Į Jūsų atsiųstus klausimus apie dantukų priežiūrą ir gydymą atsako AND klinikos gydytoja odontologė Ieva Venckė.
Ką daryti, jei vaiko dantys nuo pirmųjų metų „prasti“, linkę gesti? Kas tai lemia – neteisinga mityba, neteisinga higiena, kokių nors medžiagų trūkumas organizme?
Tikrai ne genetika. Atvejai, kai vaikelis genetiškai paveldėjęs „prastus“ dantis, medicinos praktikoje yra tokie reti, kad juos galima būtų laikyti išimtimi. Dantukai linkę gesti dažniausiai dėl prastos higienos. Kai tėveliai per trumpai valo vaikams dantis, ne iki galo pašalina visą minkštą apnašą nuo visų dantų paviršių – ilgiau nenuvalytos apnašos ir suteikia dantims gelsvą spalvą.
Tai ne tik estetinė problema – tos apnašos yra gera terpė daugintis bakterijoms, sukeliančioms ėduonį. Kartais gydytojai odontologai patys nuvalo dantukų apnašas, ir tada tėvai pamato, kad tie vaiko dantukai visai ne gelsvi, o tik buvo blogai nuvalyti.
Tėveliams reikėtų įprasti nuvalytus dantukus gerai apžiūrėti ryškioje šviesoje, kad ir su žibintuvėliu, kad būtų matyti visi, net ir tolimiausi, dantys. Kol yra išdygę tik keli pirmieji kandžiai, bet dar nėra krūminių, patogiausia valyti drėgnu marliuku su trupinėliu pastos. Kai pasirodo krūminiai, jau reikia šepetuko, nes marliuku dantų vagelių neįmanoma išvalyti. Dantims valyti netinka silikoniniai šepetėliai, kurie daugiau yra kramtukai ir masažuokliai. (Paprastai tokie šepetėliai būna maunami ant piršto).
Vaikišką šepetėlį reikėtų pirkti užsmailintais galiukais.
Papasakokite apie dantukų lakavimą, ar tai veiksminga priemonė, nuo kelerių metų ji tikslinga, kaip dažnai ši procedūra gali būti daroma?
Dantukų lakavimas fluoro laku – veiksminga priemonė, kurią vaikų odontologai rekomenduoja daugumai pacientų. Jeigu vaiko dantys visiškai sveiki, pakanka nulakuoti kartą per metus arba net visiškai nelakuoti. Fluoro laku padengti dantukus galima jau nuo pirmųjų metų, tarkim, kai išdygę pirmieji 8 dantukai.
Nors procedūra nėra skausminga ar nemaloni (lakas gali būti bananų ar kitokio skonio), vaikutis vis tiek turi kurį laiką išsėdėti išsižiojęs – mat dantukus reikia gerai nusausinti, kad geriau prikibtų lakas – tik tada jie lakuojami.
Jei lakuojami visi 20 jau išdygusių pieninių dantų, procedūra šiek tiek užtrunka. Pirmą dieną po procedūros rekomenduojama nevalyti dantų šepetėliu, tik išskalauti burną vandeniu. Vėliau lakuotus dantukus reikia prižiūrėti kaip įprastai. Kol lakas visiškai nusitrina, fluoras jau būna įsigėręs į dantų emalį.
Ar pieniniams dantukams irgi reikalinga higienos procedūra pas gydytoją? Jei taip, kas kiek laiko?
Tokia dantų higiena, kaip suaugusiesiems, vaikams daroma retai. Bet jei gydytojas mato, kad vaiko dantukai valomi nekokybiškai, gali pats nuvalyti apnašas specialiu šepetėliu su abrazyvine pasta. Čia norėtųsi priminti, kad dantų higiena dažniau susirūpintų tėveliai, nes jeigu jų dantys neprižiūrėti, kyla grėsmė ir vaikui užsikrėsti ėduonimi. Ėduonis – užkrečiama bakterinė liga. Jei tėvai vaikui duoda ką nors iš savo burnos, atkandę ar net sukramtę, jie gali patogeninę savo burnos florą perduoti vaikui.
