Didžiausias kūrybos stimulas – nuobodulys, o labiausiai kūrybą varžo… žaislų perteklius

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Vaikai nebežaidžia su žaislais. Ar būtų efektinga paslėpti visus žaislus? Ar tai paskatintų vaikus iš naujo juos pažinti? Pataria psichologė Dovilė Jankauskienė.

Žaislai yra tik daiktai ir priemonės žaidimui. Svarbiausia – procesas (žaidimas), o ne daiktai (žaislai). Nebūna, kad vaikas nenorėtų žaisti, tiesiog aplinka jam tai trukdo daryti arba siūlo žaisti taip ir su tuo, o vaikas tam nepasirengęs ir nejaučia malonumo. Žaidimui reikia erdvės, laisvės.

Žaidimui trukdo:

Per daug žaislų, įvairiausių priemonių, kurios neleidžia susikurti „kliūties“ ar „problemos“.

erteklius riboja fantaziją ir vaizduotę, fiziologinis atitikmuo – persivalgymo jausmas, kai ant stalo dar daugybė neragautų gėrybių.

Nurodinėjimai, komentarai, kad „taip nebūna“, „daryk taip ir ne kitaip“ ir pan., šaipymasis, pasijuokimas (vaikas žaidžia rimtai, taip pat kaip jūs, pavyzdžiui, mylimam žmogui ruošiate vakarienę).

Dažnas žaidimo nutraukimas, negerbimas visos šios misterijos („baik žaisti, eik valgyti“).

Griežti švaros ir tvarkos reikalavimai – jie sukelia baimę ką nors sugadinti. Žaidimą stabdo reikalavimas viską pačiam susitvarkyti ir tokie grasinimai, kad jei nesitvarkys, viskas bus išmesta. Tada kyla arba didelis protestas arba pasyvumas.

Vis dažniau vaikai būna praradę gebėjimą kūrybiškai žaisti. Vaikas susikaustęs arba agresyvus, jo nedomina žaislai, tik noras juos išversti, parduotuvėje keliamos scenos ir vis reikalaujama naujo žaislo, kuris jau nusibosta nepasiekęs namų, o Kalėdos ar gimtadienis yra tik dovanų pakavimo šventė. Priežastis – suaugusiųjų nesupratingumas vertinant vaikystės unikalumą ir vaiko poreikius. Matyt, kažkas ne taip vaiko fizinėje ir dvasinėje aplinkoje.

Ko reikia, kad vaikas žaistų kūrybinį žaidimą?

Pirma sąlyga: Aktyvaus ir turiningo žaidimo impulsas – vaiko gyvenimo kokybė, nes vaikas žaisdamas transformuoja savo patirtį. Jei norime, kad vaikas kūrybiškai žaistų, pirmiausiai pagalvokime, ar turiningai jis gyvena, ar daug bendrauja su tėvais, ar jam padeda jo aplinka. Ir čia nebūtinos „studijos“. Žaidimo pagrindas – emociškai turtinga ir įvairiapusiška vaiko kasdienybė. Vaikui svarbu stebėti suaugusiųjų užsiėmimus, darbus, pavyzdžiui, maisto gaminimą, meistravimą, augalų priežiūrą…

Antra sąlyga: žaidimui reikia medžiagos, priemonių. Ne dėlionių, galvosūkių, o tiesiog universalios, natūralios medžiagos: audinio skiaučių, medžio trinkelių, akmenukų, kaštonų ir kitų gamtos dovanų. Geriausi žaislai – daugiafunkciniai (jų funkcija kinta pagal poreikį). Žinoma, vaikai myli mūsų rankomis pagamintus žaislus: mamos megztą pelytę, tėčio drožinėtą arkliuką, auklėtojos pintą krepšelį. Gyvuliukai, lėlės ir jų baldeliai, indeliai – tai bene svarbiausi žaislai. Dar statybinė medžiaga ir širmos, leidžiančios atsitverti nuo suaugusiųjų.

Trečias svarbus dalykas: saugi atmosfera, leidžianti vaikams visa savo esybe pasinerti į žaidimą. Mūsų sąmoningumas: matyti žaidžiančius vaikus ir netrukdyti jiems. Padėti, jei to reikia, ir nesikišti, jei nėra būtinybės (kita vertus, reikia tvarkytis taip, kad ir vaikai niekam netrukdytų).

Ir dar, nebijokite, kad vaikas nuobodžiauja arba neturi kažkokio daikto, tai tikrai jo netraumuos. Nuobodulys yra didžiulis kūrybos stimulas, taip ir trūkumas gimdo kūrybines idėjas (prisiminkite, kaip buvo padaryti atsiradimai). Nuobodžiaujant viskas apžiūrima, stebimi vidiniai impulsai, ko norisi, ką čia veikti. Nebūtina užversti vaiką pasiūlymais, ką vaikui veikti. Ir jei nors kartą tai darėte, dažniausiai tai, ką pasiūlote, vaiko netenkina. Be to, visada galite pasiūlyti kartu žaisti jūsų „mėgstamus“ namų ruošos „žaidimus“ su vaikui labai įdomiais daiktais: šluota, dulkių siurbliu ar tešlos minkymu. Vaikui kartu pjaustyti obuolius ar kepti sausainius, siurbti kilimus ar valyti dulkes yra labai įdomus žaidimas ir dar kartu su pačiu geriausiu žmogumi pasaulyje – jumis. Taip jis pasisems idėjų savo žaidimams.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai