Jau moksliškai įrodyta, kad iškart po gimdymo tarp motinos ir vaiko susikuria ypatinga bendravimo sistema, vadinama prieraiša. Ji atsiranda dėl gimdymo metu patirtų įspūdžių, kai moteris sąmoningai dalyvauja šiame procese, kai ji mato ir jaučia naujos gyvybės atėjimo kainą.
Gamta tūkstantmečiais kurdama žmogų – Homo Sapiens – nepadarė klaidos, palikdama stiprius pojūčius gimdymo metu.
Prieraišai didelės reikšmės turi ir pirmos valandos po gimdymo: ar motina su vaiku būna kartu, ar atskirai, kai vaikas išnešamas į naujagimio palatą.
Ką gimdamas jaučia kūdikis
Vaikas jaučia, kaip jis gimsta, todėl labai svarbu, kad jis gimtų šiltoje, žmogiškoje aplinkoje, suteikiančioje jam saugumo ir paramos jausmą. Deja, gimstantį jį pasitinka ir į visiškai kitokia aplinka: ryškią lempų šviesa, elektroninių prietaisų garsai, šalta, abejinga atmosfera, kuri taip dažnai asocijuojasi su medicininiu gimdymu.
Kūdikis dar neįstengia suprasti suaugusio žmogaus žodžių ar judesių, tačiau jis ypač jautrus emocijoms.
Jis gali jausti ir reaguoti ne tik į tokias stiprias emocijas, kaip meilė ir neapykanta, bet ir į tokias sudėtingas emocines būsenas, kaip prieštaringi jausmai ir neapibrėžtumas.
Pirmąkart suverkęs ir pripildęs plaučius oro, naujagimis nurimsta ant motinos krūtinės. Po trumpo poilsio mažylis bando sufokusuoti žvilgsnį į motinos veidą. Susidaro įspūdis, kad jis daro pauzes ir įsiklauso. Tai sukelia tėvų žavesį, kurie pradeda kalbėti su tik ką gimusiu mažyliu. Jie dėmesingai tyrinėja visas mažylio kūno dalis, apžiūri rankučių ir kojyčių pirštukus ir žaismingas mažytes ausytes.
Supdami ir glostydami vaiką, jie nustato su juo tamprų fizinį kontaktą. Dauguma naujagimių beveik iškart suranda motinos krūtį ir pradeda čiulpti. Vaikai, kurie nebuvo veikiami nuskausminamųjų vaistų, geba daugiau nei pusvalandį bendrauti su savo tėvais, kada tie glaudžia jį prie savęs, žiūri jiems į akis ir kalba su jais. Susidaro įspūdis, lyg mažylis nori bendrauti.
Mamos jausmai
Galimybė iškart po gimdymo laikyti vaiką ant rankų, glostyti jį ir užmegzti meilės santykius turi nepaprastai svarbios reikšmės. Viena valanda, mamos ir vaikučio praleista kartu, lemia ilgalaikių santykių kokybę. Tyrimai liudija apie tai, kad moterys, turėjusios galimybę būti kartu su vaiku pirmomis valandomis po jo gimimo, tampa geresnėmis motinomis. Jų vaikai fiziškai sveikesni, emocionaliai atsparesni, gabesni negu vaikai, kuriuos atima iš motinų tuoj pat po gimimo.
Iškart po vaiko gimimo būna ypatingas laiko periodas, kai prieraiša arba jo stoka turi didžiausią poveikį tiek motinai, tiek ir vaikui. Prieraiša, atsirandanti tuoj po vaiko gimimo, kur kas stipresnė negu atsirandanti po 12 valandų. Jau praėjus parai po gimdymo mamos, bendravusios su vaikais iškart po gimimo, laikiusios vaikus ant rankų, myluoja ir bučiuoja juos kur kas dažniau ir ilgiau, negu tos, kurios turėjo galimybę pirmą kartą paimti vaiką į rankas praėjus 12 valandų po gimdymo.
Prieraiša – ypač svarbus reiškinys. Visi motinos veiksmai ir žodžiai kūdikiui tik iš pirmo žvilgsnio atrodo bereikšmis mylavimasis. Prispaudimas prie savęs, supimas arba tiesiog žiūrėjimas į mažylį turi tam tikrą tikslą: apginti ir paremti vaiką. Toks motiniškas elgesys biologiškai pagrįstas.
Pagal prieraišos kokybę galima prognozuoti būsimą vaiko charakterį. Mamą ir kūdikį siejantis ryšys tampa akivaizdžiai stipresnis tuo laiku, kai vaikui sueina 8-9 mėnesiai. Mažylis ir mama jaučia stiprią tarpusavio priklausomybę, intensyvius abipusius jausmus ir gyvybiškai svarbius emocinius santykius. Pirma reakcija į prieraišą sukuria pagrindą tolesniems santykiams su bendraamžiais, giminėmis, kitais suaugusiaisiais, sutuoktiniais, ir panašiai. Kad atsirastų prieraiša, mažylis privalo būti aktyvus.