Mamos tarpusavyje diskutuoja, ar vaikų dantis nuo gedimo gali apsaugoti silantai?
Taip, dantis nuo gedimo silantai apsaugoti gali. Lietuvos gydytojai rekomenduoja silantais dengti tik išdygusius pirmuosius nuolatinius krūminius dantis – vadinamąsias šešiukes.
Jie gali pradėti dygti jau nuo 5,5 metų, bet dažniausiai išdygsta apie šeštuosius–septintuosius metus. Kartais tėveliai laukia, kol iškris krūminiai pieniniai, ir tik tada tikisi nuolatinių. Bet iš tiesų niekas neiškrenta – tiesiog reikia vis pažiūrėti į vaiko burnytę, ar dantukų eilės gale nematyti naujų, dygstančių nuolatinių. Dažnai jie išdygsta visai nepastebimai, net pats vaikas nejaučia jokio diskomforto. Ne taip, kaip dygstant pieniniams dantukams, kai skauda ir niežti.
Tik išdygusiems nuolatiniams krūminiams dantukams silantais užliejamos vagelės, kad būtų ne tokios gilios. Po silantu emalis iki galo subręsta ir mineralizuojasi. Tik išdygusio dantuko emalis nėra visiškai mineralizavęsis. Ten labai greitai atsiranda mikroorganizmų, ir juos sunku išvalyti, todėl didesnė tikimybė išsivystyti ėduoniui.
Rekomenduočiau kiekvienam vaikui pirmus nuolatinius krūminius dantukus užlieti silantais, galima ir kitus nuolatinius, dygstančius vėliau. Silantai išsilaiko kelerius metus, po truputį vis tirpdami, mažėdami. Paprastai tai įvyksta per 2–4 metus.
Per tiek laiko dantis po silantu būna mineralizavęsis, todėl nebėra prasmės dengti silantais iš naujo. Jei silantai iškrenta ar patrupa po mėnesio ar kelių, tada tikslinga procedūrą pakartoti iš naujo. Dantukų dengimas silantais nėra skausmingas, tačiau dantis turi būti kruopščiai paruoštas, labai švariai nuvalytas, sausas. Visos procedūros metu būtina išlaikyti dantuką sausą kad silantas būtų kokybiškai uždėtas. Ėduonies pažeisto dantuko silantais dengti negalima. Tai taikoma tik sveikiems dantims.
Jei vaiko pieninių dantukų spalva nėra balta, greičiau gelsva – ar tai rodo kokią dantų problemą, ar tokie dantys turi didesnį polinkį gesti?
Didžiausia dalimi dantukų spalvą lemia apnašos. Kai dantukas geriau išvalytas, jis ir pabąla. Kai keičiasi dantys, kartais tarp pieninių dantukų išdygęs nuolatinis atrodo gelsvesnis. Tai normalu, nes pieninių ir nuolatinių dantų struktūra skiriasi – emalio sluoksnio storis nevienodas.
Kartais vienas dantukas gali atrodyti baltesnis už kitus, jei jame ką tik prasidėjo pradinis ėduonis – emalio demineralizacija.
Kokias klaidas, lemiančias dantukų dygimą, dažniausiai daro tėvai?
Pati dažniausia klaida – tėveliai per anksti pradeda leisti vaikams valytis dantis patiems, nekontroliuoja, kaip vaikas pats juos išsivalo. Lietuvoje dažnai jau 4–5 metų vaikui leidžiama dantukus valytis pačiam. Tuo tarpu skandinavų šalyse tėvai vaikams dantis valo iki 10–12 metų. Kol vaikas turi pieninius dantukus, tik tėvai gali gerai juos išvalyti.
Esant nepakankamai burnos higienai, labai greitai atsiranda ėduonis – ir pieniniuose dantyse labai aktyviai, greitai plinta. Priešmokyklinio amžiaus vaiką reikėtų nuvesti pas odontologą ne rečiau kaip 2 kartus per metus (suaugusiam žmogui pakanka apsilankyti kartą per metus).
Kita dažna klaida – tėvai neriboja angliavandenių, leidžia nuolatos kramtyti sausainius, riestainiukus.
