai pastebimi tuoj po gimimo, o kartais išryškėja per pirmus gyvenimo mėnesius ar dar vėliau.
Priklausomai nuo ligos, raumenų tonusas gali būti pernelyg didelis, pernelyg žemas arba nestabilus ir kintantis. Tonuso sutrikimus dažnai lemia centrinės nervų sistemos pažeidimai, tačiau gali būti ir įvairių kitų sveikatos sutrikimų: mažakraujystė, rachitas, medžiagų apykaitos ligų, įgimtų ar paveldėtų ligų.
Pagalba vaikučiui
Pastebėję pakitusį raumenų tonusą gydytojai skiria vaikučiui masažą bei gydomąją mankštą. 5 ar 10 kartų masažo nepakanka, tai gana ilgas darbas. Esant rimtesniems tonuso sutrikimams masažas skiriamas kursais su pertraukomis, o mankšta turi būti kasdienė, trunkanti vieną ar kelis mėnesius, ją turi daryti ir specialisto išmokyta mama ar kitas šeimos narys. Pirmaisiais mėnesiais kūdikių mankšta atrodo nesudėtinga, vaikučiui augant pratimai sunkėja. Tačiau net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo taip paprasta mankštinti mažylį, tai atsakingas darbas ir turi būti atliktas tiksliai. Yra įvairių masažo bei mankštos metodikų, kurios taikomos bei jų mokoma Lietuvos ankstyvosios abilitacijos centruose, sanatorijose.
Įvairūs kiti gydymo metodai bei gydymas vaistais skiriami tik sunkiais atvejais.
Tonusas – visam gyvenimui?
O pabaigai – linksmesni pamąstymai. Jeigu jau įsčiose susiformuoja vaikelio temperamentas, aktyvumas, visas jo „užtaisas“, ar nebus taip, kad žemo tonuso kūdikis užaugs nesportišku, lėtu, glebiu, vangiu žmogumi? O tas, kurio kumščiai kūdikystėje suspausti, galva išriesta, ir gyvenime bus „visas tonuse“ – žvitrus, kietas, energingas? Pasirodo, tokie išvedžiojimai turi daug tiesos… Tonusas yra mūsų genetiškai lemta savybė, lydinti žmogų visą gyvenimą. Kaip akių spalva ar pėdos dydis. Tiesa, pėdos dydžio mes nepakeisime, o tonusą šiek tiek koreguoti galime ir būdami suaugę – reikia tik pasinaudoti tomis pačiomis „kūdikiškomis“ gudrybėmis – užsirašyti į tonizuojantį ar atpalaiduojamąjį masažą, atsipalaiduoti pirtyje ar šiltoje vonioje, o tonusą pakelti mankštinantis.
Konsultavo vaikų neurologė Rūta Praninskienė
„Mamos žurnalas“