Motinystės instinktas
Atlikti tyrimai parodė, jog motiniškas instinktas atsiranda pasirodžius kraujyje ypatingam hormonui. Jo atsiranda jau nėštumo pabaigoje. Kol šio hormono yra kraujyje, moterys būna idealios motinos.
Mokslininkai pastebėjo, jog šį hormoną reguliuojantis veiksnys – buvimas kartu su vaiku. Jeigu kūdikį iškart po gimimo izoliuodavo, motinos organizme hormono nustodavo gamintis. Kartu išnykdavo ir motiniški instinktai. O kartą išnykę, jie jau neatsirasdavo, nežiūrint jokių sąlygų, net vaiką atnešus motinai.
Jau žinome, kad naujagimio buvimas kartu yra būtinas motinai bent dėl dviejų priežasčių. Jo verksmas stimuliuoja pieno gamybą, o jo prisilietimas prie motinos kūno stimuliuoja gamybą hormono, kuris mažina pogimdyminį kraujavimą. Dauguma biologinių ir elgesio reakcijų patvirtina, kad toks ryšys tikrai yra.
Neišnešiotų vaikų izoliacija specialiuose ligoninės skyriuose, trunkanti savaites ar mėnesius, žaloja motinų psichiką, todėl jos vėliau labiau linkusios fizinei prievartai prieš savo vaiką. Teko stebėti ne vieną atvejį, kai vaikai būdavo atskirti nuo motinų iškart po gimdymo. Vėliau jos prisipažindavo, kad praėjus kai kuriam laikui pasirodydavo, jog vaikas jai svetimas.
Stebėjimai rodo, jog dėl išsiskyrimo su motina iškart po gimimo vaikai būna išsigandę, sudirgę, gali atsisakyti valgyti ar žaisti.
Ilgalaikės pasekmės
Praėjus metams po gimdymo buvo pastebėta, kad moterys, nuo gimimo buvusios su kūdikiais, dažniau prisiliesdavo prie savo vaikų, dažniau laikydavo juos ant rankų ir myluodavo. Net tada, kai vaikams sueidavo 3 metai, šios mamos būdavo labiau dėmesingesnės savo vaikams, labiau pasiruošusios juos paremti, o jų požiūris į motinystę buvo daug džiaugsmingesnis. Mokslininkai, stebėdami jų elgesį dar po metų, pastebėjo, jog jos kitaip kalba su savo vaikais. Tik nedaug iš jų pakeldavo balsą ir rėkdavo ant jų.
Mamos su vaikais kalbėdavo ramiu balsu, visad pagarbiai, iš jų lūpų retai galima buvo išgirsti įsakymus.
Tą patį pastebime ir tarp mūsų Šeimos klubo jaunų mamų. Klube yra tokių mamų, kurių vaikeliai pirmomis paromis buvo atskirti nuo jų. Ir yra tokių (ačiū Dievui, jų kur kas daugiau), kurios nuo pirmų minučių buvo kartu su savo kūdikiais. Mamų elgesyje su vaikais galima įžvelgti iš pirmo žvilgsnio sunkiai pastebimų skirtumų. Tos moterys, kurios buvo atskirtos nuo vaikų, yra grubesnės, mažiau rūpestingos atlikdamos pareigas.
Gamta, sukurdama prieraišos sistemą, pasielgė labai apdairiai. Ji patenkina visus vaiko poreikius konkrečiais būdais. Ji iš esmės pakeičia moters, pragyvenusios iki gimdymo 20-25 ar daugiau metų, elgesį. Emocionaliai, protiškai ir fiziškai harmoningo vaiko vystymuisi reikalingas ypač meilus elgesys ir rūpestis, kurie gali pasireikšti tik esant prieraišai tarp jo ir motinos.
Iš liūdesio net mirštama
Tik gimęs vaikas dar nesugeba pats maitintis, apsirengti. Todėl garsus, kuriuos jis skleidžia, pačią jo išorę Gamta padarė tokius, kad jie sukeltų norą jį mylėti ir apginti. Pamačiusi savo tik ką gimusį vaiką, motina instinktyviai linksta prie jo, nori paimti jį į rankas ir prispausti prie savęs. Tai pati natūraliausia iš visų egzistuojančių šiame pasaulyje reakcijų, nes ji išreiškia ypatingą ir pagrindinį motinos poreikį. Po gimdymo meilė yra ne tik emocinis variklis, bet ir būtina vaiko egzistavimo biologinė sąlyga. Be jos, be sūpavimų ir apsikabinimų vaikas nusilps ir gali mirti tikrąja šio žodžio prasme. Tokia vaiko būsena vadinama marazmu (graik. „marazmus“ – liūdintis).
XIX amžiuje marazmas buvo beveik pusės mirusių vaikų priežastis. Net iki XX amžiaus pradžios beveik 100 proc. vaikų mirčių prieglaudose būdavo dėl šios būsenos. Kad ir kaip keistai ar neįtikinamai tai skambėtų, šie vaikai mirdavo dėl to, kad jų niekas nepriglausdavo.