Angliavandenių turintis maistas dažnai gerai prilimpa prie dantų. Ir bakterijos tuomet ilgai gamina rūgštį, kuri išgraužia ertmes dantukuose. Dantims labai kenkia dažnas sulčių gurkšnojimas per šiaudelį, saldūs vaisvandeniai.
Ekologinėse krautuvėlėse vaikiškos pastos dažniausiai būna be fluoro. Ar tikrai jos sveikesnės už įprastines iš prekybos centrų?
Nuo pat gimimo reikėtų naudoti pastas su fluoru. Nėra duomenų, kad bet kokia kita medžiaga bent iš tolo prilygtų fluoro veiksmingumui. Ekologinėse, befluorėse pastose galbūt kiti sudedamieji komponentai yra draugiškesni žmogui. Tačiau galvojant apie ėduonies profilaktiką`(o Lietuvoje vaikų dantų būklė labai prasta), būtinai reikia rinktis pastas su fluoru. Ir tokias pastas pirkti ne nuo 3 ar 5 metų, o nuo pat pirmojo dantuko išdygimo. Befluores pastas galėtų rinktis nebent pajūrio krašto gyventojai, kur geriamame vandenyje fluoro kiekis yra didelis.
Visa kita Lietuvos dalis turėtų rinktis pastas su fluoru. Pastoje fluoras gali būti skirtingų cheminių junginių sudėtyje – natrio fluoridas, monofluorfosfatas, amino fluoridas, fluorinolis ir t.t. Tai visada žymima ant pakuotės. Skirtinguose junginiuose skiriasi fluoro prisijungimo prie emalio greitis – vienuose jis patenka į danties emalį po 20 sekundžių, kituose – po minutės. Tačiau pagrindinis dalykas, į kurį turėtume atkreipti dėmesį pirkdami dantų pastą – fluoro kiekis, kuris paprastai žymimas ppmF. Vaikiškose pastose pats mažiausias kiekis turėtų būti 500 ppm. Vaikams nuo 3–5 metų – 1000 ppm, o nuo 6–7 metų jau ir suaugusiesiems tinkamas kiekis – 1400–1500 ppm.
Jei tėveliai bijo, kad vaikas apsinuodys fluoru, galiu nuraminti – taip atsitiktų tada, jei vaikas valgytų pastą tūbelėmis. O žirniuko dydžio pastos gabalėlis tikrai jokios žalos nepadarys.
Maža to – galbūt kai kuriems tėveliams ši rekomendacija pasirodys dar negirdėta, bet reikėtų mokyti vaiką pastą tik išspjauti, bet ne gausiai nuskalauti vandeniu kaip įprasta. Kad aplink dantukus bent 30 minučių liktų didesnis fluoro kiekis ir skverbtųsi į emalį. Tegul seiles su pastos putomis spjauna keletą kartų, kol burnoje nebeliks pastos kvapo. Tokį naują valymo įprotį turi formuoti tėvai nuo pat mažens. O išvalius dantukus bent pusvalandį reikėtų nevalgyti ir negerti saldžių gėrimų.
Kartkartėmis pakeisti pastos rūšį rekomenduojama ne tik dėl skirtingų fluoro junginių, bet ir dėl to, kad skirtingų gamintojų pastose skiriasi sudėtinės dalys.
Ar vaikams reikalingi skalavimo skysčiai?
Tai tikrai ne pirmo būtinumo priemonė, būtų naudingas skalavimo skystis su fluoru. Jeigu mes neturime galimybės išsivalyti dantų, galime skalauti skysčiu ir net per apnašas šiek tiek fluoro dantys pasisavins. O kai neturi fluoro, tai skalavimo skystis tinka daugiau tik gaiviam burnos kvapui. Kai išsivalome su pasta, turinčia fluoro, o paskui išskalaujame skysčiu, neturinčiu fluoro, tai tik blogiau, nes fluoras nuplaunamas.
Ką pasakytumėte apie lietuviškas dantų pastas?
Pirmoji lietuviška vaikiška pasta buvo tik su kalciu, bet neseniai išleista vaikiška pasta su fluoru. Joje fluoro yra 500 ppm, tad ji tinka mažiems vaikams pirmaisiais gyvenimo metais.
Ryte vaikui dantukus galima valyti su 500 ppm fluoro turinčia pasta, o vakare – su 1000, kad nakčiai poveikis būtų didesnis. Pastos ant šepetėlio reikia išspausti 2–3 kartus, kiekvienai dantų pusei po truputėlį, kad visi dantys gautų pastos, o ne tik putų. Daug pastos spausti nereikia, tik suvilgyti šepetuko šerelius. Net ir kūdikiams lašelis tos pastos reikalingas, ir tikrai nebus nieko baisaus, jei jos ir nuris.
Ar pieninių dantukų priežiūrai reikalingas tarpdančių siūlas?
Taip, jei dantukai susigrūdę ar tampriai sudygę. Jei valant sunku išvalyti tarpdančius šepetuku, tada padeda padaryti tarpdančių siūlas. Kartais ir nesusigrūdę, bet dantukai arti vienas kito. Vaikams patogu naudoti tarpdančių siūlą ant rėmelio– laikiklio. Su tokiu lengviau, negu užsivyniojus siūlą ant pirštų. Vaikams tarpdančių siūlas tinka toks pat, kokį naudoja suaugusieji, specialaus vaikiško nėra.
Ar labai svarbu išsaugoti pieninius dantukus (kad jie nebūtų išrauti labai anksti) vėlesniam nuolatinių dantų sąkandžiui?
Kiekvienas pieninis dantukas yra svarbus, ir labai gerai, kad palaiko vietą dygstančiam nuolatiniam dantukui. Čia kalbame tik apie sveikus ar visiškai išgydytus pieninius dantukus. Pasenusi nuomonė, kad neatstatomai sugedęs dantukas ar tik likusios jo šaknys irgi labai reikalingi. Toks sugedęs dantis vietos dantų lanke nepalaikys, o gali padaryti žalos gretimiems pieniniams dantukams ir apačioje besiformuojančiam, augančiam nuolatiniam. Tik sveikas dantukas labai svarbus.
Jei pašalintas dantukas anksčiau, negu išdygo nuolatinis, greičiausiai vaikui vėliau reikės ortodonto konsultacijos. Gydytojas gali skirti vietą palaikantį aparatuką, kad nuolatinis turėtų kur dygti.
MAMŲ PATIRTIS
Ar dantys sveiki, priklauso nuo mitybos
Ingrida Lauciuvienė, privataus vaikų darželio „Augueko Dūzginėlis“ vadovė, 4 vaikų mama:
Manau, kad mūsų sveikata daugiausia priklauso nuo mitybos ir gyvenimo būdo. Tai galioja ir mokantis vaikų dantukų priežiūros abėcėlės.
Kasdien valgome vis daugiau perdirbto maisto, esame priklausomi nuo jo, tokia pačia progresija prastėja ir visuomenės sveikata. Prisiminę savo vaikystę, nesunkiai suskaičiuotume tuos, kurie maži nešiojo akinius, dantų kabes ar buvo apkūnūs. Dabar atėję į mokyklą nesunkiai suskaičiuotume tuos, kurie be akinių, be kabių ar nėra apkūnūs.
Mes priklausome maždaug septintai kartai, kuri maitinasi perdirbtu maistu. Balti miltai, rafinuotas cukrus, visokie priedai teršia mūsų organizmą ir neleidžia pasisavinti reikiamo maistinių medžiagų kiekio. Maistinių medžiagų trūkumas pasiekė tokį lygį, kad ėmė keistis net mūsų skeletas, veido bruožai.
Štai daugelio vaikų žandikauliai tokie siauri, kad juose paprasčiausiai nebetelpa visi dantys. Daugelio protiniai dantys šalinami net ir sveiki, nes jiems nebėra vietos. Trūksta kalcio, trūksta vitamino D. Skiriami maisto papildai, multivitaminai. Tik ar juos organizmas pasisavina? Ar padaroma meškos paslauga, ir tos kalcio tabletės kaupiasi kitose organizmo vietose?