Kengūros metodas
Vaikui, kuris kenčia meilės trūkumą, net ir mažyčiai dėmesio ženklai sukelia stebuklingų pakitimų. Tai aiškiai parodė tyrimas, atliktas su neišnešiotais vaikais. Jų lėtas augimas paprastai siejamas su organinio charakterio sutrikimais, atsiradusiais dėl smegenų pakenkimo. Mokslininkai nustatė, kad gali būti ir kitų šio reiškinio priežasčių. Pirmas savo gyvenimo savaites tokie vaikai dažnai izoliuojami intensyvios terapijos skyriuose. Įrengti pagal paskutinį technikos žodį inkubatoriai, kuriuose laikomi neišnešioti naujagimiai, suteikia jiems viską, kas būtina, išskyrus fizinį kontaktą ir motinos meilę. Todėl kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, neišnešiotų naujagimių skyriuje vyrauja ramybės atmosfera: neišnešiotiems mažyliams padeda tiesioginis kontaktas su tėvais, vadinamas „kengūros“ metodu. Jis suteikia kūdikiui daugiau galimybių stiprėti. Meilus balsas, kūno šiluma ir fizinis kontaktas būtini anksčiau gimusiam vaikui ne mažiau negu šiuolaikinė technika.
Graco miesto (Vokietija) universitetinėje klinikoje 11 valandą ryto neišnešiotų naujagimių skyriuje vyrauja darbo atmosfera – tai „kengūros“ laikas. Neišnešiotų vaikų tėvai čia ateina pabendrauti su savo mažyliais. Nuogi, tik su sauskelnėmis, valandą laiko jie guli ant apnuogintos motinos ar tėčio krūtinės, pridengti minkštu medvilniniu vystyklu ir jaučiasi lygiai taip pat, kaip ir kengūros vaikai motinos sterblėje (iš čia ir kilęs ir metodo pavadinimas). „Kengūros“ metodas – gana nauja neišnešioto naujagimio gydomosios priežiūros koncepcija. Šios priežiūros pagrindinis principas – technikos lygiai tiek, kiek jos būtina, o kuo daugiau fizinio kontakto.
Kelerių metų patirtis rodo, kad visais atžvilgiais šis metodas pasitvirtino. Svarbiausia, kad vaikui ypač pavojingas stresas, sukeltas technikos priemonių, tapo kur kas silpnesnis. Pastaruoju metu daug klinikų pradėjo naudoti šį metodą.
Tėvams irgi naudingas „kengūros“ metodas. Jis leidžia jiems po gimimo palaikyti intensyvų ir nuolatinį kontaktą su vaiku. Motinoms, kurios iškart po gimdymo gali prisiliesti, paglostyti savo kūdikį, greitai pradeda gamintis pienas. O tai ypač svarbu neišnešiotiems naujagimiams. Kai po 10-12 savaičių mažylis išrašomas į namus, tėvai jau būna susipažinę su visais vaiko priežiūros ypatumais.
Meilės stoka ir smurtas
Vaikai, kurie sulaukia mažai dėmesio ir paskatinimų, kurie uždaryti namuose ir visiškai apleisti, dažnai yra išsigandę, net nebylūs. Nors mylinčių globėjų įvaikinti jie greitai lavinasi, tačiau jiems dažnai lieka anksčiau patirto apleistumo randų. Žiaurūs tėvai irgi prisimindavo buvę mušami bei apleisti vaikystėje.
Tą patį sakė ir daugelis nuteistų žudikų. 14 jaunų vyrų, laukiančių nuosprendžio už nusikaltimus, apklausa parodė, kad 12 iš jų buvo patyrę žiaurų fizinį smurtą. Dauguma smurtą patyrusių vaikų vėliau netampa nusikaltėliais, 30 proc. iš jų skriaudžia savo vaikus. Be to, maži vaikai, patyrę seksualinį smurtą ar karo žiaurumus, buvę mušami, stebėję kankinimus, gyvenę nuolatinėje baimėje, irgi lieka su randais.
Tai dažni naktiniai košmarai, depresija, nerimastinga paauglystė.
Vaikams, kuriuos pirmaisiais jų gyvenimo metais daugiau kaip 20 valandų per savaitę (3-4 valandas per dieną) atiduoda kitų žmonių globai, sulaukus 1 metų gresia didelis pavojus jaustis nesaugiems bei būti nepaklusniems ir agresyviems vėliau.
Meilės reikia nuolatos
Įvykiai, vykstantys vaiko gyvenime iki trejų metų, labai svarbūs jo vystymuisi. Smegenims būtina nuolatinė stimuliacija, kurią jos gauna per fizinę mankštą, bendravimą šeimoje, su draugais ir auklėtojais. Vaiko ir motinos prieraiša suteikia ir tą stimuliaciją, kuri būtina jo emociniam ir intelektiniam vystymuisi. Laikui bėgant įgaudama patirtį mama tampa vis artimesnė savo vaikui, jautresnė jo reakcijoms.
Akušeris-ginekologas Romualdas Šemeta
Nėščiųjų mokyklos vadovas
8*687 64757
„Mamos žurnalas“