Nuo seniausių laikų žalumynai buvo pagrindinis maistas. Mokslininkai, ištyrę pirmųjų žmonių krūminius dantis, padengtus storu emalio sluoksniu, nustatė, kad šie valgė žalius lapus, vaisius, žiedus, sėklas, medžio žievę.
Prasidėjus pramonės revoliucijai, ėmė keistis ir mityba, ir gyvenimo būdas. Perdirbtas ir rafinuotas maistas greitai tapo įprastas dalykas – kaip kad šiandien elektra buityje, kompiuteriai, mobilieji telefonai. Niekas netyrė naujųjų produktų ir tikėjo, kad jie naudingi sveikatai. Ir net kai žmonės ėmė dažniau sirgti, su naujais valgymo įpročiais niekas to nesiejo.
Visa ši įžanga yra apie dantų priežiūrą. Kaip ir apie visą sveikatą. Todėl manau, kad ne apie dantų priežiūrą kalbėti reikia, o padėti tvirtą pagrindą tvirtiems dantims. Tai reiškia, kad dar prieš pastojant abu tėvai privalo atsakingai pradėti keistis patys – keisti savo mitybos įpročius, gyvenimo būdą. Tada besilaukdamos mamos turi galvoti, ką deda į burną. O ne vėliau stebėtis, kodėl vos kelerių metų vaiko dantys jau sugedę. Pasakysiu dar nepopuliariau. Nesižaviu nei precizišku dantukų valymu, nei stebuklingomis dantų priežiūros priemonėmis, pastomis. Į jas, atvirkščiai, žiūriu labai atsargiai. Užtenkas vieną kartą perskaityti, kas parašyta ant pastos dėžutės. Kokia jos sudėtis?
Kita medalio pusė: valgymo kultūra. Kaip deriname maisto produktus? Kaip valgome? Ar tikrai gerai sukramtome?
Apie vaikų dantis galiu kalbėti stebėdama savuosius vaikus. Štai vyriausią Joną, kuriam jau aštuoniolika, maitinau tik pusę metų. Ragavo jis ir mišinėlių. Per pirmuosius dvejus gyvenimo metus ir vaistų gavo, ir rafinuoto maisto. Anksti jį pripratinome pas dantų gydytoją tikrintis dantukus. Tiksliau, juos taisyti.
Deja, taisėme jau ir pieninius. Vėliau keitėsi šeimos gyvenimo būdas, mityba. Ir dabar jo dantys tikrai sveiki. Nors ir taisyti. Dukrą Viltę maitinau keturiolika mėnesių, mišinėlių ji neragavusi, rafinuoto maisto, cukraus, saldumynų buvo gavusi tikrai mažai, ir pirmąkart tai, ką reiškia taisyti dantis, sužinojo tik devynerių metų. Ir, beje, tuos kelis dantis taisėsi be jokių nuskausminamųjų vaistų.
Dabar pas dantų gydytoją nueina tik pasitikrinti.
Pijus Mikalojus ir mažasis Nojus atkeliavo į šeimą tada, kai visi mes jau buvome nuėję netrumpą kelią, stengdamiesi gyventi sveikiau ir švariau. Dar iki jo gimimo abu su vyru valėmės savo organizmus, keitėme gyvenimo būdą.
Pijus Mikalojus mamos pieną valgė beveik iki trejų metų, vaistų nebuvo ragavęs, pagrindinis jo maistas – vaisiai, daržovės, žalumynai. Skylių dantukuose dar neturi ir pačios dantų valymosi procedūros mokomės daugiau dėl higienos ir švaros įgūdžių, nors, manau, pirmiausia turime vaikus mokyti tinkamos mitybos. Ir tikrai jų dantys bus sveiki. Štai antropologai teigia, kad sveikus dantis galėjo turėti tie, kurie kramtė sezamo sėklas, petražolių lapus, saliero stiebus. Nebus sveikos dantenos, jei trūks vitamino C. Pernelyg rūgštinė terpė burnoje irgi lems karieso atsiradimą.
Užburtas ratas – kuo daugiau valgome minkšto, apdoroto, cukruoto maisto, tuo paskui turime pasitelkti daugiau burnos higienos priemonių. Dantų sveikatą juk lemia ir mūsų virškinimo sistemos sveikata.
Štai mes šeimoje esame išbandę persinės salvadoros – dantų šepetėlio medžio vardą pelniusios šakelės. Reikia tik nulupti šakelės žievelę ir išsklaidyti šerelius. Jie puikiai atstos ir dantų šepetėlį, ir dantų pastą. Toks šepetėlis saugo ir nuo karieso, ir neleidžia susidaryti apnašoms, ir stiprina emalį. Tai turbūt natūraliausias dantų šepetėlis, toks populiarus Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje. Šią tradicinę burnos priežiūros priemonę rytuose naudoja visi nuo pyplių iki milijonierių. Ir tai yra puikus atsakymas ir pavyzdys, kad kartais mus tiesiog įtraukia visa pramonės industrija į milžinišką visų grožio, sveikatos priežiūros priemonių ratą.
O, beje, dantų spalva, būklė yra mūsų visos sveikatos veidrodis. Ajurvedos gydytojas pirmiausia patikrina pulsą, liežuvį, dantis, akis. Pagal tai jis sprendžia apie daugybę mūsų vidaus ligų. Jei dantis tik nuvalysime iš išorės, pašalinsime tik simptomus, o priežasties dažniausiai ne. Pašalinę priežastį, tikrąjį negalavimą, turėsime ir sveikus dantis.
Ar jau praėjo 3 mėnesiai?
Pasakoja žurnalistė ir TV laidų vedėja Rūta Lukoševičiūtė, kuri augina dukrą Lėją Korneliją.
Dantukus pradėjome valyti, kai jų buvo šiek tiek daugiau nei du. Konkrečios datos neprisimenu, bet kad pradėjome „procedūras“ gana anksti – tai faktas.
Kol dar buvo visai maža, dukrytė labai labai labai nemėgo valytis dantų… Patiko tik dantų pastos skonis – pirkdavome tokią, kurią buvo galima ragauti, nes ji daugiau jos suvalgydavo, nei ji būdavo panaudota tikram tikslui. Mėgstamas Lėjos skonis – braškinis – beje, kol kas bent jau dėl skonio reikalai nesikeičia – braškinėms dantų pastoms ir toliau teikiame pirmenybę. Tik štai prieš pusantrų metų, kai pirmą kartą apsilankėme pas dantų gydytoją, situacija kardinaliai pasikeitė.
Pirmą kartą einant pas dantų gydytoją man išties buvo neramu, nes prisiminimai dažniausia išlieka visą gyvenimą, todėl atidžiai rinkausi ir kliniką, ir specialistus – ir likau labai patenkinta. Dantų gydytojas ir baimė lygybės ženklo Lėjos pasaulyje neturi. Po truputį Lėja priprato ir prie gydytojos, išmoko išklausyti, kas jai sakoma. Dabar man dažnai kartoja: „Mama, aš žinau visas taisykles“.
Lėja mielai valosi dantukus ir vakare, ir ryte. O padedame jai pagal jos nuotaiką. Kartais dukrytė sako: „Mama, aš pati viską moku“. O kartais prašo, kad išvalyčiau aš. Po vakarinio dantukų valymo nebent išgeriame vandens – taip jau esame sutarusios, kad dantukai irgi eina ilsėtis, o kai jie miega – tai jau nebekramto, ar ne taip?
Smėlio laikroduko vonioje neturime, džiaugiuosi, kad apskritai valymosi procesas vyksta. Deja, jis tikrai trumpesnis nei 5 minutės. Bet viskas gyvenime keičiasi, juda į priekį, manau, ir dantukų valymosi proceso pailgės.
Stengiamės dantų šepetukus keisti kas tris mėnesius. Lėja puikiai šį skaičių žino, ir vis klausia, ar dar nepraėjo trys mėnesiai? Mat jai labai patinka rinktis naują dantų šepetuką. O aš prižiūriu, kad dukrytė išsirinktų kuo minkštesnį.
„Mamos žurnalas“
